- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-14
- Bylos Nr.
- 2-14-641/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01489-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Milvydaitė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos, Šiaulių apygardos prokuratūros
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Virgilijus Kaupas
dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos atstovei Violetai Kiurienei,
atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos, Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. T - 90 „Dėl Šiaulių arenos techninio projekto“ ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. A - 425 „Dėl leidimo naudoti Šiaulių arenos techninį projektą“ panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos (toliau – Vyriausybės atstovas) atstovė ir ieškovė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, prašė ieškinį bei pareiškimą dėl ieškinio pagrindo patikslinimo patenkinti ir panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – taryba) 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. T - 90 „Dėl Šiaulių arenos techninio projekto“ (toliau – sprendimas) bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – administracijos direktorius) 2013 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. A - 425 „Dėl leidimo naudoti Šiaulių arenos techninį projektą“ (toliau – įsakymas), priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog šie administraciniai aktai yra ydingi savo turiniu, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, kuriame įtvirtintas savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuriuo remiantis visi savivaldybės tarybos priimti teisės aktai turi būti teisėti, pagrįsti įstatymų, poįstatyminių aktų normomis, 16 straipsnio 2 dalies 26 punktui, įtvirtinančiam, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, kuriame įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, jog viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui, numatančiam, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, remdamasi įstatymais, įgyvendina savivaldybės taryba, nes įstatymai nenumato savivaldybės tarybai tokios teisės kaip pritarimas kažkam leisti atlikti tam tikrus veiksmus; savivaldybės tarybos sprendime suformuluotas pritarimas - leisti administracijai atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais savivaldybės taryba pritarė, jog savivaldybės administracija, kaip savivaldybės įstaiga, realizuotų autorių turtinę teisę į kūrinį - nereglamentuotas jokiais teisės aktais, numatančiais savivaldybės tarybos kompetenciją; subjektas, kuriam skirtas pritarimas, nėra tinkamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo prasme; savivaldybės tarybos sprendimas buvo skirtas savivaldybės administracijai, o ne savivaldybės admininistracijos direktoriui, todėl jis negalėjo priiminėti įsakymo; Šiaulių miesto savivaldybė, nebeturėdama turtinių autoriaus teisių į techninį projektą (po Šiaulių Aukštabalio multifunkcinio komplekso pastatymo), t. y. nebeturėdama jokio materialinio teisinio pagrindo, priėmė ginčijamus administracinius aktus dėl svetimų, priklausančių IĮ „E. M. studija” ir UAB „Dviejų grupė“, turtinių teisių realizavimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje atstovė nurodė, jog ginčijamų aktų priėmimo metu atsakovai buvo įsitikinę turintys autoriaus turtines teises į techninį projektą ir galintys nulemti šių teisių perdavimą kitiems subjektams, kas akivaizdu, jų nuomone, turėjo sukelti teisines pasekmes ir tai patvirtina Šiaulių miesto savivaldybės mero 2013 m. birželio 25 rašte išdėstyta informacija. Prokurorė pažymėjo, jog tinkamas valstybės, savivaldybių institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, o nustačius faktą, kad savivaldybės institucijų priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kurį prokuroras pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 19 straipsnio 3 dalies 1 punktą turi teisę ginti.
Šalies argumentai
Atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, jog aplinkybė, kad ieškovai po Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 nu spalio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-490-469/2015, priėmimo tikslino ieškinį, demonstruoja, jog ieškovai iki galo nėra apsisprendę, ką šiuo ieškiniu ginčijo, nes pagal teismų formuojamą praktiką, viešojo administravimo įstatymo normas esminis individualaus administracinio akto požymis yra konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikriems asmenims. Jo nuomone, ieškovai ir šiai dienai nėra atsakę į klausimą, kam ginčo administraciniais aktais yra kilusios teisinės pasekmės, nes tik tokiu atveju būtų galima spręsti teisėtai, ar neteisėtai atsakovai pasielgė priimdami ginčo administracinius aktus. Lietuvos Aukščiausias Teismas nutartyje atsakė į šios bylos esminį klausimą, jog tiek savivaldybės taryba, tiek savivaldybės administracijos direktorius neturėjo Šiaulių arenos techninio projektų autorinių nuosavybės teisių į šios arenos techninę dokumentaciją ir savivaldybės institucijos negalėjo priimti jokių administracinių aktų dėl leidimo ar neleidimo pasinaudoti techniniu projektu. Atsakovai tokių sprendinių ir nepriėmė, areną Ukrainoje buvo ruošiamasi statyti ne pagal Šiaulių miesto savivaldybės disponuojamą techninę dokumentaciją, o pagal darbo projektą, kurį AB „Panevėžio statybos trestas“ pardavė tretiesiems asmenims. Iš šitų faktinių aplinkybių matyti, jog atsakovai negalėjo ir nepriėmė jokių sprendimų, kurie būtų nustatę kažkokias teisines pasekmes kažkuriems iš subjektų. Dėl ieškovo nurodomų teisės aktų pažeidimų atstovas mano, jog ieškovai nurodo deklaratyvias įstatymo nuostatas, kurių turėtų laikytis atsakovai, tačiau niekaip nesusieja jų su atsakovų atliktais veiksmais, t. y. ginčijamais administraciniais veiksmais. Mano, jog ieškovai nebeteko materialinio teisinio suinteresuotumo šioje byloje kreiptis su ieškiniu į teismą, nes taip ir liko neaišku, kokią teisę nori realizuoti ieškovai. Nurodo, jog Vyriausybės atstovo teikimo nepatenkinimas nėra pakankamas pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu. Kadangi procesas šiame teisme vyksta pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) reglamentuotas taisykles, ieškovai turi pareigą įrodyti teisinį pagrindą, pagal kurį gali būti pripažinti negaliojančiais atsakovų sprendimas ir įsakymas. Ieškovai nurodomo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) straipsnio, imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindo pagrįstumo neįrodinėjo, ieškinį grindė bendro pobūdžio teisės aktų nuostatomis ir Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartimi Nr. A-822-319/2013, tačiau šioje civilinėje byloje administracinio teismo praktika negali būti taikoma, nes ši nutartis akivaizdžiai skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Bylos faktai ir reikšmingos procesiniam sprendimui priimti aplinkybės.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir IĮ „E. M. studija” realizavo 2004 m. balandžio 10 d. Projektavimo darbų sutartimi Nr. SŽ-316 (toliau - projektavimo darbų sutartis) prisiimtus įsipareigojimus ir 2004 m spalio 28 d. IĮ „E. M. studija” perdavė, o Šiaulių miesto savivaldybės administracija priėmė Projektavimo sutarties objektą - Šiaulių miesto Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį bei projektinius pasiūlymus su vizualizacija, t. y. autorių turtinę teisę vieną kartą realizuoti (pastatyti) šį kūrinį (I tomo, 36 - 39 b. l.). 2013 m. balandžio 4 d. Šiaulių miesto meras gavo Dniepropetrovsko miesto tarybos vykdomojo komiteto bei Ukrainos krepšinio federacijos prašymus perduoti minėtą techninį projektą ir teisę jį panaudoti arenos 2015 m. Europos krepšinio čempionatui, turėjusiam vykti Ukrainoje, statybai (I tomo, 46 – 51 b. l.). Minėtų prašymų pateikimo dieną, t. y. 2013 m. balandžio 4 d. taryba sprendimu Nr. T-90 „Dėl Šiaulių arenos techninio projekto“ nusprendė pritarti, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija leistų realizuoti autorių turtinę teisę į kūrinį - naudoti Šiaulių Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį ir projektinius pasiūlymus su vizualizacija vykdant multifunkcinių kompleksų statybos projektus 2015 metų Europos krepšinio čempionatui Ukrainoje (I tomo, 9 b. l.). Administracijos direktorius 2013 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. A-425 „Dėl leidimo naudoti Šiaulių arenos techninį projektą“ nusprendė leisti realizuoti autorių turtinę teisę į kūrinį - naudoti Šiaulių Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį ir projektinius pasiūlymus su vizualizacija vykdant multifunkcinių kompleksų statybos projektus 2015 metų Europos krepšinio čempionatui Ukrainoje (I tomo, 10 b. l.). Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašto Nr. 7R – 1297 akivaizdu, jog dėl Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninio projekto perleidimo Ukrainai Šiaulių miesto savivaldybė domėjosi dar iki Ukrainos institucijų prašymų gavimo, kadangi į ministeriją buvo kreiptasi 2013 m. vasario 5 d. (I tomo, 19 - 20, 34 - 35 b. l.).
Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar minėti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai sukėlė teisines pasekmes, įgalinančias ginčą spręsti pagal CK ir CPK normas, bei dėl administracinių aktų teisėtumo.
Bylą Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka inicijavo Vyriausybės atstovas, kreipdamasis į Šiaulių administracinį teismą, po to, kai taryba ir administracijos direktorius atsisakė tenkinti Vyriausybės atstovo teikimus dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo (I tomo, 2 - 8, 16 – 31 b. l.). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl šios bylos priskyrimo konkrečiam teismui klausimo išsprendimo (I tomo, 122 - 124 b. l.). Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. sausio 31 d. nutartimi nutarė, jog byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui ir ją perdavė nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui (I tomo, 127 - 129 b. l.). 2014 m. rugsėjo 10 d. dėl ginčo dalyko byloje priimtas ieškovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (II tomo, 63 – 71, 91 – 92 b. l.).
Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė kreipėsi į teismą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 19 straipsnio 3 dalies 1 punktu, įgalinančiais prokurorą ginti viešąjį interesą. Atsakovai viešojo intereso buvimo šioje byloje bei viešojo intereso pažeidimo faktų neginčijo.
Ginčo administracinių aktų sukeltos/nesukeltos teisinės pasekmės.
Atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovas prašė ieškinį atmesti, atsikirtimus į ieškinį grindė iš esmės tuo, jog atsakovų priimti administraciniai aktai nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Teismas sutinka su šia atsakovų atstovo pozicija.
Nustatyta, jog Šiaulių miesto savivaldybė ieškojo įstatyminių galimybių perleisti Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninio projektą Ukrainai, kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, gavusi atsakymą, kad techninis projektas negali būti perduotas nei vienu iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme numatytų būdų, o kiti įstatymai nenumato specialių savivaldybės nematerialiojo turto perdavimo kitų asmenų nuosavybėn būdų, atsisakė jo pardavimo galimybių, po ko, kaip nurodo Šiaulių miesto savivaldybės meras Vyriausybės atstovui adresuotame informaciniame rašte, nusprendė leisti projektą naudoti, neatiduodant nuosavybės teisių į projektą (I tomo, 19-20, 34 - 35 b.l.). Akivaizdu, jog ginčo administracinių aktų priėmimo metu Šiaulių miesto savivaldybė manė esanti autorinių teisių į techninį projektą subjektu ir turinti teisę spręsti dėl disponavimo šiomis teisėmis.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. spalio 2 d. išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-3-490-469/2015 pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Panevėžio statybos trestas“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Šiaulių miesto savivaldybei, bei tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje individualiai įmonei „E. M. studija“ ir UAB „Dviejų grupė“, dėl autorių turtinių teisių gynimo ir turtinės žalos atlyginimo, konstatavo prejudicinę reikšmę šioje byloje turintį faktą, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija autoriaus turtines teises į techninį projektą, kaip į autorių teisių objektą (Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas), įgijo tik vieną kartą realizuoti kūrinį, ir įgyvendinta ši turtinė atgaminimo teisė pasibaigė, bei padarė išvadą, kad Šiaulių miesto savivaldybė neturi ginčo (visų turtinių autoriaus teisių) teisių į projektą. Akivaizdu, jog Šiaulių miesto savivaldybė šių teisių neturėjo ir ginčo administracinių aktų priėmimo metu, kas leidžia konstatuoti, kad sprendimu ir įsakymu niekas negalėjo ir nebuvo perduota, tuo pačiu nebuvo sukelta jokių teisinių pasekmių. Šią teismo išvadą patvirtina ir tai, kad Šiaulių miesto savivaldybė ginčo administracinių aktų pagrindu nesudarė jokių sutarčių (I tomo, 34 - 35 b. l.). Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos Panevėžio apygardos teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-490-469/2015, Ukrainos subjektai į Šiaulių miesto savivaldybę kreipėsi kaip į Šiaulių arenos statytoją, valdančią Šiaulių areną, mandagumo prašymu.
Minėta leidžia teigti, jog iš administracinių aktų, neturinčių civilinių teisinių pasekmių, negali būti kildinami pagal CPK normas nagrinėtini civiliniai teisiniai santykiai (CK 1.136 str. 1 d., 2 d. 3 p.), tačiau, įvertinant tai, jog ieškovai Vyriausybės atstovas ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė tinkamai įgyvendino teisę (pareigą) kreiptis į Šiaulių administracinį teismą, Specialioji teisėjų kolegija nutarė, jog byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui ir ją perdavė nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui (I tomo, 127-129 b. l., III tomo, 77-80 b. l.), kasacinio teismo praktikoje konstatuota bendrosios kompetencijos teismų kompetencijos platesnė apimtis už administracinių teismų kompetencijos apimtį, šioje byloje ginamas viešasis interesas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ginčas, t. y. ginčo administracinių aktų teisėtumo klausimas, spręstinas iš esmės.
Ginčo administracinių aktų teisėtumas.
Vienas pagrindinių savivaldybės veiklos tikslus, įgaliojimus, veiklos procedūras reglamentuojančių įstatymų yra Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, kurio 4 straipsnio 6 punktas įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Kitas ne mažiau svarbus įstatymas yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kurio 3 straipsnio 1, 10 punktuose numatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Be kita, ko, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pažymima, kad gero administravimo principas reikalauja, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.
Aptartų principų vietos savivaldos institucijos turėjo laikytis ir priimant ginčo administracinius aktus, kuriais taryba pritarė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija leistų realizuoti autorių turtinę teisę į kūrinį - naudoti Šiaulių Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį ir projektinius pasiūlymus su vizualizacija vykdant multifunkcinių kompleksų statybos projektus 2015 metų Europos krepšinio čempionatui Ukrainoje, o tarybos sprendimo pagrindu administracijos direktorius leido realizuoti šią autorių turtinę teisę į kūrinį.
Minėta, taryba ir administracijos direktorius manė, jog Šiaulių miesto savivaldybė yra autorinių teisių į techninį projektą subjektas ir turi teisę spręsti disponavimo šiomis teisėmis klausimą. Spręsdami šį klausimą, vadovaudamiesi minėtais teisėtumo, įstatymo viršenybės, gero administravimo principais, tiek taryba, tiek administracijos direktorius privalėjo laikytis disponavimo savivaldybės turtu būdus, tvarką nustatančio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatų, tačiau to nepadarė, kadangi įstatymas nesuteikia teisės tarybai pritarti, kad savivaldybės administracija, t. y. savivaldybės įstaiga Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies prasme, leistų realizuoti autorių turtinę teisę į kūrinį, tokia teisė nėra suteikta ir kituose įstatymuose ar poįstatyminiuose aktuose. Be to, subjektas, kuriam skirtas pritarimas nėra tinkamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo prasme, kurio 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas, įtvirtina išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu. Nurodyta leidžia teismui konstatuoti minėtų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymų nuostatų pažeidimus.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m spalio 2 d. nutartyje nustatyto prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčio fakto kontekste, pabrėžtina, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti dar ir dėl to, kad Šiaulių miesto savivaldybė, nebeturėdama turtinių autoriaus teisių į techninį projektą (po Šiaulių Aukštabalio multifunkcinio komplekso pastatymo), priėmė ginčijamus administracinius aktus dėl svetimų, IĮ „E. M. studija” ir UAB „Dviejų grupė“ priklausančių turtinių teisių realizavimo, todėl sprendimas bei įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui bei minėtam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktui dalyje dėl savivaldybės tarybos kompetencijos disponuoti tik savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu, o ne svetimu turtu.
Vertinant atsakovų atstovo teiginį, jog į Šiaulių miesto savivaldybę dėl leidimo naudoti Šiaulių arenos projektinę dokumentaciją buvo kreiptasi daugiau etikos, mandagumo sumetimais, ką nurodė ir pirmosios instancijos Panevėžio apygardos teismo minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-490-469/2015 2014 m. kovo 28 d. sprendime, pažymėtina, kad tiek savivaldybės taryba, tiek savivaldybės administracijos direktorius yra viešojo administravimo subjektai ir jie negali priiminėti sprendimų, įsakymų etikos bei mandagumo sumetimais, o griežtai laikantis įvardintų teisės aktų.
Konstatavus minėtus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymų pažeidimus, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškinį tenkina, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. T – 90 „Dėl Šiaulių arenos techninio projekto“ bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 8 d. įsakymas Nr. A – 425 „Dėl leidimo naudoti Šiaulių arenos techninį projektą“ panaikina.
Bylinėjimosi išlaidos.
Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, todėl, įvertinant, kad byloje pareikšti du neturtinio pobūdžio reikalavimai, valstybei 82,00 Eur žyminis mokestis priteisiamas iš atsakovų (CPK 83 str. 1 d. 5 p., 96 str. 1 d.). Spręsdamas byloje patirtų 9,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo klausimą, teismas nukrypsta minėtoje CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, įvertinęs, kad proceso trukmę lėmė objektyviai byloje spręsti kreipimosi į Specialiąją teisėjų kolegiją, bylos stabdymo klausimai, atsižvelgęs į į tinkamą atsakovų procesinį elgesį, ir nepriteisia iš atsakovų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. T – 90 „Dėl Šiaulių arenos techninio projekto“.
Panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. A – 425 „Dėl leidimo naudoti Šiaulių arenos techninį projektą“.
Priteisti iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės, kodas 111109429, buv. Vasario 16 – osios g. 62, 76295 Šiauliai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, kodas 188771865, buv. Vasario 16 – osios g. 62, 76295 Šiauliai, po 41,00 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio valstybei.
Nepriteisti iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.