- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-12
- Bylos Nr.
- 1A-553-300-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00191-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- D. Š.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. Š. nuteistas už tai, kad 2011-05-15 apie 00 val. 30 min., žaidimų salono (duomenys neskelbtini) kieme, kuris yra (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tiksliai nenustatytu duriančiu daiktu vieną kartą smogė A. K. į pilvo sritį, padarydamas nukentėjusiajam žaizdą pilvo dešinėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, ir kartą smogė į kairės kirkšnies sritį, padarydamas nukentėjusiajam kairės kirkšnies durtinę žaizdą su kairės šlauninės arterijos bei venos sužalojimu, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi, nuteistojo teigimu, bylą išnagrinėjo šališkas teismas, o dėl teismo šališkumo buvo tendencingai vertinami faktiniai bylos duomenys, padaryti esminiai baudžiamojoje proceso kodekso pažeidimai, kurie sutrukdė priimti objektyvų nuosprendį. Taip pat nurodo, kad jis niekada nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kadangi, apelianto teigimu, nieko nusikalstamo nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu nepadarė. Teigia, kad būtent pats nukentėjusysis žaidimų salono kiemo neapšviestoje dalyje toliau tęsė jo inicijuotą konfliktą prasidėjusį salono viduje ir „prisikabino“ prie jo, bei pirmas jam smūgiavo į veido sritį, po ko, susikibus jie kartu nukrito ant grindinio. Dėl to nuteistajam akivaizdu, jog tik dėl tos priežasties, kad jie susikibę kartu su nukentėjusiuoju nukrito ant grindinio, kur, nuteistojo teigimu, buvo pridaužyta įvairių stiklo duženų bei kitų šiukšlių, nukentėjusysis galėjo patirti kūno sužalojimą, kurį teisino med. ekspertas įvertina kaip sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas pažymi, jog iškviestas apklausai teismo med. ekspertas neatmetė tokio kūno sužalojimo padarymo mechanizmo galimumo. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nei vienas asmuo teisme nenurodė, kad jis būtų turėjęs nors kokį duriantį-pjaunantį daiktą, ikiteisminio tyrimo metu toks daiktas pas jį rastas ir paimtas bei apžiūrėtas nebuvo. Apelianto įsitikinimu, jo to vakaro klaida buvo, tai, kad dėl nukentėjusiojo suduotų smūgių patyręs galvos sumušimą ir matydamas, jog nukentėjusysis ar jo draugai gali jį toliau mušti, jis pasišalino iš konflikto vietos. Tai, nuteistojo teigimu, dabar yra esminis pagrindas nukentėjusiajam jį apkaltinti. Mano, kad teismas ir ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnai nedėjo visų įmanomu pastangų, kad surasti ir apklausti liudytoją, kuris buvo kieme ir matė tą įvykį. Teigia, kad tik liudytojo R. Š. dėka, kuomet jis nuvyko pas žiniasklaidos atstovus, nes suprato iš gausybės straipsnių spaudoje, kad jis yra minimas byloje, jam atvykus ir davus parodymus teisme, buvo patvirtintos jo nurodomos reikšmingos bylai aplinkybės. Nuteistasis pažymi, jog turi duomenų, kad liudytojas R. Š. po pirmųjų baigiamųjų kalbų buvo nuvykęs pas teisėją B. Vinciūną, o pastarasis atsisakė atnaujinti byloje tyrimą, nes jau neva yra surašęs jį apkaltinantį nuosprendį. Tačiau vėliau, pasak apelianto, teisėjas suprato esamą padėtį atnaujino įrodymų tyrimą byloje bei apklausė jo veikos vertinimui ypatingai reikšmingą liudytoją. Teigia, kad šias aplinkybes bandė nurodyti savo paskutiniame žodyje, tačiau, pasak nuteistojo, teisėjo B. Vinciūno buvo labai grubiai žodžiu nutrauktas. Todėl mano, kad tada ir atsiskleidė teisėjo šališkumas jo atžvilgiu, nors atsižvelgiant į proceso eigą – kuomet teisėjas pirmasis išklausinėjo liudytojus užduodamas jiems klausimus, nors liudytojas iškviečiamas jo iniciatyva, jam jau davė pagrindą manyti, kad teisėjas turėjo išankstinę nuostatą dėl jo kaltumo. Nurodo, kad niekam negali būti ribojamas pasisakymas per paskutinį žodį, nebent yra nukrypstama nuo bylos esmės (BPK 294 str. 3 d.) ir teigia, jog savo paskutinį žodį sakė pasiruošęs išdėstyti poziciją apie teismo šališkumą, tačiau jam to padaryti leista nebuvo. Tai, apelianto įsitikinimu, laikytina esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, sutrukdžiusiu pasinaudoti teise į savęs apsigynimą per paskutinį kaltinamojo žodį (BPK. 369 str. 1 d. 2 p. 2 d.). Be kita ko nurodo ir tai, kad teismas vertindamas jo asmenybę visiškai neatsižvelgė į paties nukentėjusio asmenybę – jo veikimą organizuotoje grupėje platinant narkotikus, todėl mano, kad tokio asmens parodymai vertintini kritiškai. Taip pat mano ir tai, kad esminį Šiaulių miesto apylinkės teismo šališkumą suponavo žiniasklaidos dėmesys jo asmeniui kaip respublikoje žinomos dainininkės sūnui bei kitos atlikėjos broliui, t. y. jo artimųjų, kurios mėgsta žiniasklaidos dėmesį bei komentuoja jį, nežinodamos faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių. Dėl paminėto, apeliantas daro išvadą, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų patvirtinančių jo kaltę dėl tyčinio sunkaus A. K. sveikatos sutrikdymo, todėl teigia, kad byloje turi būti priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už sunkų sveikatos sutrikdymą. Tvirtina, jog nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Nuteistojo teigimu, bylą išnagrinėjo šališkas teismas, o dėl teismo šališkumo buvo tendencingai vertinami faktiniai bylos duomenys, padaryti esminiai baudžiamojoje proceso kodekso pažeidimai, kurie sutrukdė priimti objektyvų nuosprendį. Taigi nuteistasis skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą, kurį grindžia jo nuomone padarytais pažeidimais.
Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant D. Š. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. D. Š. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų), paties nuteistojo D. Š. parodymus, rašytinius įrodymus, atliko parodymų analizę ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo D. Š. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.
Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą.
Apylinkės teismo nustatytos D. Š. padarytos veikos aplinkybės rodo faktą, kad nukentėjusiajam A. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai konstatuota specialisto išvadose, kuriose nustatyta, kad nukentėjusiajam A. K. kairės kirkšnies srities durtinė žaizda su šlauninės arterijos bei venos sužalojimu, padaryta duriančiu daiktu, ir tai vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., 16, 25 b. l.). Aptariamas specialisto išvadas patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialistas G. A. C. ir parodė, kad medicininiame dokumente žaizda aprašyta kaip durtinė, todėl sužalojimas galėjo būti padarytas yla (2 t., 104 b. l.).
Ir nors nuteistasis savo apeliaciniuose skunde neigia padaręs nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, ir nurodo nieko nusikalstamo nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu nepadaręs, ir teigia, kad jam ir nukentėjusiajam susikibus ir nukritus ant grindinio, nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, nes ant grindinio buvo pridaužyta įvairių stiklo duženų bei kitų šiukšlių, tačiau bylos duomenys šią nuteistojo versiją paneigia.
Faktiniai bylos duomenys – nuoseklūs nukentėjusiojo A. K. parodymai, duoti tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (1 t., 47-48, 57 b. l., 2 t., 191-192 b. l.), liudytojų A. K. (1 t., 36-37 b. l.), E. M. (2 t., 192 b. l.), A. T. (2 t., 6 b. l.) parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, patvirtina, kad nuteistasis D. Š. dar iki įvykio buvo agresyviai nusiteikęs, po ko, nukentėjusiajam išėjus į lauką paskui jį išėjo ir D. Š. ir jau lauke tęsė konfliktą su nukentėjusiuoju – „susikibo“ ir pradėjo ristis ant žemės, po ko D. Š. staiga pašoko ir nubėgo, tada nukentėjusysis pajuto, kad yra „padurtas“.
Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pastebėti, kad nors liudytojas R. Š. apylinkės teismo posėdžio metu ir nurodė priešingas nukentėjusiojo, liudytojų A. K. (1 t., 36-37 b. l.), E. M. (2 t., 192 b. l.) parodymams aplinkybes, t. y., kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis, bei kaip ir nuteistasis iškėlė versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nuo įvykio vietoje buvusių šukių, tačiau kolegija remiasi nuosekliais ir tapačiais nukentėjusiojo A. K. (1 t., 47-48, 57 b. l., 2 t., 191-192 b. l.), parodymais, kuriuos patvirtina tiek liudytojo A. K. (1 t., 36-37 b. l.) parodymai, kur jis parodė, kad įvykio vietoje jokių šukių nebuvo, tiek kitos byloje nustatytos aplinkybės – įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 12-13 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad įvykio vietoje šukių nėra, tiek specialisto išvadomis, kuriose konstatuota, jog A. K. kairės kirkšnies srities durtinė žaizda su šlauninės arterijos bei venos sužalojimu, padaryta duriančiu daiktu (1 t., 16, 25 b. l.).
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo A. K. teisiamojo posėdžio metu duotuose parodymuose užfiksuotos nusikaltimo aplinkybės, atitinka tiek liudytojos E. M. parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą – įvykio vietos apžiūros protokolą, asmens atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus, specialisto išvadas, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią D. Š. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais tiek nuteistojo, tiek liudytojo R. Š. teiginiais. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija nuteistojo ir liudytojo R. Š. parodymus, vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, tikslu padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės D. Š. ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta.
Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog tarp nuteistojo D. Š. nenustatytu duriančiu daiktu suduotų smūgių nukentėjusiajam į pilvą ir kairės kirkšnies sritį būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009).
Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad D. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia D. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Nuteistojo D. Š. teiginys, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuota, kad nušalinimų teisėjui nėra. Apeliantas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iš aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus apelianto skunde nurodytus pažeidimus.
Taip pat atmestinas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad paskutinio žodžio metu jis buvo nutrauktas teisėjo, taip sutrukdant jam pasinaudoti teise į savęs apsigynimą per paskutinį kaltinamojo žodį. Bylos duomenys – teismo posėdžio protokolas, tvirtina, kad nuteistajam D. Š. buvo suteiktas paskutinis žodis, kuriuo metu jis gana išsamiai pasisakė (2 t., 100 b. l.), o duomenų, kad jis būtų buvęs nutrauktas, nėra.
Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas jo teigimu padarytus apylinkės teismo proceso pažeidimus, jam neįtinkantį įrodymų vertinimą ir iš to kylančias išvadas dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo įžvelgia vien dėl nepalankaus jo atžvilgiu priimto teismo sprendimo ir pažymi, kad vien šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, nepakanka pripažinti, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Taip pat kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuteistajam skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, kad skirdamas nuteistajam D. Š. laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė sunkų nusikaltimą, jog nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme yra laikomas recidyvistu, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgdamas į visas minėtas aplinkybes, teismas visiškai teisingai paskyrė D. Š. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas didesnį už sankcijoje numatytą vidurkį, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo turinį, bei tinkamai kvalifikavo jo veiką, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę, todėl švelninti ją, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.