Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nutarimo, kuriuo D. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d. 500 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d. už tai, kad jis 2012-06-01, 12 val., Vilniuje, Vytenio g. 1A, priešais Valstybės saugumo departamentą (toliau - VSD), pažeidė Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo (toliau - Įstatymas) 9 str. 1 ir 2 d. reikalavimus, nes piketavo neturėdamas savivaldybės išduoto leidimo.

D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-10-03 nutarimą ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Nurodo, kad teismas neobjektyviai nustatė tam tikras bylos aplinkybes, kurios lėmė neteisingų išvadų padarymą apie jo veiksmus. 2012-06-01 prie VSD lietuvių dailininko G. U. meno kūriniu buvo paminėta Tarptautinė vaikų gynimo diena. Šios dienos minėjimo forma - pilietinio meno kūrinys - nėra apibrėžta Įstatyme, ji nėra draudžiama Lietuvos Respublikos įstatymais, tarp jų ir Įstatymo 8 str.

Pažymi, kad piliečiai, kurdami meno kūrinį, savo veiksmais nesikėsino į viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves. Tai rodo, kad jo ir kitų piliečių veiksmai neturi Lietuvos Respublikos ATPK apibrėžto teisės pažeidimo pagrindinių požymių. Teismas taip pat neatsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 11 str. 2 d., kurioje įtvirtinta, kad naudojimasis susirinkimų laisve negali būti ribojamas, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje. Priimtas nutarimas jo atžvilgiu prieštarauja Europos žmogaus teisių teismo praktikai dėl Konvencijos 11 str. aiškinimo.

Nebuvo atsižvelgta į tai, kad iki šiol meninė ir kita pozityvi spontaniška pilietinė raiška Lietuvos Respublikoje nebuvo laikoma įstatymo pažeidimu ar kriminalizuojama.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Prevencijos poskyris atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo byloje buvo tinkamai įvertinti visi įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog D. K. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

D. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas netinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad D. K. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

D. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d. už tai, kad jis inkriminuotu laiku ir vietoje pažeidė Įstatymo 9 str. 1 ir 2 d. reikalavimus, nes piketavo neturėdamas savivaldybės išduoto leidimo.

Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už Įstatymo pažeidimą.

Įstatymo (2008-06-17 įstatymo Nr. X-1609 redakcija) 9 str. 1 d. numatyta, kad pranešimą apie susirinkimo organizavimą organizatorius arba jų atstovas paduoda ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatomo susirinkimo vedimo dienos, o 9 str. 2 d. įtvirtinta, kad susirinkimų organizatoriai informuoja apie organizuojamą susirinkimą savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovą ar jo įgaliotą atstovą raštišku pranešimu (pateikiamas ir jo nuorašas), kurį pasirašo ne mažiau kaip du asmenys, kad suderintų susirinkimo vietą, laiką ir sąlygas. Minėtos Įstatymo nuostatos yra susijusios su susirinkimų organizatorių pareigomis.

D. K. inkriminuotų Įstatymo nuostatų turinys leidžia daryti išvadą, kad skundžiamu nutarimu jis buvo pripažintas meninės pilietinio pobūdžio akcijos organizatoriumi, nesilaikiusiu Įstatymo reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, jog žodžio „organizuoti“ viena iš reikšmių yra „daryti, rengti“. Įstatymo 15 str. 2 d. numatyta, kad susirinkimą pradeda, jam vadovauja arba pirmininkauja ir užbaigia jo organizatoriai arba šių pakviesti asmenys, arba susirinkimo išrinkti asmenys. Susirinkimo organizatorius ir vadovas turi teisę: 1) sudrausti susirinkimo dalyvį, kuris pažeidžia viešąją tvarką ar šio įstatymo reikalavimus; 2) reikalauti, kad būtų pašalinti iš susirinkimo asmenys, keliantys netvarką, nesilaikantys įstatymų, arba prašyti tai padaryti policiją. Įvertinus minėtą įstatymo normą, galima daryti išvadą, kad mitingo organizavimas apima tokius veiksmus kaip mitingo rengimas, vadovavimas jam, mitingo dalyvių veiksmų koordinavimas ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N62-1501/2010).

Šioje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog D. K. organizavo meninę pilietinio pobūdžio akciją. Administracinio teisės pažeidimo protokole D. K. paaiškino, kad jis dalyvavo garsaus lietuvių dailininko G. U. surengtoje tokio pobūdžio akcijoje (b.l. 2). Apeliantas rašytiniame paaiškinime nurodė analogišką aplinkybę (b.l. 8). Tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad paklausus, kas organizavo meninę pilietinio pobūdžio akciją, D. K. atsakė, kad tai organizavo keletas mamų per socialinius tinklus (b.l. 3). Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad apeliantas neatlieka jokių aktyvių veiksmų, iš kurių galima būtų pripažinti, jog jis yra šio susirinkimo organizatorius. Priešingai, užfiksuota, kad jis tik stovi šalia kitų žmonių, susirinkusių prie VSD, paskutinėje eilėje ar atokiau nuo visų žmonių vaikštinėja. Nesant byloje surinkta pakankamai įrodymų, vien teismo posėdyje D. K. prisipažinimas, kad jis organizavo meninę pilietinio pobūdžio akciją, negali būti pripažintas kaip pakankamas įrodymas, patvirtinantis šią aplinkybę. Toks apelianto pareiškimas, vertinant nustatytas įvykio aplinkybes, laikytinas siekimu sureikšminti savo nuopelnus. Taigi, apylinkės teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad D. K. buvo meninės pilietinio pobūdžio akcijos organizatoriumi.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinio teisės pažeidimo protokole apeliantas nebuvo kaltinamas organizavęs tokio pobūdžio akciją, o tik dalyvavęs joje, t. y. piketavęs. Akivaizdu, kad apylinkės teismas, skundžiamame nutarime darydamas išvadą dėl meninės pilietinio pobūdžio akcijos organizavimo, peržengė ir administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribas.

Vertinant D. K. patį dalyvavimo faktą tokio pobūdžio akcijoje, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 str. 1 d. nustatyta, kad negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė - tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-01-07 nutarimas).

Konvencijos 11 str. 1 d. numatyta, jog kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės valdymo organuose (2 d.). Iš pastarosios Konvencijos nuostatos matyti, kad šios teisės apribojimai gali būti susiję tik su siekiu apsaugoti kitus įstatymų saugomus gėrius.

Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas Konvencijos 11 str., yra pasisakęs, kad kai susirinkimų dalyvių veiksmai nėra susiję su smurto naudojimu, valdžios institucijoms svarbu parodyti tam tikrą pakantumo laipsnį taikiems susirinkimams, jeigu susirinkimų laisvė, garantuojama Konvencijos 11 str., nėra apskritai ribojama (Nurettin Aldemir and Others v. Turkey, nos. 32124/02, 32126/02, 32129/02, 32132/02, 32133/02, 32137/02 and 32138/02, § 46, 18 December 2007). Laisvė dalyvauti taikiame susibūrime, ne taip, kaip uždraustoje demonstracijoje, yra tokia svarbi, kad jos negalima varžyti, jeigu suinteresuotasis pats tokiomis aplinkybėmis nepadaro smerktino veiksmo (Cour eur. D. H., arret Ezelin du 26 avril 1991, série A no 202).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad meninė pilietinio pobūdžio akcija, kurios metu buvo piešiamas žodis „Tiesos“, pažeidė kitų asmenų teises ir laisves, viešąją rimtį ir tvarką ar sukėlė kokias nors kitas neigiamas pasekmes, todėl teigti, kad buvo būtinybė taikyti tam tikrus apribojimus taikiam žmonių susibūrimui, nėra jokio pagrindo. Be to, byloje nenustatyta, jog D. K. minėtos akcijos metu apskritai atliko kokius nors aktyvius veiksmus, o vien pats apelianto buvimo faktas susibūrime negali būti laikomas Įstatymo pažeidimu.

Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad D. K. veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties (Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p.), todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-10-03 nutarimas yra naikinamas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Tenkinti D. K. apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nutarimą, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d., ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, nesant D. K. veiksmuose Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties (Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p.).

Nutarimas neskundžiamas.