Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjęs D. R. skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria atmestas D. R. skundas panaikinti Šilalės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

n u statė:

2010-04-06 Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas D. R. skundas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų.

2010-04-08 minėtas D. R. skundas persiųstas į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, o 2010-04-15 – į Šilalės rajono apylinkės prokuratūrą.

Šilalės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė R. K. 2010 m. gegužės 7 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą nesant Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str., 229 str., požymių.

Minėtąjį nutarimą D. R. apskundė Šilalės rajono apylinkės teismui, kuris 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjo D. R. skundą panaikinti Šilalės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

Pareiškėjas D. R. pateiktame skunde prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Šilalės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. 2010 m. gegužės 7 d. nutarimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą Šilalės rajono policijos komisariato pareigūnams dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str., 229 str. D. R. nurodo, kad Šilalės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja privalėjo patikrinti, ar prokurorė skundžiamame nutarime tinkamai įvertino nurodytus tyrėjo J. S. veiksmus. Pareiškėjas pažymi, kad minėtasis pareigūnas 2010-03-25 surašė D. R. priklausančios transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, jo teisės aktų nustatyta tvarka neregistruodamas. Anot pareiškėjo, J. S. tyčia, priverstinai nuvežė automobilį, nors tam nebuvo teisinio pagrindo, ir šią transporto priemonę 20 dienų neteisėtai laikė uždarytą aikštelėje. Vėliau, tęsiant neteisėtus veiksmus, tyrėjas J. S. , 2010-04-14 surašęs leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tokio leidimo neįregistruojant nustatyta tvarka.

Pareiškėjo manymu, prokurorei buvo akivaizdu, kad Šilalės rajono policijos komisariato tyrėjas J. S. privalėjo žinoti, jog Lietuvos policijos generalinis komisaras dar 2009-03-19 yra pasirašęs įsakymą Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo ir transporto priemonių važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame yra numatyti administraciniai teisės pažeidimai, kai policijos pareigūnas turėtų teisę imtis priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tačiau, anot pareiškėjo, ATPK 163³ str. į šį sąrašą nepatenka. Taip pat D. R. akcentuoja, jog remiantis minėto aprašo 8 punktu policijos tyrėjas privalėjo sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę registruoti priverstinio transporto priemonių nuvežimo registracijos žurnale ir į aktą įrašyti registracijos numerį. O pagal 9 aprašo punktą tyrėjas turėjo pareigą surašomą aktą pildyti keturiais egzemplioriais ir vieną jų palikti nuvežamos transporto priemonės savininkui ar valdytojui. Tuo tarpu, pareiškėjo teigimu, prokurorė nutarime, kurio pagrįstumą privalėjo patikrinti Šilalės rajono ikiteisminio tyrimo teisėja, į šiuos tyrėjo neteisėtus veiksmus iš viso nereagavo ir nutarime nepasisakė, o ikiteisminio tyrimo teisėja tik sutiko su nepagrįstu prokurorės nutarimu.

Pareiškėjas D. R. prašo skundą tenkinti.

Skundas atmestinas.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis teisėta ir pagrįsta.

Įstatymo leidėjas valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens piktnaudžiavimą tarnyba (BK 228 str.) ar tarnybinių pareigų neatlikimą (BK 229 str.) kriminalizuoja tik tuo atveju, jei dėl šio asmens pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. Tai yra didelė žala yra būtinasis šių nusikalstamų veikų požymis. Nors didelė žala vis dėlto yra žalą patyrusio asmens vertinamasis kriterijus, tačiau, kaip ir visoje teisės sistemoje, taip pat ir šiuo atveju privalu nenukrypti nuo protingumo, teisingumo bei proporcingumo principo.

Kaip matyti iš pareiškėjo D. R. skundo turinio, šis tarsi skundžia tyrėjo J. Stonio veiksmus, taip išreikšdamas nepasitenkinimą, jog šis priėmė sprendimą D. R. žmonos vairuojamą automobilį (nuosavybės teise priklausantį D. R. ), kuriame buvo aptikta kontrabanda – 150 blokų cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis – pastatyti į aikštelę, iki bus išnagrinėta administracinė byla, dėl paminėto administracinio teisės pažeidimo. Nors, anot D. R. , jam iš kitų pareigūnų žinoma, jog esant tokiam administracinės teisės pažeidimui niekada nėra taikomas pažeidimo įrankio – kaip šiuo atveju automobilinio, konfiskavimas. Tačiau iš to paties D. R. skundo matyti ir tai, jog pareiškėjas tarsi suvokdamas ir sutikdamas su prokurorės bei apylinkės teismo išvadomis, kad vis dėlto tyrėjo J. Stonio veiksmuose nėra deklaruojamų nusikaltimų, numatytų BK 228 str., 229 str., apsiriboja reikalavimu tyrėją J. Stonį traukti drausminėn atsakomybėn.

Vertindamas tokią D. R. poziciją, teismas pažymi, kad tiek prokurorė R. K. , tiek apylinkės teismas savo sprendimuose atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 str., 229 str. dėl J. S. veiksmų išsamiai ištyrė visas svarbias aplinkybes, nurodė tokių savo sprendimų motyvus, kurių nepaneigia pareiškėjo D. R. skunde nurodyti motyvai.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai nemažai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jos teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus ir nebūtinai kaskart pasinaudodamas baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos, kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, su kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.

Todėl nagrinėjamu atveju, pareiškėjui D. R. manant, jog tyrėjo veiksmuose, kaip teigia ir pats D. R. , yra drausminio nusižengimo požymių, jis gali savo, jo manymu, pažeistas teises ginti kreipdamasis į minėtojo pareigūno vadovybę. Taip pat civilinio proceso tvarka reikalauti žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.272 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo D. R. skundą atmesti ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.