Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 161 straipsnio 2 dalį, nesant jo veikoje baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 7 metams;Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams;Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes, ir skirtas laisvės atėmimas 7 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams.

Iš nuteistojo A. B. civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos naudai priteista 1 096,31 EUR už R. S. gydymą.

Iš nuteistojo A. B. nukentėjusiojo R. S. naudai priteista 5 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. vasario 2 d. apie 13.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. grasindamas panaudoti fizinį smurtą nepilnamečių D. S. ir M. L. atžvilgiu, reikalavo elgtis pagal jo nurodymą: kad D. S. ir M. L. eitų iš autobusų stoties, esančios Pasvalyje, Vilniaus g. 39, į turgaus prekyvietę (Pasvalys, P. A. g. 16A), taip suvaržė jų veiksmų laisvę. A. B., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, turgaus prekyvietėje, esančioje Pasvalyje, (duomenys neskelbtini), apie 15 val., toliau grasindamas panaudoti fizinį smurtą D. S. ir M. L. atžvilgiu, reikalavo, kad pastarieji atliktų neteisėtus veiksmus, t. y. panaudotų fizinį smurtą nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu, taip suvaržė nepilnamečių D. S. ir M. L. veiksmų laisvę, o jiems nepaklusus, panaudojo nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinį smurtą: sudavė M. L. ne mažiau kaip šešis smūgius į įvairias kūno vietas, įspirdamas, tampydamas už kaklo, trankydamas nukentėjusiojo galvą į sieną, mėtydamas į nukentėjusįjį lentas, tokiu būdu padarydamas poodines kraujosruvas apatinio žandikaulio srityje, kairėje alkūnėje, kraujosruvą kaklo odoje, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešiniame kelyje, kairėje blauzdoje, tokiu būdu tyčia nežymiai sutrikdė M. L., gim. 2000 m., sveikatą. A. B. sudavė D. S. ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, įspirdamas, tampydamas už kaklo, trankydamas į sieną, suduodamas D. S. kumščiu į veidą, taip padarydamas D. S. muštines žaizdas viršutinėje lupoje, apatinės lupos gleivinėje, odos nubrozdinimus kairėje blauzdoje, kraujosruvą odoje kakle, tokiu būdu tyčia nežymiai sutrikdė mažamečio D. S., gim. 2001 m., sveikatą.

Be to, A. B. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. vasario 2 d., apie 15.00 val. viešoje vietoje – turgaus prekyvietėje, esančioje Pasvalyje, P. A. g. 16A, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, elgdamasis itin įžūliai, nepilnamečių asmenų akivaizdoje, dėl menkavertės dingsties suduodamas rankomis ir kojomis ne mažiau kaip du kartus R. S. į veido sritį, tuo padarydamas pastarajam muštinę žaizdą antakyje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės obuolio junginyje, muštinę kiauryminę kairės akies obuolio junginės ir skleros žaizdą su rainelės iškritimu ir kraujo susikaupimu priekinėje akies kameroje, dėl ko nukentėjusysis neteko regėjimo kaire akimi, tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė R. S. sveikatą.

Be to, A. B. suduodamas smūgius nukentėjusiesiems R. S., D. S. ir M. L., trankydamas D. S. ir M. L. į UAB „Josita“ parduotuvės sieną, sutrikdė parduotuvės darbą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. pažeidė viešąją tvarką.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 161 straipsnio 2 dalį, nesant jo veikoje šio baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 148 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį teismo nuosprendį, atmesti civilinius ieškinius; nepatenkinus šių apeliacinio skundo prašymų – sumažinti paskirtos bausmės dydį. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos jo veiksmų vertinimo ir bausmės skyrimo išvados yra nepagrįstos, neatitinka surinktų faktinių duomenų.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė atmesti A. B. apeliacinį skundą, nuteistojo gynėjas prašė patenkinti apelianto skundą jame nurodytais motyvais.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad A. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų), 148 straipsnio 1 dalyje (žmogaus veiksmų laisvės varžymas), 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), 140 straipsnio 3 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui ar nežymus mažamečio sveikatos sutrikdymas), 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos pažeidimas).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal minėtus baudžiamojo įstatymo straipsnius, nes jis yra nekaltas dėl jam inkriminuotų veikų.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. B. atžvilgiu, rėmėsi įvykyje betarpiškai dalyvavusių asmenų (t. y. nukentėjusiųjų R. S., M. L. ir D. S., liudytojų J. S., J. B. ir I. B.) parodymais, specialistų išvadomis ir kita byloje esančia medžiaga.

Teisiamojo posėdžio metu R. S. parodė, kad įvykio dieną jis susitiko su A. B., jo mergina, D. S. ir dar vienu nepilnamečiu, kad kartu su A. B. gėrė alų jo (R. S.) draugo namuose. Paskui A. B. liepė nukentėjusiajam ateiti į stotį, kad pasikalbėtų dėl kaltinamajam iškeltos bylos. R. S. atėjo į stotį, kur su A. B. išgėrė du litrus alaus, vėliau jie visi kartu su D. S., A. B. drauge ir kitu nepilnamečiu nuėjo į turgų. R. S., turguje sėdėdamas ant blokelių, toliau gėrė alų su A. B., nepilnamečiai nukentėjusieji tuo metu bėgiojo po turgaus teritoriją. R. S. manymu, tuo metu, kai jis sėdėjo ant blokelių, jam galėjo būti suduota pora smūgių, tačiau gerai nepamena šių aplinkybių. Teisiamojo posėdžio metu, siekiant patikrinti nukentėjusiojo parodymus, buvo perskaityti R. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d.), apie tai, kad įvykio dieną R. S. gėrė alų kartu su A. B. turguje, kartu su jais tuo metu buvo A. B. draugė bei du nepilnamečiai vaikai, tarp jų – D. S.. R. S. įvykio dieną atėjo į stotį, vėliau – į turgų A. B. nurodymu, kadangi pastarasis norėjo su juo pasikalbėti apie baudžiamąją bylą, kurioje R. S. davė parodymus prieš A. B.. R. S. teigimu, jis bijojo A. B., kadangi pastarasis naudojo prieš jį fizinį smurtą anksčiau, todėl atėjo į turgų, kur vartojo alkoholį kartu su A. B.. R. S. teigimu, jis prisimena, kaip sėdėdamas kartu su A. B. turguje, pajuto smūgį iš kairės šono į veidą, po to smūgio jis prarado sąmonę ir atsipeikėjo tik ligoninėje, smūgio sudavimo metu šalia jo buvo tik A. B., nepilnamečiai vaikai tuo metu bėgiojo po turgaus aikštę. R. S. manymu, šis smūgis buvo suduotas A. B.. R. S. taip pat parodė, kad anksčiau šioje byloje nedavė A. B. kaltinančių parodymų dėl to, kad bijojo jo, nes įtariamasis grasino jam, R. S. suprato tuos grasinimus kaip realius, kadangi A. B. mušė jį ir anksčiau (I b. t., 101-104 l.) Nukentėjusysis R. S. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui (II b. t., 154-160 l.).

Nukentėjusieji D. S. ir M. L. bei liudytoja J. S. nedalyvavo nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, todėl posėdžio metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 2 dalimi, perskaityti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai (II b. t., 155-160 l.).

D. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos, parodė, kad 2015 m. vasario 2 d. jis kartu su A. B., M. L., A. B. drauge Jovita ir „R.“ (R. S.) buvo Pasvalio turguje. D. S. turėjo eiti į rankinio treniruotę, tačiau A. B. jam neleido, pasakė, kad jeigu D. S. eis – jam bus blogai. Nukentėjusiojo teigimu, jis bijojo A. B., kadangi žinojo, kad jis padarė daug blogo kitiems žmonėms – buvo sumušęs pagaliu asmenį vardu Sigis, dėl to D. S. ėjo kartu su A. B. ir kitais į turgų. Ten A. B. ir „R.“ (R. S.) gėrė alų. A. B. nepatiko, kad „R.“ atsisakė gerti alų, todėl kaltinamasis spyrė Rolandui į galvą, po ko pastarasis nugriuvo ir vėl atsisėdo. A. B., begerdamas alų, pradėjo spardyti Rolandą kojomis į galvą, šonus, Rolandui nugriuvus pastarajam prasidėjo epilepsijos priepuolis. A. B. padėjo Rolandą ant šono, ir tuo metu nukentėjusysis D. S. pamatė, kad viena Rolando akis buvo ištinusi kaip bulvė, Rolando veidas, lupos buvo kruvinos. Po to A. B. liepė D. S. ir M. L. spardyti Rolandą, tačiau jie atsisakė, dėl ko Aurimas spyrė jiems per kojas. Nukentėjusiojo teigimu, jis pasakė M. L., kad reikia bėgti. Aurimas, išgirdęs apie nukentėjusiųjų ketinimą bėgti pradėjo daužyti Mantvydą (M. L.), paskui priėjo prie nukentėjusiojo D. S., paėmė už kaklo, trenkė į sieną, kumščiu trenkė D. S. į dantis. Tuo metu į kiemą išėjo parduotuvės vedėja ir įsivedė į parduotuvę Mantvydą. Nukentėjusiojo teigimu, A. B. laikė jį, todėl nukentėjusysis negalėjo pabėgti, tačiau vėliau kaltinamasis nuvedė nukentėjusįjį už vartų ir grįžo prie Rolando, tuo metu A. B. draugė Jovita liepė D. S. bėgti, kol nevėlu, ir pastarasis pabėgo (I b. t., 87-89 l.).

Nukentėjusysis M. L. parodė ikiteisminio tyrimo teisėjai, kad įvykio dieną buvo su A. B., D. S. ir A. B. drauge. Tą dieną nukentėjusysis savo noru nėjo į mokyklą, tačiau apie 13.00 val. turėjo eiti į rankinio treniruotę, bet Aurimas jam neleido, pagrasindamas jį sumušti. Tuo metu Aurimas buvo neblaivus, kalbėjo nesąmones, todėl nukentėjusiajam buvo neramu, ir jis pakluso Aurimo nurodymams. Nukentėjusysis, Aurimas, Rolandas, Deividas ir Aurimo draugė įvykio dieną nuėjo į turgų, kur Aurimas pradėjo mušti Rolandą kojomis ir rankomis į galvą. Rolandas nukrito ant šono ir nepasikėlė, vėliau jis atsistojo ir matėsi kaip iš Rolando akies bėga kraujas, jo lūpa buvo prakirsta. Tada Aurimas vėl pradėjo mušti Rolandą, tačiau jau ne į galvą. Nukentėjusiojo teigimu, Aurimas pradėjo mušti ir jį (M. L.), griebė nukentėjusįjį už plaukų, laikydamas M. L. galvą, trenkė jį į sieną tris kartus, metė į nukentėjusįjį medinę lentą, bet M. L. spėjo užsidengti. Tada Aurimas liepė M. L. atsiprašyti Rolando, bei bučiuoti Rolando lupas, batus ir rankas, todėl M. L., bijodamas A. B., pradėjo bučiuoti Rolando rankas ir batus. Tuo metu, kai M. L. atsiprašinėjo Rolando, A. B. pradėjo mušti D. S.. M. L. teigimu, iš tos visos situacijos jį išgelbėjo parduotuvės pardavėja, kuri įsivedė jį į parduotuvę, o vėliau M. L. pabėgo namo. Nukentėjusiojo teigimu, jis ne savo noru buvo su A. B. apie tris valandas, nebėgo nuo Aurimo dėl to, kad bijojo (I b. t. 64-66 l.).

Liudytoja J. S., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos, parodė, kad įvykio dieną A. B. vartojo alų kartu su Rolandu (R. S.). Vėliau ji, A. B., Rolandas, vaikinas pravarde „S.“ ir dar vienas vaikinas, nuėjo į turgaus kiemelį, kur Rolandas ir Aurimas toliau gėrė alų. Vėliau Aurimas susiginčijo su Rolandu dėl kažkokių muštynių, ir Aurimas sudavė smūgį Rolandui į petį, nuo ko Rolandas nugriuvo ant dešinio šono, paskui Aurimas spyrė Rolandui antrą kartą dėl to, kad pastarasis negėrė alaus. Liudytoja pamatė, kad buvo sužalota Rolando akis, bėgo kraujas. Vienas iš berniukų pradėjo mosuoti prieš Rolando veidą pagaliu, kas nepatiko Aurimui, todėl pastarasis spyrė mažesniam berniukui į koją, pastūmė jį į sieną. Berniukai norėjo pabėgti, tačiau Aurimas liepės jiems pasilikti (I b. t., 114-116 l.).

2015 m. vasario 5 d. Specialisto išvadoje Nr. G 176/15(05) nurodyta, kad M. L. kūno sužalojimai, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, t. y. 2015 m. vasario 2 d. nuo 13.00 val. iki 15.55 val. (I b. t., 58 l.). 2015 m. vasario 5 d. Specialisto išvadoje Nr. G175/15(05) nurodyta, kad D. S. padaryti sužalojimai kvalifikuotini, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, šie sužalojimai galėjo būti padaryti 2015 m. vasario 2 d. nuo 13.00 val. iki 15.55 val. (I b. t., 84 l.). 2015 m. vasario 12 d. Specialisto išvadoje Nr. G217/15(05) nurodyta, kad muštinė žaizda kairiame antakyje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kraujosruva kairės akies obuolio junginėje, muštinė kiauryminė kairės akies obuolio junginės ir skleros žaizda su rainelės iškritimu ir kraujo susikaupimu priekinėje akies kameroje R. S. padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai vieno-dviejų bukų trauminių poveikių pasekoje, 2015 m. vasario 2 d.; tikėtina, kad sužalojimai R. S. galėjo atsirasti mušant jį kumščiais ar spardant; R. S. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl regėjimo netekimo kaire akimi jo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta (I b. t.,94-95 l.).

Iš nukentėjusiųjų R. S., M. L. ir D. S. bei liudytojos J. S. parodymų matyti, kad A. B. įvykio dieną mušė nukentėjusįjį R. S., suduodamas jam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų į galvą. Nukentėjusiųjų D. S. ir M. L. bei liudytojos J. S. parodymais nustatyta, kad po to, kai A. B. sumušė R. S., matėsi kad stipriai buvo sužalota pastarojo akis, jo veidas buvo kruvinas. Šie nukentėjusiųjų ir liudytojos J. S. parodymai bei specialisto išvados duomenys apie tai, kad R. S. 2015 m. vasario 2 d. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio jis neteko regėjimo kaire akimi, įrodo, kad A. B., sumušęs R. S., padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų (Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p.).

Byloje esantys nukentėjusiųjų D. S., M. L. bei liudytojos J. S. parodymai apie tai, kad A. B. naudojo fizinį smurtą ir prieš D. S. bei M. L., ir specialistų išvadų duomenys apie tai, kad jose užfiksuoti nukentėjusiųjų D. S. ir M. L. nežymūs sveikatos sutrikdymai galėjo būti padaryti trauminiais poveikiais 2015 m. vasario 2 d., patvirtina, kad A. B. nežymiai sužalojo D. S. ir M. L. sveikatą. Tai netiesiogiai patvirtina ir pašalinių (t. y. nukentėjusiųjų ir kaltinamojo kompanijoje nebuvusių) asmenų, t. y. liudytojų (parduotuvės, esančios turguje, darbuotojų) J. B. bei I. B. parodymai apie tai, kad jos girdėjo trenksmus į sieną parduotuvės, kurioje jos dirbo. Liudytojos, išėjusios į lauką, pamatė išsigandusius nepilnamečius nukentėjusiuosius, bei kad kaltinamasis laikė vieną iš nepilnamečių nukentėjusiųjų už kaklo, kitas stovėjo ant parduotuvės laiptelių ir verkė, o ant šaligatvio gulėjo vyras (t. y. R. S.) (II b. t., 119-122 l.).

Byloje nėra pagrindo netikėti nurodytais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Taip pat byloje nėra duomenų, sukeliančių abejones dėl to, kad nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymai galėjo būti padaryti, esant kitokioms nei kaltinamajame akte nurodytoms aplinkybėms.

Nukentėjusiųjų D. S. ir M. L. bei liudytojos J. S. parodymai apie tai, kad A. B. neleido D. S. ir M. L. pasišalinti iš įvykio vietos, grasino jiems, nukentėjusieji suprato šiuo kaltinamojo grasinimus kaip realius, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiųjų D. S. ir M. L. veiksmų laisvė (t. y. teisė pasirinkti jų buvimo vietą) buvo suvaržyta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį.

Iš nukentėjusiųjų parodymų, liudytojų J. S., I. B. ir J. B. parodymų, bei įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų matyti, kad A. B. sumušė R. S., D. S. ir M. L. viešoje vietoje, t. y. turguje, dėl A. B. veiksmais sukelto triukšmo iš parduotuvės, esančios turguje, išbėgo jos darbuotojai (t. y. liudytojos I. B. ir J. B.). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų buvo sutrikdytas parduotuvės darbas, bei vieša tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. pagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas įvykio aplinkybes, vadovaudamasis įstatymų normomis, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, specialistų išvadas, įvykio vietos apžiūros protokolo ir kitus byloje esančius duomenis, bei padarė teisingą išvadą dėl buvimo nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų), 148 straipsnio 1 dalyje (žmogaus veiksmų laisvės varžymas), 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), 140 straipsnio 3 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui ar nežymus mažamečio sveikatos sutrikdymas), 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos pažeidimas), bei dėl šias veikas padariusio A. B. kaltumo.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nuteistasis padarė penkias nusikalstamas veikas, kuriomis pasikėsino į tokias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes kaip asmens sveikata, laisvė bei vieša tvarka ir rimtis. Jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkaus bei nesunkaus nusikaltimų kategorijoms. Dėl A. B. neteisėtų veiksmų kilo sunkios pasekmės – sunkiai sutrikdyta R. S. sveikata, jis neteko regėjimo kaire akimi, kas neabejotinai žymiai apsunkins jo tolimesnį gyvenimą. Nuteistojo veiksmais taip pat buvo suvaržytos ir pažeistos itin pažeidžiamos socialinės klasės asmenų, t. y. nepilnamečių teisės, kas taip pat sukels neigiamų pasekmių jų vystymuisi. Nuteistojo atsakomybę sunkina ir ta aplinkybė, jog byloje nurodytas veikas jis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. B. padarė gana pavojingus nusikaltimus. Sprendžiant klausimą dėl nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo, taip pat būtina įvertinti ir A. B. asmenybės pavojingumą. A. B., būdamas gana jauno amžiaus, jau yra teistas, daugybę kartų baustas administracine tvarka, šiuo metu niekur nedirba ir nesimoko, mokymosi įstaigos charakterizuojamas neigiamai. Iš nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad nuteistasis nėra linkęs taisytis, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą paskirti jam laisvės atėmimo bausmę. Juolab kad Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalyje nenumatyta bausmių alternatyvių laisvės atėmimui. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kurios terminas lygus Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų, reguliuojančių bausmės skyrimą nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertino nuteistojo asmenybės bei jo padarytos veikos pavojingumą, todėl nėra pagrindo švelninti A. B. paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismo paskirta nuteistajam laisvės atėmimo bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės skyrimo tikslus, yra teisinga ir proporcinga.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.