- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-14
- Bylos Nr.
- 2-80/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Stebulė“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė ,,Šilėja“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus zunda“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stebulė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-7226-178/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stebulė“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Šilėja“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus zunda“, dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Stebulė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 9 526 269,31 Lt pagrindinės skolos, 107 242,93 Lt delspinigių, 99 187,51 Lt palūkanų, 1 799 668,57 Lt skolos už naujas paslaugas, 5 410,73 Lt delspinigių, 2 612,60 Lt palūkanų, bylinėjimosi išlaidas, 12,70 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, paliekant teisę daryti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, su darbo santykiais susijusius mokėjimus ir atsiskaitymus su ieškovu. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovas ilgą laiką vengia atsiskaityti su ieškovu, todėl siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 29 d. nutartimi netenkino ieškovo UAB „Stebulė“ prašymo taikyti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad taikint laikinąsias apsaugos priemones yra būtina atsižvelgti ne vien tik į ieškinio sumą, bet ir į kitas aplinkybes, tokias kaip atsakovo asmenį, jo finansinę ir turtinę padėtį, atsakovo galimybes įvykdyti teismo sprendimą, tikimybę, kad atsakovas bandys paslėpti ar perleisti tretiesiems asmens savo turtą. Teismo teigimu, vien tik didelė ieškinio suma nesąlygoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo visais atvejais, ieškinys reiškiamas atsakovui, kuris yra viešasis juridinis asmuo ir turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja tik laikydamasi įstatymų nustatytos tvarkos. Teismo manymu, nepaisant to, kokio dydžio ieškinio reikalavimas yra pareikštas atsakovui, pastarasis neturės galimybės disponuoti turtu, nesilaikydamas įstatymų nuostatų, bei imtis piktybiškų veiksmų, siekiant sumažinti turimą turtą ar jį perleisti tretiesiems asmenims siekdamas išvengti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Todėl teismas sprendė, kad vien dėl šios priežasties atsižvelgiant į paties atsakovo asmenį bei įstatymų nustatytą griežtą jo turto disponavimo tvarką, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Stebulė“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovo reikalavimas sudaro net 11 540 391,65 Lt ir ši skola nuolat didėja, nes nėra mokami einamieji mokėjimai, kas sukelia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
2. Savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.35 str.). Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Civiliniu kodeksu ir neturėtų atsakovo traktuoti kitaip (netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių), nei bet kurio kito juridinio asmens.
3. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovas ieškovui už suteiktas paslaugas pagal kai kurias sutartis nemoka jau nuo 2002 metų. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, galima manyti, kad tuo atveju, jei teismas patenkins ieškovo reikalavimus, atsakovas ir toliau piktybiškai vengs vykdyti savo įsipareigojimus ieškovui, o tai gali lemti ieškovo bankrotą.
4. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas nebandys sumažinti ar perleisti tretiesiems asmenims turto siekdamas išvengti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Vilniaus miesto savivaldybės tiklapyje oficialiai paskelbta apie ketinimą parduoti savivaldybei priklausantį pastatą, visas priklausančias įmones ir kitą nekilnojamąjį turtą, todėl užsitęsus teismo procesui ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių – nekilnojamojo turto arešto, palankus teismo sprendimas ieškovui neturės jokios reikšmės, nes atsakovas neturės nei piniginių lėšų, nei nekilnojamojo turto.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė tokio prašymo. Atsakovo nuosavybės teise valdomas turtas yra nepalyginamai didesnis už ieškovo prašomą priteisti sumą. Taip pat atsakovas yra juridinis asmuo nuolat gaunantis pajamas iš mokesčių, rinkliavų ir kitų šaltinių. Savivaldybėms nustatyta speciali joms priklausančio turto perleidimo procedūra apsunkina galimybę perleisti turtą, todėl ieškovo argumentas, kad atsakovas gali perleisti jam priklausantį turtą ir taip padaryti teismo sprendimo įvykdymą neįmanomą, yra nepagrįstas. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali pažeisti viešąjį interesą, nes turto areštas apsunkintų areštuoto turto naudojimą pagal paskirtį, ko pasekoje gali kilti sunkumų savivaldybei vykdant jai pavestas viešojo administravimo bei viešųjų paslaugų teikimo funkcijas.
Trečiasis asmuo UAB ,,Šilėja“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad teismo nutartyje nurodyti argumentai nepaneigia galimos grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas teismui pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovo iniciatyvą imtis jam priklausančio turto realizavimo, kas neabejotinai apsunkintų ar padarytų negalimą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Esama valstybės bei savivaldybių ekonominė-finansinė situacija tik patvirtina galimų sunkumų egzistavimą vykdant šioje byloje galimai palankų būsimą teismo sprendimą arba riziką jo neįvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str., 1 d., 338 str.).
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra savivaldybė – viešasis juridinis asmuo (CK 2.34 str. 2 d., 2.35 str. 1 d.). Savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d.). Savivaldybes steigia, esamas panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu (Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7 str.). Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovas, yra specifinis juridinis asmuo, kuris užtikrina viešųjų funkcijų, susijusių su tam tikro regiono gyventojų poreikių tenkinimu, vykdymą, bei neturi galimybės disponuoti turtu, nesilaikydamas įstatymų nuostatų, bei imtis veiksmų, siekdamas sumažinti turimą turtą ar jį perleisti tretiesiems asmenims. Bendros išieškojimo taisyklės numatytos CPK normose iš esmės patvirtina tai, kad atsakovas ateityje negalės būti nemokus ir, kad galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas negalės pasunkėti ar tapti neįmanomu.
Savivaldybės yra steigiamos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijų iniciatyva, jos turi savo biudžetą, susidedantį iš valstybės skiriamų lėšų ir savivaldybės surenkamų (savų) lėšų, taip pat gali gauti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kt. (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 4, 6 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-394/2007), todėl, nežiūrint į tai, kad šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės krizės yra sudėtingoje finansinėje būklėje, teisėjų kolegija sprendžia, jog neegzistuoja jokia rizika būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnyje, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, tarp jų ir CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.