Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens (kreditorės) akcinės bendrovės SEB banko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys E. D., akcinė bendrovė SEB bankas, SIA B2Kapital, antstolis A. S., antstolis J. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartimi M. D. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Atenergo“. 2015 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtintas patikslintas bankrutuojančio M. D. mokumo atkūrimo planas. Minėta nutartis įsiteisėjo 2015 m. balandžio 1 d.2018 m. kovo 1 d. gautas pareiškėjo bankroto administratorės UAB „Atenergo“ prašymas spręsti klausimą dėl M. D. patikslinto mokumo atkūrimo plano projekto 2015-2018 m. tvirtinimo. Nurodo, kad kreditoriai antrą kartą nepritarė patikslinto plano projektui dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau ir – FABĮ) 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad kreditorė akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas (toliau – ir Bankas) klaidina teismą teigdama, jog iš M. D. gaunamų pajamų nebuvo pervesti 4 111,09 Eur kreditorių reikalavimų tenkinimui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ši pinigų suma kreditoriams buvo pervesta. Nesutinka su kreditorės argumentu, kad dalis bankroto administravimo išlaidų, sumokėtų bankroto administratoriui, turėtų būti grąžinama ir paskirstoma kreditoriams, kadangi mokumo atkūrimo plane buvo aiškiai numatyta, kad bankroto administravimo išlaidoms bus skiriami 4 procentai nuo M. D. parduoto turto vertės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. kovo 20 d. nutartimi prašymą tenkino. Patvirtino pareiškėjo M. D. teismui pateiktą patikslintą mokumo atkūrimo planą.Teismas padarė išvadą, jog nuo teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties (įsiteisėjo 2015 m. balandžio 1 d.), kuria patvirtintas bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo planas, iki kreipimosi į teismą dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo dienos M. D. įgyvendino esminę priemonę, skirtą atkurti fizinio asmens mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais, t. y. parduotas visas M. D. priklausęs nekilnojamasis turtas – 0,6300 ha žemės sklypas, esantis Duomenys neskelbtini., už 4 170,53 Eur; butas, esantis Duomenys neskelbtini, už 132 000,00 Eur ir 1,800 ha žemės sklypas, esantis Duomenys neskelbtini., Klaipėdos r. sav., už 7 939,00 Eur. Atskaičius bankroto administravimo išlaidas likusi suma, pardavus aptariamą turtą, buvo pervesta kreditinių reikalavimų tenkinimui, todėl M. D. skolinių įsipareigojimų suma sumažėjo 138 212,16 Eur – nuo 381 024,41 Eur iki 242 812,25 Eur, t. y. pareiškėjas patenkino 36,27 procentus visų kreditinių reikalavimų sumos.Teismo nesutiko su AB SEB banko argumentu, jog bankrutuojantis asmuo kreditinių reikalavimų tenkinimui nepervedė 4 111,09 Eur sumos. Nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. vykusio M. D. kreditorių susirinkimo metu bankroto administratorius informavo, jog 2017 m. rugsėjo 13 d. M. D. gautas pajamas, kurios viršijo Plane patvirtintą būtiniesiems poreikiams tenkinti sumą (už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d. ir nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.), t. y. 4 111,09 Eur pervedė į depozitinę sąskaitą, kurios buvo paskirstytos ir pervestos kreditorių reikalavimų tenkinimui. Iš minėtos 4 111,09 Eur sumos kreditoriui AB „SEB“ bankui pervesti 2 324,00 Eur.Nesutiko su kreditoriaus AB SEB banko argumentais, jog M. D. netinkamai vykdo mokumo atkūrimo plane prisiimtus įsipareigojimus, todėl negali būti trumpinamas Plano įgyvendinimo terminas.Pabrėžė, jog 2015 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtinus bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo planą, jo gaunamos pajamos sudarė 434,43 Eur bei priklausomai nuo darbo rezultatų pareiškėjui mokamos premijos, o būtiniesiems poreikiams buvo reikalinga skirti 376,51 Eur ir 144,81 Eur dukros išlaikymui (iš viso 521,32 Eur), todėl iš esmės kreditinių reikalavimų tenkinimui piniginių lėšų nebelikdavo. Pagrindinė M. D. mokumo atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais priemonė Plane buvo numatyta parduoti bankrutuojančiam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kas ir buvo padaryta. Aplinkybę, kad M. D. veikė sąžiningai ir maksimaliai stengėsi gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, patvirtina ir tai, jog 4 111,09 Eur sumą, kuri viršijo būtiniesiems poreikiams tenkinti būtinas lėšas, M. D. pervedė kreditoriams, tokiu būdu dar atitinkama dalimi sumažindamas savo skolinius įsipareigojimus ir įvykdydamas Plano 6 punktą. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš patikslinto mokumo atkūrimo plano matyti, kad M. D. gaunamos pajamos išaugo iki 703,22 Eur, iš kurių kreditorių reikalavimų tenkinimui M. D. kas mėnesį ketina skirti 300,00 Eur, t. y. 42,66 procentus gaunamų pajamų, o savo būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą sumą sumažina iki 200,00 Eur (neskaitant nepilnamečiui vaikui reikalingų lėšų bei būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams). Tokiu būdu iki 2018 m. balandžio 1 d. kreditoriaus AB SEB banko kreditinių reikalavimų tenkinimui būtų skirti 339,24 Eur. Kito galimo parduoti kilnojamojo turto, akcijų ar vertybinių popierių M. D. neturi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano termino sutrumpinimo iki trijų metų taip pat įvertintina aplinkybė, kad 2018 m. vasario 27 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu kiti kreditoriai, kurių kreditorinių reikalavimų suma sudaro 43,05 procentus, patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui pritarė.Atsižvelgęs į šiuo metu M. D. gaunamų pajamų dydį, būtiniesiems poreikiams reikalingą sumą, kreditinių reikalavimų sumą, padarė išvadą, kad nesutrumpintus mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo termino patenkinta kreditorių reikalavimų dalis neleistų reikšmingai sumažinti skolinių įsipareigojimų kreditoriams dydžio.Konstatavo, kad bankroto administratorius teisėtai ir pagrįstai, realizavus M. D. priklausantį turtą, dalį gautų pajamų skyrė administravimo išlaidų padengimui, todėl AB SEB banko argumentą, kad patikslintame Plane nėra aptartas nepanaudotų piniginių lėšų grąžinimo klausimas, atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netvirtinti patikslinto mokumo atkūrimo plano. Prašo pridėti naujus įrodymus: 2016 m. gruodžio 30 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos kopiją; 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos kopiją. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:AB SEB bankas neginčija pačio piniginių lėšų (4 111,09 Eur) sumokėjimo fakto, tačiau piniginių lėšų sumokėjimas dar nereiškia, kad teismo patvirtintas bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo planas yra vykdomas tinkamai. Kadangi bankrutuojantis asmuo yra nesąžiningas, netinkamai vykdo teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą ir nesiekia tinkamos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas negali būti trumpinamas. Iš administratoriaus pateiktų ataskaitų nustatyti neatitikimai bankrutuojančio asmens sąskaitose bei pateikiamose pažymose. Kreditorių reikalavimai iš bankrutuojančio asmens gaunamų pajamų nebuvo tenkinami nuo pat mokumo atkūrimo plano patvirtinimo teisme iki pat 2017 m. rugsėjo 6 d. vykusio kreditorių susirinkimo, kuriame buvo siūloma kelti klausimą dėl bankroto bylos nutraukimo.Skundžiamojoje nutartyje nurodyta informacija apie bankrutuojančio asmens gaunamų pajamų dydį bei jo pastangas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, neteisinga. Taip pat teismas neteisingai nurodo, jog M. D. gaunamos pajamos išaugo iki 703,22 Eur, iš kurių kreditorių reikalavimų tenkinimui M. D. kas mėnesį ketina skirti 300,00 Eur, t. y. 42,66 procentus gaunamų pajamų, o savo būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą sumą sumažindamas iki 200,00 Eur.Nesutiktina su teismo išvada, kad jog nesutrumpintus mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo termino patenkinta kreditorių reikalavimu dalis neleistų reikšmingai sumažinti skolinių įsipareigojimų kreditoriams dydžio ir M. D. interesai nukentėtu labiau, nei būtų patenkinami kreditorių finansiniai interesai.Skundžiamoje nutartyje teismas visiškai neatsižvelgė į kreditoriaus AB SEB banko išreikštą prieštaravimą tvirtinant mokumo atkūrimo plane pateikiamą informaciją apie administravimo išlaidų sąmatą.Pareiškėjas M. D. atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Banko vertinimas, kad bankrutuojantis asmuo iš savo gaunamų pajamų nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, yra klaidingas. Visas M. D. priklausęs turtas yra parduotas, kreditiniai reikalavimai padengti 138 212,16 Eur suma, o bankrutuojantis asmuo gautas pajamas, kurios viršijo mokumo atkūrimo plane patvirtintą būtiniesiems poreikiams tenkinti sumą, t. y. 4 111,09 Eur, pervedė į depozitinę sąskaitą, kurios buvo paskirstytos ir pervestos kreditorių reikalavimų tenkinimui.Nors bankrutuojantis asmuo kreditoriams skirtą sumą pervedė už kelis ataskaitinius laikotarpius, o ne periodiškai kas pusmetį, tai savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog dėl to iš esmės buvo pažeisti kreditorių interesai, ir patikslintas mokumo atkūrimo planas, kuriuo sutrumpinama bankroto proceso trukmė, negali būti tvirtinamas.Bankroto byloje nėra duomenų ir bankroto administratorius niekuomet neteikė kreditoriams informacijos, kad bankrutuojančio asmens pajamos yra didesnės nei jis deklaruoja, kad bankrutuojantis asmuo gauna pajamas iš nenustatytų šaltinių ir/ar kad M. D. slepia savo tikrąsias pajamas vengdamas atsiskaitymo su kreditoriais.M. D. savo įsipareigojimus įvykdė ir visa jo gautų pajamų suma, viršijanti mokumo atkūrimo plane nustatytą būtinųjų poreikių patenkinimui skirtą išlaidų sumą, buvo pervesta kreditoriams. Atskirojo skundo argumentas, jog per likusį 24 mėnesių mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį, jei mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė nebūtų sutrumpinama, bankrutuojantis asmuo galėtų skirti 4 365,60 Eur kreditorių reikalavimams tenkinti, yra deklaratyvi, kadangi M. D. gaunamos pajamos nėra pastovios.Teikdamas patikslintą mokumo atkūrimo planą bankrutuojantis asmuo nurodė siekiantis sumažinti savo poreikiams skirtiną sumą ir pasiūlė sumokėti faktiškai tiek, kiek realiai galėtų būti skirta per ateinančius du metus.Argumentas, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė yra sutrumpinama, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ir bankroto administravimo išlaidos turėtų būti mažintinos.Bankroto administratorė atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Bankas nenurodė FABĮ pažeidimų dėl kurių patikslintas planas negalėjo būti tvirtinamas teismo. Bankas atskirajame skunde nurodo nepagrįstus faktus bei aplinkybes, kurios nėra susijusios su patikslintu mokumo atkūrimo planu.Administravimo išlaidų dydis buvo mokumo atkūrimo plane. Nurodytos lėšos buvo skirtos būtent visam bankroto procesui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Apeliantė prašo pridėti naujus įrodymus: 2016 m. gruodžio 30 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos kopiją; 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos kopiją. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su kartu su atskiruoju skundu pateiktais įrodymais pažymi, kad ir 2016 m. gruodžio 30 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaita, ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaita yra byloje, todėl nėra pagrindo pakartotinai pridėti šiuos dokumentus prie bylos (VI t., b. l. 13-18 ir 75-80).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas patikslintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projektas, teisėtumo ir pagrįstumo. Esminiai Banko atskirojo skundo argumentai yra susiję su netinkamu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, t. y. apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje padarė klaidingas išvadas, todėl nepagrįstai sprendė, jog patikslintas mokumo atkūrimo planas nepažeidžia skolininko ir kreditorių pusiausvyros.Iš bylos duomenų matyti, kad esminis bankrutuojančio asmens patikslintame mokumo atkūrimo plane numatomas pakeitimas yra susijęs su plano įgyvendinimo termino sutrumpinimu, t. y. iki 2018 m. balandžio 1 d. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal FABĮ pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 6 dalį fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad, įsigaliojus FABĮ pakeitimo įstatymui, anksčiau pradėtose fizinių asmenų bankroto procedūrose patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planų įgyvendinimo trukmė nėra keičiama (trumpinama) automatiškai. Esant atitinkamam prašymui dėl šios trukmės trumpinimo, šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tokia išvada atitinka ir FABĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomą teismo vaidmenį keičiant plano įgyvendinimo trukmę: „Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad iki įstatymo įsigaliojimo dienos pradėto fizinio asmens bankroto proceso fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano trukmė galės būti keičiama, atsižvelgiant į naujai įsigaliosiančias nuostatas. Manytina, kad Įstatymo projektu būtų tinkamai užtikrintas teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimas, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad plano įgyvendinimo trukmė gali būti iki 5 metų, t. y. gali būti ir 3 metų trukmės, be to, visais atvejais plano (ir jo pakeitimo) tvirtinimas yra teismo kompetencija, kuris kiekvienu atveju turėtų vertinti, ar plane numatytos priemonės atitinka skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-01 nutartis Nr. 3K-3-102-969/2017). Fizinio asmens mokumo atkūrimo plano projektas turi ne tik formaliai atitikti FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, bet jame turi būti nurodytos tokios priemonės, kurios užtikrintų fizinio asmens bei kreditorių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-418-695/2016, 43 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankrutuojantis fizinis asmuo, siekiantis plano pakeitimo (jo įgyvendinimo trukmės sutrumpinimo), privalo įrodyti, kad ėmėsi visų galimų priemonių, dėjo maksimalias pastangas, siekdamas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017, 36 punktas).Bankas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde akcentuoja, kad bankrutuojantis asmuo yra nesąžiningas, netinkamai vykdo teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą ir nesiekia tinkamos skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros. Banko manymu, bankrutuojančio asmens nesąžingumą patvirtina aplinkybė, jog M. D. gautų pajamų, kurios viršijo Plane patvirtintą būtiniesiems poreikiams tenkinti sumą, nepervedė į depozitinę sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 13 d. M. D. gautas pajamas, kurios viršijo Plane patvirtintą būtiniesiems poreikiams tenkinti sumą (už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d. ir nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.), t. y. 4 111,09 Eur, pervedė į depozitinę sąskaitą, kurios buvo paskirstytos ir pervestos kreditorių reikalavimų tenkinimui. Iš minėtos 4 111,09 Eur sumos kreditorei AB SEB bankui pervesti 2 324,00 Eur. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai patvirtina, kad M. D. vykdo mokumo plane prisiimtus įsipareigojimus. Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, jog byloje nėra duomenų ir bankroto administratorius niekuomet neteikė kreditoriams informacijos, kad bankrutuojančio asmens pajamos yra didesnės, nei jis deklaruoja.Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, pritaria Banko nuomonei, jog bankrutuojantis asmuo netinkamai vykdė patvirtinto mokumo atkūrimo plane nustatytus įpareigojimus. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2015 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtintas patikslintas bankrutuojančio M. D. mokumo atkūrimo planas. Iš 2016 m. gruodžio 30 d. administratorės pateiktos Kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos matyti, kad administratorė, peržiūrėjusi banko sąskaitų išrašus, nustatė, jog darbo užmokestis, nurodytas banko sąskaitoje, nesutampa su darbo užmokesčiu, nurodytu pažymoje. M. D. buvo įpareigotas pateikti paaiškinimą, tačiau paaiškinimas nepateiktas (VI t. b. l. 13-18). Iš 2017 m. rugpjūčio 24 d. administratorės pateiktos Kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos matyti, kad bankrutuojantis asmuo pateikė administratorei 2017 m. liepos 5 d. pažymą, apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ir banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2016-12-31 iki 2017-05-31. Administratorė nustatė, kad darbo užmokestis, nurodytas pažymoje, nesutampa su banko sąskaitų išraše nurodytomis sumomis. 2017 m. liepos 21 d. M. D. buvo įpareigotas pateikti duomenis apie pajamas už laikotarpį 2016 m. spalio ir lapkričio mėn., tačiau duomenys nepateikti (VI t. b. l. 75-80).Iš 2017 m. rugsėjo 6 d. kreditorių susirinkimo protokolo nustatyta, kad administratorė informavo kreditorius, jog įspėjo bankrutuojantį asmenį, kad visos gautos lėšos, kurios viršija Plane patvirtina sumą būtiniesiems poreikiams tenkinti, turi būti pervestos į depozitinę sąskaitą ir paskirstytos kreditoriams. Šio susirinkimo metu administratorė informavo kreditorius, jog 2017 m. rugsėjo 13 d. M. D. gautas pajamas, kurios viršijo Plane patvirtintą būtiniesiems poreikiams tenkinti sumą (už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d. ir nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.), t. y. 4 111,09 Eur, pervedė į depozitinę sąskaitą, kurios buvo paskirstytos ir pervestos kreditorių reikalavimų tenkinimui (VI t. b. l. 58-59).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad mokumo atkūrimo planas nebuvo vykdomas tinkamai. Pažymėtina, kad administratorė neatitikimus tarp bankrutuojančio asmens uždarbio, nurodyto pažymoje, ir uždarbio, kuris nurodytas banko sąskaitose, pastebėjo 2016 m. gruodžio mėn. Bankrutuojantis asmuo į administratorės įpareigojimus pateikti paaiškinimus nereagavo. Bylos duomenys patvirtina, kad pajamas, kurios viršijo Plane patvirtintą būtiniesiems poreikiams tenkinti sumą, bankrutuojantis asmuo į depozitinę sąskaitą pervedė tik 2017 m. rugsėjo 13 d. ir tik tuomet, kai kreditorės AB SEB bankas ir Danske Bank A/S Lietuvos filialas pasiūlė administratorei kreiptis į teismą dėl bankroto bylos M. D. nutraukimo.Pažymėtina, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tenka labai svarbus vaidmuo, nes nuo sąžiningų šio asmens pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmė, o kartu ir jau minėtų fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Todėl fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).Nagrinėjamu atveju, kritiškai vertintini bankrutuojančio asmens atsiliepimo argumentai, kad nėra svarbu, jog bankrutuojantis asmuo kreditoriams skirtą sumą pervedė už kelis ataskaitinius laikotarpius, o ne periodiškai kas pusmetį. FABĮ 16 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu privalo pasikeitus finansinei būklei (padidėjus gaunamoms pajamoms, gavus palikimą, išlošus pinigų ir (ar) materialinių vertybių, gavus apdovanojimų, dovanų ir panašiai ar sumažėjus gaunamoms pajamoms ir kitais atvejais), ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šios būklės pasikeitimo dienos apie tai informuoti bankroto administratorių. Šio straipsnio 7 dalyje įtvirtintas įpareigojimas fiziniam asmeniui bankroto administratoriaus rašytiniu prašymu ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio prašymo gavimo dienos pateikti prašomą informaciją ir (ar) dokumentus.Taigi, bankrutuojantis asmuo savo neveikimu pažeidė FABĮ 16 straipsnio 6 ir 7 punktuose nustatytas pareigas, todėl Banko abejonės dėl bankrutuojančio asmens nesąžiningumo laikytos pagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina patikslintame mokumo atkūrimo plane numatytą bankrutuojančio asmens įsipareigojimą kas mėnesį skirti 300,00 Eur, t. y. 42,66 procentus gaunamų pajamų, o savo būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą sumą sumažinti iki 200,00 Eur (neskaitant nepilnamečiui vaikui reikalingų lėšų bei būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiu būdu iki 2018 m. balandžio 1 d. kreditorės AB SEB banko kreditinių reikalavimų tenkinimui būtų skirta 339,24 Eur suma.Bankas atskirajame skunde pateikė paskaičiavimus ir nurodė, kad bankrutuojančio asmens pajamos sudaro apie 703,22 Eur / mėn. – būtiniems poreikiams skiriama 521,32 Eur suma, kreditorių reikalavimams tenkinti lieka 181,90 Eur / mėn., todėl per likusį mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį (24 mėn.) sudarytų 4 365,60 Eur, tai yra suma, didesnė nei bankrutuojantis asmuo yra įnešęs iki šiol. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su bankrutuojančiu asmeniu, kad ši nurodyta suma nėra tiksli, kadangi tokios bankrutuojančio asmens pajamos nėra pastovios, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad M. D., nors ir ne reguliariai, tačiau gauna pajamas didesnes, nei nurodyta mokumo atkūrimo plane. Ir kaip nurodo pats bankrutuojantis asmuo, taip pat yra galimybė sumažinti išlaidas būtiniesiems poreikiams tenkinti iki 200 Eur.Todėl atsižvelgiant į bankrutuojančio asmens likusių įsipareigojimų dydį, kuris sudaro 242 812,25 Eur, taip pat į nurodytas aplinkybes, susijusias su M. D. FABĮ nustatytų pareigų pažeidimu, bei atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, kad viena esminių sąlygų fiziniams asmenims bankrutuoti pagal FABĮ yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais ir fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmenų atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmenų elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės trumpinimas, kai bankrutuojantis asmuo pažeidžia FABĮ nustatytas pareigas bei fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 straipsnis) ir FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslui.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį. Todėl apeliantės atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – netvirtintinas bankrutuojančio asmens M. D. patikslintas mokumo atkūrimo planas, t. y. liekant galioti 2015 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtinam mokumo atkūrimo planui, dėl Banko argumentų, susijusių su administravimo išlaidų dydžiu, nepasisakytina, kadangi tai neturi teisinės reikšmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas nėra, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – netvirtinti bankrutuojančio asmens M. D. patikslinto mokumo atkūrimo plano.