Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nuotoliniu būdu per Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. K. A. (N. A. K. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 21 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. liepos 10 d. (Sprendime nurodyta 18 d.) Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra priimtas studijuoti Universitete pagal studijų programą.

Departamentas nustatė, kad pareiškėjui 2022 – 2023 m. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, nuo 2022 m. birželio 29 d. – studijų (duomenys neskelbtini) pagrindu leidimas laikinai gyventi. Užsienietis nuo 2023 m. gegužės 30 d. su pertraukomis iki 2025 m. liepos 17 d. dirbo Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse, nuo 2023 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. sausio 31 d. vykdė individualią veiklą. Migracijos departamentas, remdamasis Studentų registro duomenimis nustatė, kad asmuo buvo priimtas į (duomenys neskelbtini), nuo 2024 m. rugsėjo 4 d. studijavo (duomenys neskelbtini), 2024 m. rugsėjo 4 d. – 2025 m. liepos 3 d. kurso metu surinko 6 studijų kreditus, turi 30 kreditų skolą. Studijas (duomenys neskelbtini) 2025 m. liepos 3 d. nutraukė.

(duomenys neskelbtini) 2025 m. liepos 13 d. Migracijos departamentui pateikė pranešimą Nr. 2507-PRNŠ-0569, kuriame nurodė, kad studijos 2025 m. liepos 3 d. nutrauktos dėl nepažangumo ((duomenys neskelbtini) fakulteto dekano 2025 m. liepos 3 d. potvarkis Nr. D0320240695 dėl studijų nutraukimo dėl nepažangumo).

Sprendime nurodyta, kad Universitetas tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) (tarpininkavimo raštas į bylą nepateiktas) prašo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. Patvirtino, kad pareiškėjas priimtas studijuoti pagal studijų programą ir sumokėjo Universiteto nustatytus mokesčius.

Departamentas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą (vertino, kad asmuo yra nepažangus studentas ir dėl to buvo išbrauktas iš studentų sąrašų) laikė, kad visa tai sudaro pagrindą išvadai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Tokiu būdu pareiškėjo siekis gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka UTPĮ nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo mokslo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau mokytis Lietuvos Respublikoje. Turimų duomenų visuma atsakovui kėlė pagrįstų abejonių dėl užsieniečio sąžiningo ketinimo studijuoti ir leido manyti, kad leidimo laikinai gyventi siekiama pirmiausia kaip teisinio pagrindo gyventi Lietuvoje ir naudotis Šengeno erdvės teikiamomis galimybėmis. Tuo pagrindu, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundu kreipiasi į teismą.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas. UTPĮ 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina mokytis Lietuvos Respublikoje, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalis nustato faktines aplinkybes, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal šio straipsnio 1 dalies 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Byloje nėra ginčo, kad studijuodamas (duomenys neskelbtini), užsienietis turėjo leidimą laikinai gyventi mokslo pagrindu, tačiau jis buvo panaikintas nutraukus studijas dėl nepažangumo. Pareiškėjas 2025 m. liepos 10 d. į atsakovą kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo studijų Universitete pagrindu. Departamentas atsisakė tenkinti prašymą nustatęs, kad studijuodamas (duomenys neskelbtini) 2024–2025 mokslo metais jis surinko tik 6 studijų kreditus ir dėl to buvo pašalintas iš studentų sąrašų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi studijų (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo išduotas 2022 m. birželio 29 d., tačiau studijuoti pradėjo tik 2024 m. rugsėjo 4 d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Migracijos departamentas vertino, kad būdamas nepažangus studentas, jis siekia išlaikyti savo teisinį statusą Lietuvos Respublikoje ir dėl to inicijavo studijų institucijos keitimą. Taip pat vertino ir tai, kad pareiškėjas studijuodamas dirbo tiek pagal darbo sutartį, tiek pagal individualią veiklą. Šios aplinkybės suponavo išvadą, kad darbas galėjo turėti įtakos studijų rezultatams ir būti viena iš priežasčių, dėl kurių jis neįvykdė studijų programos reikalavimų, nesurinko reikalaujamo kreditų kiekio ir galimai dėl to keičia studijų kryptį. Migracijos departamentas vertino, kad atvykus į Lietuvos Respubliką studijų tikslais, prioritetas turi būti skiriamas būtent studijoms, ne darbui. Šių aplinkybių visuma, kaip nurodo Departamentas, leido daryti išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti naują leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jo siekis gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka UTPĮ nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo mokslo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau mokytis Lietuvos Respublikoje.

Vertinant UTPĮ 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas akivaizdu, kad įstatymų leidėjas leidimui šiuo pagrindu išduoti numatė būtinąją sąlygą – būti priimtu studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. Pareiškėjas į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipėsi studijų Universitete pagrindu. Atsakovas neneigia, kad gavo Universiteto tarpininkavimo raštą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. Rašte tvirtinama, jog pareiškėjas priimtas studijuoti pagal studijų programą ir sumokėjo Universiteto nustatytus mokesčius už studijas. Vadinasi, su pareiškėju buvo sudaryta abipusė studijų sutartis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nurodytą sąlygą atitiko ir ši faktinė aplinkybė nepaneigta.

Išvadą, jog pareiškėjas pateikė neteisingus duomenis, Departamentas iš esmės grindė jo nurodytu tikslu studijuoti kitoje aukštojoje mokykloje, kadangi (duomenys neskelbtini) studijos nedomino, todėl pasirinko kitą aukštąją mokyklą studijuoti (duomenys neskelbtini) ir šios studijos jam priimtinos ir planuoja baigti, po to siekia įsidarbinti. Nurodyti užsieniečio motyvai atsakovui sukėlė pagrįstų abejonių dėl realaus ir kryptingo dalyvavimo studijų procese, nepažangumas buvusiose studijose bei tai, kad asmuo dirbo visą studijų laikotarpį. Tai atsakovui leido konstatuoti, kad pareiškėjo sprendimas ir deklaruotas tikslas – studijos konkrečioje studijų įstaigoje, nebuvo tikrasis atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas.

Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalis nustato, kad studentai turi teisę: 1) studijuoti pagal pasirinktą studijų programą; 2) studijuoti pagal individualų studijų planą, vadovaudamiesi senato nustatyta tvarka; 3) studijuoti pagal daugiau negu vieną studijų programą arba kitus studijų dalykus toje pačioje arba kitoje aukštojoje mokykloje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nuomonės pakeitimas dėl studijų krypties, mokymo įstaigos pakeitimo ir supratimas, kad pasirinktos studijos neatitiko jo lūkesčių, per sudėtingos, negali būti tiesioginiu atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindu, jei studijos tęsiamos ar pradedamos iš naujo ir asmuo į mokslo įstaigas buvo priimtas teisėtai. Atkreiptinas dėmesys, kad nors atsakovas Sprendime ir tvirtina, kad leidimas laikinai gyventi studijų (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo išduotas 2022 m. birželio 29 d., o asmuo studijuoti pradėjo tik 2024 m. rugsėjo 4 d., tačiau rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2024 m. birželio 17 d. Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. leidimas laikinai gyventi išduotas užsieniečiui, kuris ketina mokytis Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina ir tai, kad nei UTPĮ, nei poįstatyminiai teisės aktai nenustato, kad darbas studijų metu draudžiamas, jeigu laikomasi teisės aktų reikalavimų. Laikytina, kad Departamento išvada, jog pareiškėjas dirbo tiek pagal darbo sutartį, tiek pagal individualią veiklą studijų metu atmestinas kaip nepagrįstas, nes negalima daryti išvados, jog darbas galėjo turėti įtakos pareiškėjo studijų rezultatams ar studijų įstaigos keitimui.

Sprendime teigiama, jog pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo Migracijos departamente metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) studijos jo nedomino, todėl pasirinko kitoje aukštojoje mokykloje studijuoti verslo vadybą. Šios studijos priimtinos ir planuoja jas baigęs įsidarbinti. Kaip matyti, pareiškėjas paaiškino priežastį, kodėl keičia studijų kryptį ir įstaigą. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmens veiksmai praeityje negali būti tiesioginiu atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindu, jei į mokslo įstaigą jis buvo priimtas teisėtai. Teisė studijuoti ir laisvai pasirinkti norimą studijų dalyką įtvirtinta Mokslo ir studijų įstatyme, todėl negali būti ribojama, jei tam neprieštarauja kiti teisės aktai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir iš esmės klaidinamos valstybės institucijos, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjo leidimo laikinai gyventi gavimo tikslas – ne studijos, nes ir pats atsakovas neneigia, kad užsienietis pakviestas nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. studijuoti K. S. universitete į (duomenys neskelbtini) studijų programą.

Nustatyta, kad pareiškėjas pagrindė atsakovui savo norą studijuoti būtent Universitete. Departamentas Sprendimą priėmė vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau nenurodė, kokie konkretūs duomenys neatitiko tikrovės ar buvo nuslėpti. Kaip jau minėta, vien tai, kad atsakovas įvertino jo ankstesnes studijas ar darbo faktą nėra tapatu tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimui. Šiuo atveju neteisingų duomenų pateikimo faktas turi būti aiškiai konstatuotas, individualizuotas ir įrodytas, o ne preziumuojamas remiantis bendru elgesio vertinimu ir grindžiamas daugiau subjektyviomis išvadomis apie pareiškėjo elgesį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog skundžiamame Sprendime nepateikti minėtą atsakovo išvadą pagrindžiantys argumentai, neanalizuojamos individualios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo siekiu likti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, studijuoti Universitete. Sprendime nenurodyta, kurie jo teiginiai Migracijos departamento vykdytos apklausos metu sudarė prielaidas spręsti, kad tikrieji užsieniečio ketinimai dėl leidimo laikinai gyventi įgijimo studijų pagrindu nesusiję su studijomis. Šiuo atveju Sprendime iš esmės apsiribota bendrais teiginiais dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo ir rimto pagrindo manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, taip pat aktualių teisės aktų nuostatų nurodymu, tačiau individualus konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstas vertinimas nepateiktas. Taigi, neatliktas su asmeniu, siekiančiu įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu, susijusių aplinkybių visumos vertinimas.

Teisėjų kolegija, visapusiškai ir objektyviai įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Migracijos departamentas – viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas neatliko tinkamo ir išsamaus pareiškėjo situacijos vertinimo. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad Sprendime tik konstatuota, jog jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, tačiau į bylą pateikti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, jog vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. liepos 24 d. Nutarimai).

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-13171 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., kuri atitinka ginčui aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalį) nuostatas, kuriose buvo numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, yra pažymėjęs, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Pažymėtina, jog tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

Administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo. Gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą priimant sprendimą jame nurodyti ne tik teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas Sprendimas nėra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo tikrasis tikslas – tik įteisinti buvimą Lietuvoje ir naudotis leidimo laikinai gyventi teikiamomis privilegijomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra formalaus pobūdžio ir neatitinka proporcingumo ir individualaus vertinimo principų, todėl nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administracinio akto turinio reikalavimus, nes neatitinka faktinės situacijos ir nėra tinkamai motyvuotas. Iš Sprendimo neaišku, kokie pareiškėjo argumentai ar faktinės aplinkybės neatitiko tikrovės, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, kurie sudaro pagrindą spręsti, jog Sprendimas neatitinka gero administravimo principo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl naikintinas.

Panaikinus Sprendimą Departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. A. K. A. (N. A. K. A.) skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2026 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo N. A. K. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi iš naujo.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.