Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-07-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-706-574-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-05
Bylos Nr.
1A-706-574-2012
Teisminio proceso Nr.
1-13-1-02998-2011-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė (pirm.), Laureta Ulbienė, Sigita Bieliauskienė
Nuteistasis
A. V., J. M.
Nukentėjusysis
A. L.
Advokatai
Algirdas Gurauskas Anatolijas
Kategorijos

Pranešėja Jurgita Mačionytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-669-574/2012

Teisėja Nida Vigelienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02998-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.1.; 1.1.8.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.; 1.2.14.3.1; 2.12.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. liepos 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Jurgitos Mačionytės, teisėjų Lauretos Ulbienės, Sigitos Bieliauskienės,

sekretoriaujant Rasai Lunienei,dalyvaujant prokurorei Linai Urbonienei,nuteistiesiems A. V., J. M.,gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui Anatolijui Svilai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 180 str. 1 d. vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose; J. M. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu visiškai patenkintas nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys ir iš A. V. ir J. M. nukentėjusiajam A. L. solidariai priteista 1162,25 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. ir J. M. nuteisti už tai, kad jie 2011 m. gruodžio 8 d. apie 10.00 val., prie pastato (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdami kartu, priėjo prie nepilnamečio E. L., A. V. pareikalavus atiduoti mobiliojo ryšio telefoną ir panaudojus fizinį smurtą, t.y. rankomis sudavus nemažiau kaip tris smūgius į veidą nukentėjusiajam, o tuo metu J. M. stovint šalia ir laikant rankas striukės kišenėse, tokiu būdu psichologiškai veikiant nukentėjusįjį ir sukeliant šiam pagrįstą baimę, kad J. M. taip pat gali pavartoti fizinį smurtą jo atžvilgiu, taip atimant galimybę E. L. priešintis, kas leido bendrininkui netrukdomam vykdyti nusikaltimą, A. V. iš nukentėjusiojo E. L. rankų ištraukė nepilnamečio nukentėjusiojo E. L. tėvui A. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 701“, 1162,25 Lt vertės, po ko A. V. ir J. M. su pagrobtu telefonu pasišalino, tokiu būdu, panaudodami fizinį smurtą ir kitaip atimdami nepilnamečiui nukentėjusiajam E. L. galimybę priešintis, iš jo pagrobė 1162,25 Lt vertės turtą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo iš naujo išnagrinėti baudžiamąją bylą bei peržiūrėti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir sumažinti jam minėtu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nurodo, kad jo vaidmuo šiame nusikaltime yra antraeilis, jis tiesiog stovėjo šalia, smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, rankas laikė kelnių kišenėse, psichinės prievartos taip pat nenaudojo, tikslo pagrobti svetimą turtą neturėjo. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai patvirtino, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nenaudojo. Kaip A. V. smogė nukentėjusiajam E. L., jis nematė. Neigia, kad E. L. atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas. Byloje nėra medicinos eksperto išvados, kuri patvirtintų, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad E. L. atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas. Nesutinka su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Izoliavus jį nuo visuomenės nebus įgyvendinti teisingumo principai. Aplinkybė, kad jis 6 kartus buvo teistas, negali būti pagrindu manyti, jog jis negali pasitaisyti. Būdamas laisvėje, jis ieškojo darbo, laikėsi duotų įsipareigojimų, nėra baustas administracine tvarka.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo iš naujo išnagrinėti baudžiamąją bylą ir skirti jam švelnesnę bausmę. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą bei priimdamas skundžiamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas neplanuotai, nusikaltimas nebuvo padarytas bendrininkų grupėje. J. M. nežinojo, kad jis padarys nusikaltimą, jis tiesiog buvo šalia, tačiau nieko nedarė ir beveik nieko nematė. Apie padarytą nusikaltimą J. M. sužinojo tik, kai jis su J. M. nuėjo iš nusikaltimo vietos ir jis J. M. parodė pagrobtą telefoną. Jis nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus, praeityje 2 kartus teistas, išėjęs į laisvę nepriprato prie naujos aplinkos, nesuvokė, kokia atsakomybė jam gresia už nusikalstamos veikos padarymą. Savo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 1 d. pripažįsta, dėl padaryto nusikaltimo gailisi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji J. M. ir A. V. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų J. M. ir A. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Apylinkės teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus nepažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad J. M. ir A. V. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei paskyrė nuteistiesiems tinkamas bausmes.

Dėl nuteistojo J. M. kaltės

Nors nuteistasis J. M. savo kaltę padarius nusikaltimą pripažįsta tik iš dalies, t.y., nurodo, kad jo vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis, neigia, kad nukentėjusiojo nepilnamečio E. L. atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, tvirtina, kad tikslo pagrobti svetimą turtą jis neturėjo, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad J. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nepagrįstas yra apelianto skundo argumentas, kad jo vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis, nes jis tiesiog stovėjo šalia, smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, rankas laikė kelnių kišenėse.

Pagal BK 180 str. 1 d. atsako, tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Plėšimui būdinga tai, kad turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Taigi plėšimo sudėtis apima ir kitokius grasinimus, kuriais siekiama įbauginti nukentėjusįjį ir paralyžiuoti jo valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 birželio 23 d. nutarime „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ nurodė, kad grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam.

Nors liudytojai E. B., M. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje pavirtino, kad J. M. nukentėjusiojo atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, tačiau visi parodė, kad J. M. visą laiką stovėjo šalia, jis stovėjo taip, kad liudytojai pagalvojo, jog gėriau tylėti. E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad manė, jei nors vienas iš jų trijų pradės priešintis, juos sumuš ir J. M. ir A. V. (t. 1, b.l. 26). Taip pat parodė, kad tuo metu, kai A. V. naudojo fizinį smurtą E. L. atžvilgiu, J. M. buvo šalia, jis stebėjo aplinką (t.1 b.l. 27, 37, 91, 93). Liudytojai E. B. ir M. S. parodė, kad girdėjo, jog J. M. buvo teistas, todėl bijojo abiejų vaikinų (t.1, b.l. 27, 37). Be to, M. S. parodė, kad, kai A. V. iš nukentėjusiojo E. L. rankų ištraukė mobiliojo ryšio telefoną bei iš jo ištraukė SIM kortelę, prie A. V. priėjo J. M. ir pasakė, kad jis dabar gali grąžinti E. B. jo telefoną, nes turi geresnį (t.1, b.l. 37). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. B. parodė, kad, jei jie būtų gynęsi nuo A. V. bei J. M. neteisėtų veiksmų, būtų pralaimėję, A. V. buvo agresyvus, o J. M. stovėjo iš galo. Taip pat patvirtino, kad jei nebūtų buvę J. M., mano, kad būtų apsigynę nuo A. V., buvo nerimas, kad J. M. gali smogti (t. 2, b.l. 86).

Nukentėjusysis E. L. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad tuo metu, kai A. V. pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną, o šiam atsisakius, A. V. tris kartus trenkė jam į veidą, nuteistasis J. M. stovėjo šalia, priešais jį, apie 1 m atstumu, laikydamas rankas kišenėse. Buvo įspūdis, kad J. M. kažką turi kišenėse, dėl ko jam buvo baisu, jis išsigando (t.1 b.l. 19, 21, 87, t. 2, b.l. 83). Taigi, J. M. savo buvimu įbaugino nukentėjusįjį, atėmė galimybę jam priešintis bei taip palengvino nusikaltimo padarymą. J. M. matė, kaip nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai ir tokiems A. V. veiksmams pritarė.

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas J. M. daug kartų keitė savo parodymus apie 2011 m. gruodžio 8 d. įvykį. Pradžioje jis savo kaltę padaręs nusikalstamą veiką neigė, vėliau prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ir prisiėmė visą atsakomybę sau, nurodydamas, kad buvo vienas ir pats naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį (t. 1, b.l. 141, 158, 172). Tuo tarpu 2012 m. sausio 6 d., 2012 m. vasario 7 d. apklaustas įtariamuoju J. M. parodė, kad nusikaltimą padarė kartu su A. V. (t. 1, b.l. 162, 166), o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies (t. 2, b.l. 82). 2012 m. balandžio 11 d. teisiamajame posėdyje J. M. parodė, kad savo elgesį vertina neigiamai, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, su civiliniu ieškiniu sutinka (t. 2, b.l 111), o 2012 m. balandžio 27 d. vykusiame teisiamajame posėdyje, pakeitus kaltinimą, jis savo kaltę pripažino visiškai (t. 2, b.l. 153).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad, nors J. M. veiksmai darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką buvo pasyvesni, tačiau jis dalyvavo padarant LR BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. J. M. stovėjimas šalia, rankų laikymas kišenėje, sudarė psichologinį poveikį nukentėjusiajam. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai minėjo, kad išsigando abiejų nuteistųjų. Būtent J. M. rankų laikymas kišenėje leido liudytojams bei nukentėjusiajam manyti, kad galimai kišenėje J. M. turi kokį nors daiktą, kurio pagalba galėtų fiziškai smurtauti prieš nukentėjusįjį.

Apeliacinio skundo teiginys, kad J. M. neturėjo tikslo pagrobti svetimą turtą, yra paneigtas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Liudytojas E. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. V. paprašius parodyti jam savo mobilųjį telefoną, paėmė ir kartu su J. M. apžiūrėjo E. B. mobilųjį telefoną. Kai pasirodė M. S. ir E. L., būtent J. M. paklausė M. S. ar jis turi telefoną, jam atsakius, kad neturi, A. V. jį apieškojo. Tada A. V. dar kartą paprašė E. B. parodyti mobilųjį telefoną. Davus A. V. mobilųjį telefoną, jis iš jo ištraukė SIM kortelę ir ją atidavė E. B., tuo tarpu telefoną pasiliko sau. A. V. paklausė E. L., kokį telefoną jis turi. E. L. pasakius, kad jis turi telefoną „Nokia“, A. V. pakeltu tonu pareikalavo parodyti telefoną. E. L. atsisakius parodyti savo telefoną, A. V. jam tris kartus trenkė į veidą. Po ko E. L. ištraukė telefoną, kurį A. V. išplėšė jam iš rankų. A. V. iš E. L. telefono išėmė SIM kortelę, o telefoną pasiliko sau. J. M. taip pat apžiūrėjo E. L. telefoną (t. 1, b.l. 26). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju M. S. davė tuos pačius parodymus apie aptariamo įvykio aplinkybes bei papildomai paaiškino, kad po to, kai A. V. išplėšė iš E. L. rankų mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, J. M. minėtą telefoną apžiūrėjo ir pasakė A. V., kad dabar jis gali grąžinti E. B. jo telefoną, nes turi geresnį, t.y. E. L. telefoną (t. 1, b.l. 37). Tokie nuteistųjų veiksmai patvirtina, jog jie turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą, nagrinėjamu atveju – mobilaus ryšio telefoną. Tai, kad byloje nėra medicinos eksperto išvados, kuri patvirtintų, kad nukentėjusiojo E. L. atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas, nepaneigia kitų byloje esančių fizinio smurto naudojimo faktą patvirtinančių įrodymų visumos.

Liudytojai bei nukentėjusysis E. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamuosiuose posėdžiuose ne kartą tvirtino, kad E. L. atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu šią aplinkybę patvirtino ir A. V., kuris ir naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu (t. 1, b.l. 81, 91, 172). Nukentėjusiojo E. L. tėvas A. L. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju parodė, kad ant sūnaus veido matė raudonos spalvos dėmes. Nuo teismo medicininės apžiūros atsisakė, kadangi sūnui buvo sukeltas tik fizinis skausmas (t. 1, b.l. 7). Be to, J. M. pats 2012 m. sausio 6 d. teismo posėdyje parodė, kad A. V. vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo E. L. atžvilgiu, atėmė iš jo telefoną (t. 1, b.l. 148), tas pačias įvykio aplinkybes jis nurodė ir 2012 m. sausio 6 d. apklaustas įtariamuoju (t. 1, b.l 162). Taigi akivaizdu, kad nukentėjusiojo E. L. atžvilgiu nuteistasis A. V. naudojo fizinį smurtą, tą patvirtino ne tik nukentėjusysis ir liudytojai, kurių parodymai yra nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštarauja, bet ir pačių nuteistųjų parodymai, nors jie juos ir ne kartą keitė.

Taigi, visi aptarti įrodymai patvirtina, kad apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad J. M. padarė LR BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Dėl nuteistajam J. M. paskirtos bausmės.

Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis LR BK 54 str. nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į LR BK 41 str. 2 d. įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę. Teismas, skirdamas nuteistajam J. M. bausmę, atsižvelgė į tai, kad J. M. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą (LR BK 11 str. 4 d.), anksčiau teistas 6 kartus, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, iki sulaikymo nedirbo, žalos nukentėjusiajam neatlygino. Taip pat atsižvelgė ir į tai, kad J. M. teisme prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, gailėjosi dėl savo veiksmų ir šią aplinkybę pripažino kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p). Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nėra baustas administracine tvarka, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jis anksčiau buvo baustas administracine tvarka du kartus (t. 1, b.l. 184), ir nors nuobaudos negaliojančios, šią aplinkybę teismas galėjo vertinti kaip nuteistąjį charakterizuojančią.

J. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis, būdamas laisvėje laikėsi duotų įsipareigojimų, tačiau šis jo teiginys neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad J. M. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi buvo lygtinai paleistas iš Marijampolės pataisos namų neatlikus 5 mėnesių 16 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinio paleidimo laikotarpiu vėl padarė nusikalstamą veiką, iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo. J. M. praeityje buvo teistas už nusikaltimus nuosavybei, skundžiamu teismo nuosprendžiu jis taip pat nuteistas už nusikaltimą nuosavybei, visa tai tik patvirtina, kad J. M. yra linkęs nusikalsti, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nepaiso įstatymų, prieš tai jam paskirtos bausmės jokios įtakos jo elgesiui nepadarė. Aplinkybė, kad būdamas laisvėje J. M. ieškojo darbo skundą nagrinėjančio teismo vertinami teigiamai, tačiau tai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bausmės nepaneigia.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant J. M. griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Apylinkės teismas paskyrė nuteistajam J. M. tinkamą bausmę, kurią švelninti, nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam A. V. paskirtos bausmės

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, tik prašo skirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas nuteistajam A. V. bausmę, vadovavosi LR BK 54 str. nuostatomis bei atsižvelgė į tai, kad A. V. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą (LR BK 11 str. 4 d.), anksčiau teistas 2 kartus, teistumas neišnykęs, iki sulaikymo nedirbo, administracine tvarka nebaustas, žalos nukentėjusiajam neatlygino. Taip pat atsižvelgė ir į tai, kad A. V. teisme prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, gailėjosi dėl savo veiksmų ir šią aplinkybę pripažino kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p). Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nors A. V. nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus, savo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 1 d. pripažįsta, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, tačiau jis praeityje 2 kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, iki sulaikymo niekur nedirbo. 2011 m. rugsėjo 15 d. A. V. buvo paleistas iš pataisos namų atlikęs bausmę pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendį, tačiau 2011 m. gruodžio 8 d. jis ir vėl padarė nusikaltimą, kas sudaro pagrindą manyti, kad A. V. dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų jokių išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos bausmės jo nesulaikė nuo naujo nusikaltimo padarymo, nepaveikė jo, kad nenusikalstų. Todėl apylinkės teismo išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, yra pagrįsta. Nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Aplinkybė, kurią apeliaciniame skunde nurodė A. V., t.y. tai, kad jis išėjęs į laisvę nepriprato prie naujos aplinkos, nagrinėjamu atveju parenkant bei skiriant jam bausmę už jo padarytą nusikaltimą jokios reikšmės neturi.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis nesuvokė, kokia atsakomybė jam gresia už nusikalstamos veikos padarymą. Kaip jau minėta, nuteistasis A. V. jau anksčiau yra teistas už nusikaltimus nuosavybei, tame tarpe ir už BK 180 str. numatytus nusikaltimus, todėl jis negalėjo nežinoti ir nesuvokti, jog jo veiksmai yra neteisėti.

Nepagrįstas yra ir nuteistojo A. V. skundo argumentas, kad apie padarytą nusikaltimą J. M. sužinojo tik, kai jis su J. M. nuėjo iš nusikaltimo vietos ir jis J. M. parodė pagrobtą telefoną. Nukentėjusysis E. L., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, ne kartą parodė, kad viso įvykio metu J. M. buvo šalia, stovėjo netoliese, maždaug 1 m atstumu nuo jo, stebėjo aplinką. 2012 m. sausio 5 d. asmens parodymo atpažinti protokole nurodyta, kad nukentėjusysis E. L. atpažino J. M. kaip vaikiną, kuris įvykio metu stovėjo šalia, kai kitas vaikinas tuo metu jį sumušė ir atėmė telefoną (t. 1, b.l. 168-170). Tai, kad J. M. įvykio metu buvo šalia, stovėjo netoliese, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, patvirtino ir įvykio liudytojai E. B. ir M. S.. Be to, E. B. ir M. S. ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodė, kad, kai pasirodė M. S., J. M. jo paklausė ar jis turi mobilųjį telefoną, o po to, kai A. V., pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo E. L. atžvilgiu, po ko pastarasis atidavė savo mobilųjį telefoną, prie A. V. buvo priėjęs J. M., kuris apžiūrėjo E. L. telefoną ir pasakė, kad A. V. gali atiduoti E. B. mobilaus ryšio telefoną, nes dabar turi geresnį telefoną (t. 1, b.l. 26, 37). Be to, pats nuteistasis A. V., priešingai nei nurodo savo apeliaciniame skunde, atlikus akistatą tarp A. V. ir liudytojo M. S. parodė, kad tris kartus į veidą sudavė nukentėjusiajam E. L., kadangi pastarasis atsisakė parodyti J. M. (kuris pasakė parodyti telefoną) savo mobilųjį telefoną (t. 1, b.l. 93). 2012 m. sausio 26 d. teismo posėdžio metu J. M. parodė, kad matė, kaip A. V. vartojo fizinį smurtą E. L. atžvilgiu, kaip atėmė iš E. L. mobilųjį telefoną, vėliau J. M. ir A. V. pardavė E. L. telefoną (t. 1, b.l. 148). 2012 m. kovo 28 d. teismo posėdyje J. M. parodė, kad matė, kaip nukentėjusysis E. L. iš kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną ir padavė jį A. V. (t. 2, b.l. 82).

Nepaisant to, kad tiek A. V., tiek J. M. viso bylos nagrinėjimo metu ne kartą keitė savo parodymus, vis dėl to, vėliau, pakeitus kaltinimą, ir patys parodė, kad nusikaltimą padarė kartu (t. 2, b.l. 153), tokius jų parodymus patvirtino ir liudytojai bei nukentėjusysis. Kadangi liudytojų bei nukentėjusiojo parodymai tarpusavyje sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, yra logiški ir nuoseklūs, be to, jų patikimumą patvirtina ir kita bylos medžiaga, netikėti jų duotais parodymais teismui nėra pagrindo. Be to, nors 2012 m. balandžio 27 d. vykusiame teisiamajame posėdyje, J. M. parodė, kad tai nebuvo suplanuotas nusikaltimas, tačiau, to kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., jis neginčijo, su jam inkriminuojamu nusikaltimu sutiko (t. 2, b.l. 156). Taigi akivaizdu, kad J. M. įvykio metu visą laiką buvo šalia, t.y. jis dalyvavo padarant nusikaltimą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant nuteistojo J. M. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija, pasisakė, dėl J. M. įvykio metu atliktų veiksmų vertinimo bei konstatavo, kad byloje esančių objektyvių įrodymų visuma pavirtina, jog J. M. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, manytina, kad aukščiau aptartos įvykio aplinkybės bei byloje esantys duomenys visiškai paneigia nuteistojo A. V. teiginius, jog J. M. nežinojo, kad A. V. padarys nusikaltimą, jis tiesiog buvo šalia, tačiau nieko nedarė ir beveik nieko nematė.

Nepagrįstas yra A. V. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, nagrinėdamas bylą bei priimdamas skundžiamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas neplanuotai, nusikaltimas nebuvo padarytas bendrininkų grupėje. Byloje nustatyta, kad prieš nepilnametį nukentėjusįjį E. L. buvo panaudotas fizinis smurtas. To neginčija ir pats nuteistasis A. V.. Būdamas šalia, bylos duomenimis maždaug 1 m atstumu nuo nukentėjusiojo (liudytojų parodymais bei pačių nuteistųjų A. V. ir J. M. parodymais), J. M., A. V. vartojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. L., įgyvendindamas vieningą tikslą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, pritarė nuteistojo A. V. veiksmams.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. ir J. M. bausmes, atsižvelgė į bendruosius LR BK 54 str. nurodytus bausmės skyrimo pagrindus ir pagrįstai padarė išvadą jog bausmės tikslai gali būti pasiekti A. V. ir J. M. paskyrus laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegija sprendžia jog pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems A. V. ir J. M. paskyrė tinkamas bausmes, kurias švelninti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistųjų J. M. ir A. V. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė (parašas) Jurgita MačionytėTeisėjai (parašas) Laureta Ulbienė(parašas) Sigita BieliauskienėNuorašas tikras: