- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-205/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys (pran.), Elena Vainienė
- Nuteistasis
- N. R., Č. K., V. O.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo N. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš N. R. priteista 6 429 Lt A. G. turtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti Č. K. ir V. O. , tačiau nuosprendis dėl jų neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. R. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė V. G. , o Č. K. ir V. O. bendrais veiksmais, iš anksto nepažadėję, paslėpė šio sunkaus nusikaltimo pėdsakus, tai yra V. G. lavoną, o nusikaltimą padarė šiomis aplinkybėmis: 2006 metų gegužės-birželio mėn., tiksli data nenustatyta, N. R. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, garažų masyve, esančiame Islandijos pl. 85, Kaune, tarpusavio konflikto metu tyčia vienuolika kartų smogė peiliu V. G. į kaklą, galvą, krūtinę, taip padarė jam pjautinę žaizdą kakle, dvi aklas durtines-pjautines kairio smilkinio ir krūtinės žaizdas, aštuonias kiaurymines durtines-pjautines žaizdas krūtinės kairėje pusėje su širdies ir kairio plaučio pažeidimais, dėl ko įvyko nukraujavimas į kairės krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmes, širdies tamponada.
Po to Č. K. ir V. O. bendrai veikdami su N. R. ir dar su vienu asmeniu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, žinodami, kad N. R. nužudė V. G. , iš anksto nepažadėję ir su N. R. dėl to iš anksto nesitarę, įkišo V. G. lavoną į plastikinį maišą, kurį įmetė į šalia Islandijos pl. 85 pažymėtų garažų masyvų esantį vandens telkinį, o dar vėliau po kelių dienų ištraukė nužudytojo kūną iš šio vandens telkinio, sudėjo į krepšį, nunešė į Kleboniškio miško parką, esantį prie Briedžių tako gatvės, Kaune, kur užkasė, taip paslėpė lavoną.
Šalies argumentai
Nuteistasis N. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė. Teigia, kad per griežta bausmė ne taiso, bet žlugdo žmogų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nors jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau neoficialiai dirbo metalo supirktuvėje, pynė vainikus ir krepšelius, kuriuos pardavinėjo turguose. Be to, kai jau buvo paskelbta jo paieška, jis 2005 m. rugsėjo 25 d. atvyko į policiją ir prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to labai gailisi. V. G. jam ir jo draugei E. M. grasindavo susidoroti, dėl to jie jautė nuolatinį psichologinį spaudimą, net neidavo miegoti tol, kol nužudytasis, būdamas girtas, pirmasis neužmigdavo. Nesutinka su tuo, kad jis neigiamai charakterizuojamas. Nurodo, kad jis pusantrų metų gyveno Širvintų raj. Čiobiškio specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose, todėl šios įstaigos administracija jį gali teigiamai charakterizuoti. Be to, Romainių tuberkuliozės ligoninėje jis ir jo draugė E. M. rūpinosi V. G. , tačiau nukentėjusysis, būdamas paveiktas haliucinacijų, vaikėsi juos su lazda, padegė garažą, dėl ko sudegė jų turtas ir visi apsinuodijo smalkėmis. Anot apelianto, šios aplinkybės ir V. G. psichologinis spaudimas, gąsdinimai susidoroti turėjo įtakos nusikaltimui padaryti. Prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.
N. R. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo N. R. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. N. R. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino visapusiškai, ne vien tik kaltinimo, bet ir nuteistąjį teisinančiu aspektu. Nuteistasis neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, todėl nuosprendis peržiūrimas tik dėl švelnesnės bausmės paskyrimo.
Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Kauno apygardos teismas, skirdamas N. R. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nusikalstama veika baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino N. R. asmenybę (niekur nedirba, charakterizuojamas neigiamai, vedė amoralų gyvenimo būdą, girtavo, daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, teistas, nors teistumas išnykęs), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistasis nurodo, kad po to, kai buvo paskelbta jo paieška, jis atvyko į policiją ir prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl ko nuoširdžiai gailisi. Iš bylos medžiagos matyti, kad nužudęs V. G. , nuteistasis, veikdamas kartu su A. L. , nužudytojo lavoną įkišo į maišą su plytomis ir įmetė į šalia esantį vandens telkinį. Vėliau V. G. kūną iš jo ištraukė ir užkasė miške, nes bijojo, kad žmonės, semdami vandenį, jį gali rasti (t. 1, b. l. 102-104). Byloje nustatyta, kad po to, kai N. R. sužinojo apie Č. K. ir A. L. sulaikymą, jis nuo teisėsaugos pareigūnų pasislėpė. Po to, kai sugyventinė E. M. buvo iškviesta į policiją, jis skambino jai, tačiau atsiliepė policijos pareigūnas ir pasiūlė jam atvykti į policijos komisariatą. Tačiau nuteistasis į policiją nuvyko žymiai vėliau (t. 1, b. l. 91, 94, 104). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jie buvo keičiami, nebuvo nuoseklūs, nuteistasis siekė sušvelninti savo vaidmenį dėl padaryto nusikaltimo. Akivaizdu, kad padaręs nusikaltimą N. R. nuo teisėsaugos pareigūnų slapstėsi, o į policijos komisariatą atvyko ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ne savo valia, o priremtas įrodymų, bijodamas gresiančios bausmės už padarytą nusikaltimą. Tokie nuteistojo veiksmai, kai nusikaltimas buvo padarytas, negali būti pripažinti aktyviąja atgaila, o parodymai nuoširdžiais. Todėl pirmosios instancijos teismas N. R. prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis padėjo išaiškinti svarbias bylos aplinkybes ar kitus asmenis, dalyvavusius padarant šį nusikaltimą.
Apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, paskyrė N. R. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra nežymiai didesnė už įstatyme (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo. Tai, kad nuteistasis dirbo, iki nusikaltimo rūpinosi nužudytuoju V. G. , o šis netinkamai elgėsi, psichologiškai terorizavo nuteistąjį ir jo sugyventinę E. M. , gąsdino susidoroti, sukėlė gaisrą ir dėl to sudegė apelianto turtas, nėra pakankamas motyvas švelninti bausmę. Tai tik patvirtina, kad nuteistojo ir nužudytojo tarpusavio santykiai buvo blogi. Juo labiau minėto atvejo negalima vertinti kaip būtinosios ginties, nes nėra šios situacijos požymių, be to, apeliantas šios situacijos net nemotyvuoja. Iš Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų charakteristikos matyti, kad N. R. baigė devynias klases, jo elgesys buvo įvertintas patenkinamai, tačiau paklūsta draugų įtakai, neturi asmeninės nuomonės. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas pilnametis, todėl jo asmenybės charakteristika iš Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų neturi jokios įtakos ne tik bausmės rūšiai parinkti, bet ir jos dydžiui nustatyti. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad N. R. nusikalstamos veikos padarymo metu veikė ne būtinosios ginties situacijoje arba nusikaltimą padarė staiga labai susijaudinęs. Nuteistasis minėto dalyko skunde net neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių vertinti kitaip.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, N. R. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.
Atsižvelgdama į visus aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti dėl apeliacinio skundo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo N. R. apeliacinį skundą atmesti.