Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-04-16 · Administracinė byla Nr. P-525-29-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-04-16
Bylos Nr.
P-525-29-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
I. J.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai
Trečiasis asmuo
Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P525-29-08Procesinio sprendimo kategorija 66.3; 66.8; 66.12; 66.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2008 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. J. firmos ir A. J. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5 – 1025/2004 pagal pareiškėjo I. J. firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas I. J. firma su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2004 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. S-155-(7-117/2003), kuriuo buvo patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 69-177 nurodymai sumokėti į biudžetą 40060 Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM), 12201 Lt PVM delspinigių, 2980 Lt PVM baudos, 77 Lt pajamų mokesčio, 13 Lt šio mokesčio delspinigių bei patvirtintą 100 Lt sumažintą atskaitymų į Kelių fondą sumą, 363 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 83 Lt šių įmokų delspinigių bei 2017 Lt mažintiną pajamų mokesčio sumą.

Pareiškėjas teigė, kad mokesčio administratorius bei Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai apskaičiavo nurodytas sumas. Pažymėjo, jog firma buvo įregistruota 1998 m. birželio 22 d. ir nuo šios dienos pradėjo ūkinę – komercinę veiklą. Nurodė, kad metų (paskutinių 12 mėnesių) terminas sukako 1999 m. birželio 22 d., o firmos pajamos per metus (per paskutinius 12 mėnesių) sudarė 97756,28 Lt ir neviršijo PVM įstatymo 6 straipsnyje nurodytos 100000 Lt ribos. Mokesčio administratorius PVM skaičiuoja nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 1999 m. birželio 30 d., PVM skaičiavimo laiką pratęsdamas 8 dienas. Tačiau ir 1999 m. birželio 30 d., pagal kasos aparato ,,Casio FE-200“ skaitiklio parodymus, pajamos buvo 99871,22 Lt, t. y. 100000 Lt suma neviršyta. Teigė, kad firma nerealizavo prekių, nesuteikė paslaugų ir negavo pajamų, kurios nebūtų užfiksuotos kasos aparate ar kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pareiškėjas pabrėžė, jog tara nėra pajamos. Keisdama tarą, firma pajamų negavo, o tik grąžino tarą pagal susitarimą tiekėjui. Tiekėjams tara nebuvo parduodama. Pažymėjo, jog tiekėjai PVM sąskaitose - faktūrose vieniems gėrimams išskirdavo tarą ir nurodydavo ją atskirai, o kitiems gėrimams tai nebūdavo daroma, bet tiekėjui firma privalėdavo grąžinti visų patiektų gėrimų tarą, nepriklausomai nuo to, ar PVM sąskaitoje - faktūroje tara išskirta. Nurodė, kad nesutinka su 100 Lt sumažintais atskaitymais į Kelių fondą. Teigė, jog mokesčio administratorius neteisingai sumažino pajamas. Firmos pajamos gaunamos vykdant mažmeninę prekybą ir registruojamos kasos aparatu. 1999 m. pajamos buvo 93606 Lt, o ne 86824 Lt, 2000 m. - 91188 Lt, o ne 78092 Lt. Nurodė, kad taip pat nesutinka dėl 2017 Lt mažintinos pajamų mokesčio sumos. Pažymėjo, kad 1998 – 2001 m. sumokėjo 2945 Lt pajamų mokesčio. Panaikinus neteisėtai priskaičiuotas PVM sumas, mažinti 2017 Lt pajamų mokesčio sumą nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo I. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad firma nuo 1998 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. perdavė tiekėjams apyvartinės stiklo taros 1251,40 Lt daugiau, iš jų 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais - 674,90 Lt daugiau, negu jos įsigijo su prekėmis. Firma alų parduoda su butelio verte, pirkdami stiklo taroje įpakuotas prekes gyventojai neįsipareigoja pardavėjui grąžinti stiklo taros (butelių), todėl nėra pagrindo gyventojams parduotus butelius laikyti grąžinama tara. Teismas nurodė, kad tiekėjams perduotos taros (butelių) dalis, viršijanti grąžintos taros vertę, pagrįstai įvertinta kaip taros (butelių) pardavimas ir šios parduotos taros 674,90 Lt vertė pagrįstai priskirta pajamoms. Firma 100000 Lt pajamų ribą viršijo 1999 m. birželio mėnesį, todėl pagrįstai 1999 m. birželio mėnesį nuo sumos, viršijančios 100000 Lt (552 Lt) apskaičiuotas 84 Lt PVM, o vėlesniais mėnesiais PVM apskaičiuotas nuo kiekvieną mėnesį gautų įplaukų už realizuotas prekes. Teismas konstatavo, kad mokesčio administratorius teisingai ir pagrįstai apskaičiavo 40060 Lt PVM, 12201 Lt PVM delspinigių, 2980 Lt PVM baudos.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo I. J. firmos apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamo mokestinio ginčo esmę sudaro mokesčio administratoriaus nurodymų sumokėti PVM už laikotarpį nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 2002 m. birželio 30 d. pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas. Atsižvelgęs į tuo metu galiojusio PVM įstatymo 6 straipsnio (atitinkamų redakcijų) 3 dalį, teismas pažymėjo, jog pareiga apskaičiuoti ir mokėti PVM buvo siejama su sąlyga – faktu, kad pajamos per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100000 Lt. Žodis ,,metai“ reiškia paskutinius einamuosius 12 mėnesių, o ne kalendorinius metus ar metus, kurie skaičiuojami nuo įmonės įsisteigimo. Patvirtinus mokesčio administratoriaus nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjo pajamos (įplaukos) už realizuotas prekes 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais (per paskutinius einamuosius 12 mėnesių) viršijo 100000 Lt, būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui atsirado prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Teismas nurodė, kad, EKA žurnalo, apyskaitų duomenimis, 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais pareiškėjas už realizuotas prekes gavo mažiau nei 100000 Lt pajamų. Tačiau vietos mokesčio administratorius nustatė, jog firma iš įvairių tiekėjų (gamintojų) pirko prekes kartu su stiklo tara (buteliais), kuri nebuvo perduodama firmos nuosavybėn, buvo grąžinama gamintojams. Mokesčio administratorius taip pat nustatė, kad grąžintos tiekėjams stiklo taros vertė minėtu laikotarpiu buvo didesnė už stiklo taros vertę, kurią firma gavo iš tiekėjų, pirkdama prekes. Mokesčio administratorius skirtumą priskyrė įmonės realizacinėms pajamoms ir konstatavo, kad įmonė 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais už realizuotas prekes gavo daugiau nei 100000 Lt pajamų, todėl turėjo prievolę apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais už realizuotas prekes gavo daugiau nei 100000 Lt pajamų. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 ,,Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 1.7 punktą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas minimu laikotarpiu prekes pirkdavo iš UAB ,,Šiaulių tara“, L. M. prekybos įmonės ,,Apynys“. Nurodė, jog nors pareiškėjas neišsaugojo rašytinių sutarčių, sudarytų su minėtomis įmonėmis, galiojusių 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais, šių įmonių išrašytos PVM sąskaitos - faktūros (važtaraščiai), L. M. prekybos įmonės ,,Mažeikių apynys“ pirkėjų apskaitos duomenys ir kita bylos medžiaga liudija, kad tik tie buteliai, kurie sąskaitose - faktūrose buvo išskirti kaip tara, nagrinėjamuoju atveju gali būti pripažįstami kaip apyvartinė tara, o jos grąžinimas nelaikytinas prekių realizavimu. Nuo šių butelių, skirtingai nei nuo kitų prekių, nurodytų PVM sąskaitose -faktūrose (važtaraščiuose), PVM nebuvo skaičiuojamas. Teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui kaip apyvartinė tara buvo perduoti kiti buteliai, neišskirti kaip tara. Šie buteliai kaip prekė (t.y. kartu su gėrimu) buvo parduodami pareiškėjui nuosavybėn, už juos PVM buvo mokamas. Teismas taip pat pažymėjo, jog Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnis reikalavo apskaitos dokumentuose fiksuoti visas atliktas ūkines operacijas, taigi ir taros judėjimas tarp įmonių turėjo būti fiksuojamas apskaitos dokumentuose, todėl nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad grąžintina tiekėjui tara neprivalėjo būti išskirta PVM sąskaitoje-faktūroje ar kitame naudotame apskaitos dokumente. Pareiškėjas nurodė, kad tarp tiekėjų bei jo vyko ir taros keitimas, t. y. neturint tam tikros rūšies taros kiekio, ji buvo grąžinama kitos rūšies tara, tačiau tai taros grąžinimu pagal taisykles, numatytas paminėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1.7 punkte, negalėjo būti laikoma. Teismas pažymėjo, kad sprendžiamam ginčui aplinkybė, jog pareiškėjui UAB ,,Avačia“ 1998 m. birželio 30 d. perdavimo - priėmimo akto Nr. 1 pagrindu perdavė 4576 vnt. taros (butelių), nėra reikšminga, nes, kaip minėta, apyvartine gali būti pripažįstama tik ta tara, kuri buvo išskirta tiekėjų apskaitos dokumentuose. Be to, pareiškėjas gautos iš UAB ,,Avačia“ taros (butelių) neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Teismas taip pat pažymėjo, kad mokesčio administratorius teisingai įvertino ir tą aplinkybę, jog pareiškėjas iš UAB ,,Mintaka“ negavo apyvartinės taros. 1998 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitoje - faktūroje LAD Nr. 0474441 buteliai kaip tara neišskirti, jie parduoti pareiškėjo nuosavybėn kaip prekė (kartu su vynu), už kurią apskaičiuotas PVM. Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad grąžintos tiekėjams UAB ,,Šiaulių tara“, L. M. prekybos įmonės ,,Apynys“ ir UAB ,,Mintaka“ stiklo taros vertė minėtu laikotarpiu buvo didesnė už apyvartinės stiklo taros vertę, kurią firma gavo iš tiekėjų, pirkdama prekes, t. y. tiekėjams dalis butelių (taros) buvo perduota kaip prekės jų nuosavybėn. Šių prekių verte sumažėjo pareiškėjo įsipareigojimas tiekėjams. Pagal galiojusį Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 3 straipsnį prie realizavimo pajamų buvo priskiriama iš įmonės išsiųsta produkcija. Atsižvelgiant į tai, susidaręs skirtumas pagrįstai pripažintas įmonės pajamomis. Teismas nenustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 546 patvirtintos PVM mokėtojų registravimo tvarkos 11 punkto (nuo 2001 m. gegužės 1 d. 12 punktas) prieštaravimo PVM įstatymo 6 straipsnio redakcijai, išdėstytai 1998 m. birželio 2 d. įstatymu Nr. VIII-764, įsigaliojusiu nuo 1998 m. liepos 1 d., taip pat ir Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir 127 straipsnio 3 daliai. Nurodė, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu tirta PVM mokėtojų registravimo tvarkos 11 punkto atitiktis PVM įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, išdėstytai 1994 m. balandžio 7 d. ir 1997 m. spalio 14 d. redakcijomis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad byloje susiklosčiusiems materialiniams teisiniams santykiams paminėtos tvarkos 11 punktas (nuo 2001 m. gegužės 1 d. 12 punktas) neturi būti taikomas. Teismas pažymėjo, kad PVM įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, jog neįsiregistravę PVM mokėtojais asmenys PVM apskaičiuoja ir moka į biudžetą bendra tvarka, laikotarpiu, už kurį pareiškėjui apskaičiuotas PVM, jau negaliojo. PVM įstatymo 7 straipsnis numatė asmenų, kurie pagal 6 straipsnio nuostatas yra PVM mokėtojai, pareigą registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje PVM mokėtojais. Pagal PVM įstatyme įtvirtintą teisinio reguliavimo mechanizmą, registracija PVM mokėtoju buvo būtina prielaida PVM mokesčio apskaičiavimui ir mokėjimui bendra tvarka. Teismui nekilo abejonių dėl neįsiregistravusiems PVM mokėtojais asmenims PVM įstatyme nustatytos pareigos PVM apskaičiuoti ir mokėti nuo kiekvieną mėnesį gautų pajamų (įplaukų) už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas konstitucingumo. Taip pat nekilo abejonių ir dėl Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies konstitucingumo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą PVM sumos. Patvirtinus, kad pareiškėjas gavo pajamas už parduotą tarą ir nuo kiekvieną mėnesį gautų pajamų (įplaukų) už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas privalėjo sumokėti PVM, argumentai dėl mokesčio administratoriaus nustatytų pajamų mokesčio ir mažintinų sumų taip pat atmestini.

IV.

Pareiškėjas I. J. firma 2007 m. birželio 1 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė (išsiuntė paštu) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5 – 1025/2004 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinei sesijai bei sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarties vykdymą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 11 punktus.

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė 2004 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjui ir teismui tada dar nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma ta aplinkybė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši esminė bylos aplinkybė paaiškėjo 2006 m. rugsėjo 26 d., kai Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą. Kadangi I. J. firmai PVM ir kitų mokesčių delspinigiai buvo priskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalimi, ir apie šią esminę aplinkybę sužinota dabar, tai yra pagrindas atnaujinti procesą. Pareiškėjas nurodo, kad jau buvo pateikęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu, bet teismas atnaujino procesą ne dėl visos bylos, o tik bylos dalyje. Pareiškėjo manymu, atnaujinus procesą tik bylos dalyje, neįmanoma patikrinti visą bylą, nes, atnaujinus proceso dalį tik dėl delspinigių, apeliacine tvarka bus nagrinėjama byla tik dėl delspinigių. Tai prieštarauja ABTĮ 136 str., pagal kurį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą bei privalo patikrinti visą bylą.

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktą, pareiškėjas nurodo, kad prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai teisės aktai negalioja (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas nutarimą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai paskelbė 2006 m. rugsėjo 26 d., taigi nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis yra pripažinta negaliojančia ir panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas. Delspinigiai, kurie buvo priskaičiuoti vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalimi, kuri yra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, negali būti išieškomi, nes jie yra priskaičiuoti neteisėtai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad jis nepraleido įstatymo nustatyto trijų mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį dėl proceso atnaujinimo bylos dalyje dėl delspinigių priėmė 2007-05-05, todėl tik tada pareiškėjas sužinojo apie reikšmingą aplinkybę, jog yra atnaujintas procesas tik dėl bylos dalies, o ne dėl visos bylos. Todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojamas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas.

A. J. 2007 m. birželio 1 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5 – 1025/2004 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinei sesijai; sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarties vykdymą.

Šalies argumentai

A. J. prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 12 punktus. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą A. J. teigia, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas I. J. firmos atžvilgiu ir jis nedalyvavo patikrinimo procese. Mokesčių administratorius, centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija, Vilniaus apygardos administracinis teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdami mokestinį ginčą tuo pačiu pasisakė ir dėl A. J., t. y. pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Nagrinėjant mokestinę bylą A. J. nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą kaip tretysis suinteresuotas asmuo, tuo buvo pažeistos jo procesinės teisės. Byloje dalyvavo kaip I. J. firmos atstovas, kuriam neiškyla jokios teisės ir pareigos už firmos prievoles.

A. J. taip pat prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą A. J. nurodo, kad pagal Civilinio kodekso (1964 m. redakciją) galiojusio mokestinio patikrinimo metu 22¹ straipsnį individuali (personalinė) įmonė neturėjo juridinio asmens teisių. Taigi I. J. firma yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, t. y. fizinių asmenų nuosavybė. Kadangi firma, nuosavybės lygiomis dalimis priklauso sutuoktiniams, už jį gautos pajamos taip pat lygiomis dalimis priklauso sutuoktiniams, todėl pripažinti, jog visos gautos pajamos yra I. J. firmos, reiškia, paneigti, kad firma lygiomis nuosavybės dalimis priklauso sutuoktiniams, nes pajamos priklauso ne abiem sutuoktiniams, o vienam. Dėl to nepagrįstai buvo konstatuota, jog pajamos per paskutiniuosius 12 mėnesių viršijo 100000 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas būtent taip išaiškino ir taikė PVM įstatymo 6 straipsnį administracinėse bylose: 2002 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-158/2002 A. R. v. Valstybinė mokesčių inspekcija; 2004 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-939-2004 M. J. v. Valstybinė mokesčių inspekcija. Kadangi panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai, šiuo atveju buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, o tai yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje.

A. J. taip pat pažymi, kad antstolio V. D. patvarkymas jam buvo įteiktas 2006 m. lapkričio 23 d., t. y. jis tik tada sužinojo apie savo pažeistas teises. A. J. jau buvo pateikęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu, bet teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą. Todėl trijų mėnesių terminas paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo turi būti skaičiuojamas būtent nuo šios nutarties priėmimo dienos. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendęs klausimą dėl proceso atnaujinimo, neteisingai išaiškino ir pritaikė trijų mėnesių terminą, t. y. neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, o tai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui, todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti nagrinėjamas iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Dėl pareiškėjo I. J. firmos prašymo dėl proceso atnaujinimo

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Pareiškėjas pateikė teismui tokį patį prašymą dėl proceso atnaujinimo, kokį buvo pateikęs 2006 m. spalio 23 d., t. y. pateikia prašymą atnaujinti procesą tais pačiais pagrindais, tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias buvo nurodęs 2006 m. spalio 23 d. pateiktame prašyme. 2006 m. spalio 23 d. pateiktas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo jau buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi, kuria pareiškėjo prašymas buvo patenkintas iš dalies ir buvo atnaujintas procesas bylos dalyje. Todėl antrą kartą prašymas dėl proceso atnaujinimo, kuriame nurodyti tie patys proceso atnaujinimo pagrindai, tos pačios aplinkybės, negali būti nagrinėjamas. Nors tai nėra tiesiogiai nustatyta ABTĮ, tačiau tokia išvada daroma vadovaujantis protingumo principu ir taikant įstatymo analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.) su teisės norma, numatančia, jog sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 96 str. 4 d.). Pažymėtina, kad 2007 m. gegužės 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria išnagrinėtas prašymas dėl proceso atnaujinimo, yra galutinė ir neskundžiama, todėl šia nutartimi padarytos išvados laikomos teisėtomis, pagrįstomis ir nekvestionuojamos.

Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi nepagrįstai atnaujino procesą tik bylos dalyje, o ne visos bylos atžvilgiu, yra nepagrįsti. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią delspinigių dėl laiku nesumokėtų mokesčių nustatymo dydį. Todėl po tokio Konstitucinio Teismo nutarimo atsirado pagrindas manyti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutartis yra nepagrįsti tik toje dalyje, kuria buvo paliktas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 69-177 nurodymas sumokėti į biudžetą delspinigius. Po Konstitucinio Teismo nutarimo neatsirado pagrindo manyti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutartis yra nepagrįsti kitoje dalyje, t. y. dėl nurodymo sumokėti į biudžetą priskaičiuotus mokesčius ir baudas. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi pagrįstai atnaujino procesą tik bylos dalyje dėl delspinigių.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas apie prašyme nurodytus pagrindus atnaujinti procesą sužinojo po Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo priėmimo, todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti (ABTĮ 156 str. 1 d.). Pareiškėjas, padavęs prašymą 2007 m. birželio 1 d., praleido šį įstatymo nustatytą trijų mėnesių skundo padavimo terminą. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti tenkinamas ir dėl šios priežasties.

Dėl A. J. prašymo atnaujinti procesą

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Pareiškėjas pateikė tokį patį prašymą dėl proceso atnaujinimo, kokį buvo pateikęs 2006 m. lapkričio 28 d., t. y. pateikia prašymą atnaujinti procesą tais pačiais pagrindais, tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias buvo nurodęs 2006 m. lapkričio 28 d. pateiktame prašyme. 2006 m. lapkričio 28 d. pateiktas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo jau buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi, kuria pareiškėjo prašymas buvo atmestas dėl to, jog paduotas praleidus trijų mėnesių prašymo padavimo terminą. Todėl dėl šios priežasties ir vadovaujantis prieš tai išdėstytais argumentais, antrą kartą prašymas dėl proceso atnaujinimo, kuriame nurodyti tie patys proceso atnaujinimo pagrindai, tos pačios aplinkybės, negali būti nagrinėjamas.

Be to, pažymėtina, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas yra pradėtinas skaičiuoti tik po to, kai pareiškėjui buvo įteiktas antstolio V. D. patvarkymas areštuoti pareiškėjo pinigines lėšas ir pervesti jas į antstolio depozitinę sąskaitą (2006 m. lapkričio 23 d.) ir po to, kai buvo priimta 2007 m. gegužės 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis atmesti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjas apie aplinkybes, kurias jis nurodo prašyme kaip bylos atnaujinimo pagrindą, sužinojo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarties priėmimo. Pareiškėjas, padavęs prašymą 2007 m. birželio 1 d., praleido įstatymo nustatytą trijų mėnesių skundo padavimo terminą. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti tenkinamas ir dėl šios priežasties.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

A. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5 – 1025/2004 pagal pareiškėjo I. J. firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo atmesti.

I. J. firmos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5 – 1025/2004 pagal pareiškėjo I. J. firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRičardas PiličiauskasVaida Urmonaitė