Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nuteistųjų E. J. ir J. Z. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 4 metams;

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – 11 metų ir 6 mėnesiams;

pagal BK 307 straipsnio 3 dalį – 4 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie subendrintos bausmės iš dalies pridėta Kauno m. apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

J. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – areštu 90 parų;

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 3 dalies 1 punktą – laisvės atėmimu 5 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš E. J., J. Z. ir V. G. priteista po 23,80 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. birželio mėn., tikslesnės datos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos, pelnėsi iš nepilnamečių asmenų prostitucijos: nepilnametėms E. T., gim. 1989-02-09, ir G. K., gim. 1991-04-17, laisva valia užsiimant prostitucija (duomenys neskelbtini), t. y. savo iniciatyva ieškant klientų ir už pinigus lytiškai santykiaujant bei kitaip tenkinant jų lytinę aistrą butuose (duomenys neskelbtini), būdamas susitaręs su jomis dalintis iš prostitucijos gautomis pajamomis, per šį laikotarpį kiekvieną prostitucijos darbo savaitgalį ėmė iš E. T. ir G. K. ne mažiau kaip po 400 Lt, gautų iš jų prostitucijos veiklos, iš viso turėdamas ne mažiau, kaip 20 000 Lt pajamų už tai, kad leido joms užsiimti prostitucija bei užtikrino joms reikiamas darbo sąlygas – saugojo jas nuo grėsmę keliančių klientų, kitų asmenų, reikalavusių mokėti pinigus už šią veiklą. Tokiu būdu E. J. turėjo pajamų iš nepilnamečio asmens prostitucijos ir pelnėsi iš šios veiklos, organizavo ir vadovavo jų prostitucijai, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 3 dalyje.

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, o būtent: iki 2007 m. birželio 5 d. paprašęs bendrininko J. Z. įgyti ir jam už 6 000 Lt parduoti 2 000 tablečių – labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, 2007 m. birželio 5 d. pagal susitarimą su juo psichotropinėms medžiagoms įgyti automobiliu ,,BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX atvyko prie prekybos centro „MAXIMA“ (duomenys neskelbtini), ten iš J. Z. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 712 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kuriose yra 44,252 g psichotropinės medžiagos MDMA, 1 264 rausvos spalvos tabletes su įspaustu „šypsenėlės“ logotipu, kuriose yra 78,782 g psichotropinės medžiagos MDMA, t. y. bendrą 123,034 g (labai didelį kiekį) psichotropinės medžiagos MDMA, kurią J. Z. už jo duotus 6 000 Lt tą pačią dieną nupirko iš V. G. bute (duomenys neskelbtini); bendrininkui J. Z. už psichotropinės medžiagos įgijimą ir atnešimą davė apie 360 Lt, po to apie 19.30 val. jis su I. P., kuri dėl šios veikos nėra kalta, šią psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą parduoti neteisėtai gabeno automobiliu „BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX iš (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiu būdu E. J., veikdamas bendrininkų grupe su J. Z. ir V. G., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Be to, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti iš tyrimo metu nenustatytų asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo rusvos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,013 g psichotropinės medžiagos MDMA, rudos ir žalios spalvų augalinių medžiagų mišinio, kurio žalios spalvos augalinėje medžiagoje yra 0,067 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jos dalių, šias medžiagas neteisėtai iki kratos 2007 m. birželio 5 d., 21.50 val., laikė savo bute (duomenys neskelbtini), t. y. neteisėtai disponavo psichotropine ir narkotine medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

J. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, o būtent: iki 2007 m. birželio 5 d. gavęs bendrininko E. J. prašymą parduoti 2 000 tablečių – labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, jis iš bendrininko V. G. bute (duomenys neskelbtini), įsigijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 712 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kuriose yra 44,252 g psichotropinės medžiagos MDMA, 1 264 rausvos spalvos tabletes su įspaustu „šypsenėlės“ logotipu, kuriose yra 78,782 g psichotropinės medžiagos MDMA, t. y. bendrą 123,034 g (labai didelį kiekį) psichotropinės medžiagos MDMA, kurią 2007 m. birželio 5 d. pagal susitarimą prie prekybos centro „MAXIMA“ (duomenys neskelbtini), už 6 000 Lt neteisėtai pardavė E. J., už šios psichotropinės medžiagos įgijimą ir pardavimą gaudamas 360 Lt atlygį; po to tą pačią dieną, apie 19.30 val., E. J. šią psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą parduoti neteisėtai gabeno automobiliu „BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX iš (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiu būdu J. Z., veikdamas bendrininkų grupe su V. G. ir E. J., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

J. Z. padarė dar kitą nusikalstamą veiką, tačiau dėl nuteisimo už ją nuosprendis neapskųstas. V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, o būtent: jis iki 2007 m. birželio 5 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje turėdamas tikslą platinti neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 712 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kuriose yra 44,252 g psichotropinės medžiagos MDMA, 1 264 rausvos spalvos tabletes su įspaustu „šypsenėlės“ logotipu, kuriose yra 78,782 g psichotropinės medžiagos MDMA, t. y. bendrą 123,034 g (labai didelį kiekį) psichotropinės medžiagos MDMA, šią medžiagą iki 2007 m. birželio 5 d., maždaug 19 val., neteisėtai laikė savo bute (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. birželio 5 d., apie 19 val., už 6 000 Lt šį labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos neteisėtai pardavė J. Z., kuris tą pačią dieną, apie 19.30 val., prie prekybos centro „MAXIMA“ (duomenys neskelbtini), šią psichotropinę medžiagą perdavė bendrininkui E. J., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Be to, skirdamas bausmę V. G. teismas neturėjo duomenų apie Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. (turėjo būti birželio 29 d.) nuosprendį ir bausmę skyrė tik už padarytą nusikalstamą veiką. Kitas nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl būtina šias bausmes subendrinti, nes ir dėl to neteisingai paskirta bausmė.

Apelianto kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, neįrodyta, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatyta, kokios tai kanapės. Apelianto nuomone, tai buvo canabis sativa.L sėjamosios kanapės, kuriose tetrahidrokanabinolio yra ne daugiau negu 0,2 procento ir baudžiamoji atsakomybė už tokių kanapių laikymą nenumatyta. Jis turi būti išteisintas, juo labiau kad niekada niekam šių kanapių neplatino ir neturėjo tikslo platinti. Jam taip pat nežinoma apie psichotropinę medžiagą MDMA. Teismas privalėjo atkreipti dėmesį, jog rastas papirosas priklauso kitam asmeniui. Jis neneigia fakto jį lietęs, tačiau nežinojo papiroso sudėties. Pripažindamas apeliantą kaltu dėl šios veikos, teismas vadovavosi tik savo vidiniu įsitikinimu, nepagrįstu jokiais byloje esančiais įrodymais. Nepagrįsta teismo išvada, kad šios medžiagos laikytos turint tikslą jas platinti, nes nuosprendyje nėra tai patvirtinančių įrodymų.

Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad neliktų jokių bent kiek pagrįstų abejonių buvus įrodinėjamus faktus, tačiau bylą nagrinėjant teisme nebuvo surinkta jokių apelianto kaltę patvirtinančių neginčijamų įrodymų jį padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nagrinėdamas bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas buvo šališkas bei neobjektyvus, akivaizdžiai nusistatęs prieš apeliantą. Tai sutrukdė teismui tinkamai įvertinti įrodymus ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo E. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo J. Z. skundas atmetamas.

Prokuroras ir nuteistasis J. Z. skundžia tik V. G. bei J. Z. paskirtas bausmes, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių nuteistųjų patikrino bylą neviršydama apeliacinių skundų ribų su BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi V. G. atžvilgiu dėl nusikalstamų veiksmų apimties.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. J. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau suklydo dėl E. J. nusikalstamų veiksmų apimties. Teismas V. G. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl neteisingai paskyrė bausmę. Be to, V. G. paskirta bausmė subendrinama su kitu nuosprendžiu paskirta bausme.

Dėl teismo šališkumo ir įrodymų vertinimo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde teigia bylą nagrinėjusį teismą buvus šališką, tačiau skundo motyvai to nepagrindžia, o bylos medžiaga neįrodo.

Teismo šališkumą apeliantas įžiūri, nesutikdamas su įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė teismą pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytą įrodymų vertinimo tvarką, o kaltininko versijos atmetimas nuosprendyje, tai pagrindžiant byloje surinktais įrodymais, negali būti pripažintas teismo šališkumu.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo E. J. kaltę.

Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro apeliantas savo skunde, kad teismas vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais ir visiškai netyrė apeliantui palankių įrodymų.

Nuteistojo priekaištai teismui dėl rungimosi principo pažeidimo – deklaratyvūs ir nemotyvuoti. Apeliantas nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė jo gynybos teisių apribojimas teikti įrodymus, prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus, todėl teisėjų kolegija negali atsakyti į abstrakčius skundo teiginius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus. Tai, kad teismas atmetė kai kuriuos kaltinamojo pateiktus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, jog byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo, nes tai susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, bet su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Dėl pelnymosi iš nepilnamečių asmenų prostitucijos

Nuteistasis E. J. neigia pelnęsis iš nepilnamečių G. K. bei E. T. prostitucijos, organizavęs ir vadovavęs jų prostitucijai, tačiau jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetu.

Nepagrįstas nuteistojo E. J. apeliacinio skundo argumentas nežinojus, kad nukentėjusiosios yra nepilnametės.

Iš minėto ekspertizės akto Nr. 11-1592-(09) duomenų (t. 7, b. l. 109-113) matyti, jog tyrimui pateiktuose kompaktiniuose diskuose esančiuose garso įrašuose Nr. 1-70 yra užfiksuotas E. J. balsas.

Taigi ekspertizės akte duota kategoriška išvada, kad tuose pokalbiuose yra būtent E. J. balsas.

Apeliantas, skunde ginčydamas šios ekspertizės duomenis, abejoja, ar pokalbiai yra vientisi ir nesumontuoti.

Ekspertizės akte Nr. 11-1592-(09) nurodoma: tikėtina, kad pateikti tyrimui kompaktiniuose diskuose esantys garso įrašai yra ištisiniai, juose nėra trynimo požymių, jie nėra sumontuoti. Ekspertas akto tiriamojoje dalyje nurodė priežastis, dėl kurių negali duoti kategoriškos išvados – garsiniai failai nukopijuoti iš specializuotos duomenų bazės. Tačiau ekspertas nurodė, jog šiose bazėse yra numatytos specialios priemonės duomenų autentiškumui ir saugumui užtikrinti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ekspertizės akte nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) eksperto išvados davimo priežastys, ekspertizės aktas laikomas išsamiu.

Šiame nuosprendyje jau aptarta, jog duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti dėl fonoskopinės ekspertizės akto išvadų pagrįstumo. Ekspertizės akto duomenys yra tinkamas įrodymas nuteistojo kaltei pagrįsti.

Kita vertus, šis ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuris įvertintas kompleksiškai su kitais įrodymais.

Dėl neteisėto disponavimo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu

Atmetamas nuteistojo E. J. apeliacinio skundo motyvas, jog jo kaltė dėl aptariamo kaltinimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiama vien nuteistojo J. Z., kuris jį apkalbėjo, parodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne vien nuteisto bendrininko J. Z. parodymais, bet teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visetu.

Iš bylos medžiagos matyti, jog patikrinus apelianto vairuojamą automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX prie keleivio priekinės sėdynės ant kilimėlio rastas polietileninis maišelis su rankenomis ir užrašu ,,Express Market“, kuriame du užspaudžiami peršviečiami polietileniniai maišeliai, iš kurių viename rausvos spalvos tabletės su įspaustu ,,šypsenėlės“ logotipu, kitame – mėlynos spalvos tabletės su įspaustu ,,Mitsubishi“ logotipu (t. 1, b. l. 20-21).

Beje, fakto, jog policijos pareigūnai apelianto vairuojamame automobilyje surado paketą, neneigia pats apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo šią nuteistojo versiją ir ją pagrįstai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais, todėl jų nekartoja.

Be to, apelianto versija prieštarauja pasitvirtinusiai operatyvinei informacijai, jog būtent E. J. neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga.

Teisėjų kolegija neabejoja liudytojo L. D. parodymais, nes jie atitinka įrodymų visetą.

Be jau aptartų įrodymų, liudytojo L. D. parodymus patvirtina pokalbių telefonu suvestinių duomenys.

Iš prie fonoskopinės ekspertizės akto pridėtų garso įrašų stenogramų turinio (t. 7, b. l. 115-162) matyti, jog juose užfiksuoti E. J. pokalbiai su kitais asmenimis apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkimą bei pardavimą (,,Tris blynus paimčiau ir vieną tą“, ,,...dabar man apvalių reikia“, ,,...yra pas mane tų apvalių“, ,,Aš tau sakau tiktai balto turiu“, ,,...ėmėm tada ratus, atsimeni?“, ,,...nori bachūrai paimti čia hašo“, ,,Tai gal nekalbam telefonu tokiu atviru tekstu...“, ,,...gal mano telefoną klausosi...“, ,,Jeigu dešimt, bus pigiau, po aštuonis tada duos...“, ,,...tie ratukai baigiasi jau...“ ir kt.).

Iš tiesų V. G. nenurodė jokių E. J. nusikalstamų veiksmų, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog jis tuo paneigė apelianto kaltę.

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas nuteistojo V. G. parodymus vertina atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, o ne kompleksiškai, kaip visumos dalį.

Tai, jog, kaip teigia apeliaciniame skunde nuteistasis E. J., ant paketo nerasta jo pirštų pėdsakų, nepaneigia apelianto kaltės.

Nuteistasis E. J. neteisingai interpretuoja liudytojos I. P. parodymus, neva patvirtinančius, kad jis nežinojo, kas yra pakete, todėl toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

Apeliantas skunde nurodo, kad pareigūnai L. D. ir G. S. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai turi būti vertinami kritiškai.

Dėl liudytojo L. D. parodymų patikimumo jau pasisakyta anksčiau.

Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti bei aptarti įrodymai patvirtina, kad psichotropinę medžiagą, rastą E. J. vairuojamame automobilyje, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno būtent jis, dėl to teismas pagrįstai jį pripažino kaltu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ lentelėje nurodyta, jog labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu laikomas didesnis kaip 100 g MDMA kiekis.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis neteisėtai disponavo žymiai didesniu šios medžiagos kiekiu.

Dėl neteisėto disponavimo narkotine ir psichotropine medžiagomis turint tikslą jas platinti

E. J. apeliaciniame skunde teigia, jog pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jo kaltė neįrodyta, ir prašo išteisinti.

Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

E. J. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti iš tyrimo metu nenustatytų asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo rusvos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,013 g psichotropinės medžiagos MDMA, rudos ir žalios spalvų augalinių medžiagų mišinio, kurio žalios spalvos augalinėje medžiagoje yra 0,067 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jos dalių, šias medžiagas neteisėtai iki kratos 2007 m. birželio 5 d., 21.50 val., laikė savo bute (duomenys neskelbtini), t. y. neteisėtai disponavo psichotropine ir narkotine medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ne tiktai greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-218/2009).

Pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių įstatymo reikalavimų, todėl padarė neteisingą išvadą, pripažindamas E. J. kaltu dėl 0,067 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei 0,013 g psichotropinės medžiagos – MDMA įgijimo.

Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad „E. J. iš tyrimo metu nenustatytų asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo...“, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra jokio narkotinės ir psichotropinės medžiagų įgijimo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais įrodymais. Įgijimo faktą teismas tiesiog prezumavo, remdamasis narkotinės ir psichotropinės medžiagų radimo jo bute faktu. Nuteistasis nedavė tokių parodymų, kurie patvirtintų narkotinės ir psichotropinės medžiagų įgijimo faktą. Byloje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytą narkotinės ir psichotropinės medžiagų įgijimo faktą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kaltinimas, jog E. J. įgijo narkotinę ir psichotropinę medžiagas, nepagrįstas neginčijamais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kaltinimas dėl narkotinės ir psichotropinės medžiagų įgijimo nekonkretus bei pagrįstas prielaidomis. Dėl to šioje dalyje nuosprendis naikinamas.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų E. J. pripažinti kaltu ir nuteisti už narkotinės bei psichotropinės medžiagų laikymą bute (duomenys neskelbtini).

Kratos protokolo duomenys (t. 1, b. l. 46) įrodo, jog nuteistojo E. J. bute (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta kartoninė dėžutė su užspaudžiamais plastikiniais maišeliais, polietileninis maišelis su rausvais milteliais, mini elektroninės svarstyklės ,,KERN“, užspaudžiamas polietileninis maišelis su augalinės kilmės medžiaga bei cigaretės popieriumi ir kt.

Atlikus specialisto tyrimą, specialisto išvadoje Nr. 140-(6192)-IS1-5219 nurodyta, kad rausvos spalvos miltelių iš plastikinio užspaudžiamo maišelio, rastų ir paimtų kratos metu E. J. bute (duomenys neskelbtini), sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė yra 0,013 g; rudos spalvos ir žalios spalvos augalinių medžiagų mišinio iš savadarbės cigaretės, rasto ir paimto kratos metu E. J. bute (duomenys neskelbtini), sudėtyje esanti žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, kurios masė yra 0,067 g (t. 1, b. l. 81-84).

Be to, iš specialisto išvados Nr. 140-(6193)-IS1-6024 duomenų nustatyta, jog vienas rankos piršto pėdsakas, išryškėjęs ant cigaretės cilindrinio popierinio vamzdelio dalies, paliktas E. J. dešinės rankos nykščiu (t. 1, b. l. 92-94).

Be to, jau minėtos specialisto išvados Nr. 140-(6192)-IS1-5219 duomenys patvirtina, kad ant elektroninių svarstyklių su užrašu ,,KERN“, 2007 m. birželio 5 d. kratos metu rastų ir paimtų E. J. bute (duomenys neskelbtini), paviršių rasti psichotropinės medžiagos MDMA pėdsakai ir narkotinėms medžiagoms – kanapėms bei jų dalims būdingų kanabinoidų pėdsakai.

Tai rodo, jog aptariamos svarstyklės buvo naudojamos psichotropinėms ir narkotinėms medžiagoms sverti.

Ši versija juo labiau neįtikinama, kaip sėjamosios kanapės galėjo atsirasti rūkymui paruoštoje cigaretėje.

Kita vertus, specialisto išvadą surašęs specialistas yra profesionalas ir žino tarptautinius aktus, susijusius su narkotinių bei psichotropinių medžiagų tyrimu. Nustatęs, kad tiriama medžiaga yra ne narkotinė, dėl to jis būtų pasisakęs specialisto išvadoje.

Išdėstyti įrodymai ir apelianto bute rasta psichotropinė bei narkotinė medžiaga rodo, jog E. J. neteisėtai disponavo psichotropine ir narkotine medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti.

Pirmosios instancijos teismo ir šiame nuosprendžiuose išdėstytų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visetas paneigia nuteistojo versijas ir neabejotinai patvirtina, kad psichotropinę medžiagą MDMA bei narkotinę medžiagą kanapes ir jos dalis, rastas jo bute (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė būtent apeliantas, dėl to teismas jį pagrįstai pripažino kaltu.

E. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kadangi jis neteisėtai laikė narkotinę ir psichotropinę medžiagas turėdamas tikslą jas platinti.

Šiuo nuosprendžiu E. J. sumažinus nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, apimtį, t. y. panaikinus dalį nuosprendžio dėl psichotropinės ir narkotinės medžiagų įgijimo iš nenustatytų asmenų nenustatytoje vietoje, apeliantui paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė. Už šią nusikalstamą veiką jam paskirta mažesnė negu vidutinė laisvės atėmimo bausmė, todėl, net ir susiaurinus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo plačiau dėl jos pasisakyti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, E. J. subendrindamas bausmes su Kauno m. apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė klaidą nenurodęs, jog bausmes subendrina vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, nors akivaizdžiai ja vadovavosi. Teismas teisingai subendrino bausmes, todėl tai laikoma akivaizdžiu rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės.

Dėl J. Z. paskirtos bausmės

Nuteistasis J. Z. apeliaciniame skunde nesutinka tik su jam paskirta bausme ir neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Jis prašo taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmės rūšį yra nagrinėjančio bylą teismo teisė, bet ne pareiga. Net ir esant minėtame straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas gali netaikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų, jei, teismo nuomone, švelnesnės bausmės rūšies paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai.

Skirdamas bausmę J. Z. pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, iš jų ne tik į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog apeliantas prisipažino, nuoširdžiai gailisi, yra jauno amžiaus, išlaiko du mažamečius vaikus, kritiškai vertina savo elgesį, bet ir į tai, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, yra neįgalus, jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.

Skirdamas apeliantui bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atlyginta turtinė žala ir yra viena BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga (kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, buvo antraeilis), ir, pritaikęs BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 3 dalies 1 punkto nuostatas, paskyrė mažesnę bausmę, negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta mažiausia bausmė.

BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, jog asmuo, padaręs šioje dalyje uždraustą veiką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 10 iki 15 metų, o pirmosios instancijos teismas J. Z. paskyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, o apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad J. Z. suprato savo klaidas ir ateityje neketina daryti naujų nusikalstamų veikų, yra deklaratyvaus pobūdžio teiginys, kuris negali pakeisti kitų aplinkybių visuma pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl nuteistajam skiriamos bausmės rūšies bei dydžio.

Negalima sutikti su apelianto skundo argumentu, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, neatėmus jam laisvės.

Apibrėžiant bausmės paskirtį, baudžiamajame įstatyme nurodyta, jog bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Skiriant bausmę turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nė vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas J. Z. 5 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimumas, atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įvertino bylos aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir siekė paskirta bausme sudaryti realias prielaidas visiems jos tikslams įgyvendinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam J. Z. paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdama į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, neturi pagrindo nuteistajam paskirtos bausmės pripažinti neteisinga.

Dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimo ir

V. G. paskirtos bausmės

V. G., be kita ko, nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, panaikinus nuosprendžio dalį dėl E. J. nuteisimo už narkotinės ir psichotropinės medžiagų įgijimą iš tyrimo metu nenustatytų asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje, yra teisinga tais pačiais pagrindais panaikinti nuosprendžio dalį ir dėl V. G., kadangi bylos duomenimis nenustatyta, iš ko ir kur jis įgijo psichotropines medžiagas. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką. Tokio sprendimo motyvai išdėstyti, aptariant E. J. nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl šioje nuosprendžio dalyje nekartojami.

Prokuroras skundžia nuteistajam V. G. paskirtą bausmę teigdamas, kad ji yra aiškiai per švelni.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, jog V. G. dėl savanaudiškų tikslų padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis); įvertino kaltininko asmenybę, kad jis anksčiau teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs; kita vertus, gerai charakterizuojamas, vedęs, augina mažametį vaiką, turi negalią, yra tik iš dalies darbingas, paskirtas savo tėvo rūpintoju, jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.

Negalima sutikti su teismo išvada, jog nuteistojo V. G. vaidmuo buvo antraeilis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. G. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, jas pardavė J. Z., o pastarasis perdavė E. J. Nors psichotropinių medžiagų įgijimas V. G. šalinamas iš nuosprendžio, tačiau jo kaip bendrininko vaidmens negalima įvardinti antraeiliu, nes psichotropinių medžiagų tiekimas ir jų realizavimas šioje nusikalstamos veikos grandinėje yra lygiaverčiai, negali egzistuoti vienas be kito.

Teismas pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nuteistasis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe, tačiau be pagrindo pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti reikalinga sąlygų visuma: kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba – kaip alternatyva – padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar šie kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2008, 2K-259/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino V. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, tačiau savo sprendimo visiškai nemotyvavo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog V. G. pirmosios įtariamojo apklausos, vykusios 2007 m. lapkričio 13 d., metu nepripažino savo kaltės ir atsisakė duoti parodymus, teisindamasis bloga savijauta (t. 5, b. l. 125). V. G. 2008 m. balandžio 8 d. apklausos metu vėl atsisakė duoti parodymus ir nurodė, kad kaltu neprisipažįsta, nes yra nekaltas (t. 5, b. l. 127). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, V. G. sutiko duoti parodymus po liudytojų apklausos. Po liudytojų, nuteistojo J. Z. parodymų, garso ir vaizdo medžiagos peržiūrėjimo V. G. kaltu prisipažino.

Nors prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką momentas neturi lemiamos reikšmės, t. y. jis galimas ir bylą nagrinėjant teisme, tačiau šiuo atveju tokio V. G. prisipažinimo padarius nusikaltimą negalima laikyti savanorišku.

V. G. teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes tik po to, kai jas jau patvirtino kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai (nuteistojo J. Z., liudytojų – policijos pareigūnų – parodymai ir kita bylos medžiaga). Nuteistasis savo parodymais iš esmės neprisidėjo byloje priimant teisingą sprendimą.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis V. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ne laisva valia, o dėl byloje surinktų įrodymų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, norint konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ne tik savanorišką prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Tokių duomenų pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas net neanalizavo, ar kaltininkas nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nors BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą, bet ir nuoširdų gailėjimąsi.

Be to, nuteistasis V. G. tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje linkęs menkinti savo kaltę teigdamas, kad J. Z. jį paskatino nusikalsti. Tai rodo nuteistojo nenuoširdumą.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais ir konstatuoja, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, V. G. pripažinta nepagrįstai, todėl iš nuosprendžio šalinama.

Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas skiriant bausmę reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, nuteistajam V. G. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skiriama švelnesnė, negu prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, laisvės atėmimo bausmė.

Tokiam sprendimui priimti turi įtakos nuteistojo asmenybę teigiamai charakterizuojantys duomenys.

Be to, už tarpusavyje susijusią veiką (vienas pirko, kitas pardavė) V. G. paskyrimas griežtesnės bausmės negu kitam bendrininkui E. J., kuris charakterizuojamas tik neigiamai, prieštarautų bausmių individualizavimo ir teisingumo principams.

Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas V. G. paskirtą bausmę subendrinti su Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme yra pagrįstas.

BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Iš šios bylos matosi, jog jau po nusikaltimo šioje byloje, tačiau dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. G. nuteistas už kitus nusikaltimus. Prie bylos pridėtas Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendis su apeliacinės instancijos teismo 2009 m. spalio 9 d. padarytais pakeitimais (t. 8, b. l. 66-79), kuriuo V. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį. Galutinė bausmė, subendrinus keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes, V. G. paskirta laisvės atėmimas 9 metams ir 6 mėnesiams su 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda.

Nagrinėjamoje byloje buvo duomenų, kad nuo 2007-09-12 atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas, kuriame V. G. įtariamas neteisėtai disponavęs dideliu kiekiu narkotinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ir pardavęs narkotines medžiagas (t. 5, b. l. 131, 147). Teismas į tai neatkreipė dėmesio, todėl nežinojo, jog dėl tų veikų nuosprendis ne tik priimtas, bet ir įsiteisėjęs, ir nesubendrino paskirtų bausmių.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrina su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Į bausmės laiką įskaitoma bausmė, iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį dėl E. J. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, V. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir V. G. paskirtos bausmės pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. J. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už rusvos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,013 g psichotropinės medžiagos – MDMA, rudos ir žalios spalvų augalinių medžiagų mišinio, kurio žalios spalvos augalinėje medžiagoje yra 0,067 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jos dalių, neteisėtą turint tikslą platinti įgijimą iš tyrimo metu nenustatytų asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – 712 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kuriose yra 44,252 g psichotropinės medžiagos MDMA, 1 264 rausvos spalvos tablečių su įspaustu „šypsenėlės“ logotipu, kuriose yra 78,782 g psichotropinės medžiagos MDMA, t. y. bendrą 123,034 g psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtą turint tikslą platinti įgijimą iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. G. nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

V. G., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę V. G. paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams ir 5 MGL (625 Lt) dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką V. G. įskaityti bausmę, iš dalies atliktą pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendį.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo J. Z. apeliacinį skundą atmesti.