- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-05
- Bylos Nr.
- 1S-2078-245/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00388-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- D. P.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo D. P. skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti Kybartų pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos (toliau – Komisija) 2014-10-20 nutarimą Nr. LK-393 taikyti nuteistajam D. P. lygtinį paleidimą iš pataisos namų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. nuteistas 2014-06-09 Kauno apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Laisvės atėmimo bausmės pradžia – 2013-12-02, pabaiga – 2016-06-02.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija 2014 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. LK-393 taikė nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, motyvuojant tuo, jog nuteistasis savo elgesiu įrodė, kad yra pasitaisęs.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi atsisakyta tvirtinti Kybartų pataisos namų Komisijos 2014-10-20 nutarimą Nr. LK-393 taikyti nuteistajam D. P. lygtinį paleidimą iš pataisos namų. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje esančių aplinkybių visuma sudaro pagrindą nuteistąjį vertinti kaip sunkiai nusikalsti linkusią kriminalinę asmenybę, be to, jis nėra įvykdęs individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytų priemonių, o atliktoji bausmės dalis neužtikrina realaus teisingumo įvykdymo.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. P. skundžia 2014-11-05 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartį, prašo ją panaikinti ir patvirtinti Komisijos nutarimą. Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas klaidingai vartojo sąvoką „būdamas recidyvistu“. Recidyvistu jis tapo tik įsiteisėjus 2014-06-09 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiui. Taigi akivaizdžiai klaidinga skundžiamos nutarties motyvacija negali būti laikoma teisingumo vykdymu. Apeliantas akcentuoja klaidingą apylinkės teismo vadovavimąsi BVK 8 str., esą lygtinis paleidimas turi „užtikrinti bausmės tikslų galutinį realizavimą ir neprieštarauti teisingumo principo įgyvendinimui“. Įstatymas neskirsto bausmės tikslų realizavimo nei į „pradinį“, nei į „galutinį“ – tokia skundžiamos nutarties leksika vertintina kaip tuščiažodžiavimas ir demagogija. Lygtinio paleidimo procedūra sietina ne su BVK 8 str., o su BVK 9 str. įtvirtintu teisingo ir progresyvaus bausmės atlikimo principu. D. P. pažymi, kad privalo atlikti tik tas jam numatytas priemones, apie kurias yra informuotas. Kaliniui negali būti keliami nepaskelbti, įslaptinti reikalavimai. Individualios socialinės reabilitacijos planas yra arba paslaptis, arba neegzistuojantis dalykas, nes apie jokias socialinės reabilitacijos priemones jis nėra informuotas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. P. skundas atmetamas.
Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi, apeliacinio skundo motyvais bei pateikta bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apelianto skunde nurodytais teiginiais nėra objektyvaus pagrindo.
Lietuvos Respublikos BVK 157 str. 1 d. numato formalias lygtinio paleidimo sąlygas – asmuo turi būti atlikęs privalomą įstatyme numatytą paskirtos bausmės dalį ir įvykdęs individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones. Tačiau norint taikyti lygtinio paleidimo institutą būtina nustatyti ir materialųjį lygtinio paleidimo pagrindą. Šiuo aspektu teismas vertina aplinkybių visumą: padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį pataisos namuose, mąstymo pokyčius, likusią neatliktą bausmės dalį, kitą informaciją, galinčią teigiamai ar neigiamai charakterizuoti nuteistąjį.
Apygardos teismas išanalizavęs socialinio tyrimo išvados bei psichologinės tarnybos išvados motyvus, kitą rašytinę bylos medžiagą, daro išvadą, kad D. P. asmenybė šiuo metu neatitinka nei formalaus, nei materialaus lygtinio paleidimo taikymo pagrindo, sėkmingai probacijai dar nėra pasiruošta.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog D. P. yra atlikęs tik dalį individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytų priemonių ir tai sąlygoja formalaus kriterijaus neatitikimą, nes minėtos priemonės turi būti įgyvendintos pilnai, o ne dalinai. Nuteistojo teiginys, kad jis nebuvo supažindintas su jam nustatytomis socialinės reabilitacijos priemonėmis, atmestinas. Socialinės reabilitacijos priemonės nuteistiesiems turi būti taikomos individualizuotai, siekiant, kad kiekvienam nuteistajam taikoma socialinės reabilitacijos forma būtų jam pati veiksmingiausia. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (su vėlesniais pakeitimais), įtvirtinta, kad pataisos įstaigos administracija turi panaudoti visas tinkamas pataisos, auklėjimo, dorovines, dvasines ir kitas priemones bei pagalbos formas ir taikyti jas, atsižvelgdama į kiekvieno nuteistojo pataisos poreikius. Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir socialinės reabilitacijos poreikius, sudaromas individualus socialinės reabilitacijos (individualaus darbo su nuteistuoju) planas (programa). Dirbant socialinės reabilitacijos darbą su nuteistaisiais, įvertinamas jų rizikos laipsnis, nuteistieji skatinami rengtis reintegracijai į visuomenės gyvenimą, atlikus bausmę. Apygardos teismas pažymi, kad nei BVK, nei Probacijos įstatymas ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės imperatyviai nenumato, kad nuteistasis su individualiu socialinės reabilitacijos planu privalo būti supažindintas pasirašytinai. Vadinasi, supažindinimo tvarka įstatymų leidėjo valia yra palikta pataisos įstaigų diskrecijai. Kybartų pataisos namuose nusistovėjusi praktika, jog nuteistąjį apie jo atžvilgiu sudarytą socialinės reabilitacijos planą informuoja bei su juo supažindina būrio, kuriam priskiriamas nuteistasis, viršininkas. Tai atliekama individualaus pokalbio metu. Su D. P. toks pokalbis taip pat buvo pravestas, netikėti būrio viršininko patvirtinimu apie supažindinimo buvimą teismas neturi objektyvaus pagrindo.
Aukštesnės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo motyvams, jog D. P. asmenybė bei elgesys bausmės atlikimo metu nesudaro pagrindo manyti, kad lygtinai paleistas jis laikysis įstatymų ir nebenusikals. Iš socialinio tyrimo išvados matyti, kad nuteistasis pasižymi aukšta saviverte, polinkiu elgtis impulsyviai, abstrakčiu mąstymu. Analogiškas problemas įvardija ir psichologinės grupės specialistė savo išvadoje nurodydama, kad D. P. puikiai geba manipuliuoti situacija, žmonėmis, yra patenkintas savimi. Savo nusikaltimus nuteistasis teisina lygindamas su kitų asmenų nusikaltimais. Tai rodo, kad D. P. mąstymas dar nėra pasikeitęs, jis nėra linkęs prisiimti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.
Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad lygtinio paleidimo institutas nuteistajam kartą jau buvo taikytas ir nors paleidimo sąlygos nebuvo pažeistos, tačiau gyvenimo tikslų siekti teisėtomis priemonėmis D. P. nepavyko, jis vėl nusikalto. Pažymėtina, kad tiek ankstesni nusikaltimai, tiek paskutinysis, už kurio padarymą apeliantas atlieka laisvės atėmimo bausmę, yra analogiški, susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Taigi pagrįsta kalbėti apie nusikalstamo modelio jo elgesyje egzistavimą. Sutiktina su D. P. teiginiu, kad pirmos instancijos teismas netiksliai nutartyje nurodė jo teisinį statusą, pažymint, kad pastarąjį nusikaltimą jis padarė būdamas recidyvistu. Vadovaujantis BK 27 str. 1 d. nusikaltimų recidyvas yra tuomet, kai asmuo jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jei teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Taigi, recidyvistu jis tapo tik įsiteisėjus pirmos instancijos apkaltinamajam nuosprendžiui. Darydamas nusikalstamą veiką, turint neišnykusį teistumą, jis recidyvistu nebuvo, kadangi būdamas pilnamečiu anksčiau yra teistas tik vieną kartą. Tačiau ši aplinkybė visiškai nekeičia jo asmens charakteristikos, kuri nesudaro pagrindo probacijos taikymui.
Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių duomenų nematyti, kad nuteistasis aktyviai ruoštųsi sėkmingai probacijai. D. P. išsilavinimas tik vidurinis, jokios kvalifikacijos jis nėra įgijęs, tačiau duomenų, kad pataisos namuose būtų išreiškęs norą mokytis ar įgyti konkretų amatą, nėra. Taigi legalaus pragyvenimo šaltinio problema laisvėje neabejotinai kiltų, juolab, kad nuteistasis turi paėmęs paskolą iš banko, kurios neturi iš ko dengti. Pragyventi nuteistajam padeda artimieji. Taigi vien deklaruojamas teigiamas požiūris į darbą nesuponuoja nuteistojo motyvacijos bei pasiryžimo sąžiningai užsidirbti pragyvenimui. Tai, kad nuteistasis laikosi vidaus tvarkos taisyklių, nepažeidinėja režimo reikalavimų ir nėra baustas drausmine tvarka, vertintina teigiamai, tačiau tinkamas bausmės atlikimas yra nuteistojo pareiga, kuri nesuponuoja jokių išskirtinių lengvatų.
Apygardos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, teisingai ir objektyviai įvertinęs padaryto nusikaltimo sunkumą, pobūdį, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, socialinio tyrimo bei psichologinės grupės išvadose užfiksuotus duomenis, taip pat ir neatliktos bausmės dalį, tai yra visas esmines aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad šiuo metu nėra pagrindo spręsti, jog lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos nuteistasis D. P. laikysis įstatymų ir nebenusikals.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 364 str. 8 d. 1 p., 9 d., teismas
nutaria:
nuteistojo D. P. skundą atmesti ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti galioti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.