- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-02
- Bylos Nr.
- e2A-349-653/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03366-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje
- Kategorijos
- 2.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.39pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl 2015-05-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ filialą, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 896,84 Eur žalos atlyginimą, kurį ieškovas sumokėjo ligos pašalpą eismo įvykio metu nukentėjusiajai V. P., kuri buvo laikinai nedarbinga laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. kovo 3 d. Informaciją apie tai, kad minėtas asmuo nukentėjo 2010 m. rugpjūčio 15 d. eismo įvykio metu, ieškovas sužinojo tik 2014 m. rugsėjo 16 d., gavęs iš policijos raštą Nr. 10-10-S11681 Ieškovas pažymi, kad svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kada žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo pareiškė pretenzija draudikui, bet ir į tai, ar draudikas kitais būdais apie įvykį buvo informuotas. Nurodo, kad policija atsakovui išsiuntė ne vieną pranešimą apie įvykusio eismo įvykio tyrimo eigą (2010 m., 2011 m. raštai), todėl atsakovas apie eismo įvykį buvo informuotas nepraleidžiant TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje numatytų terminų. Nukentėjusioji V. P. 2010 m. rugpjūčio 25 d., pateikdama ieškovui prašymą skirti ligos pašalpą, nenurodė, kad laikinai nedarbinga dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, takyti 4 metų senaties terminą, kuris numatytas TPVCAPDĮ.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2015-05-19 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.
Teismas nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 15 d. įvykusio eismo įvykio metu susidūrus R. K. vairuojamam automobiliui VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su G. Š. vairuojamu automobiliu Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sužalota V. P., kuri 2010 m. rugpjūčio 25 d. pateikė ieškovui prašymą dėl ligos pašalpos skyrimo. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad V. P. dėl įvykusio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo laikinai nedarbinga, laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. kovo 3 d. sprendimais jai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skyrė 6 549,40 Lt (1 896,84 Eur) ligos pašalpą. Įtariamuoju dėl minėto eismo įvykio buvo pripažintas R. K., eismo įvykio metu vairavęs transporto priemonę VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėto eismo įvykio metu R. K. vairuojama transporto priemonė VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta atsakovo „If P&C Insurance AS“ privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, draudimo liudijimas AIB Nr. 1204411.
Ieškovas 2014 m. rugsėjo 22 d. Raštu Nr. (8.22)3-113654 pareiškė pretenziją atsakovui dėl žalos atlyginimo, kuria pareikalavo atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą dydžio žalą, apmokant nukentėjusiajai V. P. išmokėtą ligos pašalpos sumą – 6 549,40 Lt (1 896,84 Eur). Atsakovas 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. C/TC/7061/2 atsisakė atlyginti žalą, motyvuodamas tuo, jog ieškovas yra praleidęs TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje numatytus pretenzijos pareiškimo terminus. Ieškovas 2014 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. (8.22)3-138950 pakartotinai kreipėsi į atsakovą su reikalavimu atlyginti žalą, tačiau atsakovas 2014 m. gruodžio 2 d. pranešimu Nr. C/TC/7061/2 minėtą ieškovo prašymą vėlgi atsisakė patenkinti.
TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalis numato, kad šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per 1 metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per 1 metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos.
Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas pareiškė pretenziją atsakovui praėjus daugiau nei keturiems metams nuo eismo įvykio dienos: eismo įvykis įvyko 2010 m. rugpjūčio 15 d., o pretenzija pareikšta 2014 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2013, kurioje iš esmės buvo sprendžiamas analogiškas ginčas, nurodė, kad regreso teisė į žalą padariusio asmens draudiką įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, o pretenzijos draudikui pareiškimas per įstatyme nustatytus terminus yra būtina sąlyga teisei į draudimo išmoką atsirasti ir šio termino praleidimas yra pagrindas ieškiniui atmesti. Dėl to teismas konstatavo, jog reikalavimas išmokėti draudimo išmoką negali būti patenkintas, nes suėjus 4 metų nuo eismo įvykio terminui draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką pasibaigė.
Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo teiginiai, kad jis tik iš policijos 2014 m. rugsėjo 16 d. rašto sužinojo žalos padarymu kaltą asmenį, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi iš teismui pateiktos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacijos apie eismo įvykį Nr. 10R-438989-10 matyti, kad jau 2010 m. rugsėjo 8 d. buvo žinoma apie eismo įvykio dalyvius, jų draudikus bei nukentėjusį asmenį. Šiuo atveju teisiškai nėra reikšminga, kad dėl eismo įvykio sukėlimo įtariamas asmuo buvo ieškomas ir surastas tik 2014 m. rugpjūčio 13 d. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalis numato, kad atsakingas draudikas taip pat moka išmoką už apdrausta transporto priemone padarytą žalą, kai ją vairavusio asmens tapatybė yra nežinoma, tačiau žala padaryta aplinkybėmis, kurios yra pagrindas atsirasti šios transporto priemonės savininko ar kito jos valdytojo atsakomybei pagal CK 6.270 straipsnį. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis per įstatymo nustatytą terminą negalėjo gauti iš ikiteisminį tyrimą atliekančių įstaigų duomenų, būtinų žalą padariusiam asmeniui identifikuoti, o iš teismui pateikto Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 10-10-S-11681 matyti, kad R. K. buvo pripažintas įtariamuoju dar iki jo paieškos paskelbimo ir minėto rašto surašymo. Be to, nors byloje ir nėra duomenų apie tikslią ligos pašalpos išmokėjimą datą nukentėjusiajai, tačiau iš ieškovo priimtų sprendimų dėl ligos pašalpos skyrimo V. P. matyti, kad ligos pašalpa buvo skiriama nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. kovo 3 d., pirmasis sprendimas dėl jos skyrimo buvo priimtas 2010 m. rugpjūčio 26 d.. Dėl to teismas darė išvadą, kad ieškovas turėjo galimybę kur kas anksčiau išsiaiškinti V. P. sužalojimo (nedarbingumo) priežastis ir žalą padariusį asmenį bei laiku kreiptis į draudiką – atsakovą dėl žalos atlyginimo. Be to, kaip pažymėta kasacinio teismo praktikoje, ne bet koks draudiko informuotumas apie eismo įvykį ir jo aplinkybes yra pakankamas pagrindas atsirasti jo pareigai spręsti dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad asmuo, norintis gauti draudimo išmoką, turi draudikui pareikšti pretenziją. Tik gauta suinteresuoto asmens pretenzija dėl išlaidų atlyginimo yra pagrindas spręsti žalos atlyginimo ir draudimo išmokos mokėjimo klausimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
Nurodė, kad informacija apie eismo įvykį atsakovui buvo pateikta 2010 m., tuo tarp iki 2014-09-16 ieškovas tokios informacijos neturėjo ir tik sužinojo informaciją nedelsiant 2014-09-22 kreipėsi į ieškovą. Nukentėjusioji, pateikdama prašymą dėl ligos pašalpos skyrimo, taip pat nenurodė, kad laikinai nedarbinga tapo dėl eismo įvykio. Teisės aktai nenumato termino, per kurį ikiteisminio tyrimo įstaigos turi pateikti informaciją ieškovui apie atsiradusias sąlygas, leidžiančias įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neturėjo jokios galimybės ankščiau išsiaiškinti nedarbingumo priežastis.
Teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog reikalavimas pareikštas nepraleidus termino, nes apie eismo įvykį atsakovas buvo informuotas pačios nukentėjusiosios bei ikiteisminio tyrimo įstaigos raštu dar 2010-09-08.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje kilo klausimas dėl TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 d. taikymo, sprendžiant dėl atsakovo prievolės atlyginti žalą, pasibaigus naikinamajam 4 metų terminui. Tarp šalių nėra ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių, kalto asmens civilinės atsakomybės sąlygų bei fakto, jog ieškovas kreipėsi su reikalavimu atsakovui atlyginti žalą pasibaigus 4 metų terminui nuo eismo įvykio dienos.
TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalis numato, kad šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per 1 metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per 1 metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos ir pagrįstos byloje esančių įrodymų išsamiu vertinimu bei sprendime nurodyta teismų praktika. Apeliantas nenurodė jokių argumentų, susijusių su netinkamu teisės ar teismų praktikos taikymu arba įrodymų vertinimo taisyklų pažeidimu. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantas siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad vien kitokia apelianto nuomonė neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas apelianto nurodytas aplinkybes, tame tarpe į tai, kad atsakovas iš tikrųjų buvo informuotas apie eismo įvykį, tačiau tai nepaneigė ieškovo pareigos įstatyme nustatytu terminu pareikšti reikalavimą atsakovui, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog pretenzija buvo pareikšta nepraleidus įstatymo nustatytą terminą; teismas nustatė, kad ieškovas 2014-09-16 gavo informaciją apie eismo įvykį iš ikiteisminio tyrimo įstaigos, tačiau ieškovas turėjo aktyviai įgyvendinti savo teises ir pareigas, rinkti ir sužinoti būtiną informaciją ankščiau, tuo labiau, kad nukentėjusiajai buvo mokama ligos pašalpa dėl sužalojimų, patirtų atitinkamo eismo įvykio, metu. Pažymėtina, kad ieškovas, kuris šioje byloje įstoja į procesą įgyvendindamas regreso tvarka nuketėjusiosios teisę reikalauti atlyginti žalą, veikia kaip privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto valdytojas ir naudotojas, dėl ko apie biudžetui padarytą žalą ieškovui turėjo būti žinoma nuo atitinkamų išmokų iš biudžeto išmokėjimo momento. Taigi, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog ieškovas praleido įstatyme nustatytą terminą ne dėl objektyviai susiklosčiusių svarbių aplinkybių, o dėl savo paties kaltės, dėl ko nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2015-05-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.