- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-02
- Bylos Nr.
- eI3-206-780/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01843-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- R. K., N. K.
- Atsakovas
- Valstybės įmonei Registrų centras
- Trečiasis asmuo
- A. T.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K. ir N. K. skundą atsakovei Valstybės įmonei Registrų centras, trečiasis suinteresuotas asmuo A. T., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro turto registrų tvarkymo tarnybos nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2022-06-08 sprendimą Nr. SPR4-9652;
2) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2022-08-05 sprendimą Nr. CSPR-217;
3) priimti naują sprendimą - tenkinti pareiškėjų 2022-06-06 prašymą įregistruoti nuosavybės teises į pastato 2A1m priklausinį - ūkinį pastatą 6I1m, atsižvelgiant į pareiškėjų valdomas pastato 2A1m nuosavybės teisės dalis, t. y. R. K. įregistruoti nuosavybės teisę į 38/100 dalį ūkinio pastato 6I1m, N. K. įregistruoti nuosavybės teisę į 23/100 dalį ūkinio pastato 6I1m, o A. T. įregistruoti nuosavybės teisę į 39/100 dalį ūkinio pastato 6I1m.
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunde nurodo, kad 2022-06-06 VĮ „Registrų centras“ pateikė prašymą įregistruoti nuosavybes teises į pastatą - ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbiami), plane pažymėtą „6I1m“, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbiami)(toliau tekste - ūkinis pastatas 6I1m), tačiau VĮ „Registrų centras“ turto registrų tvarkymo tarnybos nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrius (toliau tekste - Teritorinis registratorius) 2022-06-08 priėmė sprendimą Nr. SPR4-9652 prašymą atmesti.
Teritorinio registratoriaus sprendimą pareiškėjai apskundė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai (toliau - Centrinis registratorius), kuri 2022-08-05 sprendimu Nr. CSPR-217 (toliau tekste - sprendimas) nutarė palikti galioti Teritorinio registratoriaus 2022-06-08 sprendimą Nr. SPR4-9652.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nesutinka su Teritorinio ir Centrinio registratoriaus sprendimais. Jų skunde nurodoma, kad pareiškėjai prašė įregistruoti nuosavybės teises į pastato 2A1m priklausinį - ūkinį pastatą 6I1m, atsižvelgiant į pareiškėjų valdomas pastato 2A1m nuosavybės teisės dalis, t. y. R. K. į 38/100 dalį ūkinio pastato 6I1m, N. K. į 23/100 dalį ūkinio pastato 6I1m, o A. T. į 39/100 dalį ūkinio pastato 6I1m. Nurodo, kad adresu (duomenys neskelbiami) nekilnojamo turto registre yra įregistruoti du gyvenamieji pastatai – 1) gyvenamasis namas unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbiami), plane pažymėtas 1A2p, adresas (duomenys neskelbiami)(toliau tekste – pastatas 1A2p); 2) gyvenamasis namas unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbiami), plane pažymėtas 2A1m, adresas (duomenys neskelbiami) (toliau tekste – pastatas 2A1m). Abu šie gyvenamieji pastatai stovi bendrame žemės sklype, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbiami), adresu (duomenys neskelbiami) (toliau tekste – žemės sklypas). Pagal nekilnojamo turto registro duomenis ūkinis pastatas 6I1m yra įregistruotas, tačiau jo nuosavybės teisės nėra priskirtos nei vienam savininkui. Pareiškėjams buvę žemės sklypo ir pastato 2A1m savininkai paaiškino, jog ūkinis pastatas 6I1m buvo pastatytas ir naudojamas būtent pastato 2A1m savininkų, tačiau keičiantis pastato 2A1m savininkams šis ūkinis pastatas 6I1m nebuvo įtrauktas į nuosavybės teisės perleidimo dokumentus, todėl susiklostė situacija, jog ūkinio pastato 6I1m nuosavybės teisės šiai dienai nėra įregistruotos.
Pareiškėjas R. K. Teritoriniam registratoriui pateikė buvusio žemės sklypo ir pastato 2A1m savininko S. D. rašytinius paaiškinimus kartu su S. D. turima pastato 2A1m dokumentacija (1972-05-15 notarinė sutartis ir 1989-08-29 draudimo liudijimas), tačiau Teritorinis registratorius atsisakė priimti S. D. rašytinius paaiškinimus, žodžiu motyvuojant, jog neva šis dokumentas nėra įrodantis nuosavybės teisės fakto. Pareiškėjų manymu šis dokumentas yra svarbus siekiant teisingai išnagrinėti Pareiškėjų prašymą, todėl jis buvo pateiktas kartu su 2022-06-15 skundu.
Skunde nurodoma, kad medinis ūkinis pastatas 6I1m buvo pastatytas ir istoriškai priklausė pastato 2A1m savininkams. Iš 1972 m. pirkimo-pardavimo sutarties matoma, jog S. D. tėvai įgijo ½ pastato 2A1m kartu su ½ kiemo įrenginių. Likusi ½ pastato 2A1m dalis ir ½ kiemo įrenginių dalis priklausė M. U.. Problema ta, jog pastato 2A1m kiemo įrenginiai (tame tarpe ūkinis pastatas 6I1m) pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo aprašyti pagal jų žymėjimą planuose, todėl į vėlesnius pirkimo-pardavimo sandorius jie nebuvo įtraukti. Tačiau kartu su pareiškėjų 2022-06-06 prašymu buvo pateikti dokumentai, įrodantys bendraturčių nuosavybės teises į ūkinį pastatą 6I1m.
Visų pirma, jau statinių išdėstymo plane pastatai 1A2p ir 2A1m yra pažymėti skirtingomis spalvomis – pastatas 1A2p pažymėtas purpurine spalva, o pastatas 2A1m pažymėtas geltona spalva. Atitinkamai yra pažymėti ir pastatų priklausiniai. Pastato 1A2p priklausiniai pažymėti purpurine spalva ir susidaro iš žemės sklype esančių mūrinių pastatų. Pastato 2A1m priklausiniai pažymėti geltona spalva ir susidaro iš dviejų priestatų (1a1m, 2a1m) bei ūkinio pastato 6I1m.
Antra, pastato 2A1m aprašyme ir įkainojimo akte galima matyti, jog pastato 2A1m priklausiniai yra du priestatai 1a1m ir 2a1m, bei ūkinis pastatas 6I1m.
Trečia, M. U. valdomų pastatų ir įrengimų aprašyme taip pat matoma, jog prie tuo metu M. U. priklausiusio gyvenamojo namo 2A1m priklausinių yra įrašytas ir ūkinis pastatas 6I1m. M. U. nuosavybės teises perėmė įpėdiniai, o dabar jos priklauso dabartiniam pastato 2A1m savininkui A. T.. Pirkimo-pardavimo ir paveldėjimo dokumentuose ūkinis pastatas 6I1m nebuvo įrašytas.
Ketvirta, archyve esančiame pastato 2A1m apyskaitos lape taip pat matoma, jog pastato 2A1m priklausinys yra ūkinis pastatas 6I1m.
Penkta, statinio 2A1m perkainojimo kortelėje matoma, jog ūkinis pastatas 6I1m yra statinio 2A1m priklausinys, pavadintas „ūkio pastatu“. Įkainojimo metu statinys 2A1m ir atitinkamai ūkinis pastatas 6I1m priklausė - ½ U. M. (šiuo metu jos nuosavybės dalį valdo A. T., 2016-03-02 dovanojimo sutartis), ¼ J. D. (vėliau šią dalį įgijo S. D. bei pardavė R. K. ir N.K., 2016-08-17 pirkimo-pardavimo sutartis), ¼ J. B. (vėliau įgijo R. K., 2016-09-08 pirkimo-pardavimo sutartis).
Šešta, iš archyvinės žemės sklypo ir pastatų dokumentacijos galima matyti, jog pastato 1A2p priklausiniai istoriškai buvo kiemo statiniai planuose pažymėti kaip 3A1m ir 4I1m. Pastatas 1A2p kartu su jo priklausiniais tuo metu priklausė Buto ūkio valdybai (valdytojo ir pastato valdymo pagrindų kortelė). Prie pastato 1A2p, kaip jo priklausinys, archyvinėje VĮ „Registrų centras“ dokumentacijoje niekada nebuvo nurodytas ūkinis pastatas 6I1m.
Teritorinis registratorius savo sprendimą motyvavo tuo, jog Pareiškėjų pateiktuose nuosavybės įsigijimo dokumentuose nėra duomenų, kad kartu su žemės sklypu ir gyvenamuoju namu būtų įgyta ir dalis ūkinio pastato 6I1m., todėl minėti dokumentai nėra tinkami juridiniai pagrindai daiktinių teisių įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Teritorinio registratoriaus nuomone pareiškėjai kartu su prašymu neva nepateikė nei vieno dokumento išvardinto LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str., patvirtinančio visų bendraturčių nuosavybės teisių atsiradimo į ūkio pastatą 6I1m.
Centrinis registratorius savo sprendimu nustatė, jog nei viename iš dokumentų nėra duomenų apie tai, kad Pareiškėjai įsigydami dalį gyvenamojo namo 2A1m, įsigijo ir dalį ūkinio pastato 6I1m. Centrinio registratoriaus teigimu statinių, esančių (duomenys neskelbiami), archyvinėje kadastro ir registro dokumentų byloje ūkinio pastato 6I1m pirminiai kadastriniai matavimai atlikti 1976-04-16, tačiau nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 6I1m nebuvo įregistruotos, taip pat ūkinis pastatas 6I1m nebuvo įregistruotas ir pastato 2A1m priklausiniu. Centrinis registratorius taip pat išaiškino, jog neva pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad pastatas 2A1m ir ūkinis pastatas 6I1m statinių išdėstymo plane pažymėti ta pačia spalva, taip pat nereiškia, kad ūkinis pastatas 6I1m yra pastato 2A1m priklausinys, kadangi šie pastatai pažymėti ta pačia spalva, nes yra pastatyti iš tos pačios medžiagos (nurodytu atveju abiejų pastatų sienų medžiaga yra medis, todėl plane jie abu pažymėti geltona spalva), o ne todėl, kad ūkinis pastatas 6I1m yra pastato 2A1m priklausinys.
Su tokiu Centrinio registratoriaus sprendimu pareiškėjai nesutinka, jis prieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuluotai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai, bei yra priimtas pažeidžiant viešojo administravimo principus. Be to, Centrinio registratoriaus sprendimas yra remiamas nelogiška teorija.
Visų pirma, nepagrįstas teiginys, jog pastatas 2A1m ir ūkinis pastatas 6I1m statinių išdėstymo plane pažymėti ta pačia spalva, nes yra pastatyti iš tos pačios medžiagos (nurodytu atveju abiejų pastatų sienų medžiaga neva yra medis). Ši Centrinio registratoriaus teorija prasilenkia su faktine situacija žemės sklype, kadangi pastatas 1A2p yra lygiai tokios pačios sandaros kaip ir pastatas 2A1m, t. y. jo sienų medžiaga taip pat yra medis. Pareiškėjų manymu, statinių išdėstymo plane skirtingos spalvos reiškia skirtingų pastatų priklausinius - ši aplinkybė yra logiška ir atitinka faktinę situaciją žemės sklype, bei įrašus archyvinėje žemės sklypo dokumentacijoje.
Antra, ūkinis pastatas 6I1m buvo pastatytas daugiau kaip prieš 40 metų (pirminiai kadastriniai matavimai atlikti 1976-04-16) ir tuo metu galiojo kitokia nekilnojamo turto registracijos tvarka, registracija vyko popieriniu būdu. Pastato 2A1m archyvinė byla nėra itin tvarkinga, joje trūksta nuosavybės teisės perėjimo sandorių, kadastrinių matavimų ir kt. Centrinis registratorius nurodo, jog ūkinio pastato 6I1m nuosavybės teisė, pagal galiojančias teisės normas, šiai dienai nėra įregistruota, o ūkinis pastatas 6I1m nėra įregistruotas kaip pastato 2A1m priklausinys. Pareiškėjų manymu tai nereiškia, jog ūkinis pastatas 6I1m istoriškai niekada nebuvo pastato 2A1m bendrasavininkų nuosavybe ir pastato 2A1m priklausiniu. Tai taip pat nereiškia, jog Pareiškėjai prarado teisę susitvarkyti pastato 2A1m ir ūkinio pastato 6I1m registracijos dokumentus. Pareiškėjų manymu, iš archyvinės dokumentacijos galima daryti neginčijamą išvadą, jog ūkinis pastatas 6I1m priklausė pastato 2A1m bendrasavininkams ir buvo antraeiliu daiktu bei tarnavo pastato 2A1m poreikių patenkinimui. Jis yra įregistruotas kaip „pagalbinio ūkio“ pastatas. Pareiškėjai neturi duomenų apie tai, kuriuo momentu istoriškai ūkinio pastato 6I1m dokumentacija nebuvo pilnai sutvarkyta ir įregistruota VĮ „Registrų centras“, tačiau, pareiškėjų manymu, VĮ „Registrų centras“ esančios archyvinės dokumentacijos pilnai pakanka tam, kad įregistruoti egzistuojančią Pareiškėjų, kaip pastato 2A1m savininkų, nuosavybės teisę į jo priklausinį - ūkinį pastatą 6I1m.
Trečia, Teritorinis ir Centrinis registratorius nukrypo nuo proporcingumo ir išsamumo principų, numatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. Kaip jau minėta, ūkinis pastatas 6I1m buvo pastatytas prieš daugiau kaip 40 metų, galiojant visai kitokiam nekilnojamo turto registravimo reglamentavimui, registrą tvarkant popieriniu būdu. Normalu, jog per tokį ilgą laiko tarpą dalis popierinės dokumentacijos yra prarandama. Labai tikėtina, jog dėl šių priežasčių pastato 2A1m ir ūkinio pastato 6I1m archyvinė dokumentacija nėra pilna ir tvarkinga. Nepaisant to, Teritorinis ir Centrinis registratorius iš pareiškėjų reikalauja pateikti nepriekaištingą dokumentaciją, sudarytą pagal šiai dienai galiojančias teisės normas. Tokiu būdu yra pažeidžiamas proporcingumo principas - iš pareiškėjų yra reikalaujama to, kas šiai dienai nėra įmanoma dėl nuo pareiškėjų nepriklausančių priežasčių. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. taip pat numatytas išsamumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Nekilnojamo turto registre daiktas gali būti registruojamas kaip pagrindinis daiktas, arba kaip kito nekilnojamojo daikto priklausinys. Ūkinis pastatas 6I1m jokiu būdu negali būti laikomas pagrindiniu daiktu, kadangi jis VĮ „Registrų centras“ yra įregistruotas kaip „pagalbinio ūkio“ pastatas. Iš Centrinio registratoriaus sprendimo visiškai nėra aišku, koks šiai dienai yra ūkinio pastato 6I1m statusas ir kokiam pagrindiniam daiktui jis tarnauja. Pareiškėjų manymu, Centrinis registratorius neįgyvendino išsamumo principo, neįsigilino į susiklosčiusią situaciją, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Centrinis registratorius skundžiamame sprendime nurodė, jog tik asmenys, turintys nuosavybės teisę gali kreiptis su prašymu įregistruoti daiktą ne kaip pagrindinį daiktą, o kaip jo priklausinį. Taigi, yra situacija, jog ūkinis pastatas 6I1m nėra pagrindiniu daiktu, tačiau jis atitinkamai ir negali būti registruotas kaip priklausinys, kadangi jo nuosavybės teisės nėra įregistruotos. Šiuo atveju yra susiklosčiusi teisinė aklavietė, kuri gali būti išspręsta tik įregistravus nuosavybės teises į ūkinį pastatą 6I1m.
Ketvirta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui (pavyzdžiui, perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniu), kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutarties ar įstatymo nustatyta kitaip. Taigi kito asmens nuosavybėn pagal sutartį gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, jog antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, turi būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011). Tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo, dovanojimo sutartyse nepadaryta išlygos, kad priklausinys neparduodamas ar nedovanojamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011).
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. numatyti dokumentai, kurių pagrindu gali būti įregistruotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą. Šio straipsnio 7 p. numatyta, jog daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos „rašytinių sandorių“ pagrindu, o 9 p. numatyta, jog daiktinės teisės registruojamos ir „kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentų“ pagrindu. Kartu prie 2022-06-06 prašymo pareiškėjai Teritoriniam registratoriui pateikė rašytinius sandorius, kurių pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė į ūkinį pastatą 6I1m. Nors šiuose dokumentuose nėra įsakmiai nurodyta, jog Pareiškėjams yra perleidžiamos atitinkamos ūkinio pastato 6I1m dalys, tačiau vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, darytina išvada, jog ūkinį pastatą 6I1m ištiko pagrindinio daikto pastato 2A1m likimas – jis nuosavybės teise perėjo trims bendraturčiams kartu su pastatu 2A1m.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras prašo patikslintą pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodo, kad Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrius (toliau - teritorinis registratorius) skundžiamu 2022-06-08 sprendimu Nr. SPR4-9652 (14.5 E) atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą įregistruoti jų bendrosios dalinės nuosavybės teises į ūkinį pastatą 6Ilm, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami)e (toliau - ir Ūkinis pastatas), nes jie nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teisių į Ūkinį pastatą atsiradimo.
Pareiškėjai, nesutikdami su teritorinio registratoriaus sprendimu, pateikė 2022-06-15 skundą Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai (toliau - Komisija), kuriame nurodė, kad Ūkinis pastatas yra pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo 2Alm, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami)e, priklausinys, todėl gyvenamojo namo 2Alm įsigijimo dokumentai patvirtina jų nuosavybės teises ir į Ūkinį pastatą. Tai, kad Ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo 2Alm priklausinys, pareiškėjų nuomone, patvirtina gyvenamojo namo 2Alm buvusio savininko S. D. rašytinis paaiškinimas ir šio namo archyvinėje byloje esantys duomenys, t. y. 1972-05-15 notarinė sutartis, kurioje S. D. tėvai įsigijo ne tik 1/2 dalį gyvenamojo namo 2Alm, bet ir 1/2 dalį kiemo įrenginių, statinių išdėstymo planas, kuriame gyvenamasis namas 2Alm ir Ūkinis pastatas pažymėti ta pačia spalva bei gyvenamojo namo 2Alm aprašymas, įkainojimo aktas, apyskaitos lapas, perkainojimo kortelė, kurie, pareiškėjų manymu, taip pat patvirtina, kad Ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo 2Alm priklausinys, į kurį nuosavybės teises jie įgijo įgydami pagrindinį daiktą - gyvenamąjį namą 2Alm.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija skundžiamu 2022-08-05 sprendimu Nr. CSPR-217 pareiškėjų skundą atmetė ir teritorinio registratoriaus sprendimą paliko galioti. Šį sprendimą Komisija motyvavo tuo, kad Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbiami)yra įregistruotas gyvenamasis namas lA2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), gyvenamasis namas 2Alm, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), ūkinis pastatas 6Ilm, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), ūkinis pastatas 4Ilp, unikalus Nr. 1996-3034-8039, kiemo rūsys 7I0b, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami). Gyvenamąjį namą 2Alm bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo pareiškėjai. R. K. 2016-08-17 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7KV- 4442, 2016-09-08 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7KV-4874, 2019-01-25 susitarimo, 2020-06-08 deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. ACCE-100-201006-00957 pagrindu nuosavybės teise valdo 38/100 dalis. N. K. 2016-08-17 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7KV-4442, 2019-01-23 pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto N. ACUB- 60-190123-00167, 2019-01-25 susitarimo pagrindu nuosavybės teise valdo 23/100 dalis. A. T. 2016-03-02 dovanojimo sutarties Nr. 1-1301, 2019-01-23 pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto N. ACUB-60-190123-00167, 2019-01-25 susitarimo pagrindu nuosavybės teise valdo 39/100 dalis. Nei viename iš paminėtų dokumentų nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai įsigydami dalį gyvenamojo namo 2Alm, įsigijo ir dalį Ūkinio pastato. Statinių, esančių (duomenys neskelbiami)e, archyvinėje kadastro ir registro dokumentų byloje Ūkinio pastato pirminiai kadastriniai matavimai atlikti 1976-04-16, tačiau nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą nebuvo įregistruotos, taip pat ūkinis pastatas nebuvo įregistruotas ir gyvenamojo namo 2Alm priklausiniu. Pareiškėjų nurodyta 1972-05-15 notarinė sutartis, kurioje S. D. tėvai kartu su 1/2 dalimi gyvenamojo namo 2Alm įsigijo ir 1/2 dalį kiemo įrenginių, nepatvirtina, kad šia sutartimi buvo perleista 1/2 Ūkinio pastato, kadangi ūkiniai pastatai nebuvo (ir nėra) formuojami bei registruojami kaip kiemo įrenginiai (kiemo įrenginiai yra tvoros, aikštelės ir pan., bet ne ūkiniai pastatai), todėl Ūkinis pastatas 1972-05-15 sutartimi perleistas nebuvo. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad gyvenamasis namas 2Alm ir Ūkinis pastatas statinių išdėstymo plane pažymėti ta pačia spalva, taip pat nereiškia, kad Ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo 2Alm priklausinys, kadangi šie pastatai pažymėti ta pačia spalva, nes yra pastatyti iš tos pačios medžiagos (nurodytu atveju abiejų pastatų sienų medžiaga yra medis, todėl plane jie abu pažymėti geltona spalva), o ne todėl, kad Ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo 2Alm priklausinys. Kituose pareiškėjų paminėtuose dokumentuose (įkainojimo akte, apyskaitos lape, perkainojimo kortelėje) taip pat nėra jokių duomenų ar įrašų, patvirtinančių, kad Ūkinis pastatas buvo įregistruotas gyvenamojo namo 2Alm priklausiniu. Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą, o kadangi pareiškėjų nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą nėra įregistruotos (jie nėra Ūkinio pastato savininkai), todėl jie negali teikti prašymo įregistruoti Ūkinį pastatą gyvenamojo namo 2Alm priklausiniu. Tam, kad teritorinis registratorius galėtų besikreipiantį asmenį laikyti teisėtu nekilnojamųjų daiktų savininku, kuris turi teisę pateikti prašymą dėl to, kad nekilnojamasis daiktas būtų įregistruotas ne kaip pagrindinis daiktas, o kaip kito nekilnojamojo daikto priklausinys, šis asmuo turi būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip šio nekilnojamojo daikto savininkas arba, nesant tokių duomenų Nekilnojamojo turto registre, pateikti dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus.
Komisija pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali registruoti nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus, jeigu jam nėra pateikiami teisės aktuose numatyti ir jų reikalavimus atitinkantys dokumentai, vienareikšmiškai patvirtinantys nuosavybės teisių atsiradimą. Komisija pažymėjo ir tai, kad Registrų centras neturi tokių įgalinimų kaip teismas, kuris pagal proceso dalyvių pateikiamus įrodymus vertina nuosavybės teisių atsiradimo teisinius pagrindus, nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tada, kai asmenys negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Kadangi pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teisių atsiradimo, Komisija konstatavo, kad tenkinti jų prašymą nėra teisinio pagrindo, o teritorinio registratoriaus 2022-06-08 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliko jį galioti.
Šalies argumentai
Skunde teismui pareiškėjai remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde Komisijai ir dėl kurių Komisija išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime. Kaip papildomus argumentus jie nurodo, kad statinių išdėstymo plane skirtingos spalvos reiškia skirtingų pastatų priklausinius, kad ši aplinkybė yra logiška ir atitinka faktinę situaciją žemės sklype, bei įrašus archyvinėje žemės sklypo dokumentacijoje.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su šiuo argumentu, nes Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymu Nr. 522, 122 punkte nustatyta, kad „Braižant statinių išdėstymo planą, visi pastatai žymimi sutartiniais simboliais tokia tvarka: pirmasis simbolis (skaičius) nurodo pastato numerį žemės sklype, antrasis simbolis (didžioji raidė) nurodo pastato paskirtį, trupmenos skaitiklis (skaičius) nurodo pastato aukštų skaičių, vardiklis (mažoji raidė) nurodo sienų statybos produktus (pvz.: pastato pažymėjimas plane 2B3/p reiškia, kad pastatui suteiktas antras numeris sklype, tai administracinės paskirties trijų aukštų mūrinis pastatas)". Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teiginys, kad „pastatas lA2p yra lygiai tokios pačios sandaros kaip ir pastatas 2Alm, t. y. jo sienų medžiaga taip pat yra medis" yra nepagrįstas ir neatitinka kadastrinių matavimų byloje nustatytų duomenų, nes pastato lA2p indekse įrašyta mažoji raidė „p" reiškia, kad pastato pagrindinė sienų statybinė medžiaga yra plytos. Pareiškėjų teiginys, jog „labiau nei akivaizdu, jog statinių išdėstymo plane skirtingos spalvos reiškia skirtingų pastatų priklausinius" taip pat yra nepagrįstas, nes kadastrinių matavimų bylose pagrindiniai pastatai ir priklausiniai nėra (ir nebuvo) žymimi ta pačia spalva, nes toks žymėjimas nėra (ir nebuvo) numatytas jokiuose teisės aktuose.
Pareiškėjai skunde teismui atkreipia dėmesį, jog ūkinis pastatas 6Ilm buvo pastatytas daugiau kaip prieš 40 metų ir tuo metu galiojo kitokia nekilnojamo turto registracijos tvarka, registracija vyko popieriniu būdu, o archyvinė byla nėra itin tvarkinga, joje trūksta nuosavybės teisės perėjimo sandorių, kadastrinių matavimų ir kt. Pareiškėjų manymu tai, kad ūkinio pastato 6Ilm nuosavybės teisė, pagal galiojančias teisės normas, šiai dienai nėra įregistruota, o ūkinis pastatas 6Ilm nėra įregistruotas kaip pastato 2Alm priklausinys nereiškia, jog ūkinis pastatas 6Ilm istoriškai niekada nebuvo pastato 2Alm bendrasavininkų nuosavybe ir pastato 2Alm priklausiniu, taip pat tai nereiškia, jog pareiškėjai prarado teisę susitvarkyti pastato 2Alm ir ūkinio pastato 6Ilm registracijos dokumentus.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad šie argumentai taip pat yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių aplinkybių, nes nėra jokių duomenų, o R. K. ir N. K. nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų teiginius apie tai, kad archyvinėje byloje „trūksta nuosavybės teisės perėjimo sandorių, kadastrinių matavimų ir kt.", taip pat teiginius, kad „iš VĮ „Registrų centro" archyvinės dokumentacijos galima daryti neginčijamą išvadą, jog ūkinis pastatas 6Ilm priklausė pastato 2Alm bendrasavininkams (V2 Ū. M., 1A J. D. ir 1A J. B.)" ar kad „ūkinis pastatas 6Ilm buvo antraeiliu daiktu ir tarnavo pastato 2Alm poreikių patenkinimui". Šie teiginiai yra pareiškėjų interpretacijos, kurių nepatvirtina jokie faktiniai duomenys. Patys pareiškėjai pripažįsta, jog „ūkinio pastato 6Ilm dokumentacija nebuvo pilnai sutvarkyta ir įregistruota VĮ „Registrų centras", tačiau nurodytu atveju Registrų centras sutinka su pareiškėju teiginiu, jog „Tai taip pat nereiškia, jog Pareiškėjai prarado teisę susitvarkyti pastato 2Alm ir ūkinio pastato 6Ilm registracijos dokumentus", tik atkreipia dėmesį, kad Registrų centras nėra įgaliotas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus apie daikto priklausymą nuosavybės teise, kadangi įgaliojimus nustatyti tokius faktus turi ne Registrų centras, o bendrosios kompetencijos teismai.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl proporcingumo principo pažeidimo, reikalaujant pateikti tvarkingą dokumentaciją prieš daugiau kaip 40 metų statytam statiniui ir nurodo, kad reikalavimus daiktinių teisių įregistravimui nustato ne Registrų centras, o Nekilnojamojo turto registro įstatymas, kurio 23 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pareiškėjas kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šios teisės atsiradimą. Kadangi pareiškėjai kartu su prašymu įregistruoti jų bendrosios dalinės nuosavybės teises į ūkinį pastatą 6Ilm, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami)e, nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teisių atsiradimo, todėl tenkinti jų prašymą nėra teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. prašo pareiškėjų skundą tenkinti. Atsiliepime į skundą nurodo, kad su pareiškėjų skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu situacijos vertinimu sutinka pilna apimtimi. Papildomai teismui nurodo jam žinomas faktines istorines aplinkybes apie ūkinio pastato 611 m naudojimą ir valdymą ir teigia, kad jo motina A. T. iš V. G., Z. S. ir N. Ū. įgijo nuosavybės teisę į dalį pastato 2A1m. Vėliau šias nuosavybės teises 2016-03-02 dovanojimo sutarties pagrindu perėmė jis. Jo motinai A. T. nupirkus pastatą 2A1m buvę savininkai paaiškino, jog pastatui 2A1m priklauso ir pagalbinis ūkinis pastatas 611 m, kurį buvę savininkai naudojo kartu su pastato 2A1 m bendraturčiu J. D.. Iš buvusių savininkų kartu buvo gauta ir šio pastato 2A1m archyvinė dokumentacija. Iš statinių išdėstymo plano galima matyti, kad pagrindinis pastatas 2A1 m ir ūkinis pastatas 611 m yra pažymėti ta pačia geltona spalva. Pastatas 1A2p pažymėtas purpurine spalva - jo priklausiniai taip pat pažymėti purpurine spalva. Todėl darytina išvada, jog ūkinis pastatas 611 m yra pastato 2A1m priklausinys ir yra skirtas tenkinti pagalbinę paskirtį. Pastato 2A1m aprašyme ir įkainojimo akte galima matyti, jog pastato 2A1m priklausiniai yra du priestatai 1a1m ir 2a1m, bei ūkinis pastatas 611 m. M. U. valdomų pastatų ir įrengimų aprašyme taip pat matoma, jog prie tuo metu M. U. priklausiusio gyvenamojo namo 2A1m priklausinių yra įrašytas ir ūkinis pastatas 611 m. M. U. nuosavybės teises perėmė V. G., Z. S. ir N. Ū.. Vėliau šias nuosavybės teises įgijo jo mama A. T. , kuri jas padovanojo jam. Archyve esančiame pastato 2A1m apyskaitos lape taip pat matoma, jog pastato 2A1m priklausinys yra ūkinis pastatas 611 m. Būtent tokia faktinė situacija ir buvo susiklosčiusi istoriškai. Ūkinį pastatą 611 m visuomet prižiūrėjo ir jį naudojo tik pastato 2A1m savininkai. Pastato 1A2p savininkai naudojosi savo atskirais sandėliukais ir rūsiu. Jis pastate 2A1m kartu su mama Adele gyveno nuo 2008 m. pradžios bei jai visapusiškai padėjo tvarkyti ūkinius reikalus. Padėdamas savo motinai prižiūrėti pastatą 2A1m kartu padėjo prižiūrėti ir ūkinį pastatą 611 m. Jam nesuprantama, kodėl VĮ Registrų centras atsisako registruoti nuosavybės teises, nepaisant to, jog iš turimų dokumentų aiškiai matosi, jog ūkinis pastatas 611 m visuomet priklausė pastato 2A1m savininkams ir buvo skirtas atlikti pagalbinę ūkinę paskirtį pastatui 2A1m.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad:
Nekilnojamojo turto registre, registro įrašu Nr. 20/245184, žemės sklype adresu (duomenys neskelbiami)e, yra įregistruotas gyvenamasis namas 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami); gyvenamasis namas 2A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami); ūkinis pastatas 6I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami); ūkinis pastatas 4I1p, unikalus Nr. 1996-3034-8039; kiemo rūsys 7I0b, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami).
Nekilnojamojo turto registre įregistruota, kad žemės sklype adresu (duomenys neskelbiami) esantį gyvenamąjį namą 2A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) (toliau – ir Namas 2A1m,), bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo: 1) R. K. 2016-08-17 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7KV4442, 2016-09-08 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7KV-4874, 2019-01-25 susitarimo, 2020-06-08 deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. ACCE-100-201006-00957 pagrindu nuosavybės teise valdo 38/100 dalis; 2) N. K. 2016-08-17 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7KV-4442, 2019-01-23 pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto N. ACUB-60-190123-00167, 2019-01-25 susitarimo pagrindu nuosavybės teise valdo 23/100 dalis; 3) A. T. 2016-03-02 dovanojimo sutarties Nr. 1-1301, 2019-01-23 pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto N. ACUB-60-190123-00167, 2019-01-25 susitarimo pagrindu nuosavybės teise valdo 39/100 dalis.
Nekilnojamo turto registre, žemės sklype adresu (duomenys neskelbiami)e, įregistruoto ūkinio pastato 6I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), nuosavybės teisės nėra įregistruotos jokiam savininkui.
Pareiškėjai, atstovaujami pareiškėjo R. K., 2022-06-06 prašymu (registracijos Nr. 31488992) kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir prašė įregistruoti jų bendrosios dalinės nuosavybės teises į ūkinį pastatą 6I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami)e (toliau – ir Pastatas 6I1m), t. y. pareiškėjai prašė įregistruoti R. K. nuosavybės teises į 38/100 dalis, N. K. - į 23/100 dalis ir A. T. - į 39/100 dalis Ūkinio pastato.
Valstybės įmonės Registrų centro turto registrų tvarkymo tarnybos nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrius (toliau - Teritorinis registratorius) 2022-06-08 sprendimu Nr. SPR4-9652 (14.5 E) (toliau – Teritorinio registratoriaus Sprendimas) atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą, nes jie nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teisių į Pastatą 6I1m atsiradimo.
Pareiškėjai 2022-06-15 skundu Teritorinio registratoriaus Sprendimą apskundė Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai (toliau – Komisija).
Komisija 2022-08-05 sprendimu Nr. CSPR-217 (toliau – Komisijos Sprendimas) skundžiamą Teritorinio registratoriaus Sprendimą paliko galioti.
Dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo
Ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo įregistruoti pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens bendrosios dalinės nuosavybės teises į Pastatą 6I1m pagal pareiškėjų pateiktus dokumentus ir Nekilnojamo turto registre esančią archyvinę pastatų dokumentaciją.
Taigi, nagrinėjamu ginčo atveju pareiškėjai, remiantis nurodyta Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, turi pateikti teritoriniam registratoriui dokumentą(us), patvirtinantį(ius) prašomų įregistruoti jų nuosavybės teisių į Pastatą 6I1m atsiradimą, nes atsakovas pareiškėjų prašomą nekilnojamojo daikto registro įrašą gali padaryti, kaip numato Įstatymo 14 straipsnis, tik nurodydamas tokiame įraše dokumentą(us), kurio(ių) pagrindu atsirado norima registruoti nuosavybės teisė.
Įstatymo 22 straipsnyje išvardinti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės registruojamos nekilnojamojo turto registre. Tokiais dokumentais gali būti tiek teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis (22 str. 2 p.), tiek rašytiniai sandoriai (22 str. 7 p.), tiek kiti šiame straipsnyje nurodyti dokumentai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą aiškino Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos turinį ir nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-600-442/2017, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1312/2014, 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2976/2012, 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3130/2011).
Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir LVAT išaiškinimais teismas pažymi, kad dokumentas, patvirtinantis prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą, yra tik toks, kuris tiesiogiai (pačiame dokumente) patvirtina tą teisę ar juridinį faktą, kuriuos prašoma įregistruoti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai ir A. T. teritoriniam registratoriui turi pateikti dokumentą(us), kuriame(iuose) būtų tiesiogiai ir neabejotinai nurodyta, kad atitinkamos dalys į Pastatą 6I1m pareiškėjams ir A. T. priklauso (buvo perleistos) nuosavybės teise.
Taip pat teismas pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas teisės aktuose, reglamentuojančiuose šio viešojo administravimo subjekto veiklą, nurodytas funkcijas ir įgyvendindamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, apibrėžiančią jo atsakomybę tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, pats nerenka duomenų ar įrodymų, patvirtinančių tam tikrų faktų ar teisių buvimą ar nebuvimą, taip pat negali plečiamai aiškinti jam pateiktų dokumentų turinį ir daryti iš jų išvadų, jeigu iš tų dokumentų turinio tiesiogiai ir neabejotinai negali daryti išvados apie prašomą įregistruoti daiktinę teisę ar juridinį faktą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik tikslus duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, bet ne pateiktų dokumentų interpretavimas ar tikslinimas.
Šiuo atveju pareiškėjai patys savo skunde pripažįsta, kad nei jų, nei A. T. turimuose Namo 2A1m pirkimo-pardavimo ir paveldėjimo dokumentuose Pastatas 6I1m nebuvo įrašytas, kad Namo 2A1m archyvinė byla nėra tvarkinga, joje trūksta nuosavybės teisės perėjimo sandorių. Pareiškėjai sutinka, kad šiuose dokumentuose nėra įsakmiai nurodyta, jog jiems yra perleidžiamos atitinkamos Pastato 6I1m dalys, tačiau vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jie daro išvadą, jog Pastatą 6I1m ištiko pagrindinio daikto – Namo 2A1m likimas, t. y. jis nuosavybės teise perėjo trims bendraturčiams kartu su Namu 2A1m.
Tačiau teismas visiškai sutinka su atsakovo argumentais ir skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, kad pareiškėjų pateikti nurodyti dokumentai, nepatvirtina jų prašomos įregistruoti nuosavybės teisės.
Byloje nėra ginčo, ir teismas konstatuoja, kad nei viename dokumente, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos pareiškėjų ir A. T. nuosavybės teisės į Namą 2A1m, nėra nurodyta, kad pareiškėjai ir A. T., įsigydami dalį žemės sklypo ir jame esančio Namo 2A1m, įsigijo kartu ir dalį Pastato 6I1m. Taip pat nėra ginčo, kad ūkinis pastatas 6I1m nėra nurodytas ir pareiškėjų pateiktoje 1972 m. pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria Namą 2A1m įgijo ankstesnis savininkas. Tai reiškia, kad joks atsakovui pateiktas ir jo turimas dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės perėjimo pareiškėjams ir A. T. į atitinkamą dalį Pastato 6I1m, tuo pagrindu, kad jie įgijo nuosavybės teisę į atitinkamas dalis žemės sklypo ir Namo 2A1m. Kitaip tariant, nei viename dokumente eksplicitiškai nėra įtvirtintos nuosavybės teisės į Pastatą 6I1m, o tokiu atveju, pagal minėtą LVAT praktiką dėl Įstatymo nuostatų aiškinimo, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės pačiam nustatyti daiktines teises, kurios eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose.
Pripažindami faktą, kad Namo 2A1m pirkimo-pardavimo ir paveldėjimo dokumentuose Pastatas 6I1m nėra įtrauktas į perleidžiamų daiktų sąrašą ir Namo 2A1m archyvinėje byloje trūksta nuosavybės teisės perėjimo sandorių, pareiškėjai teigia, kad atsakovė turėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei Namo 2A1m archyviniais dokumentais, kuriuose, jų manymu, Pastatas 6I1m nurodomas kaip Namo 2A1m priklausinys, ir jų nuosavybės teises atsakovas turi įregistruoti remiantis tuo, kad Pastatą 6I1m ištiko pagrindinio daikto – Namo 2A1m likimas.
Teismas pažymi, kad tokie pareiškėjų argumentai reiškia, jog iš atsakovo jie reikalauja, jog jis vertintų tai, kas nėra nurodyta Namo 2A1m nuosavybės perleidimo dokumentuose. Tačiau tokie pareiškėjų argumentai nesudaro jokio pagrindo pripažinti skundžiamus atsakovo sprendimus neteisėtais, nes atsakovas, kaip minėta, neturi teisės interpretuoti dokumentų taip, kaip pageidauja pareiškėjai, ir konstatuoti tai, ko tuose dokumentuose nėra nurodyta. Atsakovo funkcija yra tik tikslus duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, bet ne pateiktų dokumentų interpretavimas kaip nustatančių atitinkamas teises, kurios nėra tiesiogiai nurodomos tuose dokumentuose. Todėl pareiškėjų pateiktuose dokumentuose nesant duomenų apie Pastato 6I1m nuosavybės teisių perėjimą atsakovas neturi nei teisės, nei objektyvios galimybės į Nekilnojamojo turto registrą perkelti pareiškėjų prašomus duomenis apie jų nuosavybės teises, nes šių duomenų nėra atsakovui pateiktuose dokumentuose.
Teismas pažymi, kad pareiškėjų skunde nurodomuose kituose archyviniuose statinių dokumentuose - statinių išdėstymo plane, Namo 2A1m aprašyme, jo įkainojimo akte, jo apyskaitos lape, jo perkainojimo kortelėje – nėra eksplicitiškai nurodyta, kad Pastatas 6I1m yra Namo 2A1m priklausinys. Pareiškėjų nurodomas statinių teisinio statuso vaizdavimas, kaip pagrindinių statinių ir jų priklausinių, vaizduojant juos ta pačia spalva statinių išdėstymo plane, remiasi tik logikos dėsniais, bet nėra pagrįstas jokiais teisiniais argumentais, nes toks statinių vaizdavimas skirtingomis spalvomis ir šių spalvų teisinė reikšmė nėra ir nebuvo numatytas jokiuose teisės aktuose.
Teismas pažymi, kad pareiškėjų nurodomas faktas, jog Pastatas 6I1m yra Namo 2A1m priklausinys nėra akivaizdžiai pagrįstas esamais dokumentais, nes toks faktas nėra įregistruotas viešame registre. Priešingai, teismas pažymi kad 2016-08-17 pirkimo - pardavimo sutartyje Nr. 7KV-4442, 2016-09-08 pirkimo - pardavimo sutartyje Nr. 7KV-4874, 2016-03-02 dovanojimo sutartyje Nr. 1-1301, kuriomis buvo perleidžiamos Namo 2A1m nuosavybės teisės pareiškėjams ir A. T., šias sutartis tvirtinę notarai konstatavo, jog įrašų apie Namo 2A1m priklausinius nei kitame registre, nei tame pačiame registre nėra. Todėl teismas pripažįsta, kad Komisijos Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjų minimuose dokumentuose nėra duomenų ar įrašų, patvirtinančių, kad Pastatas 6I1m buvo įregistruotas gyvenamojo namo 2A1m priklausiniu, yra pagrįstai padaryta iš pateiktų dokumentų, vertinant tik jų turinį ir neinterpretuojant, kaip šiuos dokumentus būtų galima traktuoti kitų aplinkybių kontekste.
Teismas pažymi, kad pareiškėjų argumentai dėl Pastato 6I1m fiksavimo tuose pačiuose kaip Namo 2A1m dokumentuose, grafoje „Pagalbinės pastato dalys: priestatai, rūsiai, mezoninai“, taip pat argumentai, kad šiuos pastatus naudojimo tie patys asmenys, remiantis bendrosios kompetencijos teismų praktika ir atitinkamomis Civilinio kodekso normomis dėl nuosavybės teisių perleidimo, gali būti reikšmingi įrodinėjant pareiškėjų ir A. T. nuosavybės teisę į Pastatą 6I1m, tačiau jie savaime nesudaro pagrindo atsakovui įregistruoti pareiškėjų ir A. T. nuosavybės teisių pagal esamus dokumentus tol, kol tokių teisių tiesiogiai, aiškiai ir neabejotinai nepatvirtina nei vienas dokumentas. Atsakovas, kaip minėta, turi tik teisę registruoti nuosavybės teises, bet ne jas konstatuoti. Esant ginčui ar neaiškumams dėl nekilnojamojo daikto nuosavybės teisių, jas pripažinti ir savo sprendimu konstatuoti gali tik teismas, bet ne Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Tuo tarpu pareiškėjai, pripažindami, kad jų turimi dokumentai, kuriais jie įgijo nuosavybės teises į Namą 2A1m, nepatvirtina nuosavybės teisės perėjimo ir į Pastatą 6I1m, iš esmės tiek kreipdamiesi į atsakovą, tiek šioje administracinėje byloje įrodinėja juridinį faktą, kad Pastatą 6I1m jie valdo nuosavybės teise, o tai nėra šios administracinės bylos dalykas, nes remiantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 punktu tai yra bendrosios kompetencijos teismo prerogatyva.
Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą apylinkės teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. CPK 445 straipsnis numato, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pareiškėjų argumentu, kad nuosavybės teisių į Pastatą 6I1m perėjimo sandorių trūkumas archyvinėje Namo 2A1m byloje ir šio fakto neužfiksavimas sutartyse, kurių pagrindu įregistruotos pareiškėjų ir A. T. nuosavybės teisės į Namą 2A1m, nereiškia, jog Pastatas 6I1m niekada nebuvo pastato 2A1m priklausiniu ir jo bendrasavininkų nuosavybe, ir tai nereiškia, jog pareiškėjai prarado teisę susitvarkyti Pastato 6I1m registracijos dokumentus, tačiau kartu teismas konstatuoja, kad pareiškėjai pasirinko ne tą savo teisių gynimo būdą ir nepagrįstai ginčija atsakovo sprendimus, kuriuos Teritorinis skyrius ir Komisija priėmė teisingai vadovaudamiesi Įstatymu.
Pareiškėjai nepagrįstai reikalauja įregistruoti nuosavybės teises, kurių įgijimo nepatvirtina jų turimi dokumentai, užuot pateikę atsakovui papildomą dokumentą, aiškiai patvirtinantį jų nuosavybės teises. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju yra susiklosčiusi teisinė aklavietė, kuri gali būti išspręsta tik įregistravus nuosavybės teises į Pastatą 6I1m, kadangi jie turi galimybę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir turimų dokumentų bei kitų leistinų įrodymų pagrindu, nepaisant to, kad juose nėra tiesiogiai užfiksuotas nuosavybės teisės perleidimas į Pastatą 6I1m, prašyti nustatyti juridinį faktą dėl Pastato 6I1m valdymo nuosavybės teise. Būtent tokioje civilinėje byloje būtų aktualūs ir pareiškėjų argumentai dėl antraeilio daikto likimo priklausymo nuo pagrindinio daikto likimo, ir pareiškėjų nurodomi buvusio Namo 2A1m savininko S. D. paaiškinimai, o teismo sprendimas, kuriuo būtų nustatytas pareiškėjų siekiamas įrodyti juridinis faktas, būtų pakankamas pagrindas atsakovui įregistruoti nuosavybės teises į Pastatą 6I1m, nes teismo sprendimas yra daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinantis dokumentas, kuriuo remiantis šios teisės registruojamos nekilnojamojo turto registre (Įstatymo 22 str. 2 p.). Tuo tarpu atsakovas nuosavybės teisių įregistruoti negali, jeigu esamuose dokumentuose tiesiogiai nėra patvirtinamos nuosavybės teisės į Pastatą 6I1m, o juo labiau negali remtis rašytiniais buvusio savininko paaiškinimais, nes tai nėra Įstatymo 22 straipsnyje numatytas dokumentas, kurio pagrindu būtų galima įregistruoti nuosavybės teises.
Taigi, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra, ir atsakovui nebuvo pateikta, nei vieno Įstatymo 22 straipsnyje numatyto dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad pareiškėjai ir A. T. yra įgiję nuosavybės teises į Pastatą 6I1m. Atsižvelgiant į tai, atsakovas remiantis tokiais dokumentais ne tik negali, bet ir neturi teisės įregistruoti pareiškėjų ir A. T. nuosavybės teises. Todėl naikinti atsakovo Teritorinio registratoriaus ir Komisijos Sprendimus, kuriais pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą, nėra jokio pagrindo, nes šie sprendimai neprieštarauja aukštesnės galios Įstatymui (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjų skundas dėl reikalavimo panaikinti Teritorinio registratoriaus Sprendimą ir Komisijos Sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Nenustačius pagrindo naikinti skundžiamus Teritorinio registratoriaus Sprendimą ir Komisijos Sprendimą nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą - tenkinti pareiškėjų 2022-06-06 prašymą įregistruoti nuosavybės teises į pastato 2A1m priklausinį - ūkinį pastatą 6I1m. Taigi, ir antrasis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau neanalizuotini. LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas atmetamas, jie nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, ir neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovės, todėl pareiškėjų skundo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. nereiškė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o be to, išnagrinėjus bylą nėra apginamos jo teisės, nes jis prašė pareiškėjų skundą tenkinti, todėl jis, kaip ir pareiškėjai, nėra ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, ir neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovės (ABTĮ 40 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjų R. K. ir N. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjų R. K. ir N. K. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.