Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-519-327-2014

Teisėja Odeta Gruodienė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00371-2014-7

2014 m. spalio 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininko), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, se­kre­to­riau­jant Laimai Grėb­liūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Šarkui, nuteistojo A. Š. gy­nė­­jai advokatei Val­dai Grigonytei, nukentėjusiajai R. Š., viešame teismo posėdyje apelia­cine tvarka iš­na­­gri­nė­jo bau­džia­mąją bylą pagal nuteis­tojo A. Š. ir nukentėjusiosios R. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apy­linkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuos­pren­džio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. laisvės atėmimu šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nustatyta atlikti ją pataisos namuose.

Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str., įskaitytas A. Š. laikinajame sulai­ky­me išbūtas laikas – 2 dienos nuo 2014-03-23 iki 2014-03-25. Kardomoji priemonė – įpa­rei­go­ji­mas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepa­keista, nuos­prendžiui įsiteisėjus – panaikinta. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti iš A. Š. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad 2014-03-23, apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia pargriovė sutuoktinę R. Š. ant lovos, rankomis suduodamas jai į veidą keturis smūgius sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką, tačiau skundžiamas nuosprendis keistinas, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Š. baus­mę, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų bylos aplinkybių ir dėl to neteisingai pa­skyrė bausmę (BPK 328 str. 2 p.).

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko as­me­ny­bės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp sie­kia­mo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Skiriant bausmę, turi būti įvertinama aplinkybių, numatytų BK 54 str. 2 d., visuma.

A. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nukreiptą prieš asmens sveikatą, tačiau jis nukentėjusiosios atsiprašė, ši jam atleido, jokių pretenzijų ir ieškinio nereiškia. Nuteistasis yra nu­ken­tėjusiosios vyras, anksčiau baustas administracine tvarka, teistas keturis kartus, ne kartą buvo pripažintas kaltu dėl smurtinių nusikaltimų, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui bei pra­ė­jus tik 4 mėnesiams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nors iš visų šių aplinkybių pirmos ins­tan­cijos teismas padarė išvadą, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis ir yra nu­lem­tas susi­for­mavusių neigiamų nuteis­to­jo dorovinių ir vertybinių nuostatų, tačiau, teisėjų kolegijos nuo­mone, pirmos instancijos teismas pernelyg sureikšmino ankstesnius nuteistojo teistumus, kurie su šia nusikalstama veika nėra susiję, ši nusikalstama veika padaryta buitinio ginčo pasekmėje.

Nusikaltimų žmogaus sveikatai ar gyvybei bylose visada padaroma žala asmeniui, todėl, tei­singam, objektyviam bausmės paskyrimui nusikaltimą padariusiam asmeniui, svarbu yra įvertinti tiek padarytos žalos dydį, sužalojimų mastą, tiek ir paties nukentėjusio asmens poziciją. A. Š. pavartotas smurtas prieš nukentėjusiąją R. Š. nebuvo intensyvus, nuteistasis sudavė nu­ken­tėjusiajai keturis smūgius ranka, jokių papildomų įrankių nenaudojo, A. Š. pavartotas smurtas ilgalaikių sunkių pasekmių nukentėjusiajai nesukėlė, kaip matyti iš pačios R. Š. pa­ro­dy­mų, nukentėjusioji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tvirtino atleidusi nuteistajam A. Š., prašė griežtai jo nebausti, nuteistasis ir nukentėjusioji nurodė, jog jie abu susitaikė ir toliau bendrauja. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog, nors A. Š. ir padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jį būtų bū­tina ilgam izoliuoti nuo visuomenės.

BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytos įvairių rūšių bausmės – viešieji darbai, laisvės ap­ri­bo­jimas, areštas ir laisvės atėmimas iki dvejų metų. A. Š. nusikaltimą padarė neišnykusio teis­tumo metu. Vadovaujantis BK 27 str., nuostatomis, asmuo, būdamas teistas už tyčinio nusi­kal­ti­mo įvykdymą, jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas, padaro naują tyčinį nusikaltimą, jis yra laikomas recidyvistu. Nors BK 56 str. 1 d. yra įtvirtinta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, tačiau ši baudžiamojo įstatymo norma neturi būti taikoma formaliai. Aukštesniojo teismo nuomone, esant nustatytoms aplin­ky­bėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad pirmosios instancijos teis­mas nu­teis­tajam be pa­grin­do skyrė griežčiausią bausmę – laisvės atė­mimą. Tokia bausmė nėra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 str. numatytų bausmės tikslų įgyven­di­ni­mas – ne tik nu­bausti nusi­kal­ti­mą padariusį asmenį, siek­ti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, bet ir apriboti nuteistajam gali­my­bę da­ryti naujas nusi­kals­ta­mas veikas A. Š. gali būti užtik­rintas trumpalaikiu laisvės atėmimu – areštu.

Nustatydamas bausmės trukmę teismas va­do­vaujasi BK 140 str. 2 d. numatytos sankcijos ribomis. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę len­gvi­nančioms ir (ar) sun­ki­nan­čioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vi­dur­kio. Nustatyta viena A. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, jog jis prisipažįsta ir gailisi pa­da­ręs nusi­kals­tamą veiką (BK 59 str. 1 d. 1 p.), ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Atsi­žvel­giant į visa tai, A. Š. skirtina 45 parų arešto bausmė, kuri savo dydžiu yra ma­žesnė nei BK 140 str. 2 d. sank­ci­joje nu­ma­ty­tos arešto bausmės vidurkis (BK 49 str. 3 d.). Taip pat, vadovaujantis BK 64¹ str., kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pagrei­tin­to proceso tvarka ir kaltinamasis savo kaltę pripažino, A. Š. paskirta bausmė turi būti su­ma­žinta trečdaliu.

Nuteistojo skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe – provokuojančio nukentėjusiosios elgesio (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Tačiau teismų praktikoje provokuojančiu elgesiu laikytinas toks elgesys, kai nu­ken­tėjusysis sąmoningai skatina kal­ti­ninką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011). Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smur­tas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad, nors abu sutuoktiniai konflikto metu buvo išgėrę, o kilus konfliktui nukentėjusioji taip pat sudavė sutuoktiniui, tačiau iš nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų matyti, kad ne nukentėjusioji sukėlė konfliktą. Nukentėjusioji parodė, kad išgėręs su­tuok­tinis konflikto metu pirmas jai trenkė per veidą, tada ji trenkė atgal, po ko vyras dar tris kartus smogė į veidą. Tikrosios konflikto priežasties nenurodė nei nuken­tėjusioji, nei nuteistasis. Tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad ginčas su sutuoktiniu kilo dėl jos noro rūkyti, kas nuteistajam nepatiko. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia aplin­ky­bė taip pat provokuojančiu elgesiu nelaikytina.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 str., tačiau pažymėtina, kad BK 75 str. 1 d. numatyta, kad šis straipsnis taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu. Bau­džia­masis įstatymas nenumato bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam, kuriam paskirta arešto bausmė, todėl šiuo nuosprendžiu pakeitus nuteistajam bausmės rūšį, skundo prašymas taikyti jo atžvilgiu BK 75 str., sprendžiamas būti negali.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo tei­sės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, todėl apy­lin­kės teismo nuosprendis keičiamas tik dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Byloje 2014-06-12 gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raš­tas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. Š., išlaidas iki 2014 m. birželio 12 d. sudaro 60 Lt (b. l. 120). Tačiau BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad na­gri­nė­jant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgy­ven­dinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės tei­si­nės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c) p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tei­kiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžia­mo­joje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuo­met gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės ins­tancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje by­lo­je Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pa­galbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo neten­kintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendį pakeisti:

A. Š., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 140 str. 2 d., paskirti ketu­rias­dešimt penkių parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ str., bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti A. Š. trisdešimties parų areštą.

Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. „a“ p. p. ir 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaityti A. Š. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką – nuo 2014-03-23 20.05 val. iki 2014-03-25 13.05 val., t. y. 2 dienas, vieną sulaikymo dieną prily­gi­nant vienai arešto parai, ir nustatyti galutinę bausmę – dvidešimt aštuonias paras arešto.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.