Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu 15 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš R. N. priteista N. V. 5067 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti bei 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo mėnesį, laikotarpyje tarp 10-15 dienos, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, D. D. (D. D.) bute, adresu (duomenys neskelbtini), kilusio asmeninio konflikto metu, tyčia rankų kumščiu suduodamas bejėgiškos būklės žmogui - D. D., gimusiam (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 9 smūgius į galvos sritį, krūtinę bei kitas kūno vietas, tokiais savo veiksmais padarydamas jam kraujosruvas gerklų srityje, skydinės kremzlės dešinio viršutinio rago lūžį, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose pakaušyje, kairės momeninės srities minkštuosiuose audiniuose, daugybinius šonkaulių lūžius: dešiniųjų II-XII ( III, V, VII, IX-XII dvigubus, VIII - trigubą ) šonkaulių su pasieninės krūtinplėvės pažeidimu, kairiųjų VII-XII ( VII, VIII, XI – dvigubus, IX, X- trigubą ) šonkaulių lūžius, krūtinkaulio skersinės lūžį, krūtininio XI slankstelio kūno lūžį, krūtininių IX, X slankstelių keterininių ataugų lūžius, dešinio šlaunikaulio pergumburinį lūžį, ko pasėkoje, t. y. nuo krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais, pasieninės krūtinplėvės pažeidimu, nukentėjusysis D. D. mirė, t. y. R. N. tyčia nužudė bejėgiškos būklės žmogų – D. D., gim. (duomenys neskelbtini).

Nuteistasis R. N. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti jo bylą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas skunde teigia, kad jam neleido susipažinti su baudžiamąją byla. Nurodo, jog su byla susipažino jo advokatė D. D., tačiau ji nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nedalyvavo. Teisme jam buvo paskirta kita advokatė, kuri nebuvo susipažinusi su jo baudžiamosios bylos medžiaga. Teismo posėdžiuose nedalyvavo pagrindiniai liudytojai V. G. ir J. K.. Jis nesutinka su šių liudytojų parodymais. Teigia, kad liudytojas V. G. nevisiškai tiksliai atpasakojo įvykių eigą, o liudytoja J. K. meluoja. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo medicinos ekspertės R. A. išvadomis. Teigia, kad ekspertizės akte nenustatyta tiksli D. D. mirties priežastis. Be to, apelianto manymu, nuo jo veiksmų nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti ekspertizės akte nustatyti sužalojimai. Mano, kad nukentėjusiojo lavone nustatyti lūžiai galėjo būti padaryti po nukentėjusiojo mirties, kai liudytojas V. G., lygindamas žemę, šokinėjo ant negiliai po žeme užkasto nukentėjusiojo lavono.

Be to, apeliantas mano, kad jam paskirta per griežta bausmė ir prašo ją sušvelninti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis pripažino savo kaltę iš dalies. Jis prisipažino nukentėjusiajam sudavęs du smūgius, vieną kartą rankos kumščiu į veidą ir vieną kartą – į petį. Taip pat jis prisipažino prieš mirtį D. D. pastūmęs, po ko šis nugriuvo ant spintelės, o po to per lovos atramą ant grindų. Jis neneigė, kad šie jo veiksmai galėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Taip pat jis prisipažino kartu su V. G. paslėpęs nukentėjusiojo lavoną. Jis atsiprašė nukentėjusiosios už tai, ką padarė, ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau prokuroras iškraipė jo atsiprašymą, sakydamas, kad apeliantas gailisi dėl to, kad jį sulaikė policija. Taip pat, apelianto manymu, byloje nėra įrodyta, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Jis gėrė vienodai su nužudytuoju D. D., o pastarojo lavone alkoholio rasta beveik nebuvo. Be to, apeliantas teigia, kad jis pas D. D. gyveno apie 2 metus ir fiziškai prieš jį nesmurtavo, tai patvirtino liudytoja J. K.. Pažymi, kad turi 3 vaikus, iš kurių du yra mažamečiai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis R. N. ir jo gynėja prašė nuteistojo R. N. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. N. apeliacinis skundas netenkintinas.

Visų pirma, apeliantas savo skunde teigia, kad jam nebuvo leista susipažinti su baudžiamąją byla, o teisme jį gynusi advokatė nebuvo susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga. Šis apelianto skundo teiginys neatitinka tikrovės.

Iš byloje esančio paskelbimo suimtam įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolo matyti, kad R. N. buvo paskelbta, kad ikiteisminis tyrimas jo baudžiamojoje byloje pabaigtas ir vadovaujantis BPK 181 straipsnio 3 dalies nuostatomis jam buvo paaiškinta, kad jeigu įtariamasis yra suimtas, teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis bei teisę daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus turi jo gynėjas, o atsisakius gynėjo – įtariamasis. Įtariamasis R. N. pareiškė, jog jis nori, kad su byla susipažintų jo advokatė (t. 2, b. l. 146). Po to, įtariamojo R. N. advokatė D. D. susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 2, b. l. 149-150). Taigi, nuteistojo R. N. procesinės teisės ikiteisminio tyrimo metu pažeistos nebuvo. Tai, kad su jo byla susipažinusi advokatė D. D. nagrinėjant jo bylą pirmosios instancijos teisme nedalyvavo, nereiškia, kad jam paskirta kita gynėja nesusipažino su baudžiamosios bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teisme R. N. gynė advokatė E. Liutvinskienė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad R. N. buvo išaiškintos procesinės teisės kaip kaltinamajam (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir jis teismo posėdžio metu, kaip ir kiti proceso dalyviai, turėjo galimybę pateikti klausimus, reikšti prašymus. Nuteistasis teismo posėdžio metu nusiskundimų dėl netinkamo advokatės atstovavimo, ar prašymo pakeisti jam gynėją nepareiškė. R. N. gynėja aktyviai dalyvavo teisminio nagrinėjimo procese, pateikinėjo klausimus, palaikė ginamojo poziciją baigiamosiose kalbose. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teisme R. N. gynusi advokatė nebuvo susipažinusi su jo baudžiamosios bylos medžiaga, ar netinkamai jį atstovavo teisme.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde iš esmės neneigdamas, kad jo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį D. D. galėjo būti pastarojo mirties priežastimi, nesutinka su liudytojų V. G. ir J. K. parodymais bei su teismo medicinos ekspertės R. A. išvadomis. Nurodo, jog liudytojas V. G. netiksliai atpasakojo įvykių eigą, o liudytoja J. K. - melavo, be to, nenustatyta tiksli nukentėjusiojo D. D. mirties priežastis, o jo veiksmais nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti ekspertizės akte nustatyti sužalojimai.

Šie apelianto skundo teiginiai yra nepagrįsti ir jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės ir jo veikos juridinio įvertinimo.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visetą, nustatė, kad R. N. asmeninio konflikto metu, tyčia nužudė bejėgiškos būklės D. D., gim. (duomenys neskelbtini). Nustatydamas šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas rėmėsi nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvadomis bei kita rašytine bylos medžiaga.

Pats nuteistasis neneigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo D. D. įvyko konfliktas, kurio metu jis pastūmė D. D. ir šis griuvo ant spintelės, atsitrenkė į lovos staktą ir nugriuvo nuo lovos ant grindų. Nuteistasis taip pat prisipažino anksčiau sudavęs nukentėjusiajam vieną kartą į petį ir vieną kartą į veidą, tačiau neigė sudavęs nukentėjusiajam 9 smūgius į kitas kūno vietas. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį būtų naudoję kiti asmenys. Priešingai, byloje esančių liudytojų J. K. ir V. G. parodymais nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį D. D. fizinį smurtą naudojo R. N.. Nors liudytojai V. G. ir J. K. nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, tačiau tai nebuvo padaryta dėl objektyvių priežasčių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad liudytoja J. K. buvo išvykusi į užsienį ir nebuvo jokių duomenų apie jos sugrįžimą į Lietuvą (t. 3, b. l. 47). Dėl liudytojo V. G. buvimo vietos nustatymo buvo atlikti operatyviniai veiksmai, tikrinami nakvynės namai, tačiau jo buvimo vietos nustatyti nepavyko (t. 3, b. l. 46). Todėl teismas pagrįstai posėdžio metu pagarsino šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir jais rėmėsi darydamas išvadas. Abu minėti liudytojai buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir savo parodymus davė dalyvaujant tiek pačiam nuteistajam, tiek jo gynėjai. Liudytoja J. K. parodė, kad jai matant nuteistasis naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį D. D.. Ji matė kaip R. N. sudavė D. D. smūgį kumščiu į petį, po to į veidą, ir kaip šis nuo šio smūgio nukrito koridoriuje aukštielninkas. Kadangi prieš liudytoją J. K. nuteistasis taip pat panaudojo fizinį smurtą, ši iš įvykio vietos pasišalino. Kitą dieną pas ją atvažiavęs R. N. pasakė, kad nužudė ,,senį D.“ (t. 1, b. l. 145-149). Nors apeliantas teigia, kad liudytoja J. K., duodama parodymus, melavo, tačiau tokio savo teiginio neargumentavo. Todėl teismas tokį apelianto teiginį laiko deklaratyviu. Liudytojas V. G., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad pats nuteistasis jam pasakė, kad jis konflikto metu nužudė D. D. ir paprašė jo pagalbos išnešant ir paslepiant nukentėjusiojo lavoną. Kadangi jis nuteistojo bijojo, tai sutiko pastarajam padėti ir jie kartu išnešė ir užkasė D. D. lavoną (t. 1. b. l. 186-188). Liudytojas V.G., jo parodymų patikrinimo vietoje metu, parodė kelią, kuriuo jis su R. N. nešė D. D. lavoną, vietą prie upės, kurioje lavonas buvo užkastas, vietas, kuriose buvo išmestas kastuvas bei čiužinys (t. 1, b. l. 167-174). Netikėti liudytojų J. K. ir V. G. parodymais teismas neturėjo pagrindo. Minėti liudytojai parodė aplinkybes, kurios jiems žinomos, ir jų parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir teisme ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartus įrodymus. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme pats apeliantas pakeitė savo ankstesnius parodymus ir prisipažino nužudęs D. D..

Apeliantas savo skunde nesutinka su teismo medicinos ekspertės R. A. išvadomis. Nurodo, jog nenustatyta tiksli nukentėjusiojo D. D. mirties priežastis, ir mano, kad daugybiniai šonkaulių lūžimai nukentėjusiajam buvo padaryti po mirties, liudytojui V. G. šokinėjant ant negiliai po žeme užkasto nukentėjusiojo lavono. Šie apelianto skundo teiginiai yra paneigti teismo medicinos specialisto išvadomis bei teisme duotais ekspertės R. A. paaiškinimais.

Nors tiksli D. D. mirties priežasties nebuvo nustatyta, tačiau specialisto išvadoje yra paaiškinta to priežastis. Specialisto išvadoje konstatuota, kad nustatyti tikslios D. D. mirties priežasties negalima dėl toli pažengusio lavono puvimo, irimo, vidaus organų autolizės, krūtinės kairės pusės minkštųjų audinių bei kairiųjų šonkaulių fragmentų, kairės rankos minkštųjų audinių bei plaštakos kaulų, taip pat dalies vidaus organų nebuvimo. Specialistė, įvertinusi visus radinius D.D. lavone, padarė labiausiai tikėtiną išvadą, kad D. D. mirtis galėjo įvykti dėl krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais, pasieninės krūtinplėvės pažeidimu. Specialistė taip pat nurodė, kad sužalojimai, konstatuoti D. D. lavone yra padaryti traumuojant ir suduodant smūgius kietais bukais daiktais, o pomirtiniai lavono minkštųjų audinių, organų trūkumai padaryti gyvūnų, graužikų (t. 1, b. l. 48-57). Apklausta pirmosios instancijos teisme ekspertė R. A. dar kartą paaiškino, kad tikslios mirties priežasties nebuvo galima nustatyti dėl to, kad lavonas buvo toli pažengusioje puvimo ir irimo stadijoje, ir nurodė labiausiai tikėtiną mirties priežastį – dėl krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės pažeidimu, kas medicininiu požiūriu turėtų sukelti kvėpavimo nepakankamumą ir trauminį šoką. Kriminalinio tyrimo metu atlikus didelės dalies šonkaulių lūžių tyrimus, buvo nustatyta, kad jie padaryti kietu, buku, ribotą kontaktinį paviršių turinčiu daiktu. Remiantis nustatytų sužalojimų visuma, taip pat atlikus mikroskopinį histologinį tyrimą, buvo identifikuotos kraujosruvos ir nustatyta, kad jos padarytos prieš mirtį. Taip pat buvo identifikuota, kad ir rago lūžis yra priešmirtinis, nes jo buvimo vietoje nustatytos kraujosruvos (t. 3, b. l. 58). Taigi, apelianto teiginys, kad daugybiniai šonkaulių lūžimai nukentėjusiajam buvo padaryti po mirties, šokinėjant ant užkasto nukentėjusiojo lavono, yra visiškai paneigtas specialistės išvadomis ir teisme duotais jos paaiškinimais.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, pripažindamas R. N. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, detaliai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. R. N. pagrįstai nuteistas už tyčinį, bejėgiškos būklės D. D. nužudymą ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog esminė apelianto nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu priežastis – jam paskirtos bausmės dydis. Apeliantas mano, kad jam paskirta per griežta bausmė ir prašo ją sušvelninti.

Šis apelianto prašymas atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam R. N. yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta tyčia. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Apelianto įvykdytas nužudymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors apeliantas apeliacinės instancijos teisme prisipažino nužudęs D. D., tačiau toks jo prisipažinimas negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

Nagrinėjamoje byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai rodo, jog apeliantas nebuvo nuoširdus, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jis savo kaltės nepripažino, nuolat keitė parodymus, pateikdamas įvairias nukentėjusiojo sužalojimo ir dingimo versijas, apie nusikaltimo padarymą savanoriškai teisėsaugos institucijoms nepranešė, priešingai, slėpė nusikaltimą. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas savo elgesį vertintų kritiškai. Todėl apeliacinės instancijos teisme pareikštas apelianto prisipažinimas padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką vertinamas kaip apelianto bandydamas sušvelninti savo teisinę padėtį.

Byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - apeliantas nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliantas savo skunde, neneigdamas, kad jis vartojo alkoholį, teigia, kad jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes gėrė vienodai su D. D., o šio lavone alkoholio rasta beveik nebuvo. Šis apelianto skundo teiginys yra paneigtas liudytojos J. K. parodymais. Ši liudytoja įvykio dieną buvo D. D. bute ir matė, kad R. N. buvo gerokai išgėręs (t. 1, b. l. 145-149). Kaip jau buvo minėta, netikėti šios liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo.

Nuosprendyje detaliai įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau 3 kartus teistas, sistemingai darė teisės pažeidimus, už ką ne kartą baustas administracine tvarka, būdamas darbingas niekur nedirbo (t. 2, b. l. 111-112, 114-116; t. 3, b. l. 41, 43). Nors apeliantas savo skunde teigia, kad jis prieš D. D. anksčiau niekada nesmurtavo, tačiau byloje esantys duomenys rodo priešingai. Iš liudytojų J. K., V. G. ir A. A. parodymų, matyti, kad nuteistasis yra gana agresyvaus būdo ir yra ne vieną kartą smurtavęs, anksčiau yra smurtavęs ir prieš D. D.

Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apygardos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliantui už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas) paskyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė nežymiai viršija BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 14 metų.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo paskirta apeliantui bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti ją nėra pagrindo.

Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jis turi 3 vaikus, iš jų du mažamečius, lemiamos reikšmės, nustatant nuteitajam bausmės dydį už jo padarytą nusikaltimą žmogaus gyvybei, neturi.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas - sušvelninti jam paskirtą bausmę - atmetamas.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo R. N. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.