Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-458-721/2016 pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovams G. K. ir S. K., trečiajam asmeniui Valstybės įmonei Registrų centras dėl neteisėto nekilnojamųjų daiktų nugriovimo ir jų išregistravimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

I. L. V. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus G. K. ir S. K. atkurti nugriautus pastatus: sandėlį, tvartą ir kiemo rūsį, buvusius (duomenys neskelbtini), kad jie būtų tokie, kokie buvo iki nugriaunant pagal 2006-04-14 nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2010-09-20 dovanojimo sutarties pagrindu ji kartu su bendrasavininkiais - atsakovais G. K. ir S. K. - bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais gyvenamuoju namu ir kitais statiniais. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 46/100 dalys gyvenamojo namo ir ½ dalis kiemo statinių, likusi dalis pastatų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovams, jai ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso ir žemės sklypas paminėtu adresu, ant kurio stovėjo ieškovei ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausę statiniai- sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2015-09-17 VĮ Registrų centras raštu ji buvo informuota, jog pagal atsakovo G. K. prašymą VĮ Registrų centras 2015-08-17 nusprendė išregistruoti žuvusius nekilnojamuosius daiktus – sandėlį, tvartą ir kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, atsakovai atliko įstatymo draudžiamus veiksmus, nes tyčia sunaikino ieškovei priklausantį turtą, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Su tokiais neteisėtais atsakovų ir trečiojo asmens veiksmais nesutinka, nes atsakovai jiems ir ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusius statinius nugriovė ir išregistravo neturėdami jos, kaip bendraturtės, sutikimo, taip grubiai pažeisdami CK 4.75 str. 1 d. nuostatą. Todėl, remdamasi CK 1.138 str. 2 p., prašo teismo įpareigoti atsakovus atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį.Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovei nuosavybės teisė į ginčo statinius priklauso tik nuo 2010 m., todėl ieškovė negali reikalauti atstatyti statinių pagal 2006 m. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, nes tuo metu ji net nebuvo pastatų savininkė. Taip pat nurodė, jog 2004-04-15 lygiomis dalimis su V. G. ir A. G. įsigijo 0,4575 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) 2006-05-30 sutartimi iš V. G. ir A. G. nupirko dar 6465/45750 dalis žemės sklypo ir nustatė naudojimosi juo tvarką. O dar 2005-05-17 ginčo pastatų bendrasavininkiai V. G. ir A. G. atsakovui G. K. davė notarinį sutikimą griauti ar statyti pastatus jam priklausančioje žemės sklypo dalyje. Remiantis šiuo sutikimu atsakovas turėjo teisę nugriauti statinius, esančius jo žemės sklype. Ieškovė apie nugriautus pastatus žinojo dar 2012 m., nes 2012-01-24 žemės sklypo kadastro duomenų plane atsispindi duomenys, kad ginčo pastatai yra nugriauti, o ieškovė šias aplinkybes patvirtino savo parašu. Prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad remiantis CK 4.98 str. savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Ieškovė gina savo teises CK 1.138 str. 2 p. nustatytu būdu – prašydama teismo įpareigoti atsakovus atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Remiantis kasacinio teismo praktika šis civilinių teisių gynimo būdas yra specifinis, jo taikymo galimybė, be kita ko, priklauso nuo to, ar konkrečiu atveju buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas yra įmanomas, ar padėtis, buvusi iki ieškovo subjektinės teisės pažeidimo, buvo teisėta, ar tokios padėties atkūrimas neprieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).Nors teismas pripažino, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę laisvai disponuoti tik jam priklausančia dalimi bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.78 str.) ir sutiko, kad atsakovai, neturėdami ieškovės, kaip bendraturtės, sutikimo, nesant teismo sprendimo tuo klausimu, pažeidė ieškovės nuosavybės teisę, atsakovams nugriovus pastatus buvo sunaikintas ieškovei nuosavybės teise priklausęs turtas (1/2 pastatų dalis), tačiau sprendė, kad tai nesudaro pagrindo remiantis CK 1.138 str. 2 p. įpareigoti atsakovus atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį – t. y. tą padėtį, kuri, ieškovės teigimu, buvo iki tada, kai 2015 metais atsakovai be jos sutikimo pastatus nugriovė.Teismas nustatė, kad nugriauti ginčo pastatai buvo pastatyti 1930 m. Pažymėjo, jog šalys pripažino, jog pastatų būklė buvo prasta, jais niekas nesinaudojo, pati ieškovė siūlė atsakovui juos nugriauti. Atsakovui griaunant pastatus, nors griovimo procesas buvo ilgalaikis, ieškovė jokių pretenzijų ar prieštaravimų nereiškė. Ieškovės reikalavimas atkurti statinius pagal 2006 m. kadastro duomenų bylos duomenis ir patikslintas reikalavimas atkurti statinius pagal jų 2015 m. buvusią būklę, negali būti tenkinamas, nes yra neįvykdomas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kokie buvo pastatai jų nugriovimo metu, tačiau šalių paaiškinimai patvirtina, kad pastatai buvo prastos būklės, jų rekonstrukcija netikslinga, todėl atstatyti tokios būklės pastatus būtų neįmanoma. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimo tenkinimas reikštų iš esmės naujų statinių pastatymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

I. L. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti – pripažinti, kad atsakovai G. K. ir S. K., nugriaudami bendraturtės nekilnojamuosius daiktus, pažeidė ieškovės L. V. civilines teises bei įpareigoti tuos pažeidimus pašalinti. Priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.

Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas iš esmės patenkino ieškovės ieškinyje nurodytus argumentus ir motyvus dėl neteisėto statinių nugriovimo, tačiau konstatavo, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra neįgyvendinamas, todėl ieškinį atmetė. Šiuo atveju teismas pažeidė CPK normas, nes negynė pažeistų teisių kitais įstatymų numatytais būdais. Teismas, matydamas, kad ieškovės ieškinys negali būti patenkintas, nepasiūlė ieškovei alternatyvaus pažeistos teisės gynimo būdo, o ir pats konstatavęs, kad atsakovai neteisėtai, neturėdami leidimo nugriovė ieškovės pastatus, iš esmės pripažino ieškovės teises (CK 1.138 str. 1 p.).Kadangi pirmosios instancijos teismas, iš esmės gindamas ieškovės civilines teises, pripažino tas teises (CK 1.138 str. 1 p.), todėl tai turėjo nurodyti sprendimo rezoliucinėje dalyje, tačiau to nenurodė. Todėl teismo sprendimas yra dviprasmiškas - konstatuotas ieškovės civilinių teisių pažeidimas, bet ieškinys atmestas ir priteistos atsakovui bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės.Sprendžiant ginčą šioje civilinėje byloje nenustatyta, jog atsakovų nugriauti statiniai buvo visiškai susidėvėję ir kėlė grėsmę žmonėms bei aplinkai. Priešingai, byloje buvo paliestos aplinkybės, iš kurių matyti, jog atsakovai bendrosios dalinės nuosavybės teise su ieškove valdomus statinius nugriovė, siekdami savanaudiškų tikslų, susijusių su žemės sklypų formavimu bei servitutų nustatymu. O būtent, atsakovai siekė, kad ieškovė neturėtų galimybės reikšti reikalavimo dėl servituto nustatymo į atsakovams atitekusią žemės sklypo valdą, siekiant prieiti prie bendrai valdomų statinių, kai tuo tarpu patys atsakovai tokius reikalavimus yra pareiškę, siekdami dar labiau pabloginti ieškovės padėtį (civilinė byla Nr. 2-6-215/2016 dėl servitutų nustatymo, kuri 2015 m. lapkričio 10 d. sustabdyta). Taigi, šiuo atveju, ieškovės ir atsakovų teisėtų interesų pusiausvyra išsprendžiant ginčą, yra labai aktuali, o ta aplinkybė, jog ieškovė į teismą su šiuo ieškiniu kreipėsi būtent paskatinta atsakovų elgesio kitoje civilinėje byloje, neduoda pagrindo spręsti, jog ji elgiasi neteisėtai. Todėl, galima teigti, jog pirmosios instancijos teismas iki galo neatskleidė ginčo esmės ir nesiekė išsiaiškinti tikrųjų ginčo priežasčių bei tinkamai jį išspręsti, dėl ko buvo nusižengta kasacinio teismo suformuotai praktikai.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai G. K. ir S. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Pats ieškinio reikalavimas nėra išsamus, nes prie ieškinio nėra pateikta jokių duomenų, kokia nugriautų pastatų būklė buvo iki nugriaunant pagal 2006 m. balandžio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis. Pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad ieškovei šis turtas asmenines nuosavybės teise priklauso pagal 2010-09-20 dovanojimo sutartį, taigi 2006 metasi ieškovė nebuvo savininkė šių statinių, todėl negali reikalauti atstatyti buvusios padėties iki to laikotarpio, kada net pati ieškovė nebuvo savininkė.Ginčo statiniai yra nesudėtingi statiniai, todėl šiems statiniams nugriauti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau privaloma turėti rašytinius žemės sklypo bendraturčių sutikimus. Byloje nustatyta, kad ankstesni ieškovės sklypo dalies ir pastatų dalių savininkai V. G. ir A. G. 2005-05-17 pasirašė sutikimą, kad žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo su priklausiniais adresu, (duomenys neskelbtini), bendraturtis G. K. nugriautų ar statytų pastatus jam priklausančioje žemės sklypo dalyje, nesvarbu kokio dydžio ir aukščio jie būtų.Nagrinėjamu atveju ginčo šalys yra bendrosios dalinės nuosavybės dalyviai ir ieškovės nuosavybės teisės pažeidimas yra kildinamas iš bendraturčio sutikimo nebuvimo. Nors bylos šalys ir liudytojas V. G. patvirtino, kad du pastatai tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nugriauti dar iki 2010 m., o sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 2015 m. birželio mėnesį, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kada konkrečiai buvo nugriautas kiekvienas pastatas. Tačiau net ir iš šių duomenų yra matyti, kad dėl dviejų statinių ieškovė net neturi teisės reikšti pretenzijų, nes jie nugriauti buvo dar iki 2010 metų.Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kokie buvo pastatai jų nugriovimo metu, tačiau šalių paaiškinimai patvirtina, kad pastatai buvo prastos būklės, jų rekonstrukcija netikslinga, todėl atstatyti tokios būklės pastatus būtų neįmanoma. Ieškovės reikalavimo tenkinimas reikštų iš esmės naujų statinių pastatymą.Apeliaciniame skunde apeliantė jau keičia ieškinio dalyką, formuluoja visiškai naujus reikalavimus, kurių nebuvo ieškinyje, todėl toks apeliacinis skundas yra atmestinas vien tik dėl šių procesinių pažeidimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti apeliantės pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą – atsakovų įpareigojimą atstatyti nugriautus pastatus į iki nugriovimo buvusią padėtį pagal 2006 m. balandžio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos duomenis (CK 1.138 str. 2 p.).Byloje nustatyta, kad 2004-04-15 žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovai G. K. ir S. K. bei V. G. ir A. G. lygiomis dalimis nusipirko 0,4575 ha žemės sklypą su jame esančiais pastatais: gyvenamuoju namu ir pagalbinio ūkio statiniais bei kitais kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) 2005-05-17 pareiškimu, patvirtintu notaro, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), V. G. ir A. G. sutiko, kad žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini), bendraturtis G. K. nugriautų ar statytų pastatus jam priklausančioje žemės sklypo dalyje, nesvarbu kokio dydžio ir aukščio jie būtų. 2006-05-30 sutartimi V. G. ir A. G. pardavė atsakovams G. K. ir S. K. dar 6465/45750 dalis 0,4575 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)Ta pačia sutartimi sutarties šalys nustatė naudojimosi bendru turtu tvarką, kad G. naudosis žemės sklypu, plane pažymėtu Nr. 2, o K. – žemės sklypu, plane pažymėtu Nr. 1. 2010-09-20 dovanojimo sutartimi G. jiems priklausiusią 16410/45750 dalį žemės sklypo, 46/100 dalis gyvenamojo namo, ir po ½ pastatų: sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo ieškovei L. V..Šios nustatytos aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. šios bylos ginčo nekilnojamieji objektai sandėlys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nugriauti nebuvo ir realiai egzistavo, o ieškovė ir atsakovai buvo šio turto bendraturčiai. Nustatyta, kad 2015-08-13 atsakovas G. K. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu išregistruoti minėtus nekilnojamuosius daiktus bei daiktines teises į juos. VĮ Registrų centras 2015-08-17 priėmė sprendimą, kuriuo G. K. prašymą patenkino ir išregistravo nekilnojamuosius daiktus bei daiktines teises į juos, nustačius, kad nekilnojamieji daiktai nugriauti. Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pastatai : sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra nugriauti.Remiantis CK 4.75 str. 1 d., bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Šiuo atvejui ieškovei tapus ginčo turto savininke ir atsakovams iki ginčo turto dovanojimo sutarties sudarymo nenugriovus ginčo pastatų, aplinkybė, kad buvę ginčo turto savininkai buvo davę atsakovams leidimą nugriauti ginčo turtą, teisinės reikšmės nebeturi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai, neturėdami ieškovės, kaip bendraturtės, sutikimo, nesant teismo sprendimo tuo klausimu, pažeidė ieškovės nuosavybės teisę.Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.75 str. 1 d. normos aiškintinos kaip nesuteikiančios teisės vienam ar keliems bendraturčiam, nesant bent vieno jų sutikimo, vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nugriauti statinį net ir tais atvejais, kai statinys arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks nurodytas teisės aiškinimas savaime nereiškia, kad pritaikius šias normas nagrinėjamoje byloje atsiranda teisinis pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nuspręsta dėl galimybės taikyti apeliantės prašomą teisių gynimo būdą.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti apeliantės pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą – atsakovų įpareigojimą atstatyti nugriautus pastatus į iki nugriovimo buvusią padėtį pagal 2006 m. balandžio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos duomenis. Remiantis CK 4.98 str. savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė gina savo teises CK 1.138 str. 2 p. nustatytu būdu – prašydama teismo įpareigoti atsakovus atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis civilinių teisių gynimo būdas yra specifinis, jo taikymo galimybė, be kita ko, priklauso nuo to, ar konkrečiu atveju buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas yra įmanomas, ar padėtis, buvusi iki ieškovės subjektinės teisės pažeidimo, buvo teisėta, ar tokios padėties atkūrimas neprieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). VĮ Registrų centro duomenimis nustatyta, kad pastatai : sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pradėti statyti ir jų statyba baigta 1930 metais, o 2010-09-10 vidutinės rinkos vertės nustatymo metu jų fizinis nusidėvėjimas buvo net 70 proc., kas leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pastatai buvo prastos būklės, todėl jų rekonstrukcija netikslinga (CPK 185 str.), todėl atstatyti tokios būklės pastatus, kokie jie buvo 2006 m. balandžio 14 d. ar 2010-09-20, kai ieškovė tapo jų savininke, ar pagal jų 2015 metais buvusią būklę būtų neįmanoma, toks atstatymas reikštų įpareigojimą atstatyti avarinės būklės pastatus, t. y. atlikti tai, ką draudžia statybą reglamentuojantys teisės aktai, nustatantys saugumo reikalavimus statomiems statiniams, o kartu ir tai, kas yra neįmanoma (impossibilium nulla obligatio est) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2015).Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovė šioje byloje pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą. Ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra neekonomiškas, neracionalus, pažeidžiantis kitų bendratučių interesus, neatitinkantis norminių teisės aktų reikalavimų bei neįvykdomas. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo ex officio spręsti dėl pažeistos teisės gynimo būdo taikymo. Pagal bendrąją taisyklę, nuo kurios nukrypti nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo, apsisprendimo teisė dėl prašomo taikyti teisių gynimo būdo priklauso išimtinai asmeniui, manančiam, kad jo teisės pažeistos. Teismas neturi pareigos už asmenį nuspręsti dėl galimo ir tinkamiausio pažeistų teisių gynimo būdo. Teismas nagrinėja bylą asmens suformuluoto ieškinio (skundo) dalyko ir pagrindo ribose. Be to, savo pažeistas teises ieškovė gali įgyvendinti siekdama žalos atlyginimo, tačiau tokį reikalavimą jį turi teisę pareikšti tik pati, o ne teismas spręsti ex officio. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.Dėl išdėstyto, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.A. G. K. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pripažintos pagrįstomis (CPK 98 str.). Todėl apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės L. V. priteistina atsakovui G. K. 400 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d. 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.