Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-28 · Administracinė byla Nr. I-75-289/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-28
Bylos Nr.
I-75-289/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00496-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-75-289/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00496-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 28 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,dalyvaujant pareiškėjui R. K.,dalyvaujant pareiškėjo R. K. atstovui advokatui G. A.,nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo R. K. skundas, kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 144810 Eur (500000 Lt) neturinės žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2013 m. sausio 22 d. vykdė pareigūnų reikalavimus, tik paaiškino, kodėl nenorėjo nusirengti, paprašė pareigūno leisti pasišildyti arbatos. Pareigūnas R. J. pareiškėjui liepė nusirengti iki apatinių; jo pareiškėjas klausė, ar galima nesirengti. Paprašė pasakyti pareigūno duomenis. Nurodė, kad jį pastatė veidu į sieną, R. J. spardė per kojas, kad išsižergtų, padėtų rankas ant sienos. R. J. per rentgeną patikrino pareiškėjo rūbus, nusviedė po kojomis rūbus ant žemės už dviejų metrų. Dėl tokio pareigūnų elgesio jis buvo priverstas neapsirengti. Nebekalbėjo, neatsakinėjo į pareigūnų klausimus, reikalavimus, nes beviltiška. Paprašė, kad ateitų direktorius, atėjo pavaduotojas P. Ž.. Pareiškėjas pasiūlė eiti pažiūrėti vaizdo įrašo. P. Ž. pradėjo rašinėti žinutes, jam paskambino ir po pokalbio pasakė: „ne kokios naujienos, neveikė ta kamera“. Tada jis davė nurodymą atnešti kamerą, t. y. rankinę kamerą. Pareigūnai pateikė iškarpytą medžiagą. Jie iškarpė tai, kas jiems nepalanku. Pareigūnai šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises, EŽTPL konvenciją. Savęs nežalojo, tik atsisakė apsirengti. Spec. priemones panaudojo vien dėl to, kad atsisakė apsirengti. Pareiškėjas nurodė, kad panaudoję spec. priemones jį vedė į kamerą, kur laikė ir sušaldę ištempė kaip šunį. Pareigūnas pasakė: „stokis prie sienos“, vartojo necenzūrinį žodį. Buvo sugniuždytas. Taip jį tempė į antrą aukštą. Pareigūnas pasakė „įdėsime į Youtube“, tyčiojosi. Iš filmuotos medžiagos matyti, kad ėjo pats, jo nevedė, netempė. Vykdė reikalavimus, tai kokiu pagrindu panaudojo spec. priemones. Nurodo, kad pareigūnai jį išprovokavo, kad neapsirengtų. Jei nebūtų rūbų numetę, būtų apsirengęs. Atvedė į antrą aukštą, į bendro naudojimo koridorių, todėl buvo stebimas ir kitų nuteistųjų. Atėjo medikė slaugytoja ir apžiūrėjo pareiškėjo būklę bendro naudojimo patalpoje. Pareiškėjas nurodo, kad pareigūnas teigė, kad pareiškėjas ant grindų voliojosi, o pareiškėjas nurodo, kad nesivoliojo. Medikė tik apžiūrėjo. Kentėjo skausmus, buvo žeminamas, kankinamas. Sušalo, pareigūnai jį žemino necenzūriniais žodžiais. Buvo sumenkintas, palūžęs, norėjo pasitraukti iš gyvenimo. Iš 66 kameros paskambino žmonai. Filmuotą medžiagą išsiuntė žmonai, į EŽTT. Jie nemato nusikalstamos veikos sudėties. Jeigu pareigūnai taip elgiasi, tai jis turi jų elgesį vertinti atitinkama suma. Buvo sumenkinta jo savigarba. Jį kamuoja nemiga, pastoviai naudoja antidepresantus, pasidarė nervuotas, irzlus, pastoviai gerdavo raminančius. Pas psichologą lankėsi ne kartą.

Pareiškėjo atstovas advokatas G. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad, kaip matyti iš dokumentų ir filmuotos medžiagos, pareiškėjo 2013-01-22 buvo pareikalauta iki apatinių nusirengti, kad būtų atlikta jo apžiūra. Patalpoje buvo vėsu, šalta, nešvaru, kilimėliai, inventorius nešvarus, todėl pareiškėjas R. K. prašė leisti nusirengti tik viršutinius rūbus, nes yra prietaisai. Jo prašymas buvo ignoruotas, jie pradėjo jį nurenginėti, tada jis išsirengė nuogai. Reikalavimas esant tokioms sąlygoms prasilenkia su žmoniškumu, kaip ir necenzūriniai žodžiai, kurie girdimi ir vaizdo medžiagoje, yra etikos pažeidimas, susijęs su drausmės pažeidimais. Tokie veiksmai sukėlė neigiamą reakciją, protestą, įvyko konfliktas. Pareigūnai jo nesistengė pašalinti, o dar labiau gilino. Kodėl buvo panaudoti antrankiai – įstatymuose nustatyta, kas spec. priemonės taikomos, kai asmuo yra pavojingas, gali sau ar kitiems pakenkti. Tai galima pripažinti nežmonišku elgesiu. Stacionarinės kameros yra paskirstymo punkte, bet nepateikė. LVAT išaiškino, kad įrodinėjimas priklauso atsakovui, kai asmuo atlieka bausmę. Filmuota medžiaga daug ką pasako. Reikėtų specialisto galbūt kompiuterininkas, kad medžiaga sumontuota. Kad buvo suduotas smūgis iš šono, paklausė medicinos darbuotoja, o pareigūnai pasakė, kad jis pats parkritęs užsigavo. Pareigūnai pastatė prie sienos, taikė fizinius veiksmus, vartojo necenzūrinius žodžius, ir sakė kad bus paskelbta medžiaga internete. Iš prijungtos bylos nematyti, kuo galėjo sukelti arba sukėlė sunkias pasekmes ir dėl to reikėjo surakinti antrankiais. Tai sukėlė vėlesnius veiksmus, buvo uždarytas į kamerą. Kam reikėjo uždaryti kameroje, laikyti šaltyje ir po to perkelti į bendrą kamerą. Tai sukėlė emocinius, psichologinius pažeidimus. Konsultacijos pas psichologą yra viso šito pasekmė. Prašo patenkinti prašymą, pripažinti patyrus žalą ir įvertinti prašoma suma.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog 2013-01-22 buvo panaudotos spec. priemonės prieš pareiškėją. 2013-01-22 pareiškėjas R. K. iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės atvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Apie 15.50 val. Šiaulių tardymo izoliatoriaus priėmimo-paskirstymo skyriuje, atliekant visą asmens kratą, patikrinus turimus nuteistojo asmeninius daiktus, buvo pareikalauta nusirengti iki apatinių rūbų, tačiau jis tai padaryti atsisakė. Po daugkartinių reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų nuteistasis R. K. nusirengė nuogai. Patikrinus rūbus, nuteistasis R. K. apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus atsisakė. Į daugkartinius reikalavimus apsirengti ir pasiimti savo asmeninius daiktus nuteistasis R. K. nekreipė dėmesio. Paklausus nuteistojo R. K., kodėl taip elgiasi, paaiškinti atsisakė. Prieš nuteistąjį R. K. buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, ir jis buvo nuvestas į paskirstymo kamerą Nr. PK-9. Apie 17.50 val. pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąją kamerą Nr. 66. Prieš vedant į minėtą kamerą, nuteistajam R. K. buvo pasiūlyta apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus ir patalynę. Nuteistasis R. K. tai daryti atsisakė ir pareiškė, kad į gyvenamąją kamerą eis nuogas. Nuteistasis R. K. pateikė 2013-01-28 paaiškinimą (reg. Nr. 50-1-148), kuriame nurodo, kad 2013-01-22 iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės jis buvo konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Priėmimo-paskirstymo skyriuje jis buvo nuvestas atlikti kratą, kurios metu pareigūnas jam pasakė nusirengti iki apatinių kelnaičių. Pareiškėjas teigia išreiškęs nepasitenkinimą ir atsisakęs nusirengti, nes buvo šalta; taros, skirtos sudėti rūbams, murzinos ir sulūžusios, guminiai kilimėliai murzini. Pareigūnai panaudojo prieš jį fizinį smurtą – trenkė kumščiu į šoną ir spardė kojomis. Po to pareigūnai pradėjo nuo jo draskyti rūbus, tada jis pats nusirengė visiškai nuogai. Dėl šitokio pareigūnų elgesio jis atsisakė apsirengti. Pareigūnai, patikrinę rūbus, numetė juos ant žemės ir liepė apsirengti. Teigia galiausiai buvęs visiškai nuogas patalpintas į kamerą Nr. 66. Atsakovo nuomone, pareiškėjo paaiškinime ir teismui pateiktoje medžiagoje nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu R. K. buvo skirta nuobauda, iš esmės sutampa su atsakovo nurodomomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančių įrodymų turiniu, t.y., pareiškėjas pats teigia nevykdęs pareigūnų reikalavimų: iš pradžių atsisakęs nusirengti, po to atsisakęs apsirengti. Vis dėlto atsakovas pažymi, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie pareigūnų sąmoningą, tyčinį neigiamą veikimą pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstos ir apskritai neatitinka tikrovės. 2013-01-22 apie 18.10 val. buvo nutrauktas specialiųjų priemonių – antrankių R. K. panaudojimas ir buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai. Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas nustatė, kad po spec. priemonių panaudojimo yra paraudimai riešų srityse. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir LR BVK) 120 straipsnio 5 dalimi (apie specialiųjų priemonių panaudojimo atvejį, jei dėl to padaryta asmens kūno sužalojimų, nedelsiant pranešama prokurorui ir atliekamas tarnybinis patikrinimas) dėl specialiųjų priemonių panaudojimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tarnybos skyriuje buvo pradėtas tyrimas bei informuota Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė L. M.-Griciuvienė. Tyrimo metu nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, vadovaudamiesi LR BVK 121 straipsnio 1 dalies 2 punktu, specialiąsias priemones – antrankius, panaudojo teisėtai, atsižvelgdami į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudojant specialiąsias priemones buvo išvengta sunkių pasekmių. Specialiųjų priemonių panaudojimas įformintas laikantis teisės aktų nustatyta tvarka (2013-02-07 Tyrimo išvada Nr.37/05-31). Būtina akcentuoti, kad remiantis Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys asmenys turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas laisves ir teises su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, bet ir pareigas (taip pat Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (2011 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al46-1427/2010; 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al46-236/2013; 2013 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-434/2013). Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalis. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo: 1) laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos; 2) vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus; 3) administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose; 4) tausoti pataisos įstaigos turtą. Analogiškos pareigos įtvirtintos ir suimtiesiems (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 1 d.). Reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Administracinėje byloje Nr. A14 -273/2012 teisėjų kolegija pabrėžė, jog aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (Bausmių vykdymo kodekso 11 str.). Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų konstrukcija nėra atsitiktinė. Ji turi būti aiškinama kartu su šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintu teisėtumo principu, reiškiančiu, jog bausmės vykdymo įstaigos ir jų pareigūnai gali veikti tik įstatymų numatytais būdais ir priemonėmis (pasielgus priešingai, kyla atsakomybė pagal įstatymus). Pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka (2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -273/2012; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-504/2009). Šiaulių apylinkės teismas 2013-01-22 nutartimi R. K. skundo netenkino. Teismas nustatė, kad smurtas prieš pareiškėją nebuvo naudojamas, ir akivaizdu, jog jo teiginiai apie smurtą, kankinimus ir žeminimą neatitinka tikrovės ir yra neteisingi. Teismas, išanalizavęs įrodymus padarė išvadą, kad 2013-03-12 Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros E. G. nutarimas „Dėl R. K. skundo atmetimo“ tinkamai motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo pareiškėjo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo R. K. skundas netenkintinas. Atsakovas pažymi, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013-12-31 priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-783-257/2013, kuriuo R. K. skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nurodė, kad jis buvo sumuštas, jam nepagrįstai buvo uždėti antrankiai, tačiau šie klausimai yra išspręsti įstatymo nustatyta tvarka: Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyrius 2013 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (32–37 b. 1.) bei tarnybinio tyrimo išvadą dėl nuteistojo R. K. elgesio bei prieš jį panaudotų specialiųjų priemonių (66–72 b. 1.), o Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi (62–65 b. 1.) R. K. skundo dėl 2013-03-12 Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“ netenkino. Teismas pažymi, kad antrankiai R. K. buvo panaudoti tik tiek, kiek buvo reikalinga – iki jo patalpinimo į kamerą. Be to, teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje yra 2013 m. sausio 22 d. medicininis pažymėjimas (39 b. 1.), kur nurodyta, kad R. K. po antrankių panaudojimo matyti riešų srities paraudimai. Jokių smurto žymių, nors pareiškėjas nurodė priešingai, nėra užfiksuota, to nenustatė ir pareiškėjo kūno apžiūrą atlikusi medicinos darbuotoja, smurto žymių nesimato ir peržiūrėtame vaizdo įraše, tai matyti ir iš pareigūnų tarnybinių pranešimų, kurie rašyti iš karto po įvykio ir atitinka kitą byloje esančią medžiagą. Teismui netikėti surinktais įrodymais nėra pagrindo. Pareiškėjo paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštarauja tiek jo paties paaiškinimams, tiek objektyviems byloje surinktiems įrodymams, todėl vertintini kritiškai. Pareiškėjas nenurodė jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl ko nevykdė jų teisėtų reikalavimų. Pats pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus nusirengti, o po to apsirengti, nuogas eidamas į kamerą, sau susikūrė nemalonią ir žeminančią situaciją, kurioje pats nejaukiai jautėsi. Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir tinkamai jį taiko, todėl negalima teigti, kad įstaiga veikė neteisėtai ir taip galimai buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas nenurodė jokių žalą sąlygojančių veiksnių, nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų. Lakoniškai dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės apie įstaigos patalpų būklę savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme). Faktai, galintys būti prielaida neturtinę žalą sąlygojantiems išgyvenimams kilti patys savaime nėra pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011; kt.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; kt.). Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas įstaigoje nebuvo nepertraukiamas, įstaigos veikimas nebuvo nukreiptas išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, prašo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

Pareiškėjo R. K. skundas tenkintinas iš dalies, pripažintina, kad pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 144810 Eur (500000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas galimai neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus sieja su tuo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Priėmimo-paskirstymo skyriuje dirbantys pareigūnai prieš pareiškėją smurtavo, žemino orumą; nurodė, kad pareigūnai tyčiojosi žodžiais, sukėlė didelius dvasinius nežmoniškus skausmus, neteisėtai buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, buvo patalpintas į PK-9 kamerą, kurioje jį sąmoningai šaldydami kankino, surakintomis rankomis už nugaros, tuo jam sukėlė neapsakomą skausmą, pažeminimą, žalodami jo protą; netinkamai, neatsakingai buvo apžiūrėtas medikės, slaugytojos, buvo apžiūrėtas 2-ame aukšte bendro naudojimo koridoriuje prie visų 10-ies pareigūnų, slaugytoja apžiūrint pareiškėją nepatikrino jo temperatūros, nepamatavo spaudimo, o tik nustatė riešų paraudimą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime aiškinama, jog reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Administracinėje byloje Nr. A146-273/2012 teisėjų kolegija pabrėžė, jog aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (Bausmių vykdymo kodekso 11 str.). Pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka (2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-273/2012; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-504/2009).

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 12 punktą, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami jų turimi daiktai. Pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, 144 punktą suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visa krata (Taisyklių 145.1 p.). Pagal Taisyklių 146 punktą, atliekant visą asmens kratą, suimtajam (nuteistajam) nurodoma nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Nuobaudos, skiriamos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems, numatytos Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1470/2014, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, konstatuota, jog faktinė aplinkybė, kad R. K. 2013 m. sausio 22 d. apie 15.50 val., atliekant visą asmens kratą, nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų, o vėliau nusirengė nuogai ir po visos asmens kratos nevykdė pareigūnų reikalavimų apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus, yra nustatyta nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytojų parodymai apie R. K. 2013 m. sausio 22 d. netinkamą elgesį priėmimo-paskirstymo skyriuje yra pakankami konstatuoti, kad jis padarė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 12 punkte numatytų reikalavimų pažeidimą, t. y. nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų tam, kad būtų atlikta krata, o vėliau apsirengti.

Taip pat minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai šaipėsi iš pareiškėjo, jį žemino ir naudojo fizinį smurtą, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi (62–65 b. l.) R. K. skundo dėl 2013 m. kovo 12 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“ netenkino. Minėtoje Šiaulių apylinkės teismo nutartyje buvo sprendžiama dėl Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl šioje byloje nurodomų galimų neteisėtų pareigūnų veiksmų, teisėtumo. Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai pagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas nusirengtų iki apatinių rūbų, po to – apsirengtų, tačiau R. K. atsisakius vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, jo atžvilgiu buvo panaudotos spec. priemonės – antrankiai, jos buvo panaudotos teisėtai ir pagrįstai bei buvo naudojamos tik tiek, kiek buvo reikalinga (iki nuteistojo patalpinimo į kamerą Nr. 66).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus 2013 m. vasario 7 d. tarnybinio tyrimo išvadoje „Dėl nuteistojo R. K. elgesio bei prieš jį panaudotų specialiųjų priemonių“ nurodoma, kad atsižvelgiant į tyrimo metu surinktus duomenis galima teigti, kad pareigūnų veiksmuose nėra požymių nusikaltimo, numatyto LR BK 228 straipsnio 1 dalyje (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų), sudėties ir tos pačios dienos nutarimu nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų atžvilgiu. Taip pat 2013 m. vasario 7 d. nutarime Nr.30/05-22 nurodoma, kad tyrimo metu nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, vadovaudamiesi LR BVK 121 straipsnio 1 dalies 2 punktu, specialiąsias priemones – antrankius, panaudojo teisėtai, atsižvelgdami į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes bei situaciją.

Liudytoja S. K. teismo posėdyje nurodė, kad 2013-01-22 „antroje darbo pusėje“ jai paskambino pareigūnai dėl to, kad atvykęs R. K. yra išsirengęs ir neapsirengia. Ji atvyko į antrą aukštą; pareigūnai ramiai dirbo savo darbą. Kazlauskas buvo nuogas, ji prašė, kad pareiškėjas eitų pas ją pokalbiui. Nurodė, kad pareiškėjas ją ignoravo. Buvo iškviestas apsaugos darbuotojas. Matėsi, kad pareiškėjas buvo suvokus, nes sekė žmogų, psichozės nebuvo. Jis pareikalavo, kad būtų pateikta video medžiaga. Jis kitus sulaikytuosius šokiravo, ten buvo ir moteris. Po 10 min. ji išėjo. Apie nusirengimą daugiau pokalbio nebuvo. Negirdėjo pareigūnų keiksmų. Jie dirbo savo darbą.

Įvertinus turimą medžiagą, liudytojos parodymus, matyti, kad neteisėtų veiksmų, susijusių su specialiųjų priemonių panaudojimu pareiškėjo atžvilgiu, su pareiškėjo patikros, kratos procedūros vykdymo atlikimu, organizavimu pareiškėjo atžvilgiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nenustatyta, taip pat, kaip matyti iš turimos bylos medžiagos, nenustatytos veikos, dėl kurių būtų buvęs pagrindas, remiantis pareiškėjo prašymu, pradėti ikiteisminį tyrimą Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodomi galimai neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai vertintini (tik) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, numatančias, kad: 1. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; 2. šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; 3. šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis); 4. valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2014 m. balandžio 9 d. pasitarime patvirtintame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teisinės analizės ir informacijos departamento parengtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime numatyta, kad atsižvelgus į tai, kad asmuo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė ar taikomas jos suvaržymas, tampa priklausomas nuo valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmų, ypatingą reikšmę įgyja šio asmens teisinės apsaugos užtikrinimas. Apžvelgiamo pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai akcentuoja, jog valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas bei kitos fundamentalios teisės ir laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija), yra gerbiamos. Administracinių teismų atliekama laisvės atėmimo institucijų ir jų pareigūnų veiksmų ar neveikimo teisėtumo bei pagrįstumo patikra yra glaudžiai susijusi su nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimo užtikrinimu. Administracinių teismų praktikoje normos, nustatančios kalinimo sąlygas ir tvarką, pirmiausia taikomos ir aiškinamos Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios absoliutų draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, bei tarptautinių įsipareigojimų kontekste. Nuostata, kad niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, įtvirtinta daugelyje tarptautinių dokumentų, inter alia Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnyje, 1984 m. gruodžio 10 d. Konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą bei Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje.

Taip pat Europos Tarybos Ministrų Komitetas dar 1999 m. pažymėjo, jog kai kalėjimai yra perpildyti, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas žmogaus orumui, kalėjimo administracijos įsipareigojimams elgtis su nuteistaisiais humaniškai ir pozityviai, visapusiškam personalui tenkančių pareigų suvokimui ir veiksmingam modernaus administravimo požiūriui.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. spalio 6 d. įsakymu Nr.1/01-287 patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 54 punkte numatyta, kad „darbuotojai turi laikytis darbo etikos reikalavimų“, 56 punkte numatyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriuje turi būti vengiama triukšmo, palaikoma dalykinė darbo atmosfera, darbuotojai turi elgtis pagarbiai vieni su kitais, aptarnaujamais ir kitais asmenimis“, 57 punkte numatyta, kad „darbuotojams darbo metu draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius ir posakius“.

Skaitmeninės laikmenos Nr.00006 įraše, padarytame su video kamera 1:08 min. girdima kaip Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnas, atvykus į kamerą Nr. PK-9, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sako: „Stokis (necenzūrinis žodis), kas yra“, „Stovėk prie sienos (necenzūrinis žodis).“ Vedant pareiškėją iš kameros Nr. PK-9 į kamerą Nr.66 antrame aukšte 1:54 min. girdimas pasakymas „Normaliai atrodo“, 2:11–2:14 min. girdimi pareigūnų pasakymai „Nuotrauką į youtube“, „Kai eisi į pensiją, įdėsim į rėmuką dar“, 2:54 min. girdimas vieno pareigūno klausimas: „Ar nori apsirengti ar nenori?“, pareiškėjui atsakius „ne“, pareigūnas sako: „ Nenori – gerai“, kitas pareigūnas sako: „Labai gerai“, dar kitas pareigūnas pasako: „Maža kas, gal žmogus grūdinasi“, klausiama: „Nei patalynės nereik, nieko?“, kai pareiškėjas atsako „ne“, pareigūnas pasako: „Sutaupysi įstaigos lėšas, gerai“; pakvietus bendrosios praktikos slaugytoją 5:17 min. girdisi vieno pareigūno pasakymas (galimai medicinos darbuotojai): „Pilnametė, galim eit“. Atvykusi į patalpą (koridorių), kurioje laukė pareigūnai ir pareiškėjas, bendrosios praktikos slaugytoja 6:25 min. pasako: „O lia lia“, 6:29 min. pareigūnas bendrosios praktikos slaugytojai pasako: „Inga, į rankas pasižiūrėk, buvo antrankiai uždėti, apžiūrėk, reikės parašyti“, bendrosios praktikos slaugytoja pasako pareiškėjui: „Nu, atsisuk visu grožiu“, vienas iš pareigūnų 6:37 min. pasako: „Visu grožiu, visu“, tuomet bendrosios praktikos slaugytoja pasako: „Einam prie šviesos, žmogau, ką“, 6:43 min. pasako: „Aš, žinok, pusiau akla esu, paskui dar parašysiu ką nors ne taip“. Apžiūrėdama pareiškėją bendrosios praktikos slaugytoja 6.49 min. sako: „Atsuk rankas“, „Paskui gal kaklas, daugiau nieko?“, vienas iš pareigūnų nurodo: „Tik antrankiai tebuvo“, kitas pareigūnas: „Čia buvo“, kitas pareigūnas 7:03 min. pasako: „Pasibraižė, voliojos ant grindų.“

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas galimai neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus sieja ir su netinkama medicinine apžiūra po spec. priemonių pritaikymo.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokią žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2003 (toliau – Standartai) II skyriuje „Pataisos įstaigos“ pateiktos ištraukos iš antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 53 paragrafe numatyta, kad „įstaigų darbuotojams kartais gali tekti panaudoti jėgą, o ypatingais atvejais smurtaujantiems kaliniams suvaldyti net gali prireikti panaudoti fizinio sutramdymo priemones. Tokiais atvejais neabejotinai padidėja tikimybė, jog su kaliniais gali būti netinkamai elgiamasi, todėl yra reikalingos konkrečios jų apsaugos priemonės; kalinys, kurio atžvilgiu buvo panaudotos prievartos priemonės, turėtų turėti teisę į tai, kad jį nedelsiant apžiūrėtų, o, jei reikia, ir gydytų gydytojas. Apžiūra turėtų būti atliekama negirdint ir, pageidautina, nematant kitiems pareigūnams, o jos išvados (įskaitant ir bet kokius svarbius kalinio pareiškimus ir gydytojo išvadas) turėtų būti oficialiai užrašomos; kalinys turėtų turėti galimybę su išvadomis susipažinti“.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. sausio 22 d. medicinos pažymėjime Nr.49/10-19 (38 b.l.) pažymima: „po specialiųjų priemonių panaudojimo riešų paraudimai“. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad 2013-01-22 apie 18.10 val. buvo nutrauktas specialiųjų priemonių R. K. antrankių panaudojimas ir buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai. Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas nustatė, kad po spec. priemonių panaudojimo yra paraudimai riešų srityse.

Iš jau aptartų faktinių aplinkybių, nustatytų susipažinus su turimais Šiaulių tardymo izoliatoriaus vaizdo kameros ir video kameros įrašais, matyti, kad pareiškėjas buvo apžiūrimas ne Sveikatos priežiūros tarnyboje, o bendrosiose patalpose bendrosios praktikos slaugytojos, komentuojant, girdint, matant ir kitiems Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams.

Pareiškėjas nurodė, kad „slaugytoja apžiūrint pareiškėją nepatikrino jo temperatūros, nepamatavo jo spaudimo, o tik nustatė riešų paraudimą“. Pažymėtina, kad nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pažymėtina, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013 ir kt.).

Taip pat teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo išsakytus pastebėjimus teismo posėdžio metu dėl vaizdo įrašo („pareigūnai pateikė iškarpytą medžiagą; jie iškarpė tai, kad jiems nepalanku“) pažymi, kad įvertinus turimą bylos medžiagą, matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus vaizdo kameros pirmojo aukšto įraše (download20130122191600_1002_3) nėra 18 val. 17 min. 4 ir 5 sekundės, t. y. iš karto po įrašo 18 val. 17 min. 3 sekundės yra 18 val. 17 min. 6 sekundė. Taip pat iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus vaizdo kameros pirmojo aukšto įrašo (download20130122191600_1003_2) matyti, kad nėra 18 val. 16 min. 51 sekundės ir didžiosios dalies 52 sekundės, t. y. iš karto po įrašo 18 val. 16 min. 50 sekundės pasirodo 52 sekundė, iš karto besikeičianti į 53 sekundę; nėra 18 val. 17 min. 29 sekundės ir didžiosios dalies 30 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 17 min. 28-osios sekundės pasirodo 30-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 31 sekundę; nėra 18 val. 21 min. 39 sekundės ir didžiosios dalies 40 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 21min. 38-osios sekundės pasirodo 40-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 41 sekundę; nėra 18 val. 21 min. 45 sekundės ir didžiosios dalies 46 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 21 min. 44-osios sekundės pasirodo 46-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 47 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 13 sekundės ir didžiosios dalies 14 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 12-osios sekundės pasirodo 14-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 15 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 23 sekundės ir didžiosios dalies 24 sekundės, t.y. po įrašo 18 val. 24 min. 22-osios sekundės pasirodo 24-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 25 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 49 sekundės ir didžiosios dalies 50 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 48-osios sekundės pasirodo 50-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 51 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 53 sekundės ir didžiosios dalies 54 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 52-osios sekundės pasirodo 54-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 55 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 57 sekundės ir didžiosios dalies 58 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 56-osios sekundės pasirodo 58-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 59 sekundę; nėra 18 val. 25 min.43 sekundės ir didžiosios dalies 44 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 25 min. 42-osios sekundės pasirodo 44-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 45 sekundę. Atsižvelgiant į aukščiau konstatuotas faktines bylos aplinkybes, į Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byloje Nr.13.11-21 SP-83, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.⁸⁵⁸-1470/2014 įvertintas bylos aplinkybes, minėtieji nustatyti Šiaulių tardymo izoliatoriaus 1-ojo ir 2-ojo aukšto vaizdo kameros įrašų aspektai esminės reikšmės šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo ribose neturi. Kita vertus, tokia Šiaulių tardymo izoliatoriaus vaizdo įrodymų (su aukščiau nustatytais aspektais) teikimo praktika vertintina kritiškai.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Pažymėtina, jog pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti Konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų vartotų necenzūrinių žodžių, replikų, nepagarbių komentarų pareiškėjo atžvilgiu vedant pareiškėją 2013 m. sausio 22 d. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros Nr. PK-9 į kamerą Nr.66 ir pareiškėjo medicininės apžiūros po spec. priemonių panaudojimo procedūros atlikimo metodo, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, darytina išvada, kad dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo pasekmės, t. y. pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų buvę laikytasi aukščiau minėtų teisės normų reikalavimų.

Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas sąlygas tardymo izoliatoriuje. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertina kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo R. K. reikalavimas dėl 144810 Eur (500000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A858-1470/2014 bei į tai, kad, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, jog teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Pažymėtina, jog iš nurodytos teisės normos konstrukcijos matyti, kad nurodyta norma reglamentuoja teismo teisę nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, po to, kai administracinė byla yra užbaigiama. Pažymėtina, kad byloje esančios atsakovo pateiktos filmuotos vaizdo medžiagos (2 skaitmeninės laikmenos, 86 b. l.) atskleidimas tretiesiems asmenims pareiškėjui gali būti žalingas, todėl teismas, atsižvelgdamas į poreikį užtikrinti asmens privatumo apsaugą, sprendžia, jog yra tikslinga pripažinti dalį šios administracinės bylos medžiagos, t. y. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą filmuotą medžiagą (86 b. l.), nevieša medžiaga bei neleisti su ja susipažinti ir/ar kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją R. K., pareiškėjo R. K. advokatą G. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovą Šiaulių tardymo izoliatorių.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo reikalavimą priteisti 144810 Eur (500000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmesti.

Pripažinti dalį šios administracinės bylos medžiagos, t. y. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą filmuotą medžiagą, nevieša medžiaga bei neleisti su ja susipažinti ir/ar kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją R. K., pareiškėjo R. K. advokatą G. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovą Šiaulių tardymo izoliatorių.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Virginijus Stankevičius