Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Taikytas LR BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas 1 metams. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į LR teisingumo ministerijos nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. Š. pagal kaltinimą dėl LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš K. Š. 2000 Lt neturtinės žalos ir 1200 Lt proceso išlaidų J. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Š. nuteistas už tai, kad 2008-09-15 apie 19 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje turgavietės teritorijoje ranka spaudė mažamečio I. B., gim. (duomenys neskelbtini), kaklą, paėmęs rankomis laikė ir purtė jį už kojų žemyn galva, taip sukeldamas fizinį skausmą.

Apelianto nuomone, tą aplinkybę, jog jis spaudė nukentėjusiojo kaklą, paneigia bylos duomenys, tame tarpe teismo medicinos ekspertų H. Daujoto, A. A. Garmaus išvados, tiesioginės įvykių liudytojos K. D. parodymai.

Nuteistojo nuomone, teismo medicinos specialisto išvada negali būti įvertinta kaip įrodymas, nes šios išvados davimo metu eksperto H. Daujoto teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o jo duota specialisto išvada yra prieštaringa, iš dalies paneigta paties eksperto teisme duotais paaiškinimais.

Taip pat skunde teigiama, jog nuosprendyje kaltinimui prieštaraujantys įrodymai nebuvo paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nuosprendyje be pagrindo nesirėmė nuosekliais liudytojų L. Š., R. P. ir S. R. parodymais, kurie pilnai patvirtino jo nurodytas aplinkybes, kad su nukentėjusiuoju jokio fizinio kontakto neturėjo ir fizinio skausmo nesukėlė. Tuo pačiu skunde pažymima, kad pats I. B. iš pradžių teigęs, jog nuo dviračio nebuvo nukritęs, parodymų patikrinimo vietoje nurodė vietą, kur buvo nukritęs nuo dviračio.

Nuteistasis K. Š. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė, nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendį grindė ne prielaidomis, kaip savo skunde teigia apeliantas, o įrodymais, kuriuos išdėstė, aptarė skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl K. Š. kaltės, savo veiksmais sukėlus fizinį skausmą mažamečiui ir padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad apylinkės teismas nepatikrino nukentėjusiojo I. B. parodymų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad I. B. yra 11 metų amžiaus (t. 1, b. l. 49), taigi, yra jaunesnis nei 18 metų. Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę jaunesnio nei 18 metų nukentėjusiojo neapklausti teisme, jei dėl apklausos teisme jam gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių (BPK 283 str. 3 d.). Psichikos sveikatos centro gydytoja nerekomendavo I. B. apklausti teisme, nes tai galėtų pabloginti jo psichoemocinę būseną (t. 2, b. l. 3), todėl teismas, nepažeisdamas BPK 283 str. 3 d. nuostatų, teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 126) perskaitė nukentėjusiojo I. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 47-48). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, tame tarpe ir I. B. parodymus, ir atkreipė dėmesį į jų neatitikimus. Teismas, įvertinęs įrodymų visetą, pašalino iš kaltinimo objektyvias aplinkybes apie nuteistojo veiksmais I. B. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą – iš kaltinimo pašalino ne mažiau keturis trauminius poveikius į abi I. B. kaklo puses, kairį pakinklį ir dešinę blauzdą. Be to apylinkės teismas pašalino iš kaltinimo faktinę aplinkybę, o būtent, kad K. Š. tyčia numovė nukentėjusiajam kelnes. Visgi tai nepaneigia K. Š. kaltės tyčiniais veiksmais sukėlus mažamečiui fizinį skausmą.

Nukentėjusysis I. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo aiškiai nurodė, kad K. Š. abiem rankom paėmė jį už kojų ir laikė žemyn galva, kai nesakė savo pavardės, paėmė delnu iš priekio ties smakru ir laikydamas suspaudė, po to laikė (t. 1, b. l. 47-48). Nukentėjusysis tvirtino, kad visą laiką jis verkė, jam skaudėjo. Nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes juos dėl esminių aplinkybių patvirtina mažametės liudytojos K. D. parodymai, kurie, priešingai nei teigia apeliantas, iš esmės yra vienodi viso baudžiamojo proceso metu. Neteisus apeliantas teigdamas, kad liudytoja K. D. nepatvirtino savo ankščiau duotų parodymų. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja nurodė, jog ankščiau jos duoti parodymai yra tikslesni, nes viską geriau prisiminė. Akivaizdu, kad K. D. nepaneigė savo ankstesnių parodymų. K. D. nurodė, kad pati matė, kaip K. Š. pakėlė I. B. už kojų žemyn galva, pastarasis verkė, šaukė – ,... skauda...“, prašė jį paleisti, prašė pakviesti tėvus. K. D. nuvyko pas I. B. tėvus, pranešė apie įvykį ir po to sugrįžusi į įvykio vietą matė verkiantį I. B., pastarasis sakė, kad ,,...jį dėdė smaugė“ (t. 1, b. l. 62-63; t. 2, b. l. 67-68). Nukentėjusiojo I. B. atstovė ir civilinė ieškovė J. B., mačiusi savo sūnų iškart po įvykio, nurodė, kad I. B. verkė, ant jo kaklo matėsi paraudusios vietos, ant blauzdų buvo raudonis (t. 2, b. l. 127).

Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis K. Š. neigė turėjęs bet kokį fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju I. B. ir tvirtino, kad I. B. galėjo užsigauti pats, krisdamas nuo dviračio (t. 2, b. l. 126). Kaip ir K. Š., tokią pačią versiją deklaruoja ir buvusi K. Š. sutuoktinė L. Š. (t. 1, b. l. 187). Nors L. Š. teigia, kad bendro ūkio su apeliantu neveda, tačiau jie gyvena kartu (t. 2, b. l. 72), juos sieja darbo pavaldumo santykiai (t. 1, b. l. 93), todėl vertinant pastarosios parodymus būtina kreipti dėmesį į galimą subjektyvių faktorių įtaką. Pasak liudytojos L. Š., prie nukentėjusiojo buvo prisilietusi tik ji, vedėsi jį prie namelio, I. B. nerodė jokių požymių, kad būtų užsigavęs ar jam skaudėtų, ištrūkęs iš rankų nuvažiavo ir dar atsisukęs parodė liežuvį (t. 2, b. l. 72). Tokius liudytojos parodymus aiškiai paneigia ankščiau aptarti K. D. ir J. B. parodymai, nes realiai I. B. nebūtų rastas verkiantis prie turgaus vartų, jei, kaip teigia liudytoja L. Š., jam pavyko pasprukti. L. Š. parodymus paneigia ir kiti bylos dokumentai, iš kurių matyti, jog I. B. po įvykio prireikė daugkartinės psichologinės pagalbos (t. 2, b. l. 3-14). Asmens sveikatos istorijos išraše nurodyta – ,,Stebimi būdingi traumos išgyvenimui simptomai – pasikartojantis traumuojančio įvykio išgyvenimas, vengimas būti su trauma susijusiose vietose, padidintas įtarumas ir atsargumas, miego problemos.“ (t. 2, b. l. 7).

Nuteistasis K. Š., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais, teigia, kad jo versiją aiškiai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai R. P. ir S. R.. Tačiau dėl paminėtų liudytojų parodymų objektyvumo kolegijai kyla pagrįstų abejonių. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek R. P., tiek S. R. nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Pasak jų, įvykį jie matė, todėl sužinoję, kad K. Š. iškelta baudžiamoji byla, pasisiūlė paliudyti. R. P. ir S. R. teigė matę visą įvykį nuo pradžios iki galo ir tvirtina, kad K. Š. prie vaikų nebuvo prisilietęs (t. 2, b. l. 69; 70). Tuo pačiu R. P. nurodė, kad įvykis buvo už pavėsinių ir todėl ji nematė, ar vaikai buvo ,,...suvirtę....“, tik girdėjo triukšmą, kaip šaukė L. Š.. S. R. taip pat nurodė, kad nematė, ar vaikai buvo nugriuvę, nes užstojo K. Š. automobilis. Vadinasi nei vienas iš apelianto paminėtų liudytojų realiai negalėjo matyti, kas vyko, kai jis ir L. Š. automobiliu privažiavo prie vaikų – I. B. ir K. D., nes vienam užstojo pavėsinės, kitam – automobilis. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 12-15) ir nukentėjusiojo I. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 1, b. l. 50-53) matyti, kad namelis, prie kurio, pasak nukentėjusiojo, vėliau K. Š. jam buvo suėmęs už kaklo, yra šalia įvažiavimo į teritoriją vartų. Atidaryti vartai ar ne, liudytojas S. R. teigia nematęs, vadinasi, ar buvo suėmęs už kaklo K. Š. nukentėjusiajam, jis matyti taip pat negalėjo. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad liudytojų S. R. ir R. P. pareiškimai apie neva gerai matytą įvykį yra deklaratyvūs, paneigti jų pačių parodymais tame pačiame teisiamajame posėdyje, kuriame, be visa ko, S. R. ir R. P. patvirtino, jog su K. ir L. Š. yra pažįstami ir pasikalbėję su jais nutarė paliudyti, ką matė.

Tokiu būdu, priešingai nei savo skunde teigia apeliantas, liudytojų S. R. ir R. P. parodymai nėra nuoseklūs, patys savaime prieštaringi ir galimai įtakoti subjektyvių veiksnių, todėl remtis jais, kaip besąlygiškai patvirtinančiais K. Š. versiją, nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymus dėl visų K. Š. inkriminuotų faktinių aplinkybių patvirtina liudytojos K. D. parodymai. Jų parodymai sudaro vieningą K. Š. kaltės įrodomąją medžiagą ir logiškai siejasi su kitais aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais, todėl netikėti I. B. parodymais, apie nuteistojo atliktus veiksmus jo atžvilgiu, o tuo labiau, apie jo patirtą fizinį skausmą, nėra jokio pagrindo.

Be to, kas paminėta, apeliantas kritikuoja 2008-09-08 – 2008-09-25 specialisto H. Daujoto išvadą (t. 1, b. l. 31), kaip neteisėtą įrodymą. Konkrečiu atveju K. Š. kritika nepagrįsta. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog 2007-11-30 H. Daujotui buvo išduota licencija verstis medicinos praktika pagal teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją, jis savo tyrimo išvadą pateikė kaip specialistas, o ne ekspertas, todėl nesiremti minima išvada pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Minėta išvada nėra prieštaringa, jos neneigė, o patvirtino ir papildė ją pateikęs specialistas H. Daujotas teisiamajame posėdyje. Minėta išvada neprieštarauja nei A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro konsultacinei išvadai (t. 2, b. l. 46-59), kuri buvo atlikta nuteistojo gynėjos iniciatyva. Specialistas H. Daujotas apklaustas teisiamajame posėdyje tik patikslino savo išvadą, įvertinęs tą aplinkybę, kad nukentėjusysis galėjo kristi nuo dviračio, ir nurodė, kad tyrime nustatyti I. B. sužalojimai galėjo būti padaryti ir kontaktuojant į kažkokią dviračio detalę (t. 2, b. l. 129). Nei aptariama specialisto išvada, nei specialisto A. Garmaus konsultacinė išvada nepaneigia to, kad K. Š. ranka spaudė I. B. kaklą, nors kraujosruvų nukentėjusiojo kakle ir nebuvo. Specialistas A. Garmus savo išvadoje nurodė, kad I. B. padaryti sužalojimai kakle smaugimui rankomis nebūdingi, nes tam yra būdingos poodinės kraujosruvos, nors kartais būna ir odos nubrozdinimų pirštų nagais (t. 2, b. l. 58-59). Iš esmės tą patį nurodė specialistas H. Daujotas patvirtindamas, kad kontaktas su nukentėjusiojo kaklu tikrai buvo, o kraujosruvų buvimą ar nebuvimą lemia suspaudimo stiprumas (t. 2, b. l. 129), vadinasi, kraujosruvų nebuvimas ant I. B. kaklo nepaneigia to, kad K. Š. ranka spaudė nukentėjusiojo kaklą. Taigi, aptartos specialistų išvados, į kurias apeliuoja nuteistasis, nepaneigia jo kaltės sukėlus fizinį skausmą mažamečiui.

Byloje surinktų, aptartų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog K. Š. padarė jam inkriminuotus veiksmus mažamečio I. B. atžvilgiu ir tuo sukėlė pastarajam fizinį skausmą. Apelianto veikoje nustatyti visi būtini BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Bausmė nuteistajam K. Š. paskirta, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. K. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už BK 140 str. 2 d. numatytą tokios bausmės vidurkį, jos vykdymas atidėtas minimaliam terminui, todėl dar labiau švelninti bausmę nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis dėl apelianto tyčinių nusikalstamų veiksmų patyrė skausmą, nepatogumus ir kt. dvasinius išgyvenimus, kas sudaro neturtinės žalos turinį (CK 6.250 str. 2 d.), todėl teismas pagrįstai iš kaltininko priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.