Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams Rūtai Gerikienei ir Viktorui Ostrovnojui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. Š. (Z. Sh.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Š. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas – Z. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie LR VRM 2011-09-22 sprendimą Nr. (15/6-14) 15PR-267 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui Z. Sh. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“, kuriuo atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso bei papildomos apsaugos ir įsigaliojus šiam sprendimui išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Gruziją; ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo. Skunde (b. 1. 1) nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį akivaizdžiai nepagrįstas. Teigia, kad apklausos metu nesuprato, kad turi išsamiai paaiškinti atsakovui visas aplinkybes, kodėl prašo prieglobsčio ir negali sugrįžti į Gruziją. Apklausos metu jam buvo užduoti trumpi klausimai ir reikalaujama trumpų atsakymų, nesiekiant papildomai išsiaiškinti jo prieglobsčio prašymo aplinkybių. Be to, apklausos metu nebuvo informuotas, kad turi teisę į nemokamą advokato pagalbą. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo ’’Dėl užsieniečių teisinės padėties’’ (toliau – ir Įstatymas) 82 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas - Migracijos departamentas (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą (b. 1. 6-7) ir atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atliekant pareiškėjo apklausą jis buvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis ir tai patvirtina jo paties parašas apklausos protokole. Pirminės apklausos protokolo klausimai yra standartiniai ir pateikiami visiems prieglobsčio prašytojams, siekiant surinkti duomenis apie juos, nustatyti atvykimo į Lietuvos Respubliką maršrutą, prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus bei išvykimo iš kilmės valstybės priežastis. Šie klausimai yra paprasti, konkretūs, sudaryti tokiu būdu, kad remiantis protokole pateiktais duomenimis būtų įmanoma spręsti klausimą dėl pateikto prašymo pagrįstumo. Kadangi dauguma pirminės apklausos klausimų yra asmeninio pobūdžio, nesuprantama, kuo pareiškėjo atsakymai į klausimus apie individualaus pobūdžio aplinkybes, privertusias jį palikti kilmės šalį, skirtųsi tuo atveju, jeigu apklausoje būtų dalyvavęs teisininkas. Be to, siekiant patikslinti pirminės apklausos metu pateiktą informaciją, 2011-09-19 buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas taip pat buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, jam buvo užduoti konkretūs ir aiškūs klausimai. Visa informacija, kurią užsienietis norėjo atskleisti Lietuvos Respublikos pareigūnams, buvo pateikta bei užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrinių reikalavimų. Pateikdamas skundą teismui bei turėdamas galimybę pateikti kompetentingai Lietuvos Respublikos institucijai visą informaciją, susijusią su jo prašymu dėl prieglobsčio, kuri tariamai nebuvo pateikta Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimo metu, pareiškėjas nenurodė nei vienos aplinkybės, nors iš dalies pagrindžiančios jo prašymą, o apsiribojo bendrais teiginiais. Tai tik patvirtina, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog jis nepateikė informacijos apie jam gresiantį persekiojimą dėl jam nesudarytų tinkamų sąlygų, yra nepagrįstos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad šio ginčo esmė - Migracijos departamento 2011-09-22 sprendimo Nr. (15/6-14)15PR-267 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui Z. Š. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“, teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. ar buvo teisinis pagrindas pareiškėjui nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 straipsnių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prieglobsčio prašytojo byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2011-08-04 buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Vilniaus rinktinės pareigūnų Vilniaus autobusų stotyje, kai ketino autobusu vykti į Vokietiją, Hanoverio m. Pareigūnams pateikė Gruzijos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), išduotą 2009-02-12, galiojantį iki 2019-02-12, tačiau nepateikė jokių atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 6 d. nutarties pagrindu pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, kol bus įvykdytas jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 1-9). Pareiškėjas 2011-08-11 Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Kaip priežastis, dėl kurių buvo priverstas išvykti iš Gruzijos, pirminės apklausos metu (2011-09-14) nurodė politines ir ekonomines problemas (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 13,14, 15-20). Migracijos departamento 2011-09-16 sprendimu Nr. (15/6-14) 17PR-111 pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo terminas pratęstas iki 2011-09-23. 2011-09-19 buvo atlikta jo apklausa dėl prieglobsčio suteikimo (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 26, 27-32).

2011-09-22 sprendimu Nr. (15/6-14) 15PR-267 atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, taip pat nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso bei papildomos apsaugos), nustačius, kad prieglobsčio prašytojo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis; pareiškėjui Gruzijoje negresia persekiojimas, susijęs su jo rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, o jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra visiškai nepagrįsta, nes nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 42-43).

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2004-04-29 įstatymas Nr. IX-2206 „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Pagal Įstatymo 86 straipsnį, galimos trys prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos: pabėgėlio statusas, papildoma apsauga ir laikinoji apsauga. Pagal Įstatymo 76 straipsnio 1 dalį, Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus ir nustatęs, kad nė viena Europos Sąjungos narė nėra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir nėra priežasčių, nurodytų šio Įstatymo 77 straipsnyje, priima sprendimus dėl laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo) prieglobsčio prašytojui ir apgyvendinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol jo prašymas bus išnagrinėtas iš esmės ir priimtas galutinis sprendimas. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios pilietis jis yra, gynyba ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Pareiškėjas prašo suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose. Pagal minėtas įstatymines nuostatas baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.

Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011-07-14 pažyma Nr. GEO 15/6-10-6-30 apie bendrą politinę, žmogaus teisių ir saugumo padėtį Gruzijoje ir 2010-11-29 pažyma Nr. GEO 15/6-13-6-35 apie užsienio valstybėse prieglobsčio prašiusių Gruzijos piliečių grąžinimą į Gruziją (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 33-36). Atsižvelgęs į pažymose esančią informaciją apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje bei pareiškėjo bylos faktinę medžiagą, atsakovas nustatė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis yra geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo, ieškojimas. Minėtuose dokumentuose nurodoma, kad viena didžiausių problemų šiuo metu šalyje yra nedarbo lygis. Galimybių įsidarbinti Tbilisyje - šalies sostinėje, yra šiek tiek daugiau, kas traukia darbo ieškančius asmenis iš visos šalies. Tokia situacija yra praėjusių metų karo su Rusija ir pasaulinės finansinės krizės padarinys.

Iš pareiškėjo paaiškinimų apklausų metu (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 16- 20, 27-32) aišku, kad prieglobsčio Lietuvos Respublikoje gavimas nebuvo jo išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas. Sulaikytas neteisėtai esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, pareiškėjas 2011-19-14 apklausoje teigė, kad iš kilmės valstybės išvyko ieškoti geresnio gyvenimo, norėjo patekti į bet kurią Europos šalį. Nurodė, kad iš Gruzijos išvyko dėl politinių ir ekonominių problemų. 2010 m. buvo opozicinės partijos narys (pavadinimo ji neturėjo, ją sudarė įžymūs Gruzijos žmonės). 2011-09-19 apklausos metu nurodė, kad priklauso „Savalka“ opozicinei partijai, kuriai vadovavo N. K. (N. K.). Jam skambinėjo nepažįstami žmonės, liepė nustoti veikti prieš valdžią. 2010-05-18 jis važiavo automobiliu ir sustojo padėti žmogui, kuriam buvo sugedusi mašina. Iš automobilio išlipę 3 girti žmonės puolė mušti pareiškėją alaus buteliais, sakė, kad jis yra išdavikas, parduoda rusams savo tėvynę. Jam išvažiavus, tie žmonės jį persekiojo, dėl to jis susidūrė su kitu automobiliu. Atvykus policijai, pareiškėjas viską papasakojo, tačiau pareigūnai nepatikėjo. Pareiškėjui buvo išrašyta bauda, dėl patirtų trumų jis buvo išvežtas į ligoninę. Tam, kad galėtų apmokėti ligoninės išlaidas, padengti avarijos nuostolius, pasiėmė kreditą iš banko. Teigė, kad iš Gruzijos išvyko dėl blogos situacijos, blogo gyvenimo, norėdamas išvengti problemų. 2011-05-06 iš Tbilisio (Gruzija) nuskrido į Minską (Baltarusija) kur gyveno 3 mėn. Ten bandė užsidirbti, susitvarkyti gyvenimą, tikėjosi vesti, tačiau Baltarusijoje neliko, nes ten galima būti ne ilgiau kaip 3 mėn. per metus. Iš Minsko nuvyko iki pasienio ir nelegaliai pateko į Lietuvos Respubliką. Pėsčiomis nuėjo iki Vilniaus, kur nusipirko autobuso bilietus ir norėjo važiuoti į Vokietiją.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pateikti pareiškėjo argumentai apie jo tariamą persekiojamą dėl veiklos opozicinėje partijoje vertintini kritiškai, pateikta informacija prieštaringa, nenuosekli. Pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, pavojaus Gruzijoje. Pareiškėjui nepateikus įrodymų dėl jo priklausymo rizikos grupėms ar persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui, o jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra visiškai nepagrįsta, nes nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (JTVPK) „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 62 punkte apibrėžta, kad „migrantas - tai asmuo, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime (pabėgėlio), priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur. Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Jeigu asmuo yra vedinas vien ekonominių sumetimų, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis“. Pagal byloje esančius duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje bei tai, kad bei į tai, kad pareiškėjas niekur nedirba, galima padaryti išvadą, kad pagrindiniai motyvai paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra ekonominiai, todėl atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas yra ekonominis migrantas, kurio išvykimas iš kilmės valstybės susijęs su kilmės valstybėje esama finansine krize ir galimybės save išlaikyti nebuvimu.

Skunde teismui pareiškėjas nenurodė papildomų, jo prašymo nagrinėjimo metu nenurodytų išvykimo iš kilmės valstybės ir jo persekiojimo priežasčių. Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, jo atstovė taip pat nenurodė teismui jokių papildomų aplinkybių ar argumentų. Remiantis pareiškėjo prieglobsčio prašymo byloje esama medžiaga, pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su teisėmis ir pareigomis, apklausoje dalyvavo vertėjas, o tikslinant pirminės apklausos metu pateiktą informaciją, 2011-09-19 buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas taip pat buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 15, 27), todėl jo teiginiai, kad atsakovas nepaaiškino, jog jis turi pateikti visą, su prieglobsčio prašymu susijusią informaciją, ir kad nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į teisinę pagalbą, teismo atmetami kaip nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimų jo sulaikymo ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu visumą, tai, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo metu buvo supažindintas su visomis jo pareigomis ir teisėmis, bei nebuvo jokių kliūčių jas įgyvendinti, nurodant visas galimo persekiojimo priežastis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išvykimo priežastys nėra pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes neatitinka nei persekiojimo, nei smurto, nei diskriminacijos apibrėžimų, nustatytų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio suteikimą.

Pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 1 d., prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl šių priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra laikomas akivaizdžiai nepagristu. Teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 77 str. 2 d., nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, bei atsisakė suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, ir priėmė sprendimą remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011-09-22 išvada Nr. (15/6-14) 19PR-267RN, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas ir įstatyminis sprendimo pagrindas. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį pavojaus kilmės šalyje, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą, pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Atsisakius pareiškėjui suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Gruziją.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2011-09-22 sprendimas Nr. (15/6-14)15PR-267 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui Z. Sh. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą nagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su 2011 m. gruodžio 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir prašo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, taip pat panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas apklausų metu neturėjo galimybės pateikti išsamių paaiškinimų. Be pastarųjų argumentų, pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė, kad jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo būtų perduotas nagrinėti iš naujo. Tačiau teismas šių pareiškėjo argumentų visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė, savo ruožtu išanalizavęs pareiškėjo neišsamius paaiškinimus, duotus Migracijos departamentui, padarė galutines išvadas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybių, kadangi pareiškėjas neturėjo galimybės jų pateikti dėl skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų priežasčių.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia argumentais, analogiškais atsakovo pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bei teismo posėdžio metu turėjo galimybę pateikti visus išsamius paaiškinimus, susijusius su jo prašymu dėl prieglobsčio, kurie tariamai nebuvo pateikti Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimo metu. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodė nei vienos aplinkybės, nors iš dalies pagrindžiančios jo prašymą, o taip pat nedalyvavo teismo posėdyje, nors turėjo ir galėjo dalyvauti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės gauti laikiną teritorinį prieglobstį ar prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija pareiškėjo argumentams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nepritaria.

Visų pirma pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį. Taigi iš šios teisės normos turinio matyti, jog norint konstatuoti, kad asmens prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, būtina nustatyti bent vieną Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą: tai, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus pagrindimo, jis yra paremtas apgaule arba juo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.

Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjo išvykimas iš kilmės šalies nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, o prieglobsčio prašymą jis pateikė siekdamas patekti ir bet kokiais būdais likti Europos Sąjungos teritorijoje. Pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl jam galėtų grasinti Gruzijoje, atsakovo teigimu, pareiškėjo prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Akivaizdu, kad asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 205 punkte. Pati prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra yra atliekama siekiant užtikrinti būtent prašymą pateikusio asmens teises ir interesus, be to, bendriausia prasme įrodinėjimo našta tenka prašymą pateikusiam asmeniui (Vadovo 196 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nevykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius išsamius (t. y. visapusiškus) paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, jų nepateikė ir pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš pareiškėjo paaiškinimų apklausų metu (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 16- 20, 27-32) aišku, kad prieglobsčio Lietuvos Respublikoje gavimas nebuvo jo išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 14 d. apklausoje teigė, kad iš kilmės valstybės išvyko ieškoti geresnio gyvenimo, norėjo patekti į bet kurią Europos šalį. Nurodė, kad iš Gruzijos išvyko dėl politinių ir ekonominių problemų. 2011 m. rugsėjo 19 d. apklausos metu nurodė, kad priklauso „Savalka“ opozicinei partijai, kuriai vadovavo N. K. (N. K.i), jam skambinėjo nepažįstami žmonės, liepė nustoti veikti prieš valdžią. 2010 m. gegužės 18 d. jis važiavo automobiliu ir sustojo padėti žmogui, kuriam buvo sugedusi mašina. Iš automobilio išlipę 3 girti žmonės puolė mušti pareiškėją alaus buteliais, sakė, kad jis yra išdavikas, parduoda rusams savo tėvynę. Tie žmonės jį persekiojo, dėl to jis susidūrė su kitu automobiliu. Teigė, kad iš Gruzijos išvyko dėl blogos situacijos, blogo gyvenimo, norėdamas išvengti problemų. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas tinkamai nustatė, kad pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą įrodymų visumą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nėra pagrindo teigti, kad grąžinus pareiškėją į Gruziją dėl jo nurodytos veiklos jis būtų persekiojamas Gruzijoje. Pateikti pareiškėjo argumentai apie jo tariamą persekiojamą dėl veiklos opozicinėje partijoje vertintini kritiškai, pateikta informacija prieštaringa, nenuosekli. Pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, pavojaus Gruzijoje. Taigi teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų suabejoti atsakovo išvada, kad pareiškėjo prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo, o tuo pačiu ir išvada, kad pareiškėjo prašymas nebuvo akivaizdžiai nepagrįstas, kurioms pritarė ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog atsakovas nepaaiškino, jog jis turi pateikti visą, su prieglobsčio prašymu susijusią informaciją, ir kad nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į teisinę pagalbą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytas šiuo požiūriu svarbias aplinkybes, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su teisėmis ir pareigomis, apklausoje dalyvavo vertėjas, o tikslinant pirminės apklausos metu pateiktą informaciją, 2011 m. rugsėjo 19 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas taip pat buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 15, 27). Be to, skunde bei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurių dėl galimo suklaidinimo jis nebuvo paaiškinęs atsakovui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

LVAT praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (ir paties pareiškėjo paaiškinimai, ir Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011-07-14 pažyma Nr. GEO 15/6-10-6-30 apie bendrą politinę, žmogaus teisių ir saugumo padėtį Gruzijoje ir 2010-11-29 pažyma Nr. GEO 15/6-13-6-35 apie užsienio valstybėse prieglobsčio prašiusių Gruzijos piliečių grąžinimą į Gruziją (prieglobsčio prašytojo byla GEO 0423; b. 1. 33-36) nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į Gruziją jam grėstų tokio pobūdžio grėsmė, nes nėra įrodymų, kad šioje valstybėje vyksta chaotiško, aklo smurto smurto protrūkiai.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo Z. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.