- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-21
- Bylos Nr.
- e2A-1888-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04770-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- V. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 972,47 Lt žalos. Nurodė, kad atsakovas nuo 2010-03-01 iki 2013-02-28 naudojasi gyvenamomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) nors neturi jokių dokumentų, patvirtinančių teisę užimti minėtas patalpas. Savivaldybė nėra suteikusi atsakovui teisės naudotis minėtomis patalpomis, nėra priėmusi sprendimo jas išnuomoti, socialinio būsto nuomos sutartis su atsakovu nėra sudaryta, todėl atsakovas, užėmęs patalpas ir nemokėdamas nuomos mokesčio, ieškovo nuomone, padarė jam žalą, kurią sudaro ieškovo negautos pajamos, t.y. nuomos mokestis.
Atsiliepimas
Atsakovas V. M. su ieškinio reikalavimais nesutiko, ieškinį prašė atmesti. Paaiškino, kad jis 2006-03-06 nusipirko 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), per kurį galima patekti į Vilniaus miesto savivaldybei priklausančias 7,75 kv. m. ir 9,20 kv. m. patalpas. Minėtos savivaldybei priklausančios patalpos, pasak atsakovo, yra be jokių patogumų, todėl neaišku, kokiu pagrindu buvo priskirtos prie gyvenamųjų patalpų paskirties ir nekilnojamo turto registre įregistruotos tuo pačiu adresu kaip ir atsakovo butas. 2007-01-09 buvo kreiptasi į savivaldybę su prašymu dėl minėtų patalpų įgijimo. Atsakovo prašymas buvo patenkintas ir Savivaldybei priklausančios patalpos įvertintos 36 000 Lt suma, tačiau atsakovas dėl savivaldybės numatytos pernelyg aukštos patalpų kainos įmokos sumokėti negalėjo ir sandoris neįvyko. Atsakovas 2012 m. vėl kreipėsi į savivaldybę dėl minėtų patalpų išpirkimo, tačiau jokio atsakymo raštu negavo. Atsakovas tvirtino, kad savivaldybės patalpomis niekada nesinaudojo ir nesinaudoja, nors dėl avarinės patalpų būklės buvo ir priverstas atlikti jų remontą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad savivaldybės patalpos buvo ar yra gyvenamosios. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų pirmos instancijos teismas nustatė, kad savivaldybės patalpos buvo avarinės būklės, kadangi savivaldybė jomis nesirūpino, todėl 2010 m. atsakovo lėšomis buvo sutvarkytas stogas, įstatyti nauji langai, durys, įrengtas šildymas, atlikta patalpų vidinė apdaila. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai laikytini teisėtais ir nepažeidžiančiais ieškovo interesų, tuo labiau, kad atsakovas ne kartą kreipėsi į savivaldybę dėl patalpų privatizavimo. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo į bylą pateiktuose buto patikrinimo aktuose nėra užfiksuota, kuo pasireiškia atsakovo naudojimasis patalpomis, aktai atsakovo nepasirašyti, todėl teismas atmetė ieškovo argumentą, kad aktai patvirtina, jog atsakovas yra savavališkai užėmęs patalpą. Taigi, pirmos instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo neteisėtus veiksmus, nes jis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena teisėtai. Be to, teismas pažymėjo, kad savarankišku nuomos sutarties dalyku negali būti kambario dalis ar pagalbinės patalpos. Ieškovui neįrodžius nei skolos, nei žalos atsiradimo fakto, taip pat neįrodžius neteisėto nuosavybės užvaldymo fakto, ieškovo ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Tvirtina, kad ginčo patalpos yra priskirtinos socialinio būto fondui. Pažymi, kad niekada nebuvo atsakovui davęs sutikimo buto remontui atlikti, o atsakovas niekada nebuvo pateikęs jokio prašymo dėl patalpų remonto. Apelianto nuomone, atsakovas suremontavo ginčo patalpas turėdamas tikslą jose gyventi. Ta aplinkybė, kad buvo atlikti remonto darbai, ieškovo nuomone, patvirtina, jog atsakovas naudojasi butu ir tvarkosi jame taip lyg jis jam priklausytų nuosavybės teise, nesant tam jokio teisinio pagrindo. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas neteisėtai naudodamasis patalpomis padarė jam žalą, kadangi nebuvo gautos pajamos, t.y. nuomos mokestis, kurį būtų buvę galima gauti. Ieškovas tvirtina, kad atsakovas, neteisėtai naudodamasis ginčo patalpomis, kurios priklauso savivaldybei, negali tikėtis, kad patalpomis, neturinčiomis atskirojo išėjimo į pastato bendrąją erdvę, gali naudotis neatlygintinai. Pažymi, kad skundžiamas pirmos instancijos teismas prieštarauja ir Vilniaus apygardos teismo nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. 2A-2349-567/2013. Apelianto nuomone, skundžiamas sprendimas yra iš esmės ydingas, kadangi, palikus galioti minėtą sprendimą, butu sukurta tokia situacija, kai asmenims nepagrįstai suteikiama teisė naudotis Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis ir už tai nemokėti jokio mokesčio, o tai akivaizdžiai prieštarautų bendriesiems CK 1.5 str. įtvirtintiems principams bei viešajam interesui. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-23 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004, tvirtina, kad net, jei asmenys nėra teisėti buto nuomininkai, tai neatleidžia jų nuo pareigos mokėti mokesčius už suteiktas paslaugas, kadangi jie faktiškai tokiomis patalpomis naudojasi. Apelianto teigimu, atsakovas neteisėtai naudodamasis ginčo patalpomis, gavo naudos, kadangi tokiu būdu išvengė išlaidų, kurias būtų patyręs, jei būtų sudaryta minėtų patalpų nuomos sutartis (CK 6.249 str. 2 d.). Be to, apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpos buvo avarinės būklės, kadangi tokia išvada buvo padaryta tik remiantis atsakovo teiktais paaiškinimais. Pažymi, kad teisės aktų nustatyta tvarka ginčo patalpos nebuvo pripažintos avarinės būklės.
Atsiliepimas
Atsakovas V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, todėl prašė pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas bei tinkamai pagrindė sprendimą įrodytomis aplinkybėmis. Taip pat atsakovas tvirtina, kad ieškovas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpų priskyrimą socialinio būsto fondui. Pažymi, kad ginčo patalpos ir negalėjo teisėtai būti priskirtos prie gyvenamųjų patalpų, skirtų nuomoti šeimoms ar asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą, nes, kaip ir nustatė pirmos instancijos teismas, ginčo patalpos nebuvo tinkamos gyventi iki atsakovo atlikto remonto. Atsakovo nuomone, iš tikrųjų ginčo patalpos netapo tinkamomis gyventi ir po remonto atlikimo, kadangi jos yra be jokių patogumų, į jas galima patekti tik per jo būstą, todėl jos negali būti savarankišku nuomos sutarties dalyku. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, atsakovo įsitikinimu, ginčo patalpų teisinis statusas kaip gyvenamosios patalpos yra keistinas, tačiau ieškovas vietoj to, kad pakeistų ginčo patalpos teisinį statusą, bando nesąžiningai pasipelnyti. Taip pat atsakovas pažymi, kad būtent patalpų savininkams yra numatyta pareiga tinkamai valdyti, prižiūrėti ir naudotis savo nuosavybe, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, tačiau nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė, nors į ją ir buvo kreipiamasi su pretenzijomis dėl patalpos stogo remonto, į tokias pretenzijas nereagavo ir tinkamai nesirūpino savo turtu, kuris dėl netinkamos priežiūros tapo avarinės būklės ir darė žalą kitiems asmenims. Be to, atsakovas tvirtina, kad jis nesinaudoja ginčo patalpomis, o savo daiktus, kurie yra užfiksuoti ieškovo į bylą pateiktose nuotraukose, ten laikė tik laikinai. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė jo neteisėtų veiksmų buvimo, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo bei atsakovo kaltės, todėl ieškinys buvo pagrįstai atmestas. Be to, atsakovas nurodo, kad ieškinys iš dalies yra netenkintinas ir dėl to, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus - nuotraukas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apelianto ir pareiškėjo įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos.
Taip pat ir atsakovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė ir prašo prijungti prie bylos jo kaimynės N. B. paaiškinimus, kuriuos jau buvo atsisakyta priimti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tenkinti tokį atsakovo prašymą teisinio pagrindo nėra, todėl N. B. rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti ir jie grąžintini atsakovui.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Minėtos patalpos yra be jokių patogumų, VĮ Registrų centro duomenimis, jų paskirtis yra gyvenamoji. Patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui. Pagal patalpų planą, savivaldybės patalpos yra kampinėje namo dalyje ir į jas patekti galima tik per atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą. 2007-01-09 atsakovas kreipėsi į savivaldybę su prašymu dėl minėtų patalpų įgijimo. Atsakovo prašymas buvo patenkintas, Savivaldybei priklausančios patalpos įvertintos 36 000 Lt suma, pirmą įmoką (18 000 Lt) buvo pasiūlyta atlikti vieno mėnesio laikotarpyje, o likusią dalį sumokėti per keturis mėnesius, tačiau sandoris neįvyko, kadangi atsakovas dėl savivaldybės numatytos pernelyg aukštos patalpų kainos įmokos sumokėti neturėjo galimybių. 2008-09-08 atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto Senamiesčio ūkį su pretenzija, prašydamas sutvarkyti ginčo patalpų stogą, tačiau į pretenziją sureaguota nebuvo. 2010-12-10 darbų priėmimo aktas Nr. 101210 patvirtina, kad 2010 m. atsakovo lėšomis buvo sutvarkytas ginčo patalpos stogas, įstatyti nauji langai, durys, įrengtas šildymas, atlikta patalpų vidinė apdaila. 2012 m. vėl buvo kreiptasi į savivaldybę dėl minėtų patalpų išpirkimo. Nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki šiol atsakovui yra siunčiamos sąskaitos už patalpų nuomą, apskaičiuotos pagal savivaldybei priklausančių patalpų plotą. 2013-05-03 atsakovas pareiškė pretenziją ieškovui, nurodydamas, kad jis nėra savivaldybei priklausančių patalpų nuomininkas, todėl sąskaitos jam siunčiamos nepagrįstai. SĮ Vilniaus būstas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iš atsakovo priteisti 1 972,47 Lt žalos, patirtos dėl nesumokėto nuomos mokesčio bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2014-07-04 atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu apsvarstyti ginčo patalpų pardavimo rinkos kaina jam klausimą. Pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, pažymėdamas, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Ieškovas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, todėl prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas, tvirtina, kad, palikus galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, susidarytų situacija, kai asmenims nepagrįstai neatlygintinai būtų suteikiama galimybė naudotis Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis.
Taigi, ieškovas iš atsakovo prašo priteisti 1 972,47 Lt žalos kaip negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jei atsakovas nebūtų neteisėtai naudojęsis ginčo patalpomis.
Įstatyme įtvirtinta, kad žala yra pripažįstamos asmens negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų kito asmens veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Tokios negautos pajamos atlyginamos tik nustačius visas būtinas civilinei atsakomybei atsirasti sąlygas (CK 6.246 - 6.249 straipsniai) ir atsižvelgiant į negautų pajamų dydžio buvimo realumą.
Taigi, sprendžiant dėl reikalavimo priteisti negautas pajamas teisinio pagrįstumo visais atvejais svarbu nustatyti, ar ieškovo negautos pajamos, jų dydis yra nulemtas atsakovo neteisėtų veiksmų ir, ar iš esmės dėl tokių veiksmų nuostolių pavidalu atsirado neigiamų padarinių ieškovui.
Ieškovas tvirtina, kad atsakovas be jokio teisinio pagrindo naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu atsakovas teigia, kad savivaldybės patalpomis niekada nesinaudojo ir nesinaudoja, nors dėl avarinės patalpų būklės ir buvo priverstas atlikti jų remontą. Ieškovas savo teiginį, jog atsakovas nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis, grindžia 2011-05-12 Buto patikrinimo aktu Nr. 3558, 2012-05-22 Buto patikrinimo aktu Nr. 4487, 2013-04-03 Buto patikrinimo aktu Nr. 7056, iš kurių matyti, kad atsakovas ginčo patalpose atliko remonto darbus, bei nuotraukomis, kurios patvirtina, kad ginčo patalpose yra laikomi atsakovui priklausantys daiktai. Pastebėtina, jog į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovas būtų gavęs Vilniaus miesto savivaldybės sutikimą buto remontui atlikti, ar bent jau būtų teikęs prašymą dėl leidimo atlikti remonto darbus. 2008-08-08 atsakovo teiktoje pretenzijoje Vilniaus miesto „Senamiesčio ūkis“ buvo kalbama tik apie stogo remonto darbus, o dėl pačių patalpų remonto pretenzijoje užsiminta net nebuvo. Iš į bylą pateiktų ginčo patalpų nuotraukų matyti, kad atsakovas, veikdamas savo rizika, įstatė naujus langus, duris, atliko vidinę patalpų apdailą, įrengė radiatorius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios apimties remonto darbų atlikimas akivaizdžiai patvirtina atsakovo siekį ginčo patalpomis naudotis ir jose gyventi, kadangi tokio pobūdžio remontas, koks buvo atliktas, tikrai nebuvo būtinas vien tam, kad būtų apgintos atsakovo teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas ir apsaugotas atsakovo turtas nuo kenksmingų sąlygų, kurios, pasak atsakovo, susidarė dėl savivaldybės nesirūpinimo savo turtu. Iš į bylą pateiktos 2010-09-20 Statybos rangos sutarties Nr. 2010/10/20 matyti, kad buvo susitarta, jog darbai ginčo patalpose bus pradėti vieno mėnesio bėgyje nuo sutarties pasirašymo dienos. Savaime suprantama, kad neįmanoma atlikti remonto, nepatenkant į patalpas, todėl, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių faktą, jog butu buvo pradėta naudotis anksčiau, spręstina, kad atsakovas būtent nuo 2010 m. spalio mėnesio be savininko leidimo pradėjo ginčo patalpomis naudotis kaip savo nuosavybe.
Pažymėtina, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-701/2013, 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). Taigi, įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, darytina išvada, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas be jokio teisinio pagrindo naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Pažymėtina, kad pagal CK 6.583 straipsnį už savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomą yra nustatyta prievolė kas mėnesį mokėti nuomos mokestį. Nors ir sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad ginčo patalpos gali būti savarankišku nuomos sutarties dalyku, tačiau, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, žalos faktą nagrinėjamu atveju patvirtina paties atsakovo veiksmai, t.y. faktinis naudojimasis ginčo patalpomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti ieškovo pozicijai, kad atsakovas, neteisėtai naudodamasis patalpomis, priklausančiomis Vilniaus miesto savivaldybei, padarė žalą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kadangi ieškovas negavo pajamų, t.y. nuomos mokesčio, kurį galėjo gauti iš atsakovo, jei jis nevengtų savo pareigos mokėti už naudojimąsi ginčo patalpomis. Sutiktina su apeliantu, jog atsakovas, neteisėtai naudodamasi ginčo patalpomis, į kurias galima patekti tik per jam nuosavybės teise priklausantį butą, negali tikėtis, kad jis tomis patalpomis gali naudotis neatlygintinai, kadangi tai akivaizdžiai pažeistų bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei kitus esminius teisinės valstybės principus
Ieškovas, įrodinėdamas žalos dydį, pateikė žalos apskaičiavimo lentelę, iš kurios matyti, kad yra prašoma iš atsakovo priteisti nuomos mokestį nuo 2010-03-01 iki 2013-02-28, iš viso 1 972,47 Lt. Teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo nurodytais mėnesiniais nuomos mokesčio įkainiais, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, konstatavus, jog atsakovo neteisėtas naudojamasis ginčo patalpomis prasidėjo nuo 2010 m. spalio mėnesio, kai buvo pasirašyta Statybos rangos sutartis Nr. 2010/10/20, teisinga ir nuomos mokestį būtų skaičiuoti būtent nuo 2010 m. spalio mėnesio to laiko iki 2013-02-28, o ne nuo 2010-03-01. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovui padarytos žalos dydis, teismo skaičiavimu, sudaro 462,68 EUR (1 597,53 Lt).
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalauti žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-03-01 iki 2011-02-16. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Pažymėtina, kad CK 1.126 str. 2 d. įtvirtinta teisės norma reiškia, kad jeigu ginčo šalis reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma. Taigi, ginčo šalies reikalavimas taikyti ieškinio senatį CK 1.131 str. 1 d. numatytus teisinius padarinius sukelia tik tada, jeigu jis pateikiamas teismui. Prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi teisę pareikšti atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2 d. 2 ir 3 punktai), paruošiamuosiuose dokumentuose (CPK 112 str., 227 str. 2 d.) arba parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str. 1 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos turinio, atsakovas atsiliepime į ieškinį neprašė nagrinėjamu atveju taikyti ieškinio senatį, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, ar šiuo konkrečiu atveju būtų galima taikyti ieškinio senaties institutą.
Ieškovas pagal CK 6.37 str. 2 d. ir CK 6.210 str. 1 d. pareiškė reikalavimus priteisti iš atsakovo jo naudai 5 % dydžio procesines palūkanas. Šis ieškovo reikalavimas laikytinas pagrįstu, kadangi per bylinėjimosi laiką atsakovas naudojosi Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis, gavo iš to naudos, tuo pažeisdamas ieškovo interesus ir pagal CK 6.37 str. 2 d. turi mokėti palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai.
Taigi, bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumos pagrindu spręstina, jog šiuo konkrečiu atveju pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, kaltę, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Tuo tarpu atsakovas, siekdama išvengti civilinės atsakomybės, neįrodė teisinio pagrindo atleisti jį nuo civilinės atsakomybės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai advokato atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2010, 2010-10-21 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-408/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės teismui nebuvo pateikęs įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl bylinėjimosi išlaidų jo naudai priteisimo proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 98 str. 1 d.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą yra sumokėjęs 290 EUR. Apeliacinės instancijos teismui ieškovo apeliacinį skundą iš dalies tenkinus, atsakovo naudai priteistina 55,13 EUR (190,35 Lt) (CPK 93 str. 5 d.).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies, iš atsakovo V. M. ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ naudai priteistina 462,68 EUR (1 597,53 Lt) žalos atlyginimo (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo V. M. (a/k (duomenys neskelbtini) ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (j.a.k. 124568293) naudai 462,68 EUR (keturis šimtus šešiasdešimt du eurus šešiasdešimt aštuonis euro centus) (1 597,53 Lt) žalos atlyginimo.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (j.a.k. 124568293) atsakovo V. M. (a/k (duomenys neskelbtini) naudai 55,13 EUR (penkiasdešimt penkis eurus trylika euro centų) (190,35 Lt) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
N. B. rašytinius paaiškinimus atsisakyti priimti ir grąžinti juos atsakovui.