Kauno apygardos teismo nutartis

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, K. M., ir jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, K. M. skundą, dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 29 d. nutarties, kuria nepatvirtintas VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimas-išvada dėl K. M. priverčiamųjų medicinos priemonių nutraukimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

5. Teismo posėdyje K. M. ir jo gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Simona Naskauskaitė prašė K. M. skundą atmesti.

6. Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, K. M. skundas tenkinamas.

7. K. M. pagrindinis skundo argumentas yra tas, kad jo psichikos būklė žymiai pagerėjo, todėl jam šiuo metu taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, galėtų būti panaikinta. Su šiuo reikalavimu skundą nagrinėjantis teismas sutinka. Apylinkės teismas nepagrįstai pratęsė K. M. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis terminą, motyvuodamas tuo, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie K. M. pasveikimą bei nepakanka duomenų apie K. M. psichinės būklės pagerėjimą bei jo pavojingumo išnykimą.

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

10. BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu asmuo pasveiko ir išnyksta reikalas tokią priemonę taikyti.

11. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju pakankamai svarbią reikšmę įgyja K. M. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Bylos duomenimis K. M. susirgo 1998 m., jam nustatytas šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas (F25.2). VšĮ (duomenys neskelbtini) žinioje K. M. yra nuo 2004 m. (t. 1, b. l. 49). Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo K. M., nepagrįstai nesirėmė VšĮ (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 29 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad paciento psichinė būklė stabili, ligonis gydymo metu (duomenys neskelbtini) centre apsilanko reguliariai, laikosi nustatytos tvarkos, dėl ko gydytojų komisija rekomendavo nutraukti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

12. Iš skundžiamos nutarties matyti jog, apylinkės teismas nustatė vienintelį pagrindą netenkinti teikimo dėl priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nutraukimo, kadangi, teismo nuomone, nėra objektyvių duomenų apie K. M. pasveikimą bei nepakanka duomenų apie jo psichinės būklės pagerėjimą bei pavojingumo išnykimą, dėl ko teismas sprendė, kad yra tikslinga K. M. pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros taikymo terminą. Ši išvada nėra pagrįsta, todėl ir nėra teisinga.

13. Dėl medicininio kriteriaus, pažymėtina tai, kad apylinkės teismo posėdžio metu VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovė V. K., kuri yra gydytoja psichiatrė, nurodė, jog K. M. liga nepagydoma. Per gydymo laikotarpį pacientui paūmėjimų nėra buvę, vaistus vartoja, bendrauja normaliai ir yra korektiškas, žino kur reikėtų kreiptis pagalbos, jis nėra socialiai pavojingas. Gydytojos teigimu, jam paūmėjimus iššaukdavo santykiai su močiute, su kuria nelabai sutarė, tačiau pastarajai mirus neliko kas jį toliau provokuotų. Jos teigimu K. neturi tokių minčių, kad negerti vaistus. K. M. apylinkės teismo posėdyje paaiškino, kad supranta, vaistų vartojimo tikslingumą, jų poveikį jo psichikai, pažymėjo, jog savanoriškai lankėsi gydymo įstaigoje, nutraukus priverstinį gydymą jis ir toliau lankytųsi medicinos įstaigoje bei vartotų vaistus. Apygardos teisme jis taip pat nurodė, kad vaistus geria reguliariai, gyvena vienas, tvarkosi dokumentus socialiniam būstui gauti, nes močiutė jam buto nepaliko, ieškosi darbo. Šiuo metu jis gauna pašalpą, tačiau supranta, jog reikia ieškotis darbo, kad galėtų geriau pragyventi. Be vaistų jis negalėtų gyventi, nes neužmigtų. Medicinos įstaiga atsiliepime nurodė, kad K. M. liga įgavusi nepertraukiamą eigą, tačiau būsena yra stabili. Tirtas psichologo , mąstymo operacijų pakitimų nenustatyta.

14. Įvertinus aukščiau paminėtus įrodymus dėl K. M. dabartinės psichikos būklės, yra akivaizdu, kad toliau taikyti jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis netikslinga, nes jo psichikos būklė yra stabili ir toliau gydant nebepasikeis, nes jo liga yra nepagydoma. Tai reiškia, kad ambulatorinio stebėjimo tęsimas šiuo atveju negali būti pateisinamas geresnių gydymo rezultatų siekimu. Jo psichika šiuo metu yra tokia, kuri leidžia jam būti savarankišku, gyventi vienam, rūpintis ateitimi, supranta vaistų naudą jo organizmui ir kaip pats teigia juos vartoja reguliariai. Taigi tai leidžia pagrįstai manyti jog jo psichika ne tik yra stabili, bet ir tam tikra prasme yra pagerėjusi.

15. Dėl juridinio kriterijaus tai yra asmens pavojingumo visuomenei. Aukštesnysis teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog per priverstinio gydymo laikotarpį, K. M. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų, ar jo atžvilgiu būtų pradėti ikiteisminiai tyrimai. Asmuo supranta savo ligos patologiją, galimo paūmėjimo atvejus, žino, kad reikia reguliariai vartoti vaistus, pats vaistų vartojimo nutraukti nežada. Specialistų – gydytojų komisijos išvadoje nurodyti duomenys apie K. M. elgesį paskutiniu laikotarpiu leidžia pagrįstai manyti, kad pagal esamą psichikos būklę jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jam negalima būtų nutraukti ambulatorinio stebėjimo. Pastebėtina ir tai, kad įstatymas neįpareigoja vertinti galimo sveikatos pablogėjimo perspektyvų. Įstatymas neįtvirtina ir laiko tarpo, kurį turi gydytis asmuo tam, kad atsirastų galimybė naikinti paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė naikinama, jei asmuo tapo nepavojingas visuomenei: pasveiko arba jo psichikos būklė pagerėjo, kad jis galėtų suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Taigi priverčiamoji medicinos priemonė turi būti taikoma tik tol, kol neišnyksta reikalas ją taikyti. Nenustačius aplinkybių, kurios leistų manyti jog K. M. yra pavojingas ne tik visuomenei bet ir sau pačiam, nėra pagrindo teigti deklaratyviai teigti, jog šis kriterijus egzistuoja. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad K. M. išreiškė norą susirasti darbą, tapti pilnateisiu visuomenės nariu, toliau gydytis savarankiškai. Tai kad jis apylinkės teisme nurodė, jog galbūt bandys išvykti į užsienį ir ten ieškotis darbo, nes ten dėdė yra buvęs, tėra apelianto niekuo nepagrįsti pamąstymai išsakyti garsiai teisme, todėl jais remtis ir daryti išvadą, kad jis išvykęs į užsienį nebegers jam skirtų vaistų, nebuvo pagrindo.

16. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad taikant K. M. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, jo sveikatos būklė stabili, neblogėja, per visą gydymo laikotarpį paūmėjimų nebuvo, tai rodo ligos stabilizavimą ir tuo pačiu pagerėjimą nebesant paūmėjimų, jo pavojingumas išnyko, jis gali toliau gydytis savarankiškai, nes suvokia, kad jo liga yra nepagydoma ir nuolatinė psichikos būklės priežiūra yra būtina, todėl yra visos įstatyme numatytos sąlygos jam taikomą stebėjimo režimą panaikinti. Dėl to skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 29 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – patvirtinti VšĮ (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 29 d. teikimą-išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir K. M. nutraukti priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikymą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.