- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-01
- Bylos Nr.
- 2A-159-653/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- D. V.
- Atsakovas
- VĮ Turto banko pasiūlymo
- Kategorijos
- 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės,
dalyvaujant ieškovui D. V., Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos atstovui V. G., atsakovo atstovui G. P.,
žodine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) D. V. apeliacinį skundą dėl 2012-09-26 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį dėl atsakovo VĮ Turto banko pasiūlymo, įsakymo bei darbo sutarties pakeitimo pripažinimo negaliojančiais
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo 2011-09-30 pasiūlymą Nr. P7-10; pripažinti negaliojančiu ir panaikinti atsakovo 2011-12-20 įsakymą Nr. P2-95; pripažinti niekiniu ir negaliojančiu darbo sutarties Nr. 621 (2002-04-24) pakeitimą Nr. 3.
Ieškovas nurodė, kad nuo 2002 m. balandžio 29 d. dirbo pas atsakovą Teisės departamento Civilinio ir baudžiamojo proceso teisės skyriaus teisininko pareigose. Atsakovo 2011 m. rugsėjo 30 d. pasiūlymu Nr. P7-10 jam buvo pasiūlyta iš užimamų pareigų būti perkeltam į Skolų valdymo tarnybos teisės skyriaus teisininko pareigas, o, ieškovui pasiūlymo nepriėmus, 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. P2-95 teisininko pareigybei buvo paskelbta prastova.
Ieškovas, lygindamas jo faktiškai vykdytas funkcijas Turto banko Teisės departamente ir Skolų valdymo tarnybos teisės skyriuje, nurodo, kad jos iš esmės tapačios, o pasikeitė tik pareigybės pavadinimas, pavaldumas. Todėl, ieškovo teigimu, darbo sutartis neturėjo būti keičiama DK 120 str. 2 d. nustatyta tvarka ir nebuvo jokių objektyvių priežasčių skelbti jam prastovą, juolab analogiškoje situacijoje buvo dar trys departamento darbuotojai. Darbo sutartyje sulygtas darbas niekur neišnyko, tiesiog jis buvo atimamas ir ieškovo vertinamas kaip nušalinimas nuo darbo. Ieškovo nuomone, atsakovas netinkamai taikė DK 122 str. dar ir dėl to, kad prastovą skelbė iki jo sūnui sueis 3 metai, taigi, prastova nebuvo siejama su darbo buvimu/nebuvimu. Toks darbdavio elgesys, pasak ieškovo, buvo įtakotas jo narystės ir veiklos profesinėje sąjungoje ir siekiant prastovos skelbimą panaudoti kaip psichologinio poveikio priemonę priverčiant ieškovą pasirašyti neteisėtą darbo sutarties pakeitimą - sudaryti terminuotą darbo sutartį. Darbo sutarties pakeitimas Nr.3, kurį ieškovas buvęs priverstas pasirašyti, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms sudaryti neterminuotą darbo sutartį esant nuolatinio pobūdžio darbui. Tokiu atveju, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, ieškovas netektų teisės gauti išeitinę kompensaciją ir tai pažeistų jo teises.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad santykiai tarp įmonėje veikiančių profsąjungų, kurių nariu yra ir ieškovas, bei darbdavio yra įtempti ir dėl tam tikrų sprendimų yra kilę teisminiai ginčai. Atsakovo 2010 m. gegužės 07 d. ir 2011m. rugpjūčio 26 d. nutarimų pagrindu buvo atlikti esminiai struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai. Su atsakovo pasiūlymais krizės metu sumažinti darbo užmokesčio dydį nesutiko Teisės departamento darbuotojai, tame tarpe ir ieškovas ir dėl to atsakovui laikinai teko organizuoti darbą tiek per Teisės skyrių, tiek ir per Teisės departamentą. Prastova kitų Teisės departamento darbuotojų atžvilgiu nebuvo skelbiama, nes pastarųjų atžvilgiu jau yra taikomos atleidimo iš darbo procedūros DK 129 str. tvarka. Ieškovo padėtis skiriasi tuo, kad jis turi mažametį iki trijų metų vaiką ir dėl to, vadovaujantis minėtu DK straipsniu, negali būti atleidžiamas. Todėl ieškovui nesutikus su 2011m. rugsėjo 30 d. pasiūlymu nuolatinai dirbti Turto banko Skolų valdymo tarnybos Teisės skyriaus teisininko pareigose, kur jo darbo pobūdis ir darbo užmokestis nesikeistų, siekdamas organizuoti darbą pagal banko valdybos nustatytą struktūrą, darbdavys pasiūlė ieškovui laikinai nuo prastovos paskelbimo iki ieškovo vaikui sueis trys metai, būti perkeltu į kitą darbą pagal savo profesiją, specialybę ir kvalifikaciją. Būtinybę darbdaviui skelbti prastovą nulėmęs ieškovo atsisakymas nuolatinai dirbti naujoje struktūroje. Ieškovas buvo informuotas, kad pasibaigus prastovos laikui galimybių grįžti dirbti į nesančio skyriaus teisininko pareigas jis neturės ir ateityje bus atleistas iš darbo DK 129 str. pagrindu. Todėl, atsakovo nuomone, pripažinti darbdavio minėtą pasiūlymą neteisėtu galima būtų, tik nuginčijus Turto banko valdybos 2011m. rugpjūčio 26 d. sprendimus dėl darbo įmonėje organizavimo pakeitimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2012-09-26 Vilniaus m. 1 apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: ieškovo reikalavimą dėl 2002m. balandžio 24 d. sudarytos darbo sutarties Nr.621, 2012 m. sausio 18 d. šalių pasirašyto Darbo sutarties pakeitimo Nr.3 pripažinimo niekiniu iš dalies patenkinti ir šio pakeitimo Nr. 3, 1.3. punktą, nustatantį sutarties terminą, pripažinti negaliojančiu. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad AB Turto banko valdybos 2010 m. gegužės 07 d. ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. priimtais nutarimais buvo atlikti esminiai struktūriniai banko darbo organizavimo pakeitimai. Be kitų struktūrinių pakeitimų, buvo panaikintas Teisės departamentas su visomis jame esančiomis pareigybėmis ir įsteigtas Teisės skyrius, kurį sudaro skyriaus viršininkas, jo pavaduotojas ir 4 teisininkų bei specialisto pareigybės. Šie banko valdybos nutarimai dėl darbo organizavimo pakeitimų teismine tvarka nenuginčyti, todėl teismas padarė išvadą, jog banko generalinis direktorius turi teisę ir pareigą numatytus pakeitimus įvykdyti.
Vykdant minėtus pakeitimus 2011 m. rugsėjo 30 d. ieškovui buvo pateiktas pasiūlymas Nr. P7-10 dėl darbo sąlygų pakeitimo – būti perkeltam iš užimamų pareigų į Skolų valdymo tarnybos Teisės skyriaus teisininko pareigas, mokant 7 MMA darbo užmokestį. Nors ieškovui darbų apimties ir darbo apmokėjimo sąlygų keisti nebuvo siūloma, tačiau jis, ginčydamasis su darbdaviu tik dėl vieno mėnesio termino pranešimui apie apsisprendimą pateikti, nesutiko būti perkeliamas į Teisės skyriaus teisininko pareigas, nenurodydamas motyvų.
Atlikus lyginamąją analizę nuo 2000 m. gegužės 29 d. ir iki 2010 m. rugpjūčio 05 d. galiojusių ir dabar nuo 2011m.rugsėjo 30 d. galiojančių teisininko pareiginių nuostatų, teismas darė išvadą, kad ieškovo vykdytos funkcijos iš esmės tos pačios – keičiasi pareigybės pavadinimas, pavaldumas, atskirų dalių numeracija. Dėl to teismas konstatavo, kad siūlydamas ieškovui iš esmės tas pačias darbines funkcijas vykdyti Teisės skyriuje, atsakovas ieškovo darbinių teisių nepažeidė. Ieškovas, auginantis vaiką iki trejų metų, iš darbo pagal Kodekso 129 str. negali būti atleistas, todėl atsisakydamas nuo jam siūlomo darbo, teismo vertinimu, pats ieškovas sukūrė situaciją, dėl ko atsakovas (darbdavys) teisininko pareigybei 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. P2-95 paskelbė prastovą nuo 2012 m. sausio 01 d. iki ieškovo vaikui sueis trys metai. Tokį sprendimo būdą siūlė ir LR Valstybinės darbo inspekcijos Teisės skyrius, atsakydamas į VĮ Turto banko 2011-11-03 paklausimą. Minėtu įsakymu nustatyta, kad prastovos laikotarpiu už kiekvieną prastovos valandą ieškovui mokėti 30 proc. Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio. Tad ieškovas turėjo pasirinkimą dirbti teisininku Teisės skyriuje ir gauti jam siūlytą atlyginimą, arba tenkintis už prastovą gaunamu atlygiu. Tokioms aplinkybėms esant teismas sprendė, kad nėra pakankamo teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiais banko generalinio direktoriaus 2011 m. rugsėjo 30 d. pasiūlymą Nr. P7-10 ir tų pačių metų gruodžio 20 d. generalinio direktoriaus įsakymą Nr.P2-95 dėl prastovos paskelbimo.
2012 m. sausio 18 d. šalys pasirašė 2002 m. balandžio 24 d. Darbo sutarties Nr.621, pakeitimą Nr.3, kuriuo susitarė, kad ieškovas prastovos metu dirbs Skolų valdymo tarnybos Teisės skyriuje, o darbdavys įsipareigojo už šį darbą mokėti 5600 Lt per mėnesį darbo užmokestį. Šis pakeitimas buvo pasirašytas vadovaujantis generalinio direktoriaus jau minėtu įsakymu Nr.P2-95 dėl prastovos paskelbimo bei ieškovo, kaip jis pats rašo, priverstiniu sutikimu. Sutarties pakeitimo tekstą prieš dieną t.y. sausio 17 d. pateikė pats ieškovas. Po Darbo sutarties pakeitimo pasirašymo, 2012-01-24 ieškovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl pasiūlymo, įsakymo Nr. P2-95 bei darbo sutarties pakeitimo Nr.3 pripažinimo negaliojančiais. Išsiskyrus komisijų narių nuomonėms, sprendimas šiais klausimais nebuvo priimtas.
Teisininko darbas Teisės skyriuje yra nuolatinio pobūdžio, todėl teismas konstatavo, jog 2002 m. balandžio 24 d. šalių sudarytą darbo sutartį pakeisti terminuota sutartimi, draudžia DK 109 str. 2 d. nuostatos ir dėl to minėto Darbo sutarties pakeitimo Nr. 3, 1.3. punktą nustatantį darbo sutarties terminą, pripažino negaliojančiu. Teismo vertinimu, minėto Darbo sutarties pakeitimo 4 p., numatantis darbdavio įsipareigojimą mokėti ieškovui nustatyto dydžio darbo užmokestį (5600 Lt), pastarojo teisių nepažeidžia, nes pinigine išraiška atitiko anksčiau gautą darbo užmokestį. Valstybės įmonės turto banko Darbuotojų bei Kolektyvo profesinių sąjungų ginčai su banko administracija bei šalių dėstomos aplinkybės liečiančios buvusius ir esamus ginčus, sprendžiant šį individualų darbo ginčą, yra teisiškai nereikšmingos ir dėl to teismo nebuvo vertinamos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovo reikalavimai, panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes buvo atsisakyta priimti patikslintą ieškinį ir taip dalis apelianto reikalavimų liko nenagrinėti. Jeigu teismas nuspręstų, kad ginčas gali būti išspręstas apeliacinėje instancijoje – panaikinti sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovo reikalavimai ir priimti naują sprendimą - tenkinti patikslinto ieškinio reikalavimus.
Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai 2012-06-11 protokoline nutartimi atsisakė priimti ieškovo patikslintą ieškinį ir tuo apribojo apelianto CPK 42 str., 141 str. numatytas procesines teises. Būtinybė tikslinti ieškinį atsirado tik po 2012-06-20 priimto LR Vyriausybės nutarimo Nr. 718, kuriuo nuo 2012-08-01 buvo padidinta MMA, t.y. po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Apeliantas nurodė, kad atsakovas, nustatydamas fiksuotą darbo užmokestį, neteisėtai pakeitė darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką, dėl ko ieškovo darbo užmokestis sumažėjo. Dėl to teismas nepagrįstai nustatė, jog Darbo sutarties pakeitimų 4 p., numatantis darbdavio įsipareigojimą mokėti apeliantui nustatyto dydžio darbo užmokestį (5600 Lt), pastarojo teisių nepažeidė, nes pinigine išraiška neva atitiko ankščiau gautą darbo užmokestį. Apeliantas tikėjo, kad teismas, nors ir nepriėmęs patikslinto ieškinio, vadovausis CPK 414, 417 str., darbo byloje bus aktyvus ir savo iniciatyva pasisakys dėl šių ieškovo pažeistų teisių. Pripažindamas, kad ieškovo funkcijos nepasikeitė, teismas turėjo konstatuoti, jog darbo sutartis neturėtų būti keičiama DK 120 str. pagrindu.
Teismas nesiaiškino ir nepasisakė dėl DK 2 str. 1 d. 4 p., 40 str. pažeidimo (prastova paskelbta tik apeliantui, nors analogiškoje situacijoje tuo metu buvo dar trys departamento darbuotojai, tačiau jų atžvilgiu atsakovas prastovos neskelbė ir nereikalavo perduoti darbus) bei pažeidė CPK 270 str. 4 d. 3 p. Atsakovas prastovą paskelbė tik ieškovui – labiausiai socialiai pažeidžiamam darbuotojui, auginančiam penkerių ir vienerių metų vaikus. Be to, vienam iš departamento darbuotojui ( N. V.) buvo leidžiama beveik metus dirbti teisės departamente, nors šį darbą buvo kompetentingas atlikti ieškovas. Tokie atsakovo veiksmai, apelianto vertinimu, patvirtina, kad nebuvo jokių kliūčių ieškovui dirbti buvusį darbą. Dar trys mėnesiai iki paskelbiant prastovą, 2011-09-30 įsakymu Nr. P1-72 apelianto vadovu buvo paskirtas Skolų valdymo tarnybos direktorius. Atsakovas, kaip stipresnioji šalis, piktnaudžiauja savo teisėmis ir pažeisdamas DK 40 str., diskriminuodamas patyrusį specialistą, o jo darbą pavesdamas atlikti to paties struktūrinio padalinio darbuotojams.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė 120 str. 2 d. Teismui konstatavus, kad ieškovo darbo funkcijos nepasikeitė, jis turėjo padaryti išvadą, jog tokiu atveju darbo sutartis negalėjo būti keičiama DK 120 str. pagrindu, kas turi įtakos prastovos paskelbimo teisėtumui. Teisė atlikti struktūrinius pertvarkymus automatiškai neeliminuoja neteisėtumo aspekto darbdavio veiksmuose atleidžiant ar dėl tariamos prastovos perkeliant darbuotojus į kitas pareigas. Apelianto atveju darbo pasikeitimo nebuvo ir apeliantas buvo perkeltas į funkcine prasme identiškas pareigas, tačiau su darbdavio vienašališkai pakeista darbo užmokesčio mokėjimo tvarka. Apeliantas nurodė, kad jo dirbamas darbas niekur neišnyko nei pateikus 2011-09-30 pasiūlymą, nei paskelbus prastovą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodė, kad teismas nukrypo nuo teisminės praktikos, atsisakydamas vertinti prastovos ryšį su apelianto aktyvia veikla profesinėje sąjungoje.
Atsakovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad darbdavio įsakymai dėl struktūrinių pertvarkymų yra galiojantys, o priežastys, dėl kurių atsakovas nuo 2012-01-01 nesuteikė ieškovui jo darbo sutartyje sulygto darbo, yra objektyvios. Atsakovas nurodė, kad ieškovas, nepatenkintas darbo sąlygomis, jų nenutraukia, siekiant neprarasti profsąjungų turimos kontrolės. Skelbdamas prastovą, bankas vadovavosi DK 122 str. ir 195 str. reikalavimais. Prastovos atveju darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimas nereiškia darbo sąlygų pakeitimo DK 120 str. prasme. Ieškovui sutikus būti perkeltam prastovos metu į teisės skyriaus teisininko pareigas, jam, kaip ir visiems kitiems šiame padalinyje dirbantiems teisininkams, darbo užmokestis buvo nustatytas litais (5600 Lt). 2010 m., atliekant struktūrinius pertvarkymus, buvo pakeistos ir didžiosios įmonės dalies darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimo sąlygos, t.y. nuo išraiškos MMA pereita prie tvirtos sumos. Su tuo ieškovas ir kiti Teisės departamento teisininkai nesutiko, todėl iki 2011-08-26 darbdavys buvo priverstas organizuoti darbą dviejose padaliniuose. Teismas padarė teisingą išvadą, jog darbo sutarties pakeitime nustatytas darbo užmokestis ieškovo teisių nepažeidė, nes pinigine išraiška atitiko iki ieškovo perkėlimo į Teisės skyrių turėtą darbo užmokestį. Ieškovo pareikštas patikslintas ieškinys buvo teismo nepriimtas teisėtai, nes ieškovas siekė užvilkinti bylos nagrinėjimą. Be to, ieškovas nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio atlyginimo skirtumo, t.y. nesilaikė privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Atsakovo nuomone, teismas nustatė tik tai kokio pobūdžio darbo teisinis santykis tarp šalių turi būti iki prastovos pabaigos, o vėlesni sprendimai priklauso nuo ginčo šalių valios; teismo sprendimas neturėtų būti vertinamas kaip paneigiantis darbdavio teisę prastovos metu už darbą kitose pareigose ieškovui mokėti darbo užmokestį litais, o ne MMA. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nesutiko su darbdavio pasiūlymu dirbti teisės skyriuje su 7 MMA atlyginimu, kas ir sąlygojo būtinybę skelbti prastovą. Tai, kad prastovą atsakovas paskelbė tik ieškovui nulėmė tai, kad ieškovas nesutiko dirbti pakeistomis sąlygomis ir, skirtingai nuo kitų departamento darbuotojų, darbdavys jam nėra įteikęs įspėjimo apie atleidimą ir priverstas palikti dirbti įmonėje. Darbdavys turėjo tinkamai organizuoti bei kontroliuoti ieškovo darbą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Tarp šalių neliko ginčo, jog darbo sutarties pakeitimas sudarytas neterminuotam laikui, nes šalys neginčijo teismo sprendimo dalyje dėl minėto darbo sutarties pakeitimo Nr. 3 1.3 p. pripažinimo negaliojančiu.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo pasiūlymo ieškovui dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, prastovos ieškovui paskelbimo bei sutarties dėl darbo sutarties pakeitimo teisėtumo.
Šalys neginčijo teismo sprendimu nustatytų aplinkybių, jog ieškovo vykdytos funkcijos iš esmės yra tos pačios – keičiasi tik pareigybės pavadinimas, pavaldumas, atskirų dalių numeracija, o atsakovas siūlė ieškovui iš esmės tas pačias darbines funkcijas vykdyti Teisės skyriuje. Pažymėtina, kad ir nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovas pripažino, jog ieškovo darbo apimtis, funkcijos yra nepasikeitusios (2 t. b.l. 61). Analogiškai atsakovas šias aplinkybes pripažino, sutikdamas pratęsti terminą ieškovui dėl sutikimo dirbti pakeistomis sąlygomis, nurodydamas, kad ieškovui nesiūloma keisti darbo apmokėjimo sąlygų, nesiūloma keisti darbo apimties (1 t. b.l. 40). Atsakovas rašte LR Valstybinei darbo inspekcijai nurodė, jog, pasiūlius ieškovui dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, iš esmės teisininko darbo pobūdis funkcijų prasme nesikeitė; darbo apmokėjimo sąlygos šiam darbuotojui taip pat nesikeitė (1 t. b.l. 44). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovas paaiškino, kad dėl darbo organizavimo pertvarkymo pasikeitė atsakovo darbo vieta ir pavaldumas. Pažymėtina, kad ieškovo pavaldumas nėra aptartas darbo sutartyje, be to, pats atsakovas nelaikė pavaldumo esmine darbo sutarties sąlyga, nes 2011-09-30 įsakymu Nr. P1-72 (2 t. b.l. 121) atsakovas vienašališkai pakeitė ieškovo pavaldumą ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Taip pat nėra pagrindo sutikti, jog dėl struktūrinių pertvarkymų pasikeitė ieškovo darbo vieta. Vien tai, kad ieškovo darbo sutartyje buvo įrašyta, jog jis dirba Teisės departamento Civilinio ir baudžiamojo proceso Teisės skyriuje, o dėl įvykusių struktūrinių pertvarkymų jis dirbtų Skolų valdymo tarnybos Teisės skyriuje nesikeičiant nei darbo funkcijoms, nei darbo apmokėjimo sąlygoms, nei faktinei darbinių funkcijų atlikimo vietai, nereiškia, kad toks struktūrinis pertvarkymas turėjo teisinę reikšmę ieškovo teisėms ir pareigoms. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog, sprendžiant dėl struktūrinių pertvarkymų įtakos ieškovo darbo sąlygoms, ieškovui iš esmės pasikeitė tik padalinio pavadinimas, o tai reiškia, kad realiai ieškovo darbo vieta nesikeitė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavys turėjo teisę atlikti struktūrinius pertvarkymus, tačiau, sprendžiant individualų darbo ginčą, konstatuojama, kad konkrečiai ieškovo darbo sutarties sąlygoms atsakovo 2010 m. gegužės 07 d. ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimais atlikti struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai įtakos neturėjo.
Taigi, ieškovo darbo sąlygos DK 120 str. prasme nesikeitė, dėl ko ieškovo sutikimas dirbti Skolų valdymo tarnybos Teisės skyriuje nebuvo būtinas. Tokiu būdu, ginčijamas atsakovo pasiūlymas būti perkeltam į kitą darbą, kaip ir ieškovo atsisakymas dirbti pakeistomis sąlygomis, nesukėlė teisinių pasekmių šalims, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog siūlydamas ieškovui iš esmės tas pačias darbines funkcijas vykdyti Teisės skyriuje, atsakovas ieškovo darbinių teisių nepažeidė, todėl pagrįstai ieškinį dalyje dėl atsakovo pasiūlymo ginčijimo atmetė.
Prastovą, jos įforminimą ir darbuotojo teisinę padėtį, esant prastovai, reglamentuoja DK 122 straipsnis. Šio straipsnio pirmoji dalis apibrėžia prastovos sąvoką ir nustato, kad prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra padėtis įmonėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ir kt.). Taigi, prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui sulygtą darbą, o darbuotojas būtent šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatytų savo įsipareigojimų. Kaip buvo minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas faktiškai dirbo tapatų darbą, atsakovas neįrodė, kad jam darbo sąlygos pasikeitė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju objektyviai ieškovo pagal darbo sutartį sulygto darbo nebuvo. Dėl to ir ieškovo nesutikimas su atsakovo pasiūlymu dirbti Teisės skyriuje buvo teisiškai nereikšmingas ir nesudarė pagrindo atsakovui 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. P2-95 paskelbti prastovą. Be to, faktiniais bylos duomenimis, ieškovas, nors ir 2011-11-02 pareiškęs, jog nesutinka su atsakovo pasiūlymu (1 t. b.l. 42), tačiau, pasibaigus apsisprendimo terminui, jis faktiškai dirbo Skolų valdymo tarnybos Teisės skyriaus teisininko darbą. Šie ieškovo veiksmai įrodo, kad jis, nors ir pareiškė, kad nesutinka, iš esmės sutiko su atsakovo pasiūlymu. Apie tai ieškovas taip pat nurodė ir 2012-01-16 rašte atsakovui (1 t. b.l. 70). Esant tokioms faktinėms aplinkybėms bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nepagrįstai paskelbė ieškovui prastovą. Vertinant Valstybinės mokesčių inspekcijos raštą į atsakovo paklausimą (1 t. b.l. 54-55), pažymėtina, kad rašte pateikti išaiškinimai yra bendro pobūdžio, neanalizuojant konkrečių su sprendžiamo individualaus ginčo susijusių aplinkybių, be to, pačiame rašte nurodyta, kad ši konsultacija nėra privaloma. Taigi, minėtas rašytinis įrodymas neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių. Tai, kad atsakovas – darbdavys, atsakingas už darbuotojų darbo santykių įforminimą teisėtumą - neteisingai įvertino susidariusią situaciją ir neteisingai pritaikė LR DK normas, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo paskelbta prastova teisėta. Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant reikalavimą dėl prastovos pripažinimo negaliojančia, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė neteisingas išvadas. Todėl, vadovaujantis DK 122 str. bei atsižvelgus į tai, kad būtent dėl neteisėtai paskelbtos prastovos šalys sudarė susitarimą dėl darbo sąlygų pakeitimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2011-12-20 įsakymą Nr. P2-95, kuris buvo pakeistas 2012-01-06 įsakymu Nr. P2-2 (1 t. b.l. 56) keistinas ir šioje dalyje ieškinys tenkintas.
Kaip buvo nustatyta, 2012 m. sausio 18 d. šalys pasirašė 2002 m. balandžio 24 d. Darbo sutarties Nr.621, pakeitimą Nr.3, kuriuo susitarė, kad prastovos metu ieškovas dirbs pagal terminuotą sutartį, o darbdavys įsipareigojo už šį darbą mokėti 5600 Lt per mėnesį darbo užmokestį. Rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad šalys šiuo darbo sutarties pakeitimu siekė susitarti dėl ieškovo perkėlimo į kitą darbą sąlygų būtent atsakovo įsakymo Nr.P2-95 pagrindu paskelbtos prastovos laikotarpiu (LR DK 122 str. 2 d.). Pripažinus, kad prastova ieškovui buvo paskelbta neteisėtai ir ieškovas faktiškai dirba tapatų darbą, darytina išvada, kad nebuvo ir teisinio pagrindo keisti darbo sutarties sąlygų prastovos pagrindu. Vertinant šalių susitarimu dėl darbo sutarties pakeitimo numatytas sąlygas, pažymėtina, kad iš esmės buvo pakeista tik viena sąlyga, t.y. 4 p. numatytas darbo užmokestis tvirta suma 5 600 Lt, vietoje 6,3 MMA dydžio darbo sutartyje numatyto darbo užmokesčio (1 t. b.l. 19), tuo tarpu kiti šalių aptarti pakeitimai, kurių pirmosios instancijos teismas nepripažino negaliojančiais, nepažeidžia ieškovo teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo spręsti dėl viso darbo sutarties pakeitimo negaliojimo.
Sprendžiant dėl sutarties 4 p. teisėtumo, atkreiptinas dėmesys, kad darbo apmokėjimo sąlygos gali būti keičiamos DK 120 str. 3 d., 203 str. numatyta tvarka, esant darbuotojo raštiškam sutikimui dėl šių esminių darbo sąlygų pakeitimo. Iš atsakovo pasiūlymo, atsakovo paaiškinimų ir procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių matyti, kad darbo sutarties pakeitimas ir ieškovo sutikimas buvo susijęs būtent su perkėlimu į kitą darbą prastovos metu. Priešingu atveju, kaip nurodyta atsakovo 2011-12-20 įsakyme Nr. P2-95 (1 t. b.l. 48), ieškovui nesutikus būti perkeltu ir dirbti Skolų valdymo tarnybos Teisės skyriaus teisininko pareigose, prastovos laikotarpiu būtu mokama trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, prieš sutikdamas dirbti kitą darbą prastovos metu, reiškė savo prieštaravimus dėl darbo apmokėjimo sąlygos pakeitimo (1 t. b.l. 49). Pripažinus atsakovo paskelbtą prastovą neteisėta, kurios pagrindu ir buvo pasirašytas darbo sutarties pakeitimas, pripažintinas negaliojančiu ir 2012-01-18 darbo sutarties pakeitimo Nr. 3 4 p., nes abi šalys šiuo susitarimu nebuvo išreiškusios valios keisti darbo apmokėjimo sąlygą ne dėl prastovos, o bendra tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad pats atsakovas nurodė, kad toks darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimas buvo numatytas tik prastovos atveju, o ne dėl darbo sąlygų pakeitimo DK 120 str. prasme, kad toks atlyginimas ieškovui turėjo būti mokamas tik prastovos metu už darbą kitose pareigose. Kadangi ieškovo darbo užmokestis nebuvo fiksuotas tvirta pinigų suma ir turėjo nuolat keistis, priklausomai nuo nustatomo MMA dydžio, todėl vien piniginės išraiškos atitikimas nuo MMA priklausančiam darbo užmokesčio dydžiui tam tikru momentu neleidžia daryti išvados, jog minėta sutarties sąlyga ieškovo teisių nepažeidžia. Atmestini atsakovo argumentai dėl ieškovui nustatyto darbo užmokesčio dydžio neracionalumo, nes jie nesuteikia teisės vienašališkai, nesilakant LR DK reikalavimų, keisti būtinąją darbo sutarties sąlygą. Dėl šių motyvų bei vadovaujanti DK 120 str. teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl darbo sutarties 4 p. numatytos sąlygos, neteisingai įvertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, todėl, pripažinus prastovą, kurios pagrindu buvo sudarytas ginčo susitarimas, negaliojančia, teismo sprendimas iš dalies keistinas, pripažįstant 2012 m. sausio 18 d. šalių pasirašyto Darbo sutarties pakeitimo Nr.3 4 punktą negaliojančiu.
Nesutiktina su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti patikslintą ieškinį. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad bylai iš esmės nagrinėti buvo rengiamasi parengiamajame posėdyje 2012-05-02 (2 t. b.l. 21). 2012-06-11 teismo posėdis buvo atidėtas iki 2012-09-05 ieškovo prašymu, siekiant suteikti jam galimybę pasirūpinti atstovavimu (2 t. b.l. 32). 2012-09-03 teisme buvo gautas ieškovo patikslintas ieškinys, kuriame ieškovas nurodė naujas aplinkybes, pridėjo naujus įrodymus bei pareiškė naują reikalavimą priteisti iš atsakovo atlyginimų skirtumą (2 t. b.l. 34-48). LR CPK 413 str. numatyti sutrumpinti darbo bylų nagrinėjimo terminai. Pagal CPK 7 str. teismas privalo imtis priemonių, kad užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šiuo atveju ieškovas, tuo labiau būdamas teisininku, turėjo žinoti apie 2012-06-20 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 718 (įsigaliojo 2012-06-24) keičiamą minimalios mėnesinės algos dydį, turėjo galimybę ginti savo teises ankščiau taip, kad kita šalis galėtų laiku pasirengti posėdžiui. Pavėluotai pateikdamas procesinius dokumentus, ieškovas vilkino bylos nagrinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo pateikiamą procesinį dokumentą. Pažymėtina ir tai, kad teismo atsisakymas priimti ieškinį neužkirto kelio įstatymu nustatyta tvarka kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo bendra tvarka. Kadangi nei pirmosios instancijos teismas, nei darbo ginčų komisija nenagrinėjo ieškovo savarankiško reikalavimo dėl atlyginimo skirtumo priteisimo ir, esant ginčui tarp šalių, šis reikalavimas galėtų būtu nagrinėjamas atskirai, jis savo esme dėl ginčo pobūdžio nėra alternatyvus teisių gynimo būdas, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apelianto reikalavimo dėl atlyginimo skirtumo priteisimo. Pažymėtina, kad CPK 417 str. yra numatyta teismo teisė, o ne pareiga viršyti pareikštus reikalavimus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Sprendžiant kilusį ginčą kiti šalių nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.
Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo VĮ Turto banko papildomai valstybės naudai priteistinas 144 Lt žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2012-09-26 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą iš dalies pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovo reikalavimai panaikinti atsakovo 2011-12-20 įsakymą Nr. P2-95 dėl prastovos ir pripažinti negaliojančiu darbo sutarties Nr. 621 (2002-04-24) pakeitimo Nr. 3 4 punktą iš šioje dalyje ieškinį tenkinti.
Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistu.
Priteisti iš atsakovo VĮ Turto banko valstybės naudai 144 Lt žyminio mokesčio.