Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde paaiškina, kad UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko (toliau – ir pareiškėjos, Bendrovės) vartotojams, gyvenantiems daugiabučiuose namuose, kuriuose pareiškėjos nevykdo karšto vandens tiekėjų funkcijų arba kuriuose įvykdė pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą (tai yra įrengė karšto vandens atsiskaitomuosius tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius) 2016 m. liepos mėn. sąskaitose pateikė apmokėti 2010 m. gegužės – 2015 m. gegužės mėnesiais šiuose pastatuose suvartotą šilumos kiekį, viršijantį Komisijos nustatytą energijos normatyvą, reikiamą karšto vandens cirkuliacijai palaikyti (toliau – ir „Gyvatuko mokestis“), kuris iki tol vartotojams nebuvo pateiktas apmokėti.

Pažymi, kad nuo 2015 m. birželio mėnesio pareiškėjos vartotojams paskirsto visą patiektą šilumos energiją tuose namuose, kuriuose (1) šilumos tiekėjas nevykdo karšto vandens tiekėjo veiklos (gyventojai pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karšto vandeniu būdą arba kitą karšto vandens tiekėją), bei (2) namuose, kuriuose šilumos tiekėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, yra sutvarkęs karšto vandens apskaitą (toliau – ir Namai). Analogiškai, pareiškėjos paskirstė vartotojams nuo Komisijos 2010-05-03 nutarimo Nr. 03-73 „Dėl Komisijos rekomenduojamų ir kitų su Komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo“ (toliau – ir Komisijos 2010-05-03 nutarimas Nr. 03-74) įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2015 m. birželio mėn. vartotojų pastatuose suvartotus, tačiau iki šiol nebuvusius jiems paskirstytus Komisijos nustatytus normatyvus karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) viršijančius šilumos kiekius.

Pareiškėjos Komisijos nustatytus cirkuliacijos normatyvus viršijančius šilumos kiekius paskirstė tik tuose namuose, kuriuose šilumos tiekėjas, t. y. bendrovės, nevykdo karšto vandens tiekėjo veiklos (gyventojai pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba kitą karšto vandens tiekėją), bei namuose, kuriuose bendrovės, kaip karšto vandens tiekėjos, yra sutvarkiusios karšto vandens apskaitą, t. y. namuose, kuriuose bendrovės įrengė atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus namo bute ir/ar patalpoje, kurioms tiekiamas karštas vanduo, o tais atvejais, kai karšto vandens vartotojas teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė galimybės savo bute/patalpoje įrengti atsiskaitomojo karšto vandens apskaitos prietaiso, toks karšto vandens vartotojo pažeidimas yra konstatuotas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 235.6, 236 punktuose nustatyta tvarka. Ten kur karšto vandens apskaita nesutvarkyta, pareiškėjos jokių sąskaitų vartotojams neišrašė (to neginčija ir Komisija).

Prieš pateikiant aptariamas 2016 m. liepos mėn. sąskaitas, pareiškėjos Komisiją informavo, kad vartotojams bus pateiktos tokios sąskaitos. Po šio rašto Komisija abiem pareiškėjoms pateikė užklausimus, prašydama pateikti informaciją apie planuojamų sąskaitų turinį. Atsakymus į šiuos užklausimus pateikti iki 2016-08-26.

Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad 2016-08-25 atsakovės pranešimas buvo išplatintas viešai dar prieš joms pateikiant paaiškinimus į pastarosios užklausimą. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos paskirstymo skyrius 2016-08-29 priėmė pažymas Nr. 05-203 ir Nr. 05-204 atitinkamai „Dėl UAB „Litesko“ licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ ir „Dėl UAB „Vilniaus energija“ licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“, kurias kartu su informacija apie planuojamą 2016-08-30 posėdį pareiškėjos gavo 2016-08-29 darbo dienos pabaigoje.

Skunde nurodyta, jog Komisija 2016-08-30 posėdyje pritarė pažymoms ir priėmė 2016-08-30 nutarimą Nr. 03-251 „Dėl UAB „Litesko“ pažeidimo vykdant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos licencijuojamą veiklą“ ir 2016-08-30 nutarimą Nr. 03-252 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ pažeidimo vykdant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos licencijuojamą veiklą“. Skundžiamais nutarimais pareiškėjos įpareigojamos iki 2016-10-10 pašalinti konstatuotus pažeidimus, t. y. anuliuoti vartotojams, kurie gyvena daugiabučiuose namuose ir kuriems pareiškėjos į pateiktas liepos mėnesio sąskaitas įtraukė „Gyvatuko mokestį“, pateiktas sąskaitas, o tiems vartotojams, kurie pateiktas sąskaitas jau apmokėjo, už „Gyvatuko mokestį“ sumokėta suma turi būti sumažintos būsimos sąskaitos už paslaugas. Pareiškėjų nuomone, Komisijai priimti skundžiami nutarimai yra nepagrįsti, netinkamai motyvuoti ir priimti nesilaikant esminių procedūrinių taisyklių bei viešojo administravimo principų.

Skunde tvirtina, jog skundžiami nutarimai yra nepagrįsti, kadangi Komisija rėmėsi Aprašu, kuris nagrinėjamu atveju apskritai negalėjo būti taikomas. Aprašas reglamentuoja šilumos pirkimo-pardavimo sutartis šilumos vartotojams. Tuo tarpu „Gyvatuko mokesčiu“ vartotojams teikiamos sąskaitos už paslaugas, kurios susijusios su karšto vandens, tačiau ne su šilumos pardavimu.

Atkreipia dėmesį, jog nei nutarimuose, nei juos pagrindžiančiose pažymose, Komisija neginčija pareiškėjų teisės paskirstyti atitinkamuose daugiabučiuose namuose Komisijos nustatytus normatyvus karšto vandens temperatūros palaikymui viršijančių šilumos kiekių.

Pareiškėjų nuomone, skundžiami nutarimai yra neteisėti, kadangi priimant buvo pažeisti objektyvumo ir skaidrumo principai, o taip pat buvo pažeistos esminės sprendimų pagrįstumą turinčios užtikrinti procedūros. Komisija dar prieš įvykstant posėdžiui viešai išplatino savo nuomonę, neva pareiškėjos padarė pažeidimą. Atsakovė 2016-08-25 pranešime nurodė, kad vartotojams pateiktos sąskaitos yra neteisėtos, Komisijos nuomone, nepriemokos susidarė dėl pareiškėjų kaltės.

Pareiškėjos pažymi, kad Komisija dar iki balsavimo dėl pažymų teiravosi, koks terminas būtų pakankamas skundžiamiems nutarimams (kurie dar nebuvo priimti) įgyvendinti. Iš to pareiškėjos daro prielaidą, kad atsakovė, dar prieš priimdama skundžiamus nutarimus, turėjo poziciją, kad pareiškėjos atliko licencijuojamos veiklos pažeidimą, ką viešai paskelbė ir 2016-08-25 Komisijos pranešimu. Aptariamo pranešimo turinys negali būti laikomas informacinio pobūdžio, kadangi jame expressis verbis nurodoma, kokia yra atsakovės pozicija, o taip pat vienareikšmiškai nurodoma, kad Bendrovės atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjų manymu, toks tariamų pažeidimų tyrimas yra nesuderinamas su Viešojo administravimo įstatymu.

Pareiškėjos priėjo prie išvados, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė nuostatas, turinčias garantuoti esmines procedūrines garantijas. Skundžiami nutarimai yra nepagrįsti, kadangi juos priimant neatsižvelgta į tai, jog vartotojams į 2016 m. liepos mėn. sąskaitas įtraukta nepriemoka susidarė ne dėl pareiškėjų kaltės ir apskritai dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nepriemokos susidarė dėl nenuoseklaus teisinio reguliavimo. Pareiškėjos galėjo pradėti skirstyti/teikti sąskaitas gyventojams už visą patiektą šilumos energiją, ką ir darė nuo 2015 m. gegužės/birželio mėn. Tačiau už praeitus laikotarpius šilumos kiekių perpaskirstymas dideliam skaičiui vartotojų dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti atliktas per trumpą laikotarpį. Skunde paaiškino, jog kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Pareiškėjos pabrėžia, kad už šilumos paskirstymo metodų rengimą bei tvirtinimą yra atsakinga atsakovė. Bendrovė pastatuose, kuriuose yra daugiau nei vienas šilumos vartotojas, suvartotus šilumos kiekius paskirsto vartotojams pagal Komisijos patvirtintus ar su ja suderintus šilumos paskirstymo metodus.

Iki 2015 m. buvo teisinio neapibrėžtumo / Nutarimo 3 punkto taikymo teisinė spraga. Nesant suformuotos teismų praktikos minėtu klausimu, užtikrindamos šilumos vartotojų interesus, Bendrovės neskirstė viršnorminės šilumos vartotojams, o teikė atitinkamo dydžio sąskaitas, vartotojų pasirinktiems namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojams.

Atsakovės 2013-02-14 raštu Nr. R2-447 pareiškėjos buvo informuotos, kad Komisija, būdama valstybine institucija, negali reguliuoti privačių ūkio subjektų tarpusavio santykių. Atsakovė pakeitė 2010-05-03 Komisijos nutarimu Nr. 03-74 nustatytus normatyvus ir juos padidino. Pasak pareiškėjų, dar 2013 m. atsakovė žinojo, kad nustatyti normatyvai yra objektyviai nepakankami ir kad pareiškėjos karšto vandens cirkuliacijai sunaudoja didesnį šilumos kiekį nei nustatytas normatyvas. Nepaisant to, Komisija nesiėmė jokių veiksmų, kad šis klausimas būtų išspręstas nei pakeičiant normatyvus, nei nustatant kitokius šilumos kiekio paskirstymo metodus.

Pareiškėjos pažymi tai, kad nagrinėjamu atveju apskritai neaišku, nuo kurio momento Komisija skaičiuoja jos pritaikytą Aprašo 37 straipsnyje įtvirtintą 2 mėn. termino pradžią. Ši aplinkybė nėra nurodyta ir Pažymose. Pareiškėjos pažymi, kad iki 2016 m. vasaros su atsakove vyko intensyvus susirašinėjimas dėl šilumos kiekio, skirto karšto vandens cirkuliacijos paslaugai užtikrinti, kuris viršija nustatytus normatyvus. Nė viename iš raštų Komisija nepateikė aiškaus atsakymo, kaip turėtų būti paskirstytas ir kas turėtų apmokėti karšto vandens cirkuliacijai skirtą šilumos kiekį, viršijantį nustatytus normatyvus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Bendrovės, atlikusios būtinus paskaičiavimus, jau 2016 m. vasarą tokį šilumos kiekį, kuris nebuvo apmokėtas daugiabučių namų šilumos punktų prižiūrėtojų, įtraukė į sąskaitas vartotojams už 2016 m. liepos mėn.

Skunde tvirtina, kad nėra pareiškėjų kaltės, todėl joms negali būti taikomas Aprašo 37 p. nustatytas ribojimas. Pabrėžia, kad tiek atsakovė savo Pažymose, tiek posėdžio metu ne kartą akcentavo, jog visus Komisijos nustatytus normatyvus cirkuliacijai viršijantis šilumos kiekis traktuojamas kaip šilumos kiekis, suvartotas su nepaskirstytu karštu vandeniu, o teisę paskirstyti tokį šilumos kiekį Komisija grindžia 2010-05-03 nutarimo Nr. O3-74 3 punkte įtvirtinta nuostata, t. y., pagal atsakovės teikiamą argumentaciją mokėjimai (sąskaitų pateikimas) už Komisijos normatyvus cirkuliacijai viršijančius šilumos kiekius kildinami ne iš šilumos pirkimo – pardavimo santykių, o iš karšo vandens pirkimo – pardavimo santykių.

Šilumos ūkio įstatyme nėra numatytų jokių aplinkybių, kurioms esant, šilumos ar karšto vandens tiekėjas negalėtų paskirstyti viso konkrečiame name sunaudoto šilumos kiekio. Tuo tarpu Komisijos 2010-05-03 nutarimu Nr. 03-74 buvo nustatyti normatyvai, koks šilumos kiekis cirkuliacijai gali būti paskirstomas vartotojams. Tokiu būdu, atsakovė, priimdama šį nutarimą, nustatė kitokį norminį reguliavimą, nei nustatytas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje. Būtent dėl tokio nustatyto reguliavimo pareiškėjos nuo 2010 m. gegužės negalėjo vartotojams paskirstyti karšto vandens cirkuliacijai sunaudoto šilumos kiekio, viršiančio nutarime nustatytus normatyvus. Taip buvo sukurta teisiškai ydinga situacija, kad Komisija, būdama viešojo administravimo subjektu, priėmė poįstatyminį teisės aktą, kuriuo nustatytas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies neatitinkantis reguliavimas. Būtent šis poįstatyminis teisės aktas, Komisijos 2010-05-03 nutarimas Nr. 03-74, ir yra teisinis pagrindas, kuriuo rėmėsi atsakovė, nustatydama, neva pareiškėjos pažeidė licencijuojamos veiklos reguliavimą. Pareiškėjos mano, kad Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje turėtų būti negalimas atvejis, kuomet įstatymu nustatytas reguliavimas būtų keičiamas (ne tikslinamas) poįstatyminiais teisės aktais.

Atkreipia dėmesį, jog, Komisijos 2010-05-03 nutarimu Nr. O3-74 yra sukuriama ir kita teisiškai nepagrįsta situacija, kuomet poįstatyminiu teisės aktu yra apribojama pareiškėjų teisė į priklausantį apmokėjimą už sunaudotą šilumos kiekį.

Pažymose atsakovė nurodo, neva pareiškėjos galėjo kreiptis į teismą dėl Komisijos 2010-05-03 nutarimo Nr. O3-74 teisėtumo patikros. Pareiškėjos pažymi, kad kreiptis dėl nutarimo teisėtumo patikros jį priėmus objektyviai negalėjo, kadangi ABTĮ 112 straipsnis (anksčiau galiojusios redakcijos 110 str.) tokią teisę suteikė tik Seimo nariams, Seimo kontrolieriams, vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, lygių galimybių kontrolieriui, Valstybės kontrolės pareigūnams, bendrosios kompetencijos ir specializuotiems teismams, prokurorams ir profesinės savivaldos asociacijoms, įsteigtoms pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Atkreipia dėmesį, kad Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis aptariamu atveju netaikoma, nes skunde prašo patikrinti atsakovės 2010-05-03 nutarimo teisėtumą tik tokiose situacijose, kai (1) šilumos tiekėjas nevykdo karšto vandens tiekėjo veiklos (gyventojai pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karšto vandeniu būdą arba kitą karšto vandens tiekėją), arba (2) šilumos tiekėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, yra sutvarkęs karšto vandens apskaitą.

Tuo atveju, jei teismas Aprašo 37 straipsnio nuostatą vertintų kaip neleidžiančią pareiškėjoms išsiieškoti joms teisėtai priklausančias nepriemokas, prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo 37 punkto teisėtumo ištyrimo.

Skundžiami nutarimai, pasak pareiškėjų, yra neteisėti, kadangi jie yra priimti remiantis Aprašo 37 punkte, kuris apskritai netaikomas susiklosčiusiems santykiams. Santykiams, susijusiems su karšto vandens pardavimu, turėtų būti taikomas ne Aprašas, o Sąlygos.

Pažymi, kad karšto vandens cirkuliacijos funkcija priskirtina pareiškėjoms ne kaip šilumos tiekėjoms, o kaip karšto vandens tiekėjoms, kadangi būtent karšto vandens (o ne šilumos) tiekėjas turi tarpusavyje nesusijusias pareigas tiekti vartotojams karštą vandenį bei užtikrinti, kad per karšto vandens sistemą perduodamas vanduo būtų tinkamos temperatūros (cirkuliacija).

Skunde daroma išvada, kad nepriemokų dėl karšto vandens cirkuliacijos mokesčio atveju turi būti taikomos ne šilumos pirkimą-pardavimą reguliuojančios nuostatos, o karšto vandens pirkimą-pardavimą reguliuojančios nuostatos.

Pasak pareiškėjų, padaryta nepagrįsta išvada, neva jų veiksmai neatitinka Aprašo 37 punkto, kadangi pareiškėjų veiksmai turėjo būti vertinami dėl Sąlygų 27 punkto atitikimo. Tuo tarpu, skaičiuojant laikotarpį nuo tada, kai pareiškėjos sužinojo, kad dėl nepriemokų už „Gyvatuko mokestį“ turi kreiptis į vartotojus, o ne į daugiabučių namų šilumos punktų administratorius (t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties) iki momento, kada pateikė sąskaitas už 2016 m. liepą, 24 mėn. terminas nėra praleistas.

Skundžiami nutarimai, kuriuose remiamasi ne kilusius santykius reglamentuojančiu teisės aktu, yra grindžiami netinkamu teisės aktu (Aprašu), o pagal konkrečius santykius reglamentuojantį teisės aktą (Sąlygas) pareiškėjos nėra padariusios joms nurodomo pažeidimo.

Komisija 2016-08-09 gavo UAB „Vilniaus energija“ raštą Nr. 008-01-15834 ir UAB „Litesko“ raštą Nr. 1.61-699. Pareiškėjos informavo Komisiją, kad paskirstė vartotojams, gyvenantiems daugiabučiuose namuose, kuriuose pareiškėjos nevykdė karšto vandens tiekėjo funkcijų ir daugiabučiuose namuose, kuriuose įvykdė pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą, nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. gegužės arba birželio mėnesio, vartotojų pastatuose suvartotus, tačiau iki šiol nebuvusius jiems paskirstytus Komisijos nustatytus energijos sąnaudų normatyvus karšto vandens temperatūrai palaikyti viršijančius šilumos kiekius, kiek jie nebuvo apmokėti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojų.

UAB „Vilniaus energija“ pateikė atsakymą 2016-08-25 raštu Nr. 008-01-17361, UAB „Litesko“ – 2016-08-26 raštu Nr. 1.61-742. Pareiškėjos nurodė argumentus, kuriais įmonės vadovavosi, pateikdamos apmokėti vartotojams 2016 m. liepos mėnesio sąskaitas.

Atsakovė 2016-08-19 raštu Nr. R2-(ŠP)-2168 kreipėsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją su prašymu suteikti tarnybinę pagalbą dėl Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012-09-07 įsakymu Nr. 1-173 „Dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 37 punkte įtvirtintos nuostatos taikymo.

Energetikos ministerija 2016-08-25 raštu Nr. (19.3)3-1845 pateikė atsakymą ir nurodė, kad Aprašo 37 punkte įtvirtinta teisė šilumos tiekėjui skaičiuoti dėl jo kaltės ar klaidos susidariusią šilumos vartotojo nepriemoka turėtų būti skaičiuojama už du paskutinius mėnesius nuo momento, kai šilumos tiekėjas nustatė nepriemokos buvimo faktą. Komisijos administracija 2016-08-25 priėmė sprendimą interneto svetainėje operatyviai paskelbti Komisijoje dirbančių specialistų nuomonę dėl susidariusios situacijos.

Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos paskirstymo skyrius (toliau – Šilumos paskirstymo skyrius) 2016-08-29 parengė pažymą Nr. 05-203 „Dėl UAB „Litesko“ licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ ir 2016-08-29 pažymą Nr. 05-204 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ (toliau – ir Pažymos).

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad interneto svetainėje paskelbtas pranešimas nesukėlė jokių pasekmių ūkio subjektams (pareiškėjoms) ir šilumos energijos vartotojams. Minėtas pranešimas laikytinas informacinio pobūdžio pranešimu ir jokiais būdais nesaistė Komisijos narių priimant sprendimus dėl pareiškėjų licencijuojamos veiklos pažeidimo.

Atsakovės įsitikinimu, nenustatyta, kad Komisijos interneto svetainėje išplatinto pranešimo pagrindu atsirado jos narių privatus turtinis ar neturtinis interesas. Jokių konkrečių argumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų galimybę turtiniam ar neturtiniam narių suinteresuotumui atsirasti nenurodo ir pareiškėjos. Komisijos interneto svetainėje išplatintas pranešimas nesaistė jos narių balsuoti neobjektyviai, neįvertinus visas su nagrinėjama situacija susijusias aplinkybes, pareiškėjų pateiktus paaiškinimus ir atsikirtimus bei įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Komisija iki balsavimo turėjo poziciją, kad pareiškėjos atliko licencijuotos veiklos pažeidimą.

Akcentuoja, kad klausimą dėl nutarimams įgyvendinti tinkamo termino posėdžio metu iškėlė pačios pareiškėjos. Atkreipia dėmesį, kad posėdžio metu Komisijos nariai turi teisę išdėstyti savo nuomonę nagrinėjamu klausimu ir užduoti klausimus pranešėjui, dalyvaujantiems įmonių, taip pat valstybės ar savivaldybių įstaigų ir institucijų atstovams. Komisija negalėjo pirmiausia nustatyti pažeidimo, o tik po to nustatyti termino jam pašalinti.

Atsakovė laikosi pozicijos, kad skundžiami nutarimai atitinka reikalavimus: 2016-08-30 posėdžio metu buvo kruopščiai išanalizuotos visos faktinės nagrinėtos situacijos aplinkybės, išklausyta ir įvertinta pareiškėjų pozicija, taip pat atlikta teisinio reglamentavimo, susijusio su jų veiksmais vartotojams pateikiant apmokėti nuo 2010 m. gegužės iki 2015 m. birželio mėnesio suvartotą, tačiau nepaskirstytą, šilumos kiekį, analizė. Nutarimai pagrįsti posėdžio metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, o ne Komisijos interneto svetainėje išplatintu pranešimu. Aplinkybė, kad interneto svetainėje buvo paskelbtas informacinis pranešimas dėl pareiškėjų vartotojams pateiktų apmokėti sąskaitų, nesudaro prielaidų teigti, kad atsakovės sprendimai yra šališki ar neobjektyvūs.

Pažymi, kad atsižvelgdama į klausimo, susijusio su pareiškėjų vartotojams pateiktų sąskaitų už laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. birželio mėnesio apskaičiuotą šilumos kiekį, svarbą, įvertinusi tai, kad minėtas klausimas susijęs su vartotojų interesais bei suprasdama būtinybę kuo skubiau priimti sprendimą, Komisija 2016-08-30 posėdį organizavo skubos tvarka trijų Komisijos narių teikimu, vadovaudamasi Reglamente įtvirtinta tvarka.

Pagal Komisijos 2010-05-03 nutarimą Nr. O3-74 apskaičiuotas šilumos kiekis, viršijantis atsakovės nustatytus cirkuliacijos normatyvus, bei priskiriamas prie cirkuliacijos mokėjimo, pateikiamas apmokėti vartotojams taikant šilumos, o ne karšto vandens kainą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos sąskaitas pateikė tik tiems vartotojams, kurie karštu vandeniu apsirūpino be karšto vandens tiekėjo arba kuriems karštą vandenį tiekė karšto vandens tiekėjas, įvykdęs Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą pastate. Tuo atveju, jei karštu vandeniu apsirūpinama be karšto vandens tiekėjo, karšto vandens tiekimo santykiai tarp vartotojų ir šilumos tiekėjo nesusiklosto ir karšto vandens kaina apskaičiuojant mokėjimus už šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti apskritai nėra taikoma. Komisija tvirtina, kad pagrįstai vertino pareiškėjų veiksmų, pateikus vartotojams apmokėti nepriemokas, atitiktį Aprašui, o ne Sąlygoms.

Atsakovei akivaizdu, kad nutarime įtvirtintas šilumos kiekio nustatymo ir paskirstymo mechanizmas, neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.

Atsakovė pažymi, kad Aprašas reglamentuoja vartotojų ir šilumos tiekėjų tarpusavio šilumos pirkimo-pardavimo santykius, teises, pareigas bei atsakomybę. Aprašu siekiama aiškiai apibrėžti pagrindines šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas bei užtikrinti viešosios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties silpnosios šalies – vartotojo teisėtus interesus.

Komisijos įsitikinimu, šilumos tiekėjas, būdamas stipresniąja šilumos energijos vartojimo santykių šalimi, siekdamas visapusiškai užtikrinti savo interesus, negali nepaisyti kitų silpnesniųjų asmenų (vartotojų) bei visos visuomenės interesų.

Atsakovė daro išvadą, kad Aprašas priimtas realizuojant Civiliniame kodekse numatytą galimybę valstybei įsikišti į viešųjų sutarčių sudarymo procesą. Pažymi, kad šilumos tiekėjas, vykdymas šilumos sektoriaus veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas funkcijas, neturi visiškos laisvės – jis privalo paistyti teisės aktų nuostatų bei užtikrinti vartotojų interesus.

Atsakovė daro išvadą, kad pareiškėjos nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių Komisijos priimto administracinio akto teisėtumą ar patvirtinančių tai, kad Komisija veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal tuos teisės aktus ir tai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjų teisėms ar teisėtiems interesams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo 2016-08-25 raštu Nr. (19.3-19)3-1845 pateikė atsakymą. Be to, išreiškė poziciją, kad šie teisės aktų reikalavimai (pateikimo terminai) taip pat turėtų būti taikomi šilumos tiekėjo išrašomoms sąskaitoms už susidariusią šilumos vartotojo nepriemoką, kadangi teisės aktai nesuteikia teisės šilumos tiekėjui savo nuožiūra pasirinkti laiką, kada bus pateikta sąskaita už šią susidariusią nepriemoką.

Šiame atsakyme Lietuvos Respublikos energetikos ministerija taip pat pažymėjo, kad šilumos tiekėjui skaičiuojant nepriemoką už suvartotą šilumą buitiniam šilumos vartotojui, Aprašo 37 punktas taikomas tik esant šilumos tiekėjo kaltei ar esant jo padarytų šilumos apskaitos ar techninio pobūdžio klaidų. Todėl Apraše įtvirtinus teisę šilumos tiekėjui skaičiuoti dėl jo kaltės ar klaidos susidariusią šilumos vartotojo nepriemoką, siekiant apginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus, susidariusi nepriemoka turėtų būti skaičiuojama du paskutinius mėnesius nuo momento, kai šilumos tiekėjas nustatė nepriemokos buvimo faktą.

Nagrinėjamos bylos kontekste, trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, reikšminga yra CK 6.388 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog atsiskaitymo tvarką nustato šalių susitarimas, jeigu teisės aktai nenumato ko kita.

Trečiasis suinteresuotas asmuo daro išvadą, jog pareiškėjos nepagrįstai siekia Aprašo 37 punkte įtvirtintam 2 mėnesių terminui taikyti ieškinio senaties instituto principus, kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ne apie Bendrovių galimybes apginti savo tariamai pažeistas teises, o dėl jų pačių kaltės padarytų šilumos apskaitos ar techninio pobūdžio klaidų susidariusios nepriemokos galimo susigrąžinimo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo 37 punkte įtvirtintas 2-iejų mėnesių terminas taikomas dėl tiekėjo (pareiškėjų) klaidų ar panašių priežasčių susidariusių nepriemokų išieškojimui, todėl konstatuoja, jog sieti Aprašo 37 punkte nustatytą terminą su ieškinio senaties instituto principais ar terminais, įtvirtintais CK 1.125 straipsnyje, nėra jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, atsižvelgdama į konstitucinio tikrumo, vartotojų, kaip silpnosios grandies santykyje su viešąją paslaugą teikiančiomis įmonėmis (pareiškėjoms), teisinio saugumo principą ir, įvertinusi visų santykių dalyvių tiesėtų lūkesčių reikalavimus, bei siekdama užtikrinti, šilumos ir karšto vandens vartotojų interesų apsaugą, minėtuose teisės aktų nuostatose, reglamentuojančiose dėl šilumos ir karšto vandens tiekėjo kaltės ar jo padarytų apskaitos ar techninio pobūdžio klaidų, nustatė atitinkamus nepriemokų už suvartotą šilumą ar karštą vandenį buitiniam šilumos vartotojui išieškojimo skaičiavimo terminus.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, rengdama teisės aktų projektus, analizuoja ir vertina atitinkamų energetikos sričių ypatumus bei veiklos specifiką, parengtus teisės aktų projektus teikia viešam svarstymui ir jie derinami su suinteresuotomis institucijomis bei vartotojų teises ginančiomis organizacijomis. Visos pateiktos pastabos ir pasiūlymai vertinami rengiant galutinius teisės aktų projektų variantus. Pastabų dėl pareiškėjų minimų teisės aktų nuostatų, rengiant ir derinant minimus teisės aktų projektus, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija iš jų nėra gavusi.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija nesutinka su pareiškėjų skunde dėstomais reikalavimais kreiptis į LVAT su prašymu ištirti, Aprašo 37 punktas, o taip pat ir Sąlygų 27 punktas ir priedo Nr. 9 Karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 27 punktas neprieštarauja Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.125 straipsniui, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Asociacija 2010-04-26 raštu Nr. 84, informavo atsakovę, kad išnagrinėjusi parengtą Komisijos 2010-05-03 nutarimo Nr. 03-74 projektą, jo nederina.

Pareiškėjos skunde nurodo, jog skundžiami Nutarimai yra nepagrįsti, kadangi juos priimant buvo neatsižvelgta į tai, jog pareiškėjų vartotojams į 2016 m. liepos mėn. sąskaitas įtraukta nepriemoka susidarė ne dėl Bendrovių kaltės ir apskritai dėl ne nuo pareiškėjų priklausančių aplinkybių. Be to, Aprašo 37 punktas jų atžvilgiu neturėtų būti taikomas.

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog apsirūpinimo karštu vandeniu būdas – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros. Karšto vandens tiekėjas – asmuo, tiekiantis karštą vandenį vartotojams pagal pirkimo-pardavimo sutartis (2 str. 11 d.). Vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį (15 str. 1 d.).

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297, (toliau – ir Taisyklės) buvo patvirtintas 8 priedas – Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos (toliau – ir Sąlygos). Sąlygų 27 punkte numatyta, jog dėl karšto vandens tiekėjo kaltės ar padarytų karšto vandens apskaitos klaidų susidariusi nepriemoka išieškoma ne daugiau kaip už 24 mėnesius, ši nepriemoka skaičiuojama už buitiniam karšto vandens vartotojui patiektą karštą vandenį vandens vartojimo laikotarpio kainomis be delspinigių.