- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-14
- Bylos Nr.
- A-146-654-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- D.D., L.M.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Vitalij Vaičiūnas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D.D. ir L.M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2007 m. balandžio 24 d. sprendimus Nr. 15/6-8-12PR-48, Nr.15/6-8-12PR-49 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jų bylas bei priimti sprendimus iš naujo.
Pareiškėjai paaiškino, kad skundžiamais sprendimais atsakovas, remdamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvadomis, atsisakė suteikti jiems pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Sprendimus grindė tuo, kad pareiškėja L.M. nepateikė argumentų dėl individualaus persekiojimo, taip pat įrodymų, kad jos sūnus D.D. jaučia pagrįstą baimę būti persekiojamas. Pareiškėjų nuomone, skundžiami sprendimai nepagrįsti, nes:
1. D.D., nepilnametis L.M. sūnus, Rusijos Federacijoje buvo persekiojamas dėl savo tautybės. Nuo 2002 m. persikėlę gyventi į Voronežą jautė vietos bendruomenės spaudimą, buvo įžeidinėjami dėl savo tautybės, D.D. buvo sumuštas vyresniųjų klasių mokinių. Tai patvirtinančių įrodymų pateikti neįmanoma. Kita vertus, atsakovo 2007 m. kovo 5 d. pažyma „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje, Čečėnijos Respublikoje ir kituose Rusijos Federacijos regionuose“ patvirtina jų teiginius apie priešiškumą čečėnams, nei atsakovo išvadose, nei sprendimuose nepareikštos abejonės dėl jų pasakojimų, todėl turėjo būti taikytas abejonės privilegijos principas, numatytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 83 straipsnio 1 dalyje.
2. Persikėlus gyventi į Voronežą, buvo įžeidinėjami tautiniu pagrindu, jautė tautinį nepakantumą ir persekiojimo grėsmę, tokiu būdu buvo pažeidžiamos jų, kaip žmonių teisės ir pagrindinės laisvės, o visa tai sudaro pagrindą taikyti papildomą apsaugą pagal Užsieniečių teisinės padėties įsatymo 87 straipsnį. Migracijos departamento pažymoje nurodyta, jog daugeliu atveju nėra galima vidaus persikėlimo alternatyva, todėl nesupranta dėl kokių priežasčių sprendimuose dėl vidaus persekiojimo alternatyvos galimumo padaryta visiškai priešinga išvada.
3. Migracijos departamento sprendimas priimtas neištyrus visų faktinių aplinkybių. Neteisingai pritaikyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 ir 87 straipsniai (b.1.4-6, 9-11).
Pareiškėja L.M. teismo posėdyje papildomai paaiškino, jog ji su sūnumi gyveno Voronežo apskrityje, kaime, jokios nuosavybės ten neturi. Dėl persekiojimo ėjo skųstis į vietinės milicijos ar valdžios institucijas, bet su ja niekas nekalbėjo. 2006 m. gegužės mėnesį grįžo į Čečėniją, nes tikėjosi, kad ten gyvenimas pasikeitė, bet pasirodė, kad tebevyksta karas ir saugumo nei jai, nei jos sūnui nėra, ypač dėl to, kad jos žuvęs vyras kovojo Dudajevo pusėje. Ją registravo laikinai, nes nuolatinės registracijos iš karto neduoda, reikia pateikti daug dokumentų ir ilgai laukti. Dėl nestabilios padėties 2007 m. vasario mėnesį ji iš Čečėnijos su sūnumi išvyko ieškoti prieglobsčio.
D.D. teismo posėdyje paaiškino, kad, gyvenant Voronežo srityje, jis buvo nuolat mušamas grupės vietinių jaunuolių, kadangi kaime buvo vienintelis čečėnų tautybės asmuo, negalėjo apsiginti, o jam su motina grįžus į Čečėniją, taip pat buvo nesaugu (viešoje vietoje netikėtai kildavo susišaudymai, sprogimai).
Pareiškėjų atstovas, palaikydamas skundą, teismo posėdyje pažymėjo, jog dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo Čečėnijoje pareiškėjams turėjo būti suteikta papildoma apsauga.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose į skundus (b.l.20-21;25-26) išdėstė šiuos nesutikimo su pareiškėjų skundais argumentus:
1. D.D. motina L.M. savo persekiojimo baimę sieja tik su sūnumi. Ji bijo, kad kas nors gali nuskriausti sūnų, tačiau jos nurodyta persekiojimo grėsmė sūnaus atžvilgiu nėra tokia didelė, kad įrodytų prieglobsčio prašytojo baimės būti persekiojamam Rusijos Federacijoje dėl 1951 metų Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlio statuso ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnyje išvardintų priežasčių pagrįstumo. Pats D.D. atsisakė būti apklausiamas, todėl Migracijos departamentas neturėjo galimybės patikrinti persekiojimo baimės. Čečėnų tautybės asmenys diskriminuojami Rusijoje, tačiau ne kiekvienu atveju diskriminacija gali būti traktuojama kaip persekiojimas Ženevos konvencijos prasme. Visuotinai pripažįstama, kad diskriminacija pasireiškia kaip žmogaus teisių pažeidimai, tačiau savo šiurkštumu jie neprilygsta persekiojimui pabėgėlių teisės prasme. Šiuo atveju, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir taikant abejonės privilegiją, nėra pagrindo manyti, kad D.D. ir jo motina L.M. yra verti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje. Remdamasis šiais argumentais atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjų išvykimo iš Rusijos priežastys nėra susijusios su pagrįsta baime būti persekiojamam dėl priežasčių, išvardytų 1951 metų Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlio statuso ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas.
2. Dėl pareiškėjų argumento, kad Migracijos departamento pažymoje nurodyta, jog daugeliu atveju nėra galima vidaus persikėlimo alternatyva, todėl neaišku, kodėl Migracijos departamentas teigia, jog asmuo turi vidaus persekiojimo alternatyvą, atsakovas paaiškino, jog tai nėra taisyklė, nes kiekvienas prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas individualiai, atsižvelgiant į konkrečią istoriją. Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai ir jos sūnui gali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad Rusijos Federacijos pilietė L.M. turi namą Voroneže, ten yra registruota, ten daug metų nuolat gyvena jos sesuo su šeima. Prieglobsčio prašytoja ir jos sūnus turėjo ten visas socialines garantijas, darbą. Asmenys, kurie gimė ir gyveno tam tikroje Rusijos Federacijos dalyje, turi ten stiprius šeimyninius ryšius, giminaičius, gali persikelti šalies viduje. Pažymėjo, kad 2004 m. liepos 1-2 dienomis Briuselyje (Belgija) įvykusio Europos Komisijos Prieglobsčio reikalų juristų tinklo susitikimą prieglobsčio prašytojų iš Čečėnijos klausimais (Vokietijos, Austrijos, Belgijos atstovai jame teigė, kad vidinio persikėlimo alternatyva yra, ypač jei Rusijos Federacijoje gyvena giminaičiai, kurie gali paremti). Sprendimas nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus turimą informaciją apie padėtį Rusijos Federacijoje, prieglobsčio prašytojų individualią istoriją ir pateiktus faktus, kurie buvo pilnai ištirti.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjų skundą atmesti, išreiškė nuomonę, kad pareiškėjų baimė sugrįžti tiek į Voronežo sritį, tiek į Čečėniją konkrečiai nemotyvuota.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. balandžio 24 d. sprendimų Nr.15/6-8-12PR-48, Nr.15/6-8-12PR-49 2 punktus, kuriais Rusijos Federacijos piliečiams L.M. ir D.D. nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, panaikino, įpareigodamas atsakovą išnagrinėti jų bylas ir priimti sprendimus šioje dalyje iš naujo.
Teismas konstatavo, kad prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties", kurio 86 straipsnis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. To paties įstatymo 80 straipsnyje įtvirtinta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas - nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra priežasčių, nurodytų šio įstatymo 89 straipsnyje.
Iš į bylą pateiktos tyrimo medžiagos teismas nustatė, jog L. M. 2007 m. vasario 19 d. pateikė prašymą suteikti jai ir jos nepilnamečiui sūnui D.D. prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2002 m. gyveno Voronežo srityje (iki tol – Čečėnijoje), vyras miręs, todėl ji viena augina sūnų, išvažiavo iš Čečėnijos, norėdama suteikti jam išsilavinimą ramioje aplinkoje, tačiau vietiniai Voronežo srities gyventojai juos priėmė nedraugiškai, grasino, sūnus keletą kartų buvo sumuštas. Dėl vietinių gyventojų priešiškumo kreipėsi į valdžios institucijas, tačiau iš jų pasityčiodavo. Todėl atsidūrė Lietuvoje, siekdama suteikti sūnui ramią aplinką ir išsilavinimą (MD byla Nr.RUS0606, b.l. 3-6). Vėlesnės apklausos (2007 m. kovo 7 d.) metu pareiškėja nurodė, kad 2006 m. rugsėjo ar spalio mėnesį iš Voronežo srities grįžo į Čečėniją, tačiau iš kilmės šalies išvyko, baimindamasi dėl savo sūnaus gyvybės, įtemptos politinės situacijos (byla Nr.RUS0606, b.l.7-11, 27-48).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Migracijos departamento atliekamo tyrimo procedūrą įtvirtina Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr.1V-361 patvirtinta Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarka (toliau – ir Tvarka), kurios 65 punktu nustatyta, kad, surinkę atitinkamą informaciją, Migracijos departamento valstybės tarnautojai atlieka tyrimą, siekdami nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso" numatytą pabėgėlio sąvoką, įtvirtintą Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje. Šis įstatymas numato tokius būtinus prašomam statusui suteikti nustatytinus elementus: 1) prieglobsčio prašytojas jaučia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas ir yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų arba už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų; 2) persekiojimas grindžiamas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu; 3) prieglobsčio prašytojas negali ar bijo naudotis savo pilietybės valstybės (neturint atitinkamos užsienio valstybės pilietybės - nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės) gynyba arba negali ar bijo į ją grįžti; 4) nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas. Teismas pažymėjo, kad esminiai pabėgėlio sąvokos elementai yra susiję su persekiojimu, kurį šiuo atveju pareiškėja L.M. mano esant dėl sūnaus tautybės. Todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar toks persekiojamas realus, t.y. reikšmingomis laikytinos aplinkybės, patvirtinančios tokios baimės pagrįstumą ar nepagrįstumą.
Teismas nustatė, kad atsakovas priėmė skundžiamus sprendimus, išnagrinėjęs pareiškėjų nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus ir remdamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2007 m. balandžio 23 d. išvadomis Nr.(15/6-8)13PR-48RN bei Nr.(15/6-8)13PR-49RN (byla Nr.RUS0606, b.l.54-57; byla Nr.RUS0607, b.l.37-40). Skundžiamų sprendimų 1 punktu Rusijos Federacijos piliečiams L.M. ir D.D. nuspręsta nesuteikti pabėgėlio statuso dėl to, kad nepateikti argumentai dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš juos. Antruoju sprendimų punktu nuspręsta nesuteikti jiems papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (MD byla Nr.RUS0606, b.l.58-59;MD byla Nr.RUS0607, b.l.41-42).
Teismas konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimai išties yra per daug abstraktūs, nors ginčo dėl to, jog čečėnų tautybės asmenys yra diskriminuojami Rusijoje, nėra, tačiau tai, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, ne visada besąlygiškai reiškia pagrindą prieglobsčiui suteikti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nė vieno išpuolio prieš sūnų negalėjo pagrįsti įrodymais, nepaaiškino, kokios priežastys jai trukdo pateikti medicinines pažymas apie sūnaus sumušimą, kreipimąsi į valdžios institucijas ir pan. Akcentavo, kad D.D. atsisakė nuo apklausos, o tai, nesant pagrįstų duomenų įsitikinti pasakojimo realumu, trukdo visapusiškai atlikti tyrimą. Teismo konstatavimu, aplinkybė, kad pareiškėjos sūnus buvo galimai įžeidinėjamas, nesudaro pagrindo prieglobsčiui (pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai) gauti, nes baimė būti persekiojamam, kankinamam ir t.t. (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo statymo 86, 87 straipsniai) turi būti pagrįsta, t. y. prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę (dėl subjektyvaus faktoriaus), o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Tokių duomenų byloje nesurinkta, todėl atvykimo į Lietuvą priežastys neįvertintos kaip tinkamos prieglobsčio suteikimo sąlygos.
Teismas konstatavo, kad nenustatyta ir kita būtina pabėgėlio statusui suteikti sąlyga - prieglobsčio prašytojas negali ar bijo naudotis savo pilietybės valstybės gynyba arba negali ar bijo į ją grįžti. Pareiškėja, kalbėdama apie negalėjimą sugrįžti į Voronežo sritį, teigė, jog kreipėsi į valdžią, o tai, teismo nuomone, rodo, jog tokia gynyba yra prieinama, be to, iš 2007 m. kovo 5 d. Migracijos departamento pažymos Nr.RU-10-124 „Apie žmogaus padėtį Rusijos Federacijoje; Čečėnijos Respublikoje bei kituose Rusijos Federacijos regionuose" nustatyta, jog neteisėti valdžios veiksmai dažniausiai pasireiškia atsisakymu registruoti gyvenamąją vietą ilgiau kaip 90 dienų, atsisakymu pakeisti senus pasus į naujus, reikalavimu perkeltiems čečėnų tautybės asmenims įrodyti, jog jie yra Rusijos Federacijos piliečiai ir t. t. (byla Nr.RUS0606, b.l.49-53). Pažymoje nurodyta, jog daugeliu atvejų nėra vidaus persikėlimo alternatyvos, čečėnai dažnai nepageidaujami kaip butų nuomininkai ir pan. Tačiau nustatyta, jog pareiškėja jau kartą (2002 m.) persikėlė šalies viduje, (duomenys neskelbtini) turėjo nuolatinę registraciją bei darbą, 2005 m. gegužės 26 d. gavo naują pasą (byla Nr.RUS0606, b.l.49-53). Teismo konstatavimu, tai rodo, jog rimtų trukdžių naudotis pilietybės valstybės gynyba nėra, o baimė į pilietybės valstybę grįžti yra perdėta. Todėl tenkinti skundą dėl nepagrįsto atsisakymo suteikti pabėgėlio statusą nenustatyta pagrindo.
Dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą, teismas nurodė, jog aplinkybes, susijusias su šia apsauga – negalėjimą gyventi Čečėnijoje dėl tebesitęsiančių karo veiksmų, bendrą nesaugumą, žuvusio sutuoktinio kovojimą Dudajevo pusėje - pareiškėja nurodė tik paskutinės apklausos metu, iki tol teigė į Lietuvą prašyti prieglobsčio atvykusi iš Voronežo srities. Pareiškėja teismui pateikė pažymą (b.l.35-36), kad ji ir sūnus nuo 2006 m. gegužės 6 d. iki 2006 m. lapkričio 10 d. buvo registruoti Čečėnijos respublikos Kurgalojaus rajono Kurgalojaus mieste, nors apklausose teigė, kad į Čečėniją grįžo 2006 m. rugsėjo - spalio mėnesiais, gyveno Grozne, o pagal pasą iš paskutinės gyvenamosios vietos -Voronežo srities – nebuvo išregistruota. 2007 m. kovo 5 d. pažymos teiginiai, kad pareiškėja Voroneže asmeninės nuosavybės teise turi ar turėjo nekilnojamojo turto (namą), įvertinti kaip nepagrįsti, nes rašytinių įrodymų apie tai byloje nepateikta, pareiškėja tokios aplinkybės nenurodė ir apklausose. Teismo konstatavimu, pakartotinai nagrinėjant prašymą suteikti papildomą apsaugą, būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjai turi galimybę grįžti gyventi į Voronežo sritį, taip pat ir aplinkybes dėl pareiškėjos vyro kovos Dudajevo pusėje, nes šios aplinkybės atsakovo nėra tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir įpareigoti teismą priimti naują sprendimą. Teigia, kad 2007 m. balandžio 24 d. sprendimais Nr.15/6-8-12PR-48 ir 15/6-8-12PR-49 pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjams (Rusijos Federacijos piliečiams) prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes nebuvo pateikta priežasčių prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimui Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, jog sprendimas nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus turimą informaciją apie padėtį Rusijos Federacijoje, prieglobsčio prašytojų individualią istoriją ir pateiktus faktus, kurie buvo pilnai ištirti, bei 2004 m. liepos 1-2 dienomis Briuselyje (Belgija) įvykusio Europos Komisijos Prieglobsčio reikalų juristų tinklo susitikimą prieglobsčio prašytojų iš Čečėnijos klausimais (Vokietijos, Austrijos, Belgijos atstovai jame teigė, kad vidinio persikėlimo alternatyva yra, ypač jei Rusijos Federacijoje gyvena giminaičiai, kurie gali paremti). Nustatyta, jog L.M. gyveno Voronežo srityje, Rusijos Federacijoje, nuo 2002 m. Ten ji turėjo visas socialines garantijas: sveikatos draudimą, registraciją, nekilnojamąjį turtą, darbą, sūnus lankė mokyklą. Padaryta išvada, kad ji naudojosi vidaus persikėlimo alternatyva, jai buvo suteiktos visos piliečiams teikiamos garantijos ir jos kilmės valstybė, Rusijos Federacija, suteikė jai veiksmingą apsaugą nuo gręsiančio pavojaus Čečėnijoje.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos. Paaiškino, kad L.M. apklausos metu išvykimo iš kilmės valstybės priežastimi nenurodė vyro dalyvavimo I-ajame Čečėnijos kare . Tai buvo nurodyta kaip aplinkybė, kodėl ji viena augina sūnų. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie tai, kas jai gresia dėl to, kad vyras 1994 metais porą mėnesių kovojo I-jo Čečėnijos karo metu. Apklausos metu ji minėjo, kad buvo iškviesta į milicijos skyrių Voroneže (Rusijos Federacija), kur jos klausinėjo apie vyrą, tačiau jokių priemonių jos pačios ir jos sūnaus atžvilgiu milicijos pareigūnai nesiėmė. Daugiau faktų apie galimą persekiojimą dėl vyro ji nenurodė. Kadangi L.M. šią aplinkybę nurodė kaip reikšmingą tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, apelianto nuomone, teismo sprendimo argumentas dėl jos vyro kovų Dudajevo pusėje aplinkybės netinkamo išnagrinėjimo ir įvertinimo yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojos pateikta istorija nesudaro pagrindo suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai klaidina teismą, siekdami atitikti papildomai apsaugai keliamus reikalavimus, todėl jų nurodomas faktas negali būti vertinamas kaip patikimas, juolab, kad prieš atliekant apklausą, pareiškėja pasirašė, jog žino, kad duomenų, kuriuos ji pateiks per apklausą, pagrindu bus priimtas sprendimas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Apelianto nuomone nepagrįstas teismo teiginys, kad nebuvo ištirtos L.M. ir jos sūnaus gyvenimo Voronežo srityje galimybės, nes minėta Rusijos Federacijos pilietė turi Rusijos Federacijos vidaus pasą, kuriame yra spaudas, patvirtinantis jos registraciją Voronežo srityje, kur ji gyveno nuo 2002 m., turėjo visas socialines garantijas (sveikatos draudimą, registraciją, nekilnojamąjį turtą, darbą, sūnus lankė mokyklą). Iš to darytina išvada, kad prieglobsčio prašytoja jau naudojosi vidaus persikėlimo alternatyva, jai buvo suteikiamos visos piliečiams teikiamos garantijos ir tokiu būdu jos kilmės valstybė (Rusijos Federacija) suteikė jai veiksmingą apsaugą nuo gresiančio pavojaus Čečėnijoje.
Pažymėjo, kad 2007 m. kovo 5 d. pažymoje pateikiama bendro pobūdžio informacija apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje, Čečėnijos Respublikoje bei kituose Rusijos Federacijos regionuose. Šioje pažymoje nėra rašoma, ar Rusijos Federacijos pilietė L. M. turi Voroneže jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tačiau remiantis jos brolio A. M. apklausos protokole užfiksuota informacija, L.M. turėjo jai nuosavybės teise priklausantį namą, kurį nupirko brolis ir užrašė jos vardu.
Apelianto nuomone, teismo posėdžio metu pateikto liudijimas apie piliečių registraciją pagal atvykimo vietą, autentiškumas kelia abejonių, nes pagal Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijos įsakymu patvirtintą instrukciją dėl Rusijos Federacijos piliečių registracijos ir išbraukimo iš registracijos pagal atvykimo ir gyvenamąją vietą Rusijos Federacijos ribose L.M. pateikta liudijimo forma neatitinka instrukcijos 3-ame priede nurodytos formos reikalavimų. Remiantis minėtos Instrukcijos 1.3 punktu, atvykimo vieta yra vieta, kur pilietis laikinai gyvena (viešbutis, sanatorija, poilsio namai, pensionatas, kempingas, ligoninė, turistinė bazė, kita panaši įstaiga, taip pat gyvenamoji patalpa, kuri nėra piliečio gyvenamoji vieta). Instrukcijos 2.6.1 punkte nurodyta, kad liudijimas apie piliečių registraciją pagal atvykimo vietą pagal trečią formą yra pildomas rašomosiomis mašinėlėmis arba spausdintuvais, draudžiami trumpinimai ir įrašų taisymai. Teismui pateiktas liudijimas neatitinka nurodytų reikalavimų. Liudijime nurodytos atvykimo ir buvimo Čečėnijoje datos nesutampa su datomis, nurodytomis prieglobsčio prašytojos apklausos metu (ji minėjo, kad Voronežo srityje gyveno iki 2006 m. rugsėjo, o liudijimas išduotas 2006 m. gegužės 10 d. ir galioja nuo 2006 m. gegužės 10 d. iki 2006 m. lapkričio 10 d.). Be to, liudijime nurodytas gyvenamosios vietos adresas nėra nurodytas nė viename prieglobsčio byloje esančiame apklausos protokole ar pačios pareiškėjos pildytoje anketoje (apklausos metu ji nurodė, kad atvykusi į Čečėniją gyveno kartu su brolio A. šeima Grozno mieste, (duomenys neskelbtini) ). Atkreipė dėmesį į tai, kad Čečėnijos Respublikoje nėra Kurgalojaus rajono, kurį mini teismas savo sprendime (yra Kurčalojaus rajonas). Teigia, kad pateiktas atvykimo liudijimas negali būti vertinamas kaip įrodymas prieglobsčio byloje.
Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovas nurodė, kad teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, rėmėsi abejotinais faktais, o pareiškėjai klaidino teismą, pateikdami abejonių keliantį atvykimo liudijimą, naujas „svarbias" aplinkybes, Departamentui nustačius, kad minėti Rusijos Federacijos piliečiai turi galimybę grįžti gyventi į Rusijos Federaciją, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime dėstomi argumentai analogiški pateiktiems pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą. Pareiškėja taip pat nurodo, jog teismas, aptardamas papildomos apsaugos nesuteikimo klausimą, pagrįstai nurodė, kad šis klausimas buvo išnagrinėtas nepakankamai. Pareiškėja teigia neslėpusi kaip išvykimo iš kilmės šalies priežasties vyro dalyvavimo pirmajame Čečėnijos kare (apeliantas pripažįsta, jog tai ji paminėjusi kaip aplinkybę, kodėl viena augina sūnų). Įrodymų, kad dėl vyro dalyvavimo karo veiksmuose gresia pavojus jai ir sūnui, kad sūnus buvo sumuštas ir pan., pareiškėja nurodo negalinti pateikti, nes jokia Rusijos Federacijos institucija neišduos pažymos apie tai, kad jos teisės pažeidžiamos dėl vyro dalyvavimo karo veiksmuose. Neteisingi ir apelianto teiginiai apie tai, kad jai Voronežo srityje priklauso namas, nes namas nebuvo pirktas jos vardu (A.M. apklausos protokolo lapo kopija apelianto aiškinama neteisingai), minėtame name ji gyveno nuomininkės teisėmis. Pareiškėja teigia, jog apeliantas nepagrįstai remiasi Rusijos Federacijos piliečių registracijos ir išbraukimo iš registracijos pagal atvykimo ir gyvenamąją vietą Rusijos Federacijos ribose instrukcija, nes minėta instrukcija neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, neišversta į valstybinę kalbą, į bylą nepateiktas jos oficialus tekstas. Pareiškėja paaiškina, jog pažyma apie jos registraciją Čečėnijos Respublikoje atsirado po šioje byloje esančių jos apklausų, nes, išvykdama iš kilmės valstybės, ji negalėjo numatyti visų problemų, galinčių kilti Lietuvoje, todėl neturėjo su savimi visų reikalingų dokumentų. Pareiškėja nurodo, kad ji negalėjo tiksliai prisiminti visų atvykimo bei išvykimo datų, tačiau pažymi, kad jos parodymai byloje ir teismo posėdyje iš esmės sutampa, juose nėra neatitikimų, kuriuos galima būtų traktuoti kaip klaidinančius arba vilkinančius tyrimą.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas D.D. prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo teiginiai, jog jis, gyvendamas su motina Voronežo srityje, Rusijos Federacijoje, turėjo visas socialines garantijas ir jo kilmės valstybė - Rusijos Federacija - suteikė jam veiksmingą apsaugą nuo pavojaus, gresiančio Čečėnijoje, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir atsakovo pateiktiems dokumentams. Migracijos departamento 2007 m. kovo 5 d. pažymoje "Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje; Čečėnijos Respublikoje bei kituose Rusijos Federacijos regionuose" Nr. RU-10-124 pažymima, kad šiuo momentu čečėnams nėra vidaus saugumo alternatyvos, kadangi dažnai vykdomi žmogaus teisių pažeidimai, asmenys, įvykdę šiuos pažeidimus, nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn, stokojama šalies valdžios atsakomybės už vietos bei regioninės valdžios veiksmus; įstatymai prieštarauja nacionalinei ir tarptautinei teisei, vyrauja priešiškumas čečėnų tautybės asmenims, daug rasinio pobūdžio išpuolių, įstatymų vykdytojai demonstruoja šališką požiūrį į čečėnus, vykdomi savavališki suėmimai ir sulaikymai, žmogaus teisių pažeidimai, tikrinant asmens dokumentus bei juos neteisėtai atimant. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo manymu, leidžia teigti, kad visoje Rusijos Federacijoje egzistuoja nuolatinis pavojus čečėnų tautybės asmenims (jo parodymai teisme patvirtino šios informacijos pagrįstumą). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad neigiamą situaciją su žmogaus teisėmis Rusijos Federacijoje čečėnų atžvilgiu patvirtina įvairūs šaltiniai. Tai sudaro pagrindą suteikti jam papildomą apsaugą (atitinkama informacija pateikta motinos atsiliepime į apeliacinį skundą). Nors pavojus yra bendro pobūdžio, pareiškėjo manymu, jis sudaro pagrindą suteikti jam papildomą apsaugą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" 87 straipsnį, nes grįžus į Rusijos Federaciją, yra reali grėsmė, kad bus žeminamas jo orumas, pažeidinėjamos jo teisės ir pagrindinės laisvės, sudarytos sąlygos sistemingiems teisių pažeidimams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstos, tiek neapskųstos sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Todėl kolegija patiktina visą bylą, taip pat pasisako ir dėl neapskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 19 d. Rusijos Federacijos pilietė L.M. pateikė Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Tribonių užkardos pareigūnams prašymą suteikti jai ir kartu su ja atvykusiam jos nepilnamečiui sūnui D.D., gimusiam 1991 metais, prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja turėjo su savimi Rusijos Federacijos piliečio pasą, 2005 m. gegužės 26 d. išduotą Voronežo srities Vechnechavsko rajono vidaus reikalų skyriuje. D.D. turėjo to paties vidaus reikalų skyriaus 2005 m. lapkričio 23 d. išduotą Rusijos Federacijos piliečio pasą, taip pat 2003 m. kovo 13 d. Čečėnijos Respublikos Šatojskij rajono civilinės metrikacijos skyriaus kartotinai išduotą gimimo liudijimą. Prašyme pareiškėja nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko tikslu prašyti prieglobsčio (byla Nr.RUS0606, l.2-6, 7-11, 12-13, byla Nr.RUS0607, l.2-5, 17-19).
Užsieniečių teisinės padėties įstatymas numato tris prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo formas: pabėgėlio statusą, papildomos apsaugą arba laikinąją apsaugą (UTPĮ 2 straipsnio 23 dalis, 66 straipsnis).
Atsakovas 2007 m. balandžio 24 d. sprendimais Nr. 15/6-8-12PR-48, Nr.15/6-8-12PR-49 nusprendė Rusijos Federacijos piliečiams L.M. ir D.D. nesuteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso, kadangi jie neatitinka Užsieniečių teisinės apsaugos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Tais pačiais sprendimais atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių taikyti Užsieniečių teisinės apsaugos įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jei nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje“. Šioje įstatymo normoje išvardytos pabėgėlių statuso suteikimo sąlygos yra iš esmės analogiškos Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms. Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas į šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pagal Europos Sąjungos 1996 m. kovo 4 d. Bendrąją poziciją, nustatytą remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu dėl sąvokos „pabėgėlis“ apibrėžimo pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį suderinto taikymo, pilietinis karas, vidaus ar visuotinai ginkluoti konfliktai ir su tuo susiję pavojai nėra savaime pakankamas pagrindas pabėgėlio statusui suteikti.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja prašė suteikti sau ir nepilnamečiui sūnui D.D. pabėgėlio statusą motyvuodama persekiojimo baime dėl sūnaus priklausymo čečėnų tautybei. Teigė, kad bijo grįžti į Rusijos Federaciją, kadangi Voronežo srityje, kur gyveno nuo 2002 metų, jos sūnus buvo įvairiais būdais persekiojamas ir žeminamas dėl priklausymo čečėnų tautybei (jautė bendruomenės priešiškumą, buvo sumuštas, įžeidinėjamas mokykloje ir pagal gyvenamąją vietą ir pan.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos L.M. raštu pateiktą informaciją, pareiškėjų teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. pažymą Nr.RU-10-124 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje; Čečėnijos Respublikoje ir kituose Rusijos Federacijos regionuose“, 2007 m. balandžio 23 d. išvadas dėl prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjams, pagrįstai vertino, kad pareiškėjai neatitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui suteikti. Kaip konstatuota Migracijos departamento pažymoje Nr.RU-10-124, čečėnų tautybės asmenys Rusijos Federacijoje gali patirti atitinkamų suvaržymų ir draudimų, ypač dėl įvairių dokumentų išdavimo, kurie yra privalomi būtini įvairioms teisėms užtikrinti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai naudojosi pilietybės valstybės institucijų paslaugomis, gavo reikiamus dokumentus. Pasinaudoję vidaus persikėlimo alternatyva pareiškėjai nuo 2002 metų gyveno Rusijos Federacijoje, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo 2002 m. sausio 8 d. su nepilnamečiu sūnumi buvo nuolat įregistruota šioje gyvenamojoje vietovėje, 2005 metais pareiškėjai ir jos sūnui buvo išduoti nauji Rusijos piliečių pasai, į juos įdėti nuolatinės registracijos tuo pačiu adresu spaudai. Pareiškėja dirbo, jos sūnus lankė mokyklą, abu turėjo galimybę naudotis socialinėmis garantijomis. Pareiškėjo D.D. galimai patirti diskriminavimo atvejai dėl jo tautybės jo pilietybės valstybėje bei galima baimė patirti tokį diskriminavimą ateityje nėra pagrindas suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad galimas diskriminavimas buvo tokio pobūdžio (pagal šiurkštumą), kad jį būtų galima laikyti persekiojimu Ženevos konvencijos prasme. Kaip matyti iš pareiškėjos prašymo suteikti jai ir sūnui prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo anketos, pareiškėja akcentavo, kad prašydama prieglobsčio ji siekia užtikrinti sūnui sąlygas mokytis ramioje aplinkoje, įgyti gerą išsilavinimą ir ateitį. Bylos medžiaga nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja ar jos sūnus buvo realiai ir individualiai persekiojami Rusijos Federacijoje dėl jų tautybės, jaučia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamais dėl tautybės, ir būdami už valstybės, kurios piliečiai jie yra, ribų dėl minėtos priežasties bijo į ją grįžti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nepakeistas atsakovo 2007 m. balandžio 24 d. sprendimų Nr. 15/6-8-12PR-48, Nr.15/6-8-12PR-49 dalis, kuriomis nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Papildomos apsauga gali būti suteikta tik tuo atveju, jei byloje nustatomi faktiniai duomenys, kurie leidžia daryti išvadą, kad asmens baimė patirti bent vieną iš Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytų grėsmių yra visiškai pagrįsta.
Kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra visiškai ištirtos aplinkybės dėl pareiškėjų atitikties Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies sąlygoms ir šios aplinkybės turi būti tiriamos papildomai.
Kaip matyti iš Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo, papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui, kuris yra už kilmės valstybės ribų, gali būti suteikta esant pagrįstai baimei dėl grėsmės, kad bus pažeistos jo, kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. pažymos Nr.RU-10-124 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje; Čečėnijos Respublikoje ir kituose Rusijos Federacijos regionuose“ pateikiami duomenys apie žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus Rusijos Federacijoje, Čečėnijos Respublikoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai akcentuoja jų diskriminavimą dėl priklausymo čečėnų tautybei. Nurodo, kad gyvendami Voroneže, t.y. pasinaudoję vidaus persikėlimo alternatyva, jie jautė vietos bendruomenės nepakantumą, persekiojimo grėsmę, buvo įžeidinėjami dėl tautybės ir tokiu būdu buvo pažeidžiamos jų, kaip žmonių pagrindinės teisės ir laisvės. Diskriminavimas bet kokio forma dėl priklausymo atitinkamai tautybei visuotinai pripažįstamas žmogaus teisių pažeidimu. Byloje nėra visiškai ištirta ir atitinkamai motyvuota žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių prasme, ar pareiškėjams nėra pagrįstos baimės, kad jiems grįžus į kilmės šalį bus pažeistos jų, kaip žmonių teisės ir pagrindinės laisvės.
Kaip matyti iš atsakovo 2007 m. balandžio 24 d. sprendimų Nr. 15/6-8-12PR-48, Nr.15/6-8-12PR-49 antrųjų punktų, Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė nė vieno iš Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytų grėsmių pareiškėjams jų kilmės valstybėje (galimo jų kankinimo ar žiauraus elgesio su jais; nepagrįsto baudimo; pagrindinių jų, kaip žmonių teisių ir laisvių pažeidimų), tačiau nėra pagrindo šias sprendimų dalis laikyti pakankamai pagrįstomis , kad būtų galima vienareikšmiai daryti išvadą, jog pareiškėjai neatitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Minėtuose sprendimų punktuose nurodyta, kad pareiškėja su sūnumi naudojosi vidaus persikėlimo alternatyva (Voronežo srityje) ir jų kilmės valstybė, Rusijos Federacija, suteikė jiems veiksmingą apsaugą (išdavė dokumentus, įregistravo, suteikė atitinkamas socialines garantijas) nuo gresiančio pavojaus Čečėnijoje. Taigi, minėtose sprendimų dalyse pavojaus grėsmė pripažįstama, tačiau jos pobūdis neįvardytas.
Kolegija pažymi, kad nėra tinkamai ištirtas ir sprendime motyvuotai įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, kurios nurodytos pareiškėjos dokumentuose, surašytuose iki Migracijos departamento sprendimo priėmimo. Iš prieglobsčio suteikimo bylos matyti, kad prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėja pateikė laisva forma, prašymo pateikimo dieną pasienio užkardos pareigūnas užpildė patvirtintos formos prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolą. 2007 m. kovo 7 d. pareiškėja užpildė prieglobsčio prašytojo anketą, kurioje nurodė naują aplinkybę – sutuoktinio žūtį kare 1994 metais ir su tuo susijusią baimę dėl galimų neteisėtų veiksmų jos ir sūnaus atžvilgiu. 2007 m. balandžio 3 d. Užsieniečių registracijos centre buvo surašytas prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas lietuvių kalba. Iš protokolo matyti, kad vertėjas nedalyvavo (nurodyta, kad apklausa atlikta ir protokolas perskaitytas rusų kalba), nors pagal Užsieniečių teisinės pagalbos įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia prieglobsčio prašytojams teisę prašymo nagrinėjimo metu naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis. Protokolo dalis, kurioje turi būti nurodyta apklausą atlikusio asmens pareigos, pavardė, parašas, neužpildyta. Todėl nėra aišku kas atliko pareiškėjos apklausą ir užrašė pareiškėjos paaiškinimus. Į šį protokolą įrašyta, kad pareiškėjos sūnus nuo apklausos atsisakė. Minėtame protokole pateikta informacija dėl galimo pareiškėjų, kaip žmonių teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimo yra detaliausia. Kolegija pažymi, kad dėl minėtų protokolo surašymo procesinių pažeidimų jame pateiktą informaciją negalima vertinti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies prasme kaip patikimą ir ja remtis arba atmesti kaip nepagrįstą. Todėl minėtame protokole nurodyti duomenys turi būti patikrinti iš naujo ir laikantis procesinių reikalavimų, ypač pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad 2006 metais (datos byloje nurodytos skirtingos) ji su sūnumi iš gyvenamosios vietos Voronežo srityje dėl įvairaus pobūdžio tautinės diskriminacijos išvyko į Grozną (sprendimuose teigiama, kad kilmės valstybė Voronežo srityje jiems suteikė veiksmingą apsaugą). Pasak pareiškėjos, 2007 m. vasario mėnesį iš Čečėnijos ji išvyko su sūnumi jausdama grėsmę jo gyvybei dėl įtemptos politinės situacijos, todėl jie jaučia baimę grįžti tiek į Voronežo sritį, tiek į Čečėniją dėl galimo jų, kaip žmonių teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimo. Visi minėti pareiškėjų paaiškinimai ir nurodytos aplinkybės Migracijos departamente turėtų būti ištirti ir motyvuotai įvertinti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų aspektu.
Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai panaikino atsakovo 2007 m. balandžio 24 d. sprendimų Nr.15/6-8-12PR-48, Nr.15/6-8-12PR-49 2-ius punktus, pagrįstai įpareigojo išnagrinėti pareiškėjų bylas ir priimti sprendimus šioje dalyje iš naujo. Naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimo dalį nėra pagrindo. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu,
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.