Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Arūno Paštuolio,

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo nuteistojo M. R. prašymą dėl jo teisinės padėties palengvinimo, sušvelninant jam Kauno apygardos teismo 1997 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme gautas nuteistojo M. R. prašymas pakeisti Kauno apygardos teismo 1997 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti, 2017 m. gegužės 23 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės oficialią poziciją, suformuotą 2018 m. kovo 19 d. Pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 38916/14 ir kiti) ir sušvelninti nuosprendžiu nuteistajam paskirtą laisvės iki gyvos galvos bausmę.

Prašyme nurodoma ir tai, kad BPK 362¹ straipsnyje yra naudojamas terminas ,,įstatymas:, todėl nurodoma, kad šis terminas turim būti aiškinamas plačiau, ne tik Lietuvos Respublikos Seimo išleistais ir Lietuvos Respublikos Prezidento patvirtintas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgauna teisinę galią. Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal ,,inter alia“ Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Prašyme taip pat nurodoma, kad ,,Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, kad esą valstybės įstatymai numato ką kita. Valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada). EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai). Akcentuojama ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Esant aukščiau aptartiems teisiniams išaiškinimams reikšmės turi ir teisinis reguliavimas, numatytas BK 1 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės, nei numato BPK. Padaryta išvada, jog BPK 362¹ straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimą, turi būti taikomas plačiau.

Be to prašyme pateikiamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 20 paragrafe išaiškinimas apie tai, jog ,,teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (,,inter alia“ naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktu, pirmiausia Konstituciją), taip pat aiškinant teisę (,,inter alia“ teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti), be to teisės spragas teismai gali užpildyti tik ,ad hoc“, galutinai teisės spragas galima pašalinti tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, teismai to padaryti negali, nes nėra legislatyvinės institucijos.“

Prašyme nurodoma ir tai, kad Vyriausybės pastabose 22-27 pasisakoma, kad po Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos pareiškėjai, nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. Vyriausybė teigia, kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą. Vyriausybė akcentavo, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato teisines nuostatas, kurios prieštarauja nuostatoms įtvirtintoms tarptautinėje sutartyje, tuomet reikia taikyti tarptautinę sutartį. Šis išaiškinimas sudaro teisines prielaidas tiesiogiai taikyti LR tarptautines sutartis ir pranašumą, jas taikant nacionalinių įstatymų atžvilgiu Lietuvos teisinėje sistemoje.

Nuteistojo teigimu, šio klausimo išsprendimui turėtų būti surengtas teismo posėdis, į kurį būtų šaukiamas jis, jo gynėjas, prokuroras bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas EŽTT.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. R. prašymas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Vadovaujantis BPK 362¹ straipsnio 3 dalimi prašymui arba teikimui nagrinėti gali būti rengiamas teismo posėdis, kuriame dalyvauja prokuroras. Dalyvauti šiame teismo posėdyje šaukiamas laisvėje esantis nuteistasis ir nuteistojo prašymu gynėjas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis į teismo posėdį šaukiamas prireikus. Nuteistojo ir gynėjo neatvykimas į teismo posėdį nesustabdo bylos nagrinėjimo, jeigu teismas nepripažįsta, kad jiems dalyvauti būtina. Kai teismo posėdis nerengiamas, teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo ar teikimo gavimo teisme dienos šiems asmenims praneša apie gauto prašymo ar teikimo nagrinėjimo laiką ir teisę per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos pateikti atsiliepimą, pareiškimus dėl nušalinimo ir kitus prašymus. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog nėra pagrindo rengti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi nuteistasis pateikdamas savo prašymą konkrečiai ir aiškiai išreiškė savo poziciją dėl bausmės švelninimo, todėl žodinis bylos nagrinėjimas neturėtų prasmės, kadangi naujai aiškintinų aplinkybių nenustatyta. Be to, nuteistasis žodinio nagrinėjimo prašymo niekaip nemotyvavo.

Pagal BPK 362¹ straipsnio 1 dalį įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi BK 3 straipsnio nuostatomis.

Analizuojamu atveju prašymas yra paduotas ne nuteistojo teisinę padėtį švelninančio įstatymo pagrindu, o Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimo pagrindu 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 2262/13 ir 7 kiti). Aptariamame EŽTT sprendime suformuluotas išaiškinimas, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenustatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, pažeidžiant nuteistojo ,,teisę į viltį“. Kadangi EŽTT analizuojamame sprendime padarė išvadą, kad : ,,net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui.“.

Teismas sutinka su prašyme pateiktu Konstitucinio Teismo jurisprudencijos išaiškinimu, susijusiu su tuo, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią ir Lietuvos Respublika neturi teisės nesilaikyti tarptautinių sutarčių pagrindu kylančių įsipareigojimų net ir tais atvejais, kai nacionaliniais įstatymais yra nustatytas kitos teisinis reguliavimas nei tarptautinėse sutartyse. Sutinkama ir su prašyme nurodyta aplinkybe, jog tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai. Tačiau, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje ,,Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą“ (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) būtent nuteistojo M. R. atžvilgiu nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, o būtent nebuvo konstatuota, kad Kauno apygardos teismas priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-23/1997, kuriuo M. R. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo ir jam paskirta įkalinimo iki gyvo galvos bausmė, Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, taip padarydamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus.

Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms nėra jokio teisinio pagrindo, teismui ,,ad hoc“ pašalinti esančią teisėkūros spragą ir EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje ,,Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą“ (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) esantį išaiškinimą, tiesiogiai taikyti ir nuteistajam M. R., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Juo labiau, kad EŽTT yra pateikta bet neišnagrinėta byla ,,Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą“, kurioje bus nagrinėjama analogiško pobūdžio situacija, tai yra ar paskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai nacionaliniame reguliavime nėra įtvirtintas šios bausmės peržiūros institutas, pažeidžiami Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai. Tokiu būdu, nagrinėjamu atveju teismas ,,ad hoc“ užpildydamas teisinio reguliavimo spragą, išspręstų klausimą, kurį EŽTT dar tik nagrinės ateityje ir galbūt pasisakys neidentiškai, kaip yra išaiškinta 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje ,,Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą“ (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).

Pažymėtina ir tai, kad EŽTT byloje ,,Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą“ konstatavo, jog Konvenciją pažeidžia ir tai, kad nacionalinės teisės lygmeniu nėra tokio instrumento, kuris sudarytų galimybę peržiūrėti įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. Lietuvos Respublikoje tokio instrumento nebuvo priimant aptariamą EŽTT sprendimą, kol kas jo nėra ir šiuo metu. Tačiau, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teisėkūra, atsižvelgdama į EŽTT sprendime ,,Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą“ padarytas išvadas, šiuo metu imasi priemonių, stengiantis ištaisyti šią teisinę spragą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programos“ Nr. 152 priede „Teisės aktų projektų, kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo įtraukti į Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą, sąrašas“ yra numatyta, jog vienas iš siūlomų projektų yra Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir lydimieji įstatymų projektai, kuriais siekiama įgyvendinti EŽTT sprendimą ir sudaryti teisines sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau projektas dar neapsvarstytas ir baudžiamasis įstatymas šiai dienai dar nepakeistas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo metu, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus paaiškinimus, dar nėra teisinių galimybių nuteistojo M. R. prašymą nagrinėti iš esmės. Tuo tarpu, pagal galiojantį teisinį reguliavimą įsiteisėjęs teismo sprendimas, privalo būti vykdomas. Juo labiau, kad nacionaliniu lygmeniu nepriėmus įstatymo pataisų ir nesuformulavus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimo instituto nuostatų, šio klausimo išsprendimas tampa neįmanomu ir teisiškai neįgyvendinamu. Akcentuotina ir tai, kad pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, kuris priimtas 1998 m., o Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 2003 m. rugpjūčio 1 d., 110 straipsnio 3 dalį nuteistajam atlikus du trečdalius bausmės arba, jei jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, iškalėjus 25 metus, teismas peržiūri bausmę ir sprendžia, ar ją sumažinti. Iki nesukanka nurodyti terminai (įkalinimo iki gyvos galvos atveju – 25 metai) bausmė nėra peržiūrima ir nuteistojo teisinės padėties keitimo klausimas nėra sprendžiamas.

Egzistuojančio teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas numato tik du atvejus, numatytus BK 78 ir 79 straipsniuose, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl nuteistojo teisinės padėties švelninimo, tai amnestijos taikymas ir malonė. Tačiau ir šiais atvejais, įkalinimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo peržiūrėjimas ir taikymas nėra teismų kompetencijos dalykas. Amnestija taikoma Lietuvos Respublikos Seimo priimtu aktu, tuo tarpu malonė yra išskirtinis institutas išimtinai taikoma tik Lietuvos Respublikos Prezidento išleistu teisės aktu. Ir nors šios galimybės EŽTT byloje ,,Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą“ yra pripažintos neveiksmingomis, tačiau tai nesukuria teismams pareigos taikyti BK 51 straipsnio 1 dalies nuostatų ir tokiu būdu, nesilaikant įstatymų nuostatų, švelninti nuteistųjų teisinę padėtį. Baudžiamasis įstatymas savo prigimtimi yra imperatyvus ir jo turi būti laikomasi be išimtinių sąlygų, kurios sukeltų dviprasmiškas situacijas asmenų atžvilgiu.

Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi galimybės priimti tokį procesinį sprendimą, kurio nenumato įstatymas, nors tai ir neatitinka nuteistojo lūkesčių. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo M. R. prašymas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnio 5 dalimi, teismas

nutarė:

nuteistojo M. R. prašymą atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos, gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.