- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-24
- Bylos Nr.
- I-1380-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05814-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- L. N.
- Atsakovas
- Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui L. N. (L. N.), viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. spalio 25 d. gautas L. N. (toliau – pareiškėjas) skundas (b. 1. 1–4), kuriame pareiškėjas prašo teismo: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 22-1417 (toliau – ginčijamas sprendimas); 2) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis Lukiškių TI-K eina statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo sumažintas jo darbo užmokestis (pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę kategoriją). Pareiškėjo nuomone, toks sumažinimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl to susidarė valstybės tarnautojo darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad iki šiol sumažinta darbo užmokesčio dalis jam nėra išmokėta.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 9–16). Lukiškių TI-K paaiškina, kad skaičiuodamas darbo užmokestį, priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, tai yra taikė iki 2013 m. rugsėjo 30 d. galiojusias teisės normas. Prašo taikyti 3 metų senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu neturi tam skirtų valstybės biudžeto asignavimų.
Teismo posėdyje Lukiškių TI-K atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 31).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas Lukiškių TI-K. 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas išmokėti neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ginčijamu laikotarpiu (b. 1. 6). Ginčijamu sprendimu Lukiškių TI-K nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo (b. 1. 5). Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atitinkamai, nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. N. (L. N.) skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.