Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. (V. S.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl tikrų dokumentų suklastojimo ir suklastotų tikrų dokumentų, išrašytų 2005 m. sausio mėnesio datomis, panaudojimo, pateikiant avanso apyskaitą už 2005 m. sausio mėn.) – 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl suklastotų tikrų dokumentų, išrašytų 2005 m. vasario mėnesio datomis, panaudojimo, pateikiant avanso apyskaitą už 2005 m. vasario mėn.) – 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

V. S. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl fotoaparato pasisavinimo) ir pagal BK 184 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Iš V. S. priteista 30 112,87 Lt UAB „XXXX“ žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB ,,XXXX“ direktoriaus pavaduotojas (duomenys neskelbtini), 2004-10-29 įgaliotas atstovauti UAB ,,XXXX“ atliekant visas procedūras, susijusias su įmonės valdymu, pasirašyti visus finansinius dokumentus, laikotarpiu nuo 2005-01-28 iki 2005-02-22 gavo ūkio išlaidoms: pagal 2005-01-28 kasos išlaidų orderį Nr. 68 – 19 000 Lt, pagal 2005-01-31 kasos išlaidų orderį Nr. 67 – 821,35 Lt, pagal 2005-02-22 kasos išlaidų orderį Nr. 72 – 14 698,41 Lt ir pagal 2005-02-21 kasos išlaidų orderį Nr. 75 – 5 586,48 Lt, iš viso 40 106,24 Lt, iš kurių bendrovės reikmėms panaudojo 9 993,37 Lt, o likusius jam ūkio išlaidoms išmokėtus bendrovės pinigus – 30 112,87 Lt pasisavino.

V. S. buvo kaltinamas, kad, aptariamu laikotarpiu pagal nurodytus kasos išlaidų orderius Nr. 68, 67, 72 ir 75 ūkio išlaidoms gavęs 40 106,24 Lt, bendrovės reikmėms panaudojo tik 993,37 Lt, o likusius jam išmokėtus ūkio išlaidoms pinigus – 39 112,87 Lt pasisavino, pateikdamas (duomenys neskelbtini), UAB ,,XXXX“ buhalterei T. V. išlaidoms pateisinti suklastotas UAB ,,XXXX“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus.

Teismas V. S. inkriminuotą pasisavintą bendrovės pinigų sumą sumažino 9 000 Lt ir jo veiką perkvalifikavo iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį. Teismas rėmėsi V. S. parodymais, jog 2005-02-03 UAB ,,XXXX“ ir UAB „XXXX“ sudarė rangos sutartį elektros darbams atlikti, UAB „XXXX“ avansu sumokėjo 9 000 Lt, tačiau praėjus nedaug laiko UAB „XXXX“ atstovavęs E. G. (E. G.) atsisakė sutarties ir pareikalavo grąžinti sumokėtus pinigus. V. S. grąžino E. G. bendrovės sumokėtą avansą 9 000 Lt iš savo santaupų, o vėliau tuos pinigus kaip turėtas išlaidas atsiėmė iš UAB ,,XXXX“. Teismas savo sprendimą parėmė liudytojo E. G. parodymais, kad V. S., jiems nutraukus rangos sutartį, liudytojo reikalavimu asmeniškai grąžino bendrovės sumokėtą avansą 9 000 Lt ir liudytojas tai patvirtino, padaręs atitinkamą įrašą rangos sutartyje. Teismo nuomone, šie įrodymai patvirtina V. S. versiją, jog aptariamu laikotarpiu dalį bendrovės pinigų – 9 000 Lt – jis ne pasisavino, bet panaudojo bendrovės reikmėms, grąžindamas UAB „XXXX“ prieš tai sumokėtą avansą 9 000 Lt už būsimus darbus, kurių bendrovė atsisakė. To, kad pinigų grąžinimas nebuvo tinkamai užfiksuotas buhalteriniuose dokumentuose, nėra pagrindo vertinti kaip svetimo turto pasisavinimo, nes V. S. jo žinioje esančio turto nepavertė savo turtu.

V. S. dar nuteistas dėl nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir išteisintas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl fotoaparato pasisavinimo) bei pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl 1 542,26 Lt iššvaistymo), tačiau dėl to nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aptariama 9 000 Lt suma nesusijusi su V. S. pareikštu kaltinimu dėl 39 112,87 Lt, kurių panaudojimą apeliantas bandė pateisinti suklastotais dokumentais, pasisavinimo. Teismo išvados prieštaringos, nes V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasirašydamas suklastojo bei panaudojo pateikdamas avanso apyskaitas už 2005 m. sausio ir vasario mėnesius dokumentus, kuriais patvirtino žinomai melagingas žinias dėl UAB „XXXX“ apmokėtų išlaidų, sudariusių 39 112,87 Lt. Taigi teismas tuo pačiu nuosprendžiu pripažino įrodytą, jog nuteistasis suklastojo ir panaudojo dokumentus, pagrindžiančius jo žinioje buvusių UAB ,,XXXX“ 39 112,87 Lt, o ne 30 112,87 Lt panaudojimą.

Teismo posėdyje prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas prašo prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. veikos dėl pinigų pasisavinimo perkvalifikavimas iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį pagrįstas neteisingu įrodymų vertinimu, neatitinkančiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės. Dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokurorė skundžia tik nuosprendžio dalį dėl V. S. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, todėl remdamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl pinigų pasisavinimo

V. S., būdamas UAB ,,XXXX“ direktoriaus pavaduotojas (duomenys neskelbtini), 2004-10-29 įgaliotas atstovauti UAB ,,XXXX“ atliekant visas procedūras, susijusias su įmonės valdymu, pasirašyti visus finansinius dokumentus, laikotarpiu nuo 2005-01-28 iki 2005-02-22 gavo ūkio išlaidoms: pagal 2005-01-28 kasos išlaidų orderį Nr. 68 – 19 000 Lt, pagal 2005-01-31 kasos išlaidų orderį Nr. 67 – 821,35 Lt, pagal 2005-02-21 kasos išlaidų orderį Nr. 75 – 5 586,48 Lt ir pagal 2005-02-22 kasos išlaidų orderį Nr. 72 – 14 698,41 Lt, iš viso 40 106,24 Lt, iš kurių bendrovės reikmėms panaudojo 993,37 Lt, o likusius jam ūkio išlaidoms išmokėtus bendrovės pinigus – 39 112,87 Lt pasisavino, pateikdamas UAB ,,XXXX“ buhalterei T. V. išlaidoms pateisinti suklastotas UAB ,,XXXX“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus.

Pirmosios instancijos teismas V. S. pasisavintų pinigų sumą sumažino 9 000 Lt ir veiką perkvalifikavo iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį remdamasis paties V. S. ir liudytojo E. G. parodymais, kad 2005-02-03 UAB ,,XXXX“ ir UAB „XXXX“ sudarė rangos sutartį elektros darbams atlikti, UAB „XXXX“ avansu sumokėjo 9 000 Lt, tačiau praėjus nedaug laiko UAB „XXXX“ atstovavęs E. G. atsisakė sutarties ir pareikalavo grąžinti sumokėtus pinigus. V. S. grąžino E. G. bendrovės sumokėtą avansą 9 000 Lt iš savo santaupų, o vėliau tuos pinigus kaip turėtas išlaidas atsiėmė iš UAB ,,XXXX“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl V. S. pasisavintos pinigų sumos pagrįstos netinkamu byloje esančių įrodymų įvertinimu.

Prokurorė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad teismo išvados nuosprendyje prieštaringos: teismas pripažino V. S. kaltu dėl to, jog pasirašydamas suklastojo bei panaudojo pateikdamas avanso apyskaitas už 2005 m. sausio ir vasario mėnesius dokumentus, kuriais patvirtino žinomai melagingas žinias dėl UAB „XXXX“ apmokėtų išlaidų, sudariusių 39 112,87 Lt, tačiau kaltinimo inkriminuotą pasisavintą pinigų sumą teismas sumažino 9 000 Lt motyvuodamas, kad juos V. S. grąžino UAB „XXXX“ kaip sumokėtą avansą už UAB ,,XXXX“ neįvykdytą rangos sutartį, t. y. šiuos pinigus panaudojo bendrovės reikmėms.

Nuteistasis V. S. neskundė nuosprendžio, o prokurorė neginčijo dalies nuosprendžio, todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo neįrodinėja pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog 2005 m. sausio ir vasario mėnesiais pagal nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvardintus kasos išlaidų orderius Nr. 68, 67, 72 ir 75 V. S. gavo iš UAB ,,XXXX“ ūkio išlaidoms 40 106,24 Lt (t. 1, b. l. 53-56), o pagal 2006-08-11 specialisto išvadą dėl UAB ,,XXXX“ ūkinės-komercinės, finansinės veiklos (t. 3, b. l. 68-76) jis per tą patį laikotarpį bendrovei įsiskolino 39 112,87 Lt nustačius, kad UAB ,,XXXX“ nėra pardavusi prekių ir suteikusi paslaugų bei išrašiusi tai tariamai patvirtinančių PVM sąskaitų faktūrų:

ir kasos pajamų orderių kvitų, rodančių tariamą pinigų priėmimą iš V. S. už prekių pardavimą bei paslaugų suteikimą pagal minėtas sąskaitas faktūras:

2005-02-15 ASI Nr. 0000472 8 447,03 Lt.

Taigi pagal aptariamą specialisto išvadą, kurios teisingumu pirmosios instancijos teismas neabejojo ir ja rėmėsi priimdamas nuosprendį, V. S. įsiskolinimas UAB ,,XXXX“, kuris jam inkriminuotas kaip pasisavinta pinigų suma – 39 112,87 Lt – susidarė dėl jau minėtų suklastotų PVM sąskaitų faktūrų bei kasos pajamų orderių kvitų, kurių 2005 m. sausio ir vasario mėnesiais nebuvo išrašiusi UAB ,,XXXX“ ir kuriuos V. S. suklastojo bei panaudojo gautoms lėšoms, skirtoms ūkio išlaidoms, pateisinti. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino specialistė V. L. (t. 6, b. l. 116).

Pagal specialisto išvados duomenis 2005 m. sausio ir vasario mėnesių avanso apyskaitose V. S. realiai pateisino tik 993,37 Lt išlaidas (t. 3, b. l. 71-73, 157, 167-168).

Iš to galima vienintelė išvada, kurią ir turėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, jog aptariamu laikotarpiu V. S., iš UAB ,,XXXX“ gavęs ūkio išlaidoms 40 106,24 Lt, pasisavino 39 112,87 Lt (40 106,24 Lt - 993,37 Lt = 39 112,87 Lt), ir visa ši suma susijusi su V. S. suklastotais UAB ,,XXXX“ dokumentais.

Dėl to pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais jis 9 000 Lt sumažino V. S. UAB ,,XXXX“ padarytą žalą, šią pinigų sumą susiedamas su UAB ,,XXXX“ grąžinta pinigų suma už neįvykdytą rangos sutartį, yra nepagrįsti, o V. S. veikos kvalifikavimas dėl pinigų pasisavinimo neteisingas.

Nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose, nuteistasis teikė didelės reikšmės rangos sutarčiai su UAB ,,XXXX“, todėl šį aspektą tikslinga paanalizuoti plačiau, nors jis nesusijęs su pasisavinta 39 112,87 Lt suma.

Byloje yra 2005-02-03 rangos sutarties Nr. 0445 tarp UAB ,,XXXX“ ir UAB ,,XXXX“ kopija su UAB ,,XXXX“ atstovo E. G. 2005-02-21 padarytu įrašu, kad jam grąžinti 9 000 Lt (t. 6, b. l. 203-204).

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. S. ir liudytojas E. G. skirtingai aiškino tiek šios sutarties sudarymo, tiek jos nutraukimo aplinkybes.

Pasak V. S., būsimą objektą apžiūrėjo, aptarė kainą trise: UAB ,,XXXX“ atstovai V. S., P. V. ir UAB ,,XXXX“ atstovas E. G.

Pasak E. G., jis P. V. nepažįsta, teritorijos apžiūrėti buvo atvažiavęs V. S.

V. S. teigė, jog sutartis nutraukta E. G. iniciatyva ir V. S. nežino, kodėl E. G. pareikalavo grąžinti 9 000 Lt avansą.

E. G. parodė, kad V. S. pradėjo darbą, bet jam kažkas nepavyko ir V. S. iniciatyva buvo nutraukta sutartis.

Apeliacinės instancijos teisme E. G. savo parodymus pakoregavo, jog prieš nutraukiant sutartį jokie darbai dar nebuvo pradėti.

Pirmosios instancijos teisme E. G. teigė, kad duodant pinigus V. S. nebuvo išrašęs kasos pajamų orderio, jokio raštelio dėl pinigų perdavimo E. G. taip pat nepasirašė.

Apeliacinės instancijos teisme V. S. parodė, jog pinigų paėmimas buvo fiksuotas kasos pajamų orderiu, tačiau jis nežino, kur šis yra.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. V., UAB ,,XXXX“ direktorius, parodė, kad visas sutartis paprastai pasirašinėja jis pats; prieš sudarydamas sutartį, E. G. viską turėdavo suderinti su direktoriumi, todėl praktiškai negalėtų sudaryti sutarties šiam nežinant, tačiau aptariamos sutarties liudytojas nematė, sutartis bendrovėje nebuvo registruota; šioje sutartyje minimi 9 000 Lt nebuvo paimti iš įmonės kasos, E. G. šią sumą sumokėjo iš savo asmeninių pinigų. Liudytojas spėjo, jog tai buvo preliminari sutartis.

Liudytojo A. V. parodytos aplinkybės atsispindi 2008-05-21 poėmio protokole, iš kurio matyti, kad UAB ,,XXXX“ nėra jokių dokumentų, susijusių su aptariama sutartimi (t. 6, b. l. 200).

Visa tai daro neįtikinama nuteistojo V. S. ir liudytojo E. G. versiją, jog sutartis tarp UAB ,,XXXX“ ir UAB ,,XXXX“ realiai buvo sudaryta.

Juo labiau neįtikinama, kad E. G. , nesuderinęs su savo bendrovės vadovu ir šiam nežinant, ne tik sudarytų sutartį su UAB ,,XXXX“ (kad ji preliminari, kaip spėjo direktorius, sutartyje nenurodyta, to neteigė nei V. S., nei E. G.), bet ir savo pinigais sumokėtų 9 000 Lt avansą, be to, nepaėmęs jokio dokumento apie pinigų perdavimą.

Tas pat pasakytina apie V. S.: jis, negalėdamas įvykdyti rangos sutarties, asmeniniais pinigais grąžino E. G. 9 000 Lt kavinėje išeiginę dieną (pagal abiejų asmenų parodymus apeliacinės instancijos teisme, nors 2005-02-21 buvo darbo diena), nes pastarajam jų skubiai reikėjo (V. S. parodymai pirmosios instancijos teisme), nors E. G. niekada neteigė, jog jis skubiai reikalavo grąžinti pinigus. Priešingai, liudytojas E. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad V. S. pinigus grąžino praėjus savaitei po to, kai pasakė, jog įmonė negalės padaryti sutartų darbų. Taigi pinigų grąžinimo terminą realiai nustatė ne E. G., bet pats V. S.

Lieka nemotyvuota, kodėl, esant poreikiui grąžinti 9 000 Lt, V. S. 2005-02-21 E. G. šią sumą grąžino savais pinigais, tačiau tą pačią dieną iš UAB ,,XXXX“ ūkio išlaidoms gavo 5 586,48 Lt, o 2005-02-22 paėmė dar 14 698,41 Lt.

Be to, 9 000 Lt suma į UAB ,,XXXX“ sąskaitą nepateko. V. S. niekada neparodė įnešęs pinigus į bendrovės sąskaitą, to nepatvirtina jokie finansiniai dokumentai. Vadinasi, jie liko pas V. S., ir būtent juos jis galėjo grąžinti, jei iš tiesų buvo gavęs, o ne imti iš bendrovės sąskaitos. Tiesa, V. S. parodė, kad įmonės grynieji pinigai buvo laikomi komodos stalčiuje, iš kur juos galėjo paimti tik direktorius P. V. ir V. S. Tačiau nuo 2004 m. lapkričio mėn. P. V. šioje įmonėje ėjo antraeiles pareigas ir realiai įmonei nevadovavo, taigi 2005 m. vasario mėn. grynaisiais pinigais disponavo tik V. S.

Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog sutartis tarp UAB ,,XXXX“ ir UAB ,,XXXX“ bei 9 000 Lt avanso paėmimas ir grąžinimas buvo fiktyvūs.

Antra vertus, šiame nuosprendyje motyvuota, kad net jei tokia sutartis buvo sudaryta ir nutraukta, aptariama pinigų suma negali būti mažinamas V. S. inkriminuotas 39 112,87 Lt pasisavinimas, kadangi UAB ,,XXXX“ pinigai neturi jokio ryšio su V. S. suklastotais UAB ,,XXXX“ dokumentais, kuriuos panaudojęs jis UAB ,,XXXX“ padarė 39 112,87 Lt žalą.

V. S. nusikalstama veika dėl 39 112,87 Lt pasisavinimo kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo – UAB ,,XXXX“ priklausančio – turto pasisavinimas, kadangi tas turtas nuteistojo žinioje buvo dėl jo užimamų direktoriaus pavaduotojo pareigų, o pagal BK 190 straipsnio nuostatas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Veikos padarymo metu, 2005 m. sausio ir vasario mėnesiais, 1 MGL buvo 125 Lt, todėl turtas, viršijęs 31 250 Lt, buvo laikomas didelės vertės.

Dėl bausmės

Nuteistojo padarytą didelės vertės svetimo turto pasisavinimą įstatymas priskiria prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurių padarymą numato tik realią ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę.

Skirdama bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia, jog V. S. nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia, turėdamas savanaudiškus tikslus.

Antra vertus, įvertinama kaltininko asmenybė, kuri patenkinamai charakterizuojama: jis anksčiau teistas už neatsargų nusikaltimą, tačiau teistumas išnykęs (t. 5, b. l. 150-152); veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 36 straipsnis) už Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą, dar vieną administracinę nuobaudą už KET pažeidimą gavo 2006 m. (t. 5, b. l. 141); dirba, turi šeimą.

Byloje nenustatyta nei V. S. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Skiriant bausmę, nėra teisinio pagrindo svarstyti dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmės rūšį.

Nors V. S. vadovauja savo įsteigtai bendrovei ir skiriama laisvės atėmimo bausmė gali turėti neigiamos įtakos tos bendrovės veiklai, tačiau, įvertinus padaryto nusikaltimo sunkumą bei padarymo aplinkybes, tai nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nes laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už savanaudišką nusikaltimą, pažeidusį savo buvusios darbovietės, kurios vienas iš vadovų V. S. buvo, nuosavybę bei turtinius interesus, aiškiai neprieštarauja teisingumo principui.

Įvertinus išdėstytus motyvus, prokurorės prašoma paskirti 3 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, kuri yra žymiai mažesnė už bausmės vidurkį, atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Skiriama bausmė subendrinama su pirmosios instancijos teismo paskirtomis bausmėmis už kitas nusikalstamas veikas.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti:

V. S. veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 6 dalimi, šią bausmę subendrinti su bausmėmis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę V. S. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš V. S. priteisti UAB „XXXX“ trisdešimt devynis tūkstančius vieną šimtą dvylika litų ir 87 centus (39 112,87 Lt) žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.