- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-23
- Bylos Nr.
- e2S-706-590/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00752-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Skolininkas
- UAB „Vosta“
- Kreditorius
- UAB „Ad limina“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Vosta“ atskirąjį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria patenkintas kreditorius UAB „Ad limina“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Ad limina“ pateikė teismui pareiškimą, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Vosta“ jo naudai 4 176,80 Eur skolos, 489,92 Eur delspinigių, 26 Eur žyminio mokesčio, 140,36 Eur advokato pagalbai apmokėti, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą 4 666,72 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų, esančių skolininko banko sąskaitoje, areštą Lietuvos Respublikoje esančiuose bankuose ar užsienio bankų skyriuose, o jeigu sąskaitose pinigų nebūtų – pavesti jo pasirinktam antstoliui surasti, aprašyti bei areštuoti piniginio reikalavimo ribose tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį skolininko turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies – areštavo skolininkui UAB „Vosta“ 4 666,72 Eur pareiškimo dydžio priklausantį nekilnojamąjį ir (arba) kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką arba trečiuosius asmenis, ar jo dalį, o jo nesant ar esant nepakankamai – atitinkamą skolininko piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių skolininkui ir esančių pas skolininką arbą trečiuosius asmenis, dalį, leidžiant atlikti atsiskaitymus su ieškovu UAB „Ad limina“, „Sodra“, valstybės biudžetu ir mokėti darbo užmokestį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Skolininkas UAB „Vosta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį ir atmesti kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, jog ginčas yra kilęs tarp dviejų juridinių asmenų, o skolos suma atsižvelgiant į tai, kad skolininko vykdoma veikla statybų sektoriuje, įmonėje dirba net 9 asmenys, įmonė disponuoja keturiais automobiliais, nėra laikytina didelė. Taip pat kreditorius nepateikė jokių objektyvių duomenų skolininko finansinei būklei, mokumui, turto realizavimui, vykdomos veiklos mastui (veiklos sustabdymui) pagrįsti, kitų įrodymų, sudarančių teismui pagrindą išvadai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Aplinkybė, kad skolininkas geruoju neatsiskaito, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, kad turto areštas yra kraštutinė priemonė, todėl taikomas tik išimtiniais atvejais, esant CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, todėl įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad minėtų pagrindų nėra, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkintinas. Kaip matosi iš viešai prieinamų duomenų įmonės vardu yra registruoti automobiliai, metinė apyvarta siekia nuo 50 000 Eur iki 100 000 Eur, taigi pagrindo manyti, kad skolininkas gali vengti sprendimo įvykdymo, nėra. Taip pat teismo nutartis neteisėta dėl to, jog teismas nepagrįstai kreditoriaus prašymą nagrinėjo nepranešęs skolininkui, nes kreditorius tokio prašymo nebuvo pareiškęs, todėl pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje nėra jokių įrodymų pagrindžiančių aplinkybes, kuriomis remiantis galima būtų daryti išvadą, kad, pranešus skolininkui apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, gali kilti grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinąsias apsaugos priemones taikyti arba padarys jų taikymą neįmanomu. Teismas pažeidė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta. Atsiliepimu į skolininko atskirąjį skundą kreditorius UAB „Ad limina“ prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos tai grėsmei, kuri kyla dėl atsakovo sunkios finansinės būklės ir vengimo sumokėti skolą veiksmų. Apie sunkią skolininko finansinę būklę ir egzistuojančią realią teismo sprendimo nevykdymo galimybę liudija kreditų biuro „Creditinfo“, formuojančio Lietuvos juridinių ir fizinių asmenų kredito istoriją ir vertinančio jų mokumą valstybės registrų teikiamos informacijos pagrindu, 2017-06-21 ataskaita, iš kurios matyti, jog skolininkas yra skolingas SODRai 2 016,82 eurus; atsakovas yra skolingas kitiems verslo subjektams, skolininkas patrauktas atsakovu net 4 bylose; atsakovo bankroto rizika yra labai aukšta (klasė 9); ieškiniu reikalaujama suma gerokai viršija atsakovo įstatinio kapitalo dydį (2 500,00 eurų), todėl atsakovui yra pakankamai reikšminga ir sąlygoja riziką, jog atsakovas gali siekti paslėpti savo turimą turtą, iš kurio galėtų būti vykdomas paskesnis išieškojimas; atsakovas atleidžia darbuotojus iš darbo – 2017-06-21 ataskaitos parengimo metu pas atsakovą dirbo 8 darbuotojai, tačiau 2017-07-11 gauti duomenys, kad darbuotojų skaičius sumažėjo iki 7. Pažymėtina ir tai, kad iš „Creditinfo“ 2017-06-21 ataskaitos statistinės informacijos matyti, jog 2017-01-01 pas atsakovą dirbo 29 darbuotojai, todėl įvykęs net 22 darbuotojų atleidimas iš darbo per pusmetį liudija apie reikšmingai pablogėjusią įmonės finansinę būklę. Pažymi, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, netrukdančios atsakovui savo veiklą vystyti toliau, kadangi leidžia atsiskaityti su SODRA, valstybės biudžetu bei darbuotojais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 straipsniai). Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apelianto tvirtinimu, teismas netinkamai aiškino civilinės teisės materialines ir procesines normas, laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nesant CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, kadangi kreditorius nepagrindė, jog egzistuoja grėsmė materialinio reikalavimo patenkinimui. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pareiškimui dėl teismo įsakymo priėmimo užtikrinti. Prašydamas išduoti teismo įsakymą kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 straipsnio 3 dalis), o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis).Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Šiuo atveju nėra ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio prima facie pagrįstumo – egzistavimo. Pažymėtina, jog kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), skolininkui pateikus prieštaravimus, kreditorius pateikė ieškinį, kurį teismas priėmė. Taigi ginčijama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šiuo metu galioja ieškiniui užtikrinti. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. priimtu sprendimu už akių (bylos Nr. e2-1140-371/2017) ieškinys patenkintas visiškai bei nustatyta, kad byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Sprendimas už akių įsiteisėjo 2017 m. spalio 12 d. Todėl, nekilus dėl to ginčui, apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios sąlygos plačiau nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs skolininko atskirojo skundo argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog kreditorius įrodė grėsmės galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui aplinkybę. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pabrėžtina, kad įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta išimtinai ieškovui. Šiuo atveju tik apeliantas turi galimybę paneigti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį, pateikdamas jo finansinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, leidžiančius daryti pagrįstą prielaidą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir kad galimai palankaus teismo procesinio sprendimo vykdymas nebus apsunkintas ar taps neįmanomu dėl skolininko sunkios finansinės padėties.Teikdamas atskirąjį skundą apeliantas turėjo galimybę pagrįsti įmonės turtinę padėtį, tačiau nagrinėjamu atveju apelianto pateikti duomenys yra neišsamūs ir iš jų nėra galimybės nustatyti turimo turto ir įsipareigojimų santykio. Apeliantas pateikė duomenis – išrašą iš Valstybinio socialinio draudimo svetainės apie įmonėje apdraustuosius asmenis bei išrašą iš www.rekvizitai.lt svetainės. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie turimus įsipareigojimus, finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso, pelno – nuostolių ataskaitos), duomenis iš VĮ Regitra apie turimas transporto priemones, išrašus apie bankuose esančias lėšas ir pan., todėl vien iš pateiktų duomenų negalima daryti išvados, kad ieškinio suma atsakovui yra nedidelė. Apeliantas nepasinaudojo galimybe pagrįsti savo turtinę padėtį, taigi nepaneigė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui (CPK 178 straipsnis). Priešingai, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditoriaus pateikti duomenys patvirtina apie skolininkės įmonėje mažėjantį darbuotojų skaičių, skolą Sodrai. Pažymėtina, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad skolininkui yra iškelta ne viena civilinė byla, kas leidžia spręsti, kad atsakovas galimai turi daugiau finansinių įsipareigojimų. Apelianto tvirtinimu, teismo nutartis yra neteisėta ir dėl to, jog teismas kreditoriaus prašymą nagrinėjo nepranešęs skolininkui, nors kreditorius tokio prašymo nebuvo pareiškęs. Pažymėtina, jog CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, pagal nurodytas CPK nuostatas teismas turi teisę, bet ne pareigą informuoti kitą proceso šalį apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nenustatęs būtinumo, pagrįstai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs atsakovui.Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teisingai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl apelianto atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl advokato teisinės pagalbos išlaidų
Nagrinėjamoje byloje kreditorius prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys kreditoriaus 181,50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
palikti nepakeistą Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį.
Priteisti kreditoriaus UAB „Ad limina“ (juridinio asmens kodas 302434475) naudai 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš skolininko UAB „Vosta“ (juridinio asmens kodas 303864857).