Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja, Jadvygos Mardosevič ir Virginijaus Kairevičiaus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4387-833/2011 pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui, dėl kredito sutarties nutraukimo ir reikalavimo grąžinti skolą pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Teismas netinkamai vertino apelianto pastangas restruktūrizuoti ginčo kreditą. Iš byloje pateikto banko darbuotojos 2010 m. birželio 1 d. elektroninio laiško matyti, kad susitarimas dėl kredito restruktūrizavimo turėjo būti paruoštas 2010 m. birželio 2 d., tačiau duomenų apie tai, kad jis buvo paruoštas ir pateiktas apeliantui byloje nėra. Teigdamas, kad apeliantas nerodė iniciatyvos bendradarbiauti su atsakovu, neįvertino apelianto pastangų toliau vykdyti įsipareigojimus (2010 m. birželio 11 d., 2010 m. liepos 7 d. kasos pajamų orderiai), o rėmėsi tik atsakovo darbuotojų elektroniniais laiškais bei liudytojo T. S. parodymais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas ėmėsi visų įmanomų veiksmų sutarties sąlygoms pakeisti. Taigi teismas, spręsdamas ginčą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, turėjo vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes bei spręsti ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat nepagrįstai konstatavo pareigą būti aktyviam ne atsakovui, o ieškovui.

4. Apeliantas teigia, kad bankas pažeidė sutarties nutraukimo tvarką, nes jis neva negavo banko įspėjimo apie sutarties nutraukimą. Tačiau apeliantas nepateikė teismui jokių tai patvirtinančių įrodymų, o byloje esantys įrodymai paneigia apelianto argumentus. Tuo tarpu byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas tinkamai ir ne kartą informavo ieškovą apie sutarties netinkamą vykdymą ir galimą nutraukimą. Ieškovas skolos nepadengė ir tuomet, kai per antstolius gavo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį dėl įkeisto turto arešto ir 1 mėnesio įspėjimo termino skolai padengti nustatymo. Tokiu atveju negali būti suteiktas prioritetas sutartinių santykių išsaugojimui, nes ieškovo padaryti pažeidimai iš esmės pažeidė banko kaip sutarties šalies ir kredito įstaigos teises ir teisėtus lūkesčius.

5. Apeliantas nepagrįstai remiasi CK 6.204 straipsnio nuostata, kurios taikymas yra galimas tik esant galiojančiai sutarčiai. Šiuo atveju kalbėti apie pasunkėjusį sutarties vykdymą, kai ieškovas kreditavimo sutartį iš esmės pažeidė, ir dėl to sutartis nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. yra nutraukta, nėra jokio pagrindo.

6. Be to, esant įsiteisėjusiais hipotekos teisėjo nutarčiai dėl skolos išieškojimo, kuris ją priimdamas patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą, preziumuotina, kad klausimas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo jau išspręstas ir šioje byloje negali būti kvestionuojamas.

7. Apelianto reikalavimas pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, kai byloje nėra įrodymų, jog apeliantas galėtų tinkamai po jos atnaujinimo vykdyti kreditavimo sutartį apskritai neturi prasmės. Ieškovo nepajėgumą įvykdyti sutartį patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas dėl sunkios finansinės padėties prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, nes jo paties teigimu, jis neturi reikiamų lėšų.

8. Apeliantas nepagrįstai kaltina atsakovas nebendradarbiavimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados:

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, atmetė ieškovo S. J. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Šalių sudarytos 2007 m. liepos 10 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2900-2007-173 (toliau – kredito sutartis) 43, 46.1, 48 punktai suteikė bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Kadangi ieškovas ilgą laiką nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bankas pasinaudojo kredito sutartimi jam suteikta teise ir pagrįstai 2010 m. rugpjūčio 23 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį.

Nesutikdamas su banko vienašališku kredito sutarties nutraukimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo sutarties nutraukimas pripažintas teisėtu, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai kvalifikavo šalių sudarytą kredito sutartį, dėl ko buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos ir priimtas neteisingas sprendimas. Ieškovo manymu, sudaryta kredito sutartis turėjo būti aiškinama remiantis Civilinio kodekso 6 knygos XIV skyriuje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir ginčo sutartis vertinama kaip vartojimo kredito sutartis.

Be to, ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apelianto pastangas restruktūrizuoti ginčo kreditą. Teigdamas, kad apeliantas nerodė iniciatyvos bendradarbiauti su atsakovu, neįvertino apelianto pastangų toliau vykdyti įsipareigojimus (2010 m. birželio 11 d., 2010 m. liepos 7 d. kasos pajamų orderiai), o rėmėsi tik atsakovo darbuotojų elektroniniais laiškais bei liudytojo T. S. parodymais. Pasak apelianto, byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas ėmėsi visų įmanomų veiksmų sutarties sąlygoms pakeisti. Taigi teismas, spręsdamas ginčą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, turėjo vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes bei spręsti ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis.

Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 str. 5 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).Šioje kasacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad pareiškus reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Taigi, kasacinis teismas, vertindamas sutarčių nutraukimo ir sutarčių sąlygų pakeitimo santykį, yra išsakęs poziciją, kad prioritetas yra teiktinas sutarties vykdymui, o ne jos nutraukimui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ne tik ginčijo vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą, tačiau ir prašė pakeisti 2007 m. gruodžio 17 d. sudarytos kredito sutarties Nr. K-2900-2007-173 sąlygas, nustatant būsto kredito grąžinimo atidėjimą 1 metams, sudarant naują kredito grąžinimo grafiką. Taigi pirmosios instancijos teismas, prieš vertindamas ar bankas teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį, turėjo patikrinti ir įsitikinti, ar neįmanoma restruktūrizuoti kreditavimo sutarties.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas dar iki kreditavimo sutarties nutraukimo, t. y. 2010 m. vasario 9 d. kreipėsi dėl kredito restruktūrizavimo (b. l. 23). Bankas informavo apeliantą, kad svarstys šį prašymą su sąlyga, kad ieškovas padengs iki 2010 m. balandžio 30 d. susidariusį įsiskolinimą (b. l. 25). Apeliantas 2010 m. gegužės 6 d. raštu įsipareigojo iki 2010 m. gegužės 30 d. sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius, iš viso 2 894,69 EUR (b. l. 26). 2010 m. gegužės 7 d. apeliantas sumokėjo 4 000 Lt sumą ir 1 000 Lt sumą (b. l. 28, 31), gegužės 27 d. – 2 000 Lt sumą (b. l. 29). Banko atstovė 2010 m. birželio 1 d. informavo apeliantą elektriniu paštu apie tai, kad atsižvelgiant į tai, jog apeliantas padengė 6 000 Lt skolos, nors įsipareigojo padengti 10 000 Lt, bakas pritarė kredito restruktūrizavimui, atidedant kredito grąžinimą iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau su sąlyga, kad apeliantas laikysis prisiimto įsipareigojimo ir padengs likusią dalį įsiskolinimo, kuris 2010 m. gegužės 31 d. sudarė 1 661,73 EUR (b. l. 62). Apeliantas 2010 m. birželio 11 d. sumokėjo 1 000 Lt (b. l. 30), o liepos 7 d. dar 1 000 Lt (b. l. 31), tačiau likusio įsiskolinimo nepadengė. Nors bankas nurodė, jog tuo atveju, jei apeliantas padengs skolas pritars kredito restruktūrizavimui, tačiau apeliantas, sumokėjęs dalį įsiskolinimo, t. y. 2 000 Lt sumą, ir toliau nevykdė kreditavimo sutarties, todėl bankas 2010 m. liepos 19 d. raštu Nr. 30.58.17/4533 informavo apeliantą, kad tuo atveju, jei apeliantas nepadengs susidariusio 3 527,80 EUR įsiskolinimo per 10 dienų, bankas sekančią dieną vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį ir pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą (b. l. 58).

Pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai sutarties vykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį, prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą.

Nors apeliantas po to, kai jo teigimu dėl ekonominės krizės pablogėjo jo mokumas ir kreipėsi į banką dėl sutarties restruktūrizavimo, tačiau bankui sudarius sąlygas restruktūrizuoti kreditavimo sutartį, o apeliantui įsipareigojus padengti susidariusį įsiskolinimą, kuris lyginant su kredito suma nebuvo labai ženklus (kredito suma 115 848 EUR, įsiskolinimas – 3 527,80 EUR), šio įsipareigojimo nevykdė ir apskritai nustojo mokėti kreditą ir palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, t. y. faktiškai vienašališkai sustabdė sutarties vykdymą, negalima pripažinti, kad atsakovas laikėsi įstatymo nustatytos tvarkos bei sąlygų, kuriomis sutartis gali būti pakeista CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto skunde išdėstyti reikalavimai dėl banko nebendradarbiavimo ir nesudarymo sąlygų restruktūrizuoti kreditavimo sutartį, negali būti pripažįstami pagrįstais, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė šį ieškovo reikalavimą tenkinti.

Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu arba vienašališkai įstatyme ar sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.125 str.). Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama vertinant sutarties pažeidimą jo esmingumo aspektu. Pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu sutarties įvykdymo terminas praleistas ir sutartis neįvykdoma per papildomai nustatytą terminą. Įstatymas leidžia ir pačioms sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Pažymėtina, kad paskutinėje teismų praktikoje yra konstatuota, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

Taigi sprendžiant klausimą, ar atsakovas turėjo pakankamą pagrindą nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą prieš terminą, būtina atsižvelgti į ieškovo, kaip kredito gavėjo, padaryto sutarties pažeidimo esmę bei sunkumą.

Nagrinėjamu atveju kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43, 46.1 punktuose šalys susitarė, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, tuo atveju, jei kredito gavėjas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui vienos kredito dalies ir/arba nesumoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų numatytų mokėjimų. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą piniginių įmokų mokėjimas yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sutarties sąlyga, todėl įmokų nemokėjimas sutartyje nustatyta tvarka, vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, kas ir numatyta kreditavimo sutarties 48 punkte. Esminis sutarties pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį. Taigi šalys, susitardamos dėl sutarties vienašališko nutraukimo sąlygų ir tvarkos imperatyvių įstatymo nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog ieškovas, ilgą laiką nemokėdamas bankui pagal sutartį numatytų kredito ir palūkanų įmokų, esmingai pažeidė kreditavimo sutartį. Kita vertus, ir pats ieškovas neneigia, jog iš esmės pažeidė kreditavimo sutarties sąlygas, todėl bankas turėjo pagrindą nutraukti su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį. Tai buvo nevienkartinis pažeidimas, todėl teisėjų kolegija dėl aukščiau paminėto įstatyminio sutarčių nutraukimo teisinio reglamentavimo, taip pat šalių sutartinių nuostatų sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp sutarties šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. vienašališko sutarties nutraukimo procedūrai taikė teisės normas, reglamentuojančias kredito sutarties nutraukimą, bet ne vartojimo kredito sutarties nutraukimą, tačiau teisėjų kolegija, nežiūrint į tai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kuomet tokio pobūdžio kreditavimo sutartys, kai fizinis asmuo kreditą ima būstui įsigyti, yra vertinamos kaip vartojimo kredito sutartys, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, abiejų kredito sutarties šalių elgesį sutarties vykdymo laikotarpiu ir po sutarties nutraukimo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį.

Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės toks pat apibrėžimas yra pateiktas ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Iš šių normų seka, jog atitinkama sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo tik tuomet, kai ji atitinka tris esminius požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) prekes ar paslaugas teikia verslininkas. Šių trijų požymių nustatymo svarba sutarties kvalifikavimui kaip vartojimo pripažįstama ir suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).

Suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012) yra išaiškinta, jog pareiga patikrinti, ar kredito sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas, vertindamas kredito sutarties atitiktį vartojimo sutarčiai, negali apsiriboti tik sutartyje nurodyta kredito paskirtimi, priešingai – teismas turi įvertinti visus įrodymus bei faktines aplinkybes, leidžiančias nustatyti tikrąją kredito panaudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad „ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Taigi teisėjų kolegija, nors ir sutikdama su apelianto argumentais, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę vartojimo kredito santykiai, kuriuos pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo, sprendžia, kad ginčo kreditavimo sutarties nutraukimas net ir šiuo atveju atitinka Vartojimo kredito įstatymo nuostatas. Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnis nustato, jog vartojimo kredito gavėjas turi teisę nutraukti vartojimo sutartį, kai yra visos šios sąlygos: 1) vartojimo kredito gavėjas yra patvarioje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; 2) mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 3) pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvirtintoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Kaip matyti iš bylos medžiagos bankas dukart informavimo ieškovą 2010 m. balandžio 21 d. ir 2010 m. liepos 19 d. raštais apie ketinimą nutraukti sutartį. Mokėjimai buvo pradelsti ilgiau kaip vieną mėnesį, t. y. ieškovas mokėjimus bankui pradelsė devynis mėnesius iš eilės. Be to, ieškovas skolos bankui nepadengė iki šiol. Taigi akivaizdu, kad atsakovas, nutraukdamas kredito sutartį, nepažeidė vartotojų teisių apsaugai skirtų, maksimalią kredito gavėjo apsaugą dėl sutarties nutraukimo užtikrinančių teisės normų.

Apeliantas taip pat teigia, kad bankas pažeidė sutarties nutraukimo tvarką, nes jis neva negavo banko įspėjimo apie sutarties nutraukimą. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepateikė teismui jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, tuo tarpu byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas tinkamai ir ne kartą informavo ieškovą apie sutarties netinkamą vykdymą ir galimą nutraukimą. Ieškovas skolos nepadengė ir tuomet, kai per antstolius gavo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį dėl įkeisto turto arešto ir 1 mėnesio įspėjimo termino skolai padengti nustatymo. Tokiu atveju negali būti suteiktas prioritetas sutartinių santykių išsaugojimui, nes ieškovo padaryti pažeidimai iš esmės pažeidė banko kaip sutarties šalies ir kredito įstaigos teises ir teisėtus lūkesčius.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Atsakovas teismui pateikė prašymą atlyginti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas ir nurodė, kad patyrė 1 815 Lt išlaidų. Teismas šį atsakovo prašymą tenkina iš dalies, ir priteisia atsakovui iš ieškovo 1 000 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui AB DnB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo S. J. (a/k (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt advokato pagalbai apmokėti.