Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-19 · Administracinė byla Nr. I-1225-821/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-19
Bylos Nr.
I-1225-821/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
R. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1225-821/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04222-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,dalyvaujant pareiškėjui R. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. V. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde paaiškina, kad Vilniaus PN atlieka jam paskirtą bausmę, 2013-08-02 Vilniaus PN administracijos buvo paskirtas į nuteistųjų būrį, kuris neformaliai vadinamas „bachūru“ būriu ir kuriam priskiriami galintys save išsilaikyti finansiškai su artimųjų pagalba ar organizuotiems susivienijimams priklausantys nuteistieji. 2016 metais vykstant nuteistųjų perkėlimams, Vilniaus PN administracija savo veiksmus suderinusi su Kalėjimų departamentu prie Teisingumo ministerijos daugiau kaip 620 nuteistųjų iš Vilniaus PN perkėlė į kitus pataisos namus. Pareiškėjas taip pat išreiškė norą būti perkeltas į kitus pataisos namus, bet pareiškėjo prašymo, jo manymu, nepagrįstai netenkino.

Pabrėžia, kad jis negali atlikinėti toliau jam paskirtos bausmės Vilniaus PN dėl savų priežasčių ir savų įsitikinimų. 2017-11-17 ir 2017-11-23 kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas paaiškinti, kodėl jis buvo perkeltas iš 6-ojo būrio 407 gyvenamosios patalpos į žemiausios kastos nuteistųjų būrio – 2 būrio 202 gyvenamąją patalpą. Žemiausios kastos nuteistųjų būrys pareiškėjui yra nepriimtinas. Vilniaus PN 2017-12-06 pateikė atsakymą Nr. 42-1196(1), kuriame nurodė, jog jam būtina sustiprinti priežiūrą, tačiau nenurodė dėl kokių priežasčių priežiūrą būtina sustiprinti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad perkėlus jį į kitus pataisos namus, jis galėtų bendrauti ir eiti į ilgalaikius pasimatymus su žmona, tuo tarpu, dabar būdamas drausmės grupėje to daryti negali. Todėl, mano, kad jam yra daromas psichologinis poveikis, bandoma su juo susidoroti, pažeidžiamas humaniškumo principas.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasis jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad šiuo metu laisvės atėmimo bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 15–20) paaiškina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais, t. y. tik susiklosčius ypatingai situacijai. Prie išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, priskirtini rūpinimosi nuteistojo sveikata interesai, nuteistojo, nuteistųjų arba pataisos įstaigos saugumo interesai, pataisos įstaigos valdymo interesai ir kt.

Nurodo, kad Vilniaus PN administracija, išsamiai išnagrinėjusi pareiškėjo 2017-06-19 prašymą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėjui tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą Vilniaus PN. Pažymi, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 65 punktas reglamentuoja nuteistųjų paskyrimą gyventi į būrius. Vilniaus PN nuteistųjų perkėlimo iš vieno būrio į kitą klausimą svarsto Vilniaus PN Drausmės komisija. BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas vyktų pagal jų pasirinkimą, tai prieštarautų BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams. Atkreipia dėmesį į tai, kad priėmus sprendimą perkelti nuteistąjį iš vieno būrio į kitą, jo teisinė padėtis nėra griežtinama. Pabrėžia, kad 2-as nuteistųjų būrys nėra kažkuo išskirtinis kitų atžvilgiu. Pareiškėjas sistemiškai nevykdė nurodymų būti paskirtame būryje, todėl jam buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę.

Pabrėžia, kad Vilniaus PN Rasų g. 8 sektoriaus konkrečių nuteistųjų perkėlimo į kitus pataisos namus procedūrą inicijavo tokius įgaliojimus turintis subjektas – Vilniaus PN, kurių siūlymui pritarė Kalėjimų departamentas. Remiasi Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015-08-31 įsakymu Nr. V-321 3.2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2015-09-25 nutartis Nr. A146–1588/2015).

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neperkėlus jo atlikti bausmės į kitus pataisos namus, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje (redakcija nuo 2017-09-01) nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais BVK nustatytais atvejais. Iš esmės analogiški nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą pagrindai nustatyti ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintame Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija nuo 2016-05-21) 3.1– 3.4 punktuose: dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą; dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje; tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą perkeliamo nuteistojo sutikimu; iš pataisos įstaigos į kitos pataisos įstaigos Pusiaukelės namus.

Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės. Tai ne kartą buvo pažymėta ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A149–146/2015, 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–1588/2016 ir kt.).

Pareiškėjas su 2017 m. birželio 20 d. ir 2017 m. liepos 3 d. skundais (b. l. 4–5) kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl jo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į kitus pataisos namus. Pareiškėjas skunduose nurodė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo gryname ore kiemelių įrengimas pilnai nepatenkina jo poreikių, taip pat išreiškė požiūrį į kitus nuteistuosius. Kalėjimų departamentas 2017 m. liepos 17 d. sprendimais (raštais) pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo netenkino, nenustatęs išimtinių aplinkybių, kliudančių laikyti pareiškėją Vilniaus pataisos namuose. Pažymėtina, kad šių sprendimų pareiškėjas teismui neskundė. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnis numato, jog taikant bausmių vykdymo įstatymus vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.

Pažymėtina, jog nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose reglamentuoja BVK 70 straipsnis. Šiame straipsnyje yra apibrėžti nuteistųjų laisvės atėmimu klasifikavimo paskirtis, teisiniai, biologiniai ir kiti klasifikavimo kriterijai. Laisvės atėmimo vietos administracija, skirstydama nuteistuosius į būrius, taip pat atsižvelgia į šiuos kriterijus bei klasifikavimo tikslus.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas numato, kad skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Įvertinus aprašytas aplinkybes darytina išvada, jog smulkesnis nuteistųjų skirstymas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecijos teisė, t. y. teisė elgtis savo nuožiūra. Kita vertus, administracija, skirstydama nuteistuosius į būrius, negali pažeisti imperatyvių bausmių vykdymo teisės normų.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, buvo paskirtas į 6 nuteistųjų būrį. Vilniaus PN Drausmės komisija 2017 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą siūlyti pataisos įstaigos direktoriui pareiškėją iš 6-o nuteistųjų būrio perkelti į 2-ą nuteistųjų būrį (iš gyvenamosios patalpos Nr. 6-407 į gyvenamąją patalpą Nr. 2-202 (Vilniaus PN Drausmės komisijos 2017 m. lapkričio 15 d. posėdžio protokolas Nr. 41-174(1), b. l. 32). Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 7-382 (b. l. 27) pareiškėjas perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 2-202-09. Nesutikdamas su tokiu perkėlimu, pareiškėjas Vilniaus PN pateikė 2017 m. lapkričio 17 ir 23 d. prašymus pateikti atsakymus, dėl kokių priežasčių jis buvo perkeltas iš 6-o nuteistųjų būrio į 2-ą nuteistųjų būrį. Atsakydamas į šiuos prašymus, Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. 42-1196(1) (b. l. 6– 7, 21–22) paaiškino nuteistųjų skirstymo į būrius ir perkėlimo į kitus pataisos namus tvarką. Šio rašto, taip pat pareiškėjui paskirtų nuobaudų už drausmės ir bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus pareiškėjas teismui neskundė (b. l. 28–30, 34–48). Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad anksčiau aptartais veiksmais jam daromas psichologinis poveikis, bandoma su juo susidoroti, pažeidžiamas humaniškumo principas, todėl prašo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūno) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau nurodyto, jo neperkėlimo į kitus pataisos namus ir perkėlimo į kitą nuteistųjų būrį, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A858–610/2013, 2015 m sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė