Panevėžio apygardos teismo nutartis

išnagrinėjęs V. M. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-06-22 nutarties, kuria V. M. buvo pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2018-05-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 403 str. 1 d. 3 p., baudžiamosios bylos nagrinėjimas sustabdytas, bei V. M., kuris buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 259 str. 1 d., 253 str. 1 d., 262 str., kaip asmeniui, kuriam psichika sutriko po nusikalstamos veikos padarymo, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-01-08, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-07-16, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-12-30 ir skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-06-22 nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis V. M. buvo pratęstas.

4. V. M. gynėjas advokatas V. Sketeris prašė skundą tenkinti ir teigė, kad susisiekus telefonu su A. M., pastarasis pasižadėjo pasirūpinti V. M. ir suteikti jam gyvenamąjį plotą Vilniuje. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

5. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų skundžiama 2020 m. birželio 22 d. nutartimi nepagrįstai V. M. pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė.

5.1. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 str.), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

5.2. Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu, kai sprendžiamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimas, atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichinė sveikatos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas išnagrinėjęs ir išsprendęs priverčiamosios medicinos priemonės <... rūšies pakeitimo...> klausimą pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pakeičia pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, – jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Taigi, teismas parinkdamas medicinos priemonės rūšį, turi atsižvelgti į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra ne privaloma, o kaip minėta tik rekomendacinio pobūdžio.

5.3. Šiuo nagrinėjamu atveju būtina paminėti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) gausioje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Be to, EŽTT pabrėžė, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

5.4. Nagrinėjamu atveju skundą nagrinėjantis teismas neabejoja, kad V. M. išties turi psichikos negalią (diagnozuota paranoidinė šizofrenija), tačiau atsižvelgus į skundžiamos nutarties turinį, gydytojų psichiatrų komisijos išvadą, atstovės V. R. paaiškinimus, byloje esančius kitus duomenis bei EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose, pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis bei pagrįstai pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, nėra.

5.5. Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pirmos instancijos teismas padarė klaidą ir priėmė bylos duomenimis nepagrįstą sprendimą. Sprendimą priėmusiam teismui viena iš esminę reikšmę turėjusių aplinkybių sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą, visų pirma turėjo būti V. M. psichinės būklės bei jo pavojingumo įvertinimas. Pažymėtina ir tai, kad BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, tai yra visų pirma paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus.

5.6. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog V. M. psichinė būsena yra pasikeitusi (būklė gerėjanti), agresijos nestebima, vaistus vartoja noriai. Be to, Rokiškio psichiatrijos ligoninės įgaliota atstovė V. R. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad V. M. psichinė sveikatos būklė yra stabili, įstaiga prašo stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Be kita ko, apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog V. M. padaryta įstatymo uždrausta veika nesukėlė jokių sunkesnių padarinių – revolveris, laikytas bute, buvo su užsikirtusiu gaiduku ir nebegalėjo atlikti savo pirminės funkcijos, jį V. M. įsigijo savigynai bei nežinojo, kad jam reikia specialaus leidimo, glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų, augintų V. M. bute ir turinčių psilocino, V. M. niekam nepanaudojo, nes jų nepavyko deramai užauginti. Įvertinus ir tai, jog bylos medžiagoje nėra nustatyta esminių duomenų apie pablogėjusią (blogėjančią) ar nestabilią V. M. psichinę sveikatos būklę ir dėl to padidėjusio labiau, nei buvo nustatyta pirmiau jo socialinio pavojingumo, teigti, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, jog jis nekritiškas ligai, kad jo pavojingumas visuomenei nelaikytinas sumažėjusiu, kad nėra galimybės užtikrinti jo gydymo tęstinumo ambulatorinėmis sąlygomis, nėra jokio pagrindo.

5.7. V. M. turi artimuosius (J. V., gyv. (duomenys neskelbtini), A. M., gyv. (duomenys neskelbtini)), kurie įsipareigoja juo rūpintis ir užtikrinti tolimesnį sėkmingą gydymą ambulatorinėmis sąlygomis, ir, kaip pats teigia, yra motyvuotas toliau vartoti vaistus, t. y., egzistuoja didelė tikimybė, kad jis gali realizuoti savo turimus gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, pagal galimybes ir sveikatos būklę dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

5.8. Taigi skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, šių duomenų visuma neleidžia daryti išvados, kad egzistuoja reali grėsmė, jog V. M. savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, todėl vertinama, kad V. M. gydymas ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiai dienai bus kur kas efektyvesnis nei stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

6. Esant šioms aplinkybėms skundžiama nutartis naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pakeitimo į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis V. M. patenkinti.

Pakeisti V. M. pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Apie priimtą nutartį informuoti V. M. šeimos narį - brolį A. M. ir artimą giminaitį - dėdę J. V..

Nutartis neskundžiama.