Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę bausmių apėmimo būdu subendrinus su Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – areštu keturiasdešimčiai parų – A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Bausmę pirmus trejus metus paskirta atlikti kalėjime, o kitą bausmės dalį – pataisos namuose.

Nukentėjusiosios R. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. S. jos naudai priteista 1 386,08 Eur (vienas tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt šeši eurai 8 ct) turtinei žalai atlyginti ir 10 000,00 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų I. J., A. R., A. R., L. R., L. R. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos tenkinti visiškai ir iš A. S. jiems priteista po 3 000,00 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. S. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 28 210,37 Eur (dvidešimt aštuoni tūkstančiai du šimtai dešimt eurų 37 ct) turtinei žalai atlyginti.

Iš A. S. valstybės naudai priteista 368,59 Eur (trys šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai 59 ct) nukentėjusiosios R. R. advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. gruodžio 29 d. apie 3.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Biržuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia suduodamas R. R. ne mažiau kaip 11 smūgių rankomis ir kojomis į galvos sritį bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam muštines žaizdas kaktoje, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kojose, kraujo išsiliejimą po kietuoju abiejų galvos smegenų pusrutulių dangalu, galvos smegenų sumušimą, kairės akiduobės lūžį, kairio žandinio ančio sienelių lūžį, kairio skruostikaulio lūžį, kairės pusės 5, 6, 7, 8 šonkaulių ir dešinės pusės 9, 10, 11, 12 šonkaulių lūžius, abiejų plaučių sumušimus, kraujo išsiliejimą į krūtinplėvės ertmes, kairio plaučio plyšimą, dėl to įvykus trauminiam kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu R. R. 2017 m. vasario 25 d. Biržų ligoninėje mirė, taip savo veiksmais tyčia nužudė R. R..Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti.Apeliantas nurodo, kad nusikaltimo, už kurį jis nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepadarė, o nuosprendis priimtas remiantis melagingais liudytojų parodymais. Liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė prieštaringus parodymus. Be to, apeliantas ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl šio liudytojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų teisme davimą, tačiau iki šiol nesulaukė jokio atsakymo. Nuteistasis nurodo, kad, priešingai nei minėto liudytojo, jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Apeliaciniame skunde nuteistasis atkartoja pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad iki įvykio jis savaitę gyveno pas nukentėjusįjį namuose. Įvykio dieną jie kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Nukentėjusysis pats pradėjo provokuoti apeliantą erzindamas jį savo kalbomis ir priekaištais. Nesusivaldęs vieną kartą kakta smūgiavo nukentėjusiajam į galvą. Pamatęs sužalojimą ant nukentėjusiojo kaktos, skudurėliu nuvalė R. R. kraują. Vėliau, būnant virtuvėje, vėl prasidėjo konfliktas su nukentėjusiuoju. Supykęs dėl atsinaujinusių nukentėjusiojo priekaištų, apeliantas jį pastūmė ir pastarasis pilvu parkrito ant virtuvės grindų. Išsigandęs apeliantas nukentėjusįjį pakėlė, nuvedė į kitą kambarį, nuvalė kraują ir jie toliau kartu vartojo alkoholį. Jokios tyčios nužudyti nukentėjusįjį jis neturėjo, tą vakarą išeidamas iš namų paliko jį gyvą. Apeliantas nurodo, kad išeidamas iš nukentėjusiojo namų matė, kaip du jam nepažįstami vyriškiai įėjo į R. R. namo laiptinę, tačiau jis jų nesekė ir nematė, kur konkrečiai jie nuėjo. Nukentėjusysis gyveno nerakindamas durų, taigi, pastarąjį sužaloti galėjo ir šie nenustatyti asmenys. Apeliantas teigia, kad jis daugiau į R. R. butą nebegrįžo, nes apie 5.00 val. ryto nuėjo miegoti į A. B. namus. Apie 10.00 val. ryto apeliantą pažadino policijos pareigūnai ir išsivežė į policijos komisariatą, kur jį apklausė ir, paskyrę kardomąsias priemones, paleido. Jis buvo suimtas tik po to, kai nukentėjusysis R. R. ligoninėje mirė. Apelianto teigimu, jo nekaltumą patvirtina ir tai, kad jis laikėsi jam paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų, nuo teisėsaugos institucijų nesislėpė. Be to, jis praeityje jau buvo nuteistas už nužudymą, todėl nelogiška, kad vėl būtų daręs analogišką nusikaltimą. Juo labiau kad nukentėjusysis jokio turto neturėjo, o apeliantas tikrai nebūtų žudęs asmens, kuris priėmė jį gyventi į savo namus. Apelianto vertinimu, baudžiamoji byla yra suklastota, nes ant nukentėjusiojo kūno nerasta apelianto pirštų ar kojų padų atspaudų. Nors jis nukentėjusiajam du kartus smūgiavo galva ir vieną kartą pastūmė, ekspertai nustatė, kad R. R. buvo suduota 11 smūgių. Taigi, teismas nenustatė, kas galėjo nukentėjusiajam suduoti likusius smūgius. Be to, pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė per griežtą bausmę.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nepripažįsta kaltės ir nesutinka su nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kelia versiją, kad jis buvo nuteistas remiantis melagingais liudytojo M. K. parodymais, nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kitų asmenų, o apeliantui iškelta baudžiamoji byla suklastota. Be to, nuteistojo teigimu, jam paskirta per griežta bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu ir baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.Nors A. S. viso proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę dėl nukentėjusiojo R. R. nužudymo, o tiesioginių įvykio liudytojų, mačiusių, kaip ir į kurias kūno vietas nukentėjusiajam buvo suduoti jo mirtį lėmę smūgiai, nėra, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent A. S. neteisėti smurtiniai veiksmai buvo vienintelė ir tiesioginė nukentėjusiojo R. R. mirties priežastis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Be to, įstatyme nedraudžiama grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. A. S. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo veiksmais, t. y. rankomis ir kojomis suduodamas ne mažiau kaip 11 smūgių į įvairias kūno vietas, tyčia nužudė R. R.. Apelianto kaltė įrodyta remiantis ne tik jo paties parodymais, bet ir liudytojų V. Ž., M. K., I. Š., A. M., A. B., V. Č. parodymais ir kitais bylos medžiagoje esančiais įrodymais – specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolais, parodymų vietoje patikrinimo protokolais ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti priešingos išvados ir konstatuoti, kad nuteistasis yra nekaltas. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad R. R. mirtinus sužalojimus patyrė anksčiau nei 2016 m. gruodžio 28 d. Priešingai, iš apelianto ir liudytojų M. K., V. Ž. parodymų matyti, kad iki įvykio nukentėjusysis buvo sveikas, galėjo vaikščioti. Apeliantas ir pats neneigia, jog įvykio naktį smurtavo prieš nukentėjusįjį, bet nurodo gerokai mažesnį nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, nei nustatyta bylos duomenimis. Tačiau vien šie nuteistojo A. S. teiginiai neduoda pagrindo besąlygiškai jais tikėti. Juo labiau kad jie paneigiami bylos medžiagoje surinktais įrodymais.Nagrinėjamoje byloje tiesioginė R. R. mirties priežastis nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 135/2017 (05) (toliau – specialisto išvada Nr. M 135/2017(05)), kurioje konstatuota, kad R. R. mirties priežastis – trauminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Komplikacija – lėtinis kvėpavimo funkcijos nepakankamumas. R. R. mirė 2017 m. vasario 25 d. 13.10 val. Biržų ligoninėje ir jo mirtis įvyko nuo jam padarytų sužalojimų visumos: muštinės žaizdos kaktoje, odos nubrozdinimų ir poodinių kraujosruvų kojose, kraujo išsiliejimo po kietuoju abiejų galvos smegenų pusrutulių dangalu, galvos smegenų sumušimo, kairės akiduobės lūžio, kairio žandinio ančio sienelių lūžio, kairio skruostikaulio lūžio, kairės pusės 5, 6, 7, 8 šonkaulių ir dešinės pusės 9, 10, 11, 12 šonkaulių lūžių, abiejų plaučių sumušimo, kraujo išsiliejimo į krūtinplėvės ertmes, kairio plaučio plyšimo. R. R. padaryti sužalojimai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su jo mirtimi (t. 2, b. l. 136–137).Apklausiamas teismo posėdžio metu ekspertas Gintautas Serbenta minėtą specialisto išvadą patvirtino ir parodė, kad nukentėjusysis R. R. ligoninėje buvo gydomas dėl kūno sumušimo, veido kaulų lūžių, galvos smegenų sumušimo, galvos smegenų suspaudimo, dėl kraujo išsiliejimo po smegenų dangalais, krūtinės, abiejų pusių šonkaulių lūžių, plaučių plyšimo, abiejų plaučių sumušimo, kraujo išsiliejimo į krūtinplėvės ertmes. Ilgainiui jo sveikatos būklė blogėjo, visi trauminiai sužalojimai sukėlė sunkias komplikacijas ir mirtį. Nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip 11 trauminių smūgių į galvą ir krūtinę. Visi smūgiai suduoti tuo pačiu laikotarpiu. Taigi, aptartos specialisto išvados duomenimis ir eksperto paaiškinimais, kad nukentėjusiajam R. R. konstatuoti sužalojimai padaryti vienu metu, paneigiama nuteistojo keliama versija, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas įvykio naktį į pastarojo butą atėjusių apeliantui nepažįstamų vyrų. Ši nuteistojo iškelta gynybinė versija pirmosios instancijos teisme taip pat buvo patikrinta ir motyvuotai atmesta. Apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos apelianto teiginius. Priešingai, be pirmiau aptartos specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų, šią versiją paneigia liudytojo V. Ž. parodymai. Nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvęs liudytojas V. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad įvykio dieną susitiko A. S., kurį bendri pažįstami ir jis pats vadino „Plikiu“. A. S. pakvietė jį pas R. R. išgerti alaus. Abu nuėjo į R. R. namus, visi trys gėrė alų, konfliktų nebuvo. Buto šeimininkas R. R. vaikščiojo po butą, rodė nuotraukas, sužalotas nebuvo. Po poros valandų jis (liudytojas V. Ž.) pasigėrė, norėjo eiti namo, bet A. S. pasiūlymu atsigulė į pastarojo lovą, buvusią kitame kambaryje. Po kurio laiko į kambarį atėjo A. S. ir pasakė, kad savo galva sudavė nukentėjusiajam į galvą už tai, kad šis apeliantą pavadino „ožiu“. Apeliantui išėjus iš R. R. buto, jokie pašaliniai asmenys į jį nebuvo patekę. Liudytojas V. Ž. taip pat nuosekliai parodė, kad, būdamas kitame buto kambaryje, girdėjo bildesį, šauksmus buto koridoriuje, girdėjo, kaip nuteistasis šaukė ant nukentėjusiojo. Vėliau į kambarį, kuriame buvo liudytojas, atėjęs apeliantas prisipažino mušęs R. R., kvietė eiti kartu į jį pasižiūrėti, tačiau bijodamas apelianto liudytojas atsisakė tai daryti. Nuteistajam išėjus iš buto, V. Ž. matė stipriai sumuštą nukentėjusįjį, kuris, priešingai nei nurodė apeliantas, buvo paliktas kruvinas gulėti toje pat vietoje, kurioje vėliau ir buvo rastas liudytojo M. K., t. y. buto koridoriuje. Įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus padarė ne A. S., o kiti asmenys. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybę, kad jis prieš nukentėjusįjį smurtavo intensyviai ir sudavė pastarajam kaltinime nurodytą smūgių skaičių, patvirtina ne vien liudytojo V. Ž. parodymai, bet ir objektyvūs byloje esantys įrodymai. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 13/2017 (01) (toliau – specialisto išvada Nr. S 13/2017 (01)) matyti, kad ant A. S. striukės (1,2 mėg.), dešinio bato (3,4 mėg.) ir kairio bato rastas žmogaus kraujas priklauso R. R. su 99,99999999999996 % tikimybe (t. 2, b. l. 153–160). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. MK 14/2017 (01) konstatuota, kad A. S. striukės priekio dėmė ir kairės rankovės dėmė, kuriose nustatytas (specialisto išvada Nr. S 13/2017 (01)) žmogaus kraujas (R. R. DNR profilis su 99,9999999999996 % tikimybe) susidarė kontakto metu su kraujuotu paviršiumi. Ant A. S. striukės yra ir kitų, panašių į kraujo dėmių, kurios galėjo susidaryti kontakto metu su kraujuotu paviršiumi, ir tiškalų, kurie galėjo susidaryti kraujui užtyškant arba užlašant. A. S. dešinio bato priekio dėmė ir pado dėmė, kuriose nustatytas (specialisto išvada Nr. S 13/2017 (01)) žmogaus kraujas (R. R. DNR profilis su 99,9999999999996 % tikimybe) susidarė kontakto metu su kraujuotu paviršiumi. Ant A. S. dešinio bato yra ir kitų, panašių į kraujo dėmių, iš kurių viena galėjo susidaryti kontakto metu su kraujuotu paviršiumi, ir tiškalas, kuris galėjo susidaryti kraujui užtyškant arba užlašant. A. S. kairio bato pado dėmė, kurioje nustatytas (specialisto išvada Nr. S 13/2017 (01)) žmogaus kraujas (R. R. DNR profilis su 99,9999999999996 % tikimybe) susidarė kontakto metu su kraujuotu paviršiumi. Ant A. S. dešinio bato yra ir kitų, panašių į kraujo dėmių, t. y. tiškalai, kurie galėjo susidaryti kraujui užtyškant arba užlašant (t. 2, b. l. 168–173). Įvykio vietoje rastus kruvinus batų padų pėdsakus taip pat galėjo palikti A. S. avalynė (t. 2, b. l. 177–179, 185–187). Taigi, ant A. S. striukės ir batų bei batų padų rasti nukentėjusiojo kraujo pėdsakai, jų išsidėstymas patvirtina išvadą, kad nuteistasis prieš nukentėjusįjį smurtavo intensyviai, suduodamas jam nevienkartinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Nuteistojo panaudoto smurto intensyvumą liudija ir įvykio vietoje rastų kraujo dėmių išsidėstymas. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir schemos matyti, jog intensyviausi kraujo pėdsakai užfiksuoti ant buto koridoriaus, kuriame buvo surastas sužalotas nukentėjusysis, grindų. Be to, įvykio vietos fotonuotraukose kraujo tiškalai matyti ir ant koridoriuje buvusio šaldytuvo, spintelių, sienų (t. 1, b. l. 14–23). Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad nukentėjusysis buvo smarkiausiai mušamas minėtame buto kambaryje. Keli kraujo pėdsakai užfiksuoti ir kambaryje, kuriame miegojo liudytojas V. Ž., o tai patvirtina jo parodymus, kad sumušęs nukentėjusįjį apeliantas buvo atėjęs ir į kambarį, kuriame miegojo liudytojas. Pirmiau aptartų įrodymų visuma, vertinant juos kartu su liudytojo V. Ž. parodymais, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžiu (galvos smegenų sumušimas, kairės akiduobės lūžis, kairio žandinio ančio sienelių lūžis, kairio skruostikaulio lūžis, kairės pusės 5, 6, 7, 8 šonkaulių ir dešinės pusės 9, 10, 11, 12 šonkaulių lūžiai, abiejų plaučių sumušimas, kraujo išsiliejimas į krūtinplėvės ertmes, kairio plaučio plyšimas), leidžia pagrįstai atmesti nuteistojo teiginius apie įvykio metu nukentėjusiajam suduotą vieną smūgį kakta bei pastarojo pastūmimą, ir vertinti juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juo labiau kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad A. S. išvengti gresiančios atsakomybės proceso metu bandė ir kitais būdais. Liudytojai M. K., I. Š. ir V. Ž., apklausiami teisme, patvirtino, jog nuteistasis jiems grasino nurodydamas teisme duoti jam palankius, jo gynybinę versiją atitinkančius parodymus. Be to, liudytojas policijos pareigūnas A. M. patvirtino, kad sulaikytas po įvykio praėjus neilgam laiko tarpui nuteistasis bandė nuplauti nuo savo batų ant jų likusius, kaip vėliau paaiškėjo, nukentėjusiojo kraujo pėdsakus. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas (neatsitiktinis) padarinys. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti nukentėjusiojo R. R. mirtį, išskyrus nuteistojo A. S. prieš jį panaudotą smurtą. Būtent jo suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas – galvą, krūtinę – vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios jis nebūtų miręs. Kaip jau minėta, dėl šių nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytos muštinės žaizdos kaktoje, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kojose, kraujo išsiliejimas po kietuoju abiejų galvos smegenų pusrutulių dangalu, galvos smegenų sumušimas, kairės akiduobės lūžis, kairio žandinio ančio sienelių lūžis, kairio skruostikaulio lūžis, kairės pusės 5, 6, 7, 8 šonkaulių ir dešinės pusės 9, 10, 11, 12 šonkaulių lūžiai, abiejų plaučių sumušimas, kraujo išsiliejimas į krūtinplėvės ertmes, kairio plaučio plyšimas, dėl to įvykus trauminiam kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu R. R. mirė. Taigi, nuteistojo A. S. smurtiniai veiksmai dėsningai lėmė nukentėjusiojo R. R. mirtį ir yra pagrindinė mirties priežastis. Nepaisant to, kad nukentėjusysis mirė po įvykio praėjus beveik dviem mėnesiams, t. y. 2017 m. vasario 25 d., nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio tarp nuteistojo padarytos veikos ir kilusių padarinių, nepanaikina A. S. smurtinės veikos ir nukentėjusiojo mirtį siejančio priežastinio ryšio.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistojo A. S. nukentėjusiajam suduoti smūgiai rankomis ir kojomis buvo nulemti pykčio, o ne savanaudiškų paskatų, suduoti tyčia į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas – galvą, krūtinės sritį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva, kaip ir krūtinė, yra gyvybei svarbios ir pažeidžiamiausios žmogaus kūno dalys, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, intensyviai spardydamas krūtinės sritį, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K-41-697/2015 ir kt.). Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad, tyčia suduodamas R. R. ne mažiau kaip 11 smūgių rankomis ir kojomis į galvos sritį bei kitas kūno vietas, A. S. sąmoningai pasirinko tokį savo veikimo būdą, suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo R. R. gyvybei, numatė, kad gali padaryti jam mirtinus sužalojimus, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia BK 15 straipsnio 3 dalis). Kiti apeliacinio skundo argumentai apie liudytojų parodymų melagingumą ir nenuoseklumą, bylos suklastojimą ir nepagrįstą nuteistojo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn yra deklaratyvūs ir nepatvirtinami jokiais baudžiamosios bylos duomenimis. Priešingai, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad kaip liudytojai šioje byloje apklausti asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi ir tyčia apkalba apeliantą. Liudytojų M. K., I. Š. ir V. Ž. parodymai esminėmis aplinkybėmis sutampa su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, todėl netikėti šių liudytojų parodymais nėra teisinio pagrindo. Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, aplinkybės, kad jis po nusikaltimo padarymo nepasislėpė nuo teisėsaugos institucijų, praeityje jau yra teistas už žmogaus nužudymą, niekaip neįrodo jo nekaltumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistasis A. S. padarė nukentėjusiajam R. R. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta. Baudžiamosios bylos duomenimis įrodyta, jog būtent nuteistasis sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas ir šie jo nusikalstami veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo motyvais, neturi pagrindo daryti išvados, kad skundžiamu nuosprendžiu A. S. paskirta bausmė yra neteisinga, neproporcinga, neatitinkanti padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio ir yra per griežta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia sudavė R. R. ne mažiau kaip 11 smūgių rankomis ir kojomis į galvos sritį bei kitas kūno vietas, dėl to nuo padarytų sužalojimų R. R. mirė. Nagrinėjamu atveju, spręsdamas nuteistajam už kito žmogaus nužudymą skirtinos bausmės dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimo padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas bausmę A. S., apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, kurio padariniai negrąžinami – atimta žmogaus gyvybė, o nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat apygardos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę: jis anksčiau teistas septynis kartus, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, Klaipėdos apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas ir už kito žmogaus nužudymą bei pripažintas pavojingu recidyvistu, teistumai neišnykę, jis vėl nusikalto nepraėjus nė dviem mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš pataisos įstaigos 2016 m. lapkričio 11 d., šios bylos ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. sausio 31 d. padarė dar vieną apysunkį nusikaltimą ir dėl to buvo nubaustas Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu areštu 40 parų (t. 3, b. l. 97–98), iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo, nors registravosi darbo biržoje, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis. Pirmiau aptartos aplinkybės visiškai patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad A. S. yra linkęs nuolatos nusikalsti, nusikaltimų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu, reikiamų išvadų dėl savo poelgių jis nedaro, savo nusikalstamų poelgių nesmerkia ir yra linkęs juos pateisinti, yra recidyvistas, o tai rodo didesnį jo asmenybės pavojingumo laipsnį. Taigi, teisingai įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmę trylikai metų, nurodydamas dalį laisvės atėmimo bausmės atlikti kalėjime. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendžiu jam paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė tik dvejais metais viršija BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra vienuolika metų. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir skyrė jam per griežtą bausmę. Juo labiau kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų be jokių alternatyvų. A. S. yra pripažintas pavojingu recidyvistu, o BK 56 straipsnio nuostatomis teismas įpareigojamas tokiam asmeniui skirti tik griežtesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Sąlygų skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, negu nustatyta įstatyme (BK 62 straipsnio 2 dalis), nagrinėjamu atveju nėra. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, vertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę. Tačiau šioje byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų. Nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys jį apibūdina neigiamai, kaip itin pavojingą ir linkusį daryti naujas nusikalstamas veikas, o duomenys, apibūdinantys pačią nusikalstamą veiką, taip pat nerodo mažesnio jos pavojingumo – nukentėjusysis nužudytas suduodant didelį skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarant jam itin skausmingus sužalojimus bei paliekant be pagalbos. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam A. S. paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė, dvejais metais viršijanti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį, negali būti laikoma per griežta, ir jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeistų humaniškumo principą, nes taip būtų sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą.