Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-23 · Civilinė byla Nr. 2A-2062-467/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-23
Bylos Nr.
2A-2062-467/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-13797-2011-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alma Urbanavičienė
Atsakovas
L. Č.
Ieškovas
A. N.
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-2062-467/2012Teisminio proceso Nr.2-01-3-13797-2011-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 23 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės L. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei L. Č. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. N. 2011 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės L. Č. 3 714 Lt skolos, 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2006 m. spalio 24 d. paskolino atsakovei 3 964 Lt, kuriuos atsakovė įsipareigojo grąžinti dalimis, tačiau grąžino iš viso tik 250 Lt, todėl likusią skolos dalį prašė iš jos priteisti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui A. N. iš atsakovės L. Č. 3 714 Lt skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. rugsėjo 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 145 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovė L. Č. pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, prašydama preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Ieškovė nurodė, jog nuo 2003 m. rugpjūčio 25 d. dirbo UAB „Auksinis varnas“, kurio generalinis direktorius buvo ieškovas A. N., o nuo 2004 m. vasario 18 d. ieškovė buvo motinystės atostogose. Ieškovas 2006 m. spalio 24 d. pasikvietė atsakovę ir jai pranešė, jog dėl atsakovei padidinto atlyginimo UAB „Auksinis varnas“ turėjo nuostolių, nes turėjo sumokėti mokesčius valstybei, iš viso 3 964 Lt. Ieškovui diktuojant, atsakovė surašė ir pasirašė paskolos raštelį. Atsakovė neteisingai suvokė sudaromo sandorio esmę bei aplinkybes, verčiant ieškovui A. N.. Ieškovo reikalavimą sumokėti skolą atsakovė vertina kaip kerštą dėl to, kad po motinystės atostogų ji nebegrįžo dirbti į UAB „Auksinis varnas“.

Atsiliepime į atsakovės prieštaravimus ieškovas A. N. nurodė, kad atsakovė paskolos raštelį pasirašė ne su UAB „Auksinis varnas“, o su ieškovu, kaip fiziniu asmeniu, kuris, žinodamas sunkią atsakovės materialinę padėtį, paskolino jai pinigines lėšas. Ieškovas niekada nėra prašęs atsakovės sumokėti jam 3 964 Lt dydžio nuostolius kaip mokesčius valstybei, nes ieškovo ir atsakovės nesiejo darbiniai santykiai ir ieškovas nemokėjo Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai draudžiamųjų pajamų. Pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jo ginčyti. Paskolos raštelyje yra atsakovės parašu patvirtintas ne tik paskolos raštelis, bet ir įrašai apie jo vykdymą, t.y. dalies paskolos grąžinimą. Be to atsakovė yra parašiusi laišką ieškovui, kuriuo prašė atidėti skolos grąžinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 16 d. sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą – priteisė ieškovui A. N. iš atsakovės L. Č. 3 714 Lt skolą pagal 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelį, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (3 714 Lt) nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 145 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, jog tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. tarp šalių buvo pasirašyta paskolos sutartis. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad paskolos raštelyje atskirai nenurodyta, jog pinigai atsakovei buvo perduoti ir kad ji pinigus gavo, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Paskolos perdavimo faktą patvirtina ne tik paskolos raštelis, bet ir atsakovės daliniai mokėjimai ieškovui. Kadangi skolos grąžinimo terminas suėjęs, o duomenų, patvirtinančių visišką skolos apmokėjimą, byloje nėra, teismas padarė išvadą, jog atsakovė savo įsipareigojimų grąžinti skolą ieškovui pilnai neįvykdė, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteisė likusią nesumokėtą skolos dalį – 3 714 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė L. Č. prašo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, taip pat perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmoje instancijoje. Nurodo, jog teismas nepagrįstai 2006 m. spalio 24 d. skolos raštelį prilygino paskolos sutarčiai ir priteisė ieškovui iš atsakovės tariamai jai paskolintą pinigų sumą. Teismas neteisingai pritaikė CK 6.870 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose. Atsakovė 2006 m. lapkričio 6 d. skolos lapeliu tik pripažino, kad yra skolinga ieškovui 3 964 Lt, ir įsipareigojo skolą mokėti dalimis. Skolos lapelyje nėra nurodytas joks skolos atsiradimo pagrindas, nenurodyta, kad atsakovei buvo perduoti pinigai, kad atsakovė įsipareigoja grąžinti paskolą ar paskolintus pinigus. Jokių pinigų iš ieškovo atsakovė nėra gavusi, o skolos raštelį surašė ir pasirašė, diktuojant ieškovui ir esant jo spaudimui. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad paskolos (pinigų) perdavimo faktą patvirtina atsakovės daliniai mokėjimai ir 2007 m. vasario 6 d. raštelis, kuriuo atsakovė atsiprašė už vėlavimą mokėti pinigus, bei jame esantis prierašas, kuriuo atsakovė įsipareigojo mokėti sąžiningai po tiek, kiek ji galės. Šie įrodymai tik patvirtina, kad atsakovė pripažino skolą ieškovui, nors ir neteisėtą, ir įsipareigojo ją mokėti, tačiau jie nepatvirtina, kad atsakovė iš ieškovo buvo gavusi paskolą (pinigus) ir tuo pačiu nepatvirtina paskolos sutarties sudarymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. 2006 m. lapkričio 6 d. skolos lapelyje ir 2007 m. vasario 6 d. raštelyje pinigų perdavimo faktas neatsispindi, kitų įrodymų dėl pinigų perdavimo ieškovas nepateikė, todėl teismas privalėjo konstatuoti, kad paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Teismas taip pat priteisė neprotingai dideles ieškovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. N. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas ieškovo apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, jog 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelis atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus paskolos sutarties formai bei turiniui, 2006 m. lapkričio 6 d. įrašas bei 2007 m. vasario 6 d. laiškas ieškovui patvirtina pinigų perdavimo faktą apeliantei, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Apeliaciniu skundu apeliantė deklaruoja ieškovo nesąžiningus veiksmus, teigdama, kad jis pasinaudojo apeliantės silpnumu, neinformuotumu ir nepatyrimu, suklydimu, pasirašant 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelį. Tačiau apeliantė pagal savo buhalterinį išsilavinimą turėjo puikiai suprasti dokumentų teisinę galią ir parašų svarbą, paskolos ir sudaromo sandorio esmę bei prisiimamus skolinius įsipareigojimus ieškovui – visa tai patvirtina apeliantės laiškai ir dalimis grąžinami skoliniai įsipareigojimai, todėl apeliantės teiginiai dėl suklydimo ar ieškovo nesąžiningų veiksmų yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais. Apeliantė taip pat nepateikia įrodymų, kad ieškovas paskolos rašteliu reikalauja atlyginti nuostolius už tariamus mokesčius valstybei, o ne dėl paskolos suteikimo apeliantei dėl sunkios finansinės padėties. Advokato teikiamos paslaugos ieškovui neviršija teisingumo ministro įsakymu patvirtintų maksimalių dydžių, advokatas teikė pastovias teisines paslaugas ieškovui, sprendžiant teisinius klausimus, susijusius su atsakove (teiktos pretenzijos atsakovei, rengtas ieškinys), dalyvavo teismo posėdžiuose (3 val.), todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo realios, būtinos ir pagrįstos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės L. Č. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad atsakovė L. Č. 2006 m. spalio 24 d. rašte nurodė, jog yra skolinga A. N. 3 964 Lt ir kad šią skolą atidavinės nuo 2006 m. lapkričio 6 d. po 100 Lt kas mėnesį iki 7 dienos (b.l. 5). Atsakovė L. Č. 2006 m. lapkričio 6 d. rašte nurodė, jog perduoda A. N. 100 Lt, norėdama padengti dalį įsiskolinimo (b.l. 6). Atsakovė L. Č. 2007 m. vasario 6 d. rašte atsiprašė, kad vėluoja mokėti kaip sutarta, ir nurodė, kad jau ketvirtą mėnesį nedirba, vyras labai serga, perduoda 150 Lt – tiek kiek gali, nurodydama, kad ir tiek dabar negali, nes išlaiko visą šeimą viena; prieraše nurodė, jog atsakovė mokės sąžiningai, bet po tiek, kiek galės (b.l. 7). Ieškovo atstovas 2011 m. birželio 13 d. pretenzija pareikalavo iš atsakovės sumokėti 3 714 Lt skolą ir 121 Lt nuostolius kreipiantis teisinės pagalbos per 7 dienas nuo šios pretenzijos gavimo dienos, nurodydamas, jog skolos nesumokėjus, ieškovas kreipsis į teismą dėl skolos išieškojimo (b.l. 9). Ieškovas 2011 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 3 714 Lt skolos, 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-11). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. preliminariu sprendimu (b.l. 14) ieškinį patenkino visiškai, o 2012 m. sausio 16 d. (galutiniu) sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą (b.l. 53-54). Teismas konstatavo, jog tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. tarp šalių buvo pasirašyta paskolos sutartis; paskolos perdavimo faktą patvirtina paskolos raštelis, atsakovės daliniai mokėjimai ieškovui; skolos grąžinimo terminui suėjus ir byloje nesant duomenų apie skolos sumokėjimą, teismas padarė išvadą, jog atsakovė savo įsipareigojimų grąžinti skolą ieškovui pilnai neįvykdė, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteisė likusią nesumokėtą skolos dalį – 3 714 Lt. Atsakovė L. Č. su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis. Esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Pastaruoju metu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t.y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-564/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paskolos suteikimo faktą patvirtina atsakovės pasirašytas 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelis, iš kurio turinio matyti, jog atsakovė iš ieškovo pasiskolino 3 964 Lt, įsipareigojo pasiskolintą sumą pradėti grąžinti nuo 2006 m. lapkričio 6 d., mokėdama po 100 Lt kas mėnesį iki mėnesio 7 dienos, o paskolos (pinigų) perdavimo faktą patvirtina atsakovės daliniai mokėjimai 2006 m. lapkričio 6 d. ir 2007 m. vasario 6 d. bei 2007 m. vasario 6 d. laiškas ieškovui. Atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelį pasirašė verčiama ieškovo, o jokių pinigų pagal jį iš ieškovo nėra gavusi, šis raštelis (kaip ir daliniai mokėjimai bei 2007 m. vasario 6 d. laiškas ieškovui) tik patvirtina, kad atsakovė yra skolinga ieškovui ir kad ji įsipareigojo skolą mokėti dalimis. Taigi ieškovė pirmosios instancijos teisme savo atsikirtimų į ieškovo ieškinį, taip pat ir apeliacinio skundo pagrindu nurodo aplinkybę, kad jokių pinigų pagal paskolos raštelį iš ieškovo nėra gavusi, todėl paskolos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog poreikis aiškinti sutartis atsiranda ne tik dėl ne visiškai aiškių sutarties sąlygų, bet ir esant ginčui, ar šalių ginčijama sutartis yra sudaryta. Sutarties turinio išsiaiškinimas įgalina nustatyti, ar paskolos sutartis yra sudaryta. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutarčių aiškinimui taikomi ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, kurių 4 skyrius yra skirtas išimtinai sutarčių aiškinimui. Skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t.y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių principų: 1) sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į protingo žmogaus kriterijų, kai tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes; 5) esant abejonių dėl sąvokų, atsižvelgiama į sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė); 7) sutarties sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 8) atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-201/2008; kt.).

Nagrinėjamu bylos atveju 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo atsakovei momento. Kaip teisingai nurodo apeliantė, šio raštelio teksto formuluotė – kad atsakovė skolinga ieškovui 3 964 Lt, pati savaime nepatvirtina šių pinigų perdavimo atsakovei fakto. Tačiau tokį faktą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kartu su šiuo skolos rašteliu patvirtina kiti byloje esantys duomenys, o būtent, kad atsakovė ieškovui 2006 m. lapkričio 6 d. sumokėjo 100 Lt, 2007 m. vasario 6 d. sumokėjo 150 Lt (b.l. 6-7). Šias aplinkybes patvirtino ir pati atsakovė. Atsakovė 2007 m. vasario 6 d. parašė raštelį ieškovui, kuriuo atsiprašė už vėlavimą mokėti pinigus bei nurodė, jog vėlavimas grąžinti skolą susijęs su vyro liga ir tuo, kad ji dabar išlaiko šeimą. Raštelio pabaigoje yra prierašas, kuriuo atsakovė įsipareigojo mokėti sąžiningai po tiek, kiek galės (b.l. 7). Visus minėtus raštelius – 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelį, 2006 m. lapkričio 6 d. raštą, 2007 m. vasario 6 d. laišką rašė ir pasirašė pati atsakovė. Taigi atsakovės elgesys po 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelio pasirašymo (daliniai skolos mokėjimai, atsakovės atsiprašymo laiškas bei pažadas mokėti sąžiningai) iš esmės patvirtina, kad atsakovė vykdė savo įsipareigojimus pagal 2006 m. spalio 24 d. skolos raštelį, kas tuo pačiu netiesiogiai patvirtina, jog ieškovas dalį savo įsipareigojimų – perduoti pinigus atsakovei, taip pat įvykdė, nes atsakovė, vykdydama sutartį, laikė, jog sutartis tarp šalių sudaryta ir galiojanti. Priešinga išvada prieštarautų protingumo kriterijui. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek byloje esantys skolos dokumentai, tiek atsakovės elgesys po skolos raštelio pasirašymo patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (atsakovei) bei paskolos sutarties sudarymą, ką taip pat teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Pirmiau nurodytus rašytinius įrodymus (skolos dokumentus) kartu su ieškiniu pateikė ieškovas – paskolos davėjas, todėl teismas laiko, jog savo pareigą – įrodyti pinigų perdavimo faktą, ieškovas įvykdė, tuo tarpu atsakovė atsikirtimuose nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, jog 2006 m. spalio 24 d. paskolos raštelį pasirašė verčiama ieškovo, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų. Dėl šių priežasčių apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tarp šalių susiklostė prievoliniai paskolos santykiai, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iš jos ieškovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu – apeliantės manymu, jos yra aiškiai per didelės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus, kadangi, teismo vertinimu, šios išlaidos nėra per didelės,nes bylos duomenys tvirtina, jog advokatas teikė pastovias teisines paslaugas ieškovui, sprendžiant teisinius klausimus, susijusius su atsakove (teiktos pretenzijos atsakovei, rengtas ieškinys), dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (1 089 Lt) buvo realios, būtinos ir pagrįstos, be to teismo priteistos ieškovui iš atsakovės išlaidos už advokato pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (CPK 98 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jai kyla pareiga atlyginti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje – 1 452 Lt (b.l. 80).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. N. iš atsakovės L. Č. 1 452 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Alma Urbanavičienė