- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-09
- Bylos Nr.
- 2-1528/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Dalia Vasarienė
- Atsakovas
- R. K.
- Ieškovas
- A. B.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. (R. K. ) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo A. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pramogų era“, R. K. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. kreipėsi į teismas su ieškiniu, prašydamas pripažinti tarp atsakovų BUAB „Pramogų era“ ir R. K. sudarytą 2012 m. kovo 16 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti BUAB „Pramogų era“ bankroto administratoriui paskirstyti iš parduoto turto gautas lėšas – administratoriui, administravimo išlaidas, atstovams, kreditoriams, tretiesiems asmenims ir kt.; uždrausti atsakovui R. K. registruoti turto (pastato – 85 proc. baigtumo pramogų centro su kavine, esančio (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre; jeigu turto nuosavybės teisės įregistruotos juridinių asmenų registre, areštuoti turtą uždraudžiant naujajam savininkui R. K. parduoti, dovanoti, išnuomoti, perleisti panaudai ar kitaip disponuoti pastatu, kol nebus priimtas sprendimas civilinėje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi ieškovo A. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir ieškovo reikalavimo dėl turto pardavimo iš varžytynių 2012 m. kovo 16 d. akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo užtikrinimui, taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus: pastatą – pramogų centrą su kavine, esantį (duomenys neskelbtini); 0,2000 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nutarė uždrausti BUAB „Pramogų era” bankroto administratoriui paskirstyti iš parduoto turto gautas lėšas – administratoriui, administravimo išlaidas, atstovams, kreditoriams, tretiesiems asmenims ir kt., iki teismo sprendimo priėmimo.
Teismas, įvertinęs ieškovo pareikštus reikalavimus, sprendė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimas BUAB „Pramogų era“ bankroto administratoriui paskirstyti iš parduoto turto gautas lėšas bei draudimas atsakovui R. K. parduoti, dovanoti, išnuomoti, perleisti panaudai ar kitaip disponuoti pastatu, kol nebus priimtas sprendimas civilinėje byloje, yra susijusios su pareikštais ieškovo reikalavimais, todėl taikytinos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugo priemonių taikymo. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, nes ieškovo ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, paprastai nenagrinėja ieškinio pagrįstumo, tačiau jis privalo preliminariai įvertinti ieškiniu pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Teismas apsiribojo tik teiginiu, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštais ieškovo reikalavimais. Tuo tarpu ieškovo ieškinio reikalavimas bei jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra aiškiai nepagrįsti. Nėra visų sąlygų, būtinų siekiant pareikšti netiesioginį ieškinį, todėl ieškovas negali reikšti atsakovams ieškinio CK 6.68 str. pagrindu. Apeliantas jokių prievolių skolininkui BUAB „Pramogų era“ neturi, tai reiškia, kad pastarasis neturi įgyvendintinos turtinės teisės apelianto atžvilgiu.
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK normas, nes nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta (CPK 291 str. 1 d. 5 p.).
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškinį ir taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškovui nesumokėjus žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas A. B. prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Ieškovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ir parinktos taip, kad nesuteikė nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržė nei vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidė universaliųjų civilinio proceso teisės principų, o laikini apelianto teisių apribojimai yra reikalaujami atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą jų siekiamiems tikslams įgyvendinti.
2. Atskirajame skunde apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovas neturi teisės kreiptis į teismą dėl BUAB „Pramogų era“ administratoriaus neįgyvendintos teisės į apeliantą. Pirmiausia, ieškiniu ginčijamas sandoris apskirtai negalėjo būti sudarytas, nes teismui pateikti įrodymai, kad bankroto administratorius piktnaudžiavo savo teisine padėtimi, neįgyvendino turto realizavimo visiems kreditoriams ir įmonei naudingiausiu būdu tikslų bei apskritai turėjo susilaikyti nuo turto realizavimo procedūros, kuomet jo veiksmai bei kreditorių pasitikėjimas juo yra kvestionuojamas teisme kitose bylose. BUAB „Pramogų era“ negalėjo sudaryti sandorio tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo realizuotas turtas. Iš čia kyla dvi bankroto administratoriaus, kaip ieškovo BUAB „Pramogų era“, skolininko prievolės: 1) pareiga neįgyvendinti turto realizavimo bankroto procedūrose, kol yra nagrinėjamos kitos bylos dėl administratoriaus veiksmų pagrįstumo bei kreditorių pasitikėjimo juo, 2) pareiga ginčyti sandorį, kuris akivaizdžiai yra nenaudingas BUAB „Pramogų era“ pasinaudojant actio Pauliana institutu. Šias teises už skolininką BUAB „Pramogų era“ įgyvendino kreditorius – ieškovas.
Motyvuojamoji dalis
3. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir motyvuota. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai pasisakė, kokiais motyvais vadovaujantis yra taikytinos laikinosios apsaugos priemonės.
4. Ieškovas reiškia netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, todėl jis yra atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Pramogų era“ prašo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Tiek teismų praktikoje, tiek ir teisės doktrinoje vertinama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jomis siekiamiems tikslams.
Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turi preliminariai įvertinti pareikšto ieškinio pagrįstumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau minėtą teismų praktiką, formuojamą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, bei į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus, preliminariai įvertinusi ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus, daro prielaidą, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tokiu atveju egzistuotų teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti atmestas iš esmės išnagrinėjus bylą arba ieškovas bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Taip pat teismas nepasisako dėl ieškovo teisės reikšti netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, kadangi šia nutartimi sprendžiamas klausimas tik dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Ieškiniu pareikštais reikalavimais yra siekiama ginčijamu aktu apeliantui parduotą nekilnojamąjį turtą sugrąžinti bankrutavusiai įmonei. Atsižvelgiant į galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, skundžiama nutartimi teismas padarė pagrįstą išvadą, jog egzistuoja grėsmė, kad galimai ieškovui palankus teismo sprendimas, netaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali tapti neįvykdomas, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, išliktų galimybė ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, todėl ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, restitucijos taikymas, o tuo pačiu ir teismo sprendimo įvykdymas, būtų apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas. Pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtina tai, kad apeliantas ginčo turtą jau perleido A. R. , o šis – R. P. .
Atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, yra nepagrįstas, nes nutartis atitinka tokio procesinio dokumento motyvuojamosios dalies turiniui keliamus reikalavimus (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą klausimą, įvertino visas šiam klausimui svarbias aplinkybes ir savo procesinį sprendimą motyvavo.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas pasakyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį nepakeistą.