Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-05-10 · Administracinė byla Nr. P-39-186-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-05-10
Bylos Nr.
P-39-186-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algirdas Taminskas (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Stasys Gudynas (pran.)
Pareiškėjas
Danutės Veronikos
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P10-186/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.3.; 66.6.; 66.11.; 66.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2007 m. gegužės 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Danutės Veronikos Žymančienės individualios įmonės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A15-895/2006 pagal pareiškėjo Danutės Veronikos Žymančienės individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Danutės Veronikos Žymančienės individuali įmonė kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. S-376-(7-358/2005) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2005 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 69-152 pirmą dalį, kuria patvirtintas Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 70-01-10-477 nurodymas pareiškėjui sumokėti 31 972 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 11 721,91 Lt PVM delspinigių. Papildomi mokesčiai apskaičiuoti konstatavus, kad pareiškėjas 1999-01-01 - 2001-07-30 parduodamas prekes stiklinėje taroje (alų buteliuose) elektroniniame kasos aparate fiksavo tiek prekės, tiek ir taros kainas bei išskyrė PVM, tačiau apskaitos registruose nuo parduotos taros PVM neskaičiavo ir nedeklaravo. Be to, remiantis elektroninio kasos aparato duomenimis, pareiškėjas neišskyrė ir nedeklaravo 10 666 Lt pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo 2001 metų gegužės mėnesio įplaukų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VMI 2005 m. birželio 2 d. sprendime neįvertino įmonės 2005 m. gegužės 12 d. pateiktų dokumentų, kuriais buvo grindžiamas mokesčio sumų neteisingumas. Šių dokumentų neįvertino ir Komisija. Pastaroji 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendime savo išvadas grindė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. birželio 5 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nors minėtas sprendimas ir nutartis buvo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 14 d. nutartimi atnaujinus procesą. Todėl jais nustatytos aplinkybės turi būti įrodinėjamos iš naujo. Taip pat paaiškino, kad butelių judėjimo aludėje ir taros sandėlyje kiekinės apyskaitos 1999, 2000 ir 2001 m., kurių nagrinėjimo ir įvertinimo neatliko nei VMI, nei Komisija, neginčijamai patvirtina faktą, kad alaus buteliai aludėje nebuvo parduodami gyventojams, o buvo parduodami taros sandėliui, įmonės vidaus apyvartą apskaitant tuo pačiu aludės kasos aparatu, tik pinigai, gauti už taros sandėliui parduotus tuščius alaus butelius, įmonės direktoriaus 1998 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3 buvo „įmušami" į trečią kasos aparato prekių skyrių. Tačiau šis skyrius nebuvo užprogramuotas nuliniu PVM tarifu, kaip kiti įmonės kasos aparatai, todėl išduodamuose kasos aparato kvituose ir išskyrė PVM, tačiau tą PVM išskyrė nuo vidinės įmonės apyvartos, o ne paėmė iš gyventojų, kaip „nustatė" VMI. Todėl įmonė neturėjo ir negalėjo deklaruoti bei mokėti į biudžetą PVM, nes nebuvo pardavimo gyventojams fakto.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas 1999-01-01 - 2001-07-30 parduodamas prekes stiklinėje taroje (alų buteliuose) elektroniniame kasos aparate fiksavo tiek prekės, tiek ir taros kainas bei išskyrė PVM, tačiau apskaitos registruose nuo parduotos taros PVM neskaičiavo ir nedeklaravo. Todėl, vadovaujantis 1993 m. gruodžio 22 d. PVM įstatymo 4 straipsnio ir Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 1.7 punkto 4 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius papildomus mokesčius apskaičiavo teisėtai. Dėl pareiškėjo nurodomų dokumentų yra pasisakę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, t. y., kad pirminiai dokumentai, pagal kuriuos skaičiuojamas PVM, yra kasos aparato parodymai (o ne pareiškėjo nurodomi dokumentai), kuriais remiantis ir buvo apskaičiuoti mokesčiai. Be to, procesas buvo atnaujintas dėl padarytos skaičiavimo klaidos, kuri šiuo metu yra ištaisyta.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 21 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms įtaką ankstesnio patikrinimo rezultatams, t. y. paaiškėjus, jog įmonė, 2001 metų gegužės mėnesį apskaitydama pajamas elektroniniu kasos aparatu, padarė klaidą. Skundžiamas VMI 2005 m. birželio 2 d. sprendimas yra priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-685-10/2005. VMI išnagrinėjo mokestinį ginčą ir, atsižvelgusi į naujai paaiškėjusias aplinkybes (buvusias bylos nagrinėjimo atnaujinimo pagrindu), ginčijamu sprendimu perskaičiavo mokėtinas PVM ir delspinigių sumas. Komisija šį VMI sprendimą patvirtino. Pareiškėjas neginčija VMI veiksmų dėl mokėtinų mokesčių perskaičiavimo, susijusio su 2001 m. gegužės mėnesį neteisingai fiksuotomis pajamomis. Pareiškėjas ginčija nurodymus sumokėti mokesčių sumas, susijusias su 1993 m. gruodžio 22 d. PVM įstatymo 4 straipsnio ir Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 1.7 punkto 4 dalies nuostatų taikymu, t. y. ginčija, kad 1999-01-01 - 2001-07-30 parduodant prekes stiklinėje taroje iš pirkėjų (paslaugų gavėjų) paėmė PVM už parduodamos prekės tarą, tačiau šio mokesčio nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Teiginys, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyta aplinkybė, atnaujinus bylos procesą, neturi jokios reikšmės, t. y. kad ją reikia įrodinėti iš naujo, nepagrįstas. Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartimi (kuri priešingai, nei teigia pareiškėjas, nėra panaikinta atnaujinus byloje procesą) yra nustatytas faktas, kuris iš naujo nebeįrodinėjamas. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atnaujinus procesą ir perdavus bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo, nustatinėtinomis ir reikšmingomis aplinkybėmis buvo nurodytos tos, kurios susijusios tik su padaryta klaida apskaičiuojant 2001 m. gegužės mėnesio PVM sumas. Dėl šios priežasties pareiškėjo nurodyti motyvai ir pateikti dokumentai, kuriais siekiama paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartyje konstatuotą aplinkybę, t. y. kad pareiškėjas išduodamuose kasos aparato kvituose išskyrė ir iš pirkėjų (paslaugų gavėjų) paėmė PVM už parduodamos prekės tarą, tačiau šio mokesčio nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo, atmestini kaip nepagrįsti.

II.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti 2005 m. lapkričio 7 d. teismo sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti. Teigė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 162 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad atnaujintame procese administraciniam teismui priėmus naują sprendimą, kartu turi būti naikinami visi ankstesni teismų sprendimai, priimti išnagrinėtoje byloje. Tai yra imperatyvi įstatymo nuostata. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 21 d. nutartimi atnaujino procesą, o 2005 m. sausio 14 d. nutartimi panaikino paskutinius sprendimus šioje byloje: 2003 m. birželio 5 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir 2003 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 14 d. nutartyje nenurodė, kad panaikina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartį, tik dėl techninės klaidos. Be to, panaikinus paskutinę šioje byloje 2003 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtos anksčiau 2003 m. vasario 18 d. nutarties rezoliucinė dalis, kurioje nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, netenka prasmės. Tačiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutarties išvados buvo vienintelė priežastis, dėl kurios 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu atmestas įmonės skundas, nors 2005 m. lapkričio 7 d. teismas nagrinėjo iš esmės naują bylą, o ne tęsė tos bylos, kurioje panaikinti paskutiniai teismų sprendimai, nagrinėjimą. Be to, pagal ABTĮ 92 straipsnį skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama iki ginčijamo akto priėmimo buvusi padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Teismas netyrė byloje esančių rašytinių įrodymų - įmonės pateiktų dokumentų (b. l. 14-22, 27-34) ir atmetė juos kaip nepagrįstus vien dėl to, kad įmonė "siekia paneigti minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartyje konstatuotą aplinkybę, t.y. kad pareiškėjas išduodamuose kasos aparato kvituose išskyrė ir iš pirkėjų (paslaugų gavėjų) paėmė PVM už parduodamos prekės tarą, tačiau šio mokesčio nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo". Ši išvada pažeidžia ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnį, 53 straipsnio 1, 2 dalis. Įmonė, pateikdama minėtus dokumentus, siekia įrodyti faktą, kurio dar joks teismas nenustatė, kad buteliai, kurių apyvartą tarp įmonės padalinių fiksavo kasos aparatu ir dėl netinkamo kasos aparato užprogramavimo išskyrė PVM, to PVM išskyrimo metu buvo ir liko įmonės nuosavybė, apskaitoma įmonės buhalteriniais dokumentais. Be to, teismas netyrė ir neišklausė 2005 m. liepos 12 d. Komisijos posėdžio garso įrašo. Taip pat manė, kad teismas neteisingai suprato Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 14 d. nutartį. Ja remiantis Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo bylą iš naujo ir 2005 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą panaikinti Komisijos 2002 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-145-(7-102/2002), VMI 2002 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 13-06-2484 ir grąžinti mokestinę bylą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Todėl teismas negalėjo vadovautis minėtos 2005 m. sausio 14 d. nutarties nurodymais, skirtais bylos nagrinėjimui iš naujo, ir negalėjo tos nutarties nurodymų pagrindu atmesti pareiškėjo pateiktus įrodymus bei argumentus. Įsiteisėjus 2005 m. kovo 10 d. sprendimui, užsidarė pirmas mokestinio ginčo nagrinėjimo ratas ir prasidėjo antras. Jis prasidėjo nuo to, kad VMI pagal įmonės 2002 m. sausio 28 d. skundą turėjo mokestinę bylą nagrinėti iš naujo, privalėjo išnagrinėti visus skunde nurodytus motyvus ir pateiktus dokumentus, kartu atsižvelgdama ir į naujai paaiškėjusias aplinkybes, buvusias bylos atnaujinimo pagrindu, t.y. išnagrinėti mokestinį ginčą iš esmės. Tačiau VMI neišnagrinėjo visų 2002 m. sausio 28 skundo motyvų, nevertino 2005 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 07 pateiktų dokumentų, dėl ko mokestinis ginčas nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Komisija taip pat nenagrinėjo bylos pagal pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Teismas nevykdė ABTĮ 79 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio, 86 straipsnio 3 dalies reikalavimų, neatsakė į pagrindinį pareiškėjo argumentą dėl pateiktų dokumentų neišnagrinėjimo, taip pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį. Tiek VMI, tiek Komisija, tiek teismas viršenybę teikė pareiškėjo veiklos formaliai išraiškai, o ne jos turiniui, taip nesilaikant Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė pirmos instancijos teismui pateiktais argumentais.

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko. Nurodė, kad 2004 m. spalio 21 d. atnaujinus procesą, įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-149-03 nebuvo panaikinta, joje nustatytos aplinkybės yra nepaneigtos ir jų iš naujo įrodinėti nereikia. Perdavus bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, nustatinėtinomis ir reikšmingomis aplinkybėmis buvo nurodytos tos, kurios susijusios tik su padaryta klaida apskaičiuojant 2001 m. gegužės mėnesio PVM sumas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 14 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pagal PVM įstatymo 4 straipsnį (1999 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. VIII–1299 redakcija) alaus tara (buteliai), kai jie parduodami kartu su produktu, buvo laikomi PVM objektu. Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 1.7 punkto 3 dalyje buvo įtvirtinta taisyklė, kad prekybos įmonės, parduodamos prekes su tara gyventojams, PVM skaičiuoja nuo prekės vertės kartu su taros verte (PVM skaičiuojamas nuo prekės vertės, įskaitant taros vertę, ir nurodomas kasos aparato kvite ar PVM sąskaitoje faktūroje). Byloje nustatyta, kad kasos aparatų kvituose buvo fiksuojamos prekės ir taros kainos bei atskirai išskiriamas PVM. PVM mokėtojas, išskyręs kasos aparato kvite PVM, šį mokestį privalo deklaruoti bei sumokėti į biudžetą, tačiau pareiškėjas to nedarė, taip pažeisdamas PVM įstatymo nuostatas. Šios aplinkybės buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartyje administracinė byla Nr. A7–149/03. Ši nutartis panaikinta nebuvo, tad yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Pareiškėjas į bylą pateikė D. V. Žymančienės individualios įmonės butelių judėjimo aludėje kiekines apyskaitas, kurios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone nepaneigia mokesčių administratoriaus bei teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Kasos aparato kvitas laikytinas pirminiu apskaitos dokumentu, kuriame fiksuojamos ūkinės operacijos bei išskiriamas PVM, o pareiškėjo pateiktos apyskaitos laikytinos išvestiniais dokumentais, kurie PVM išskyrimui ir apskaitai jokios įtakos neturi.

III.

Pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5, 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašymą grindė šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą pagrindė panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutarties išvadomis, kad aplinkybė dėl kasos aparato kvituose išskirto ir iš pirkėjų neva paimto, tačiau nedeklaruoto ir į biudžetą nesumokėto PVM, yra faktas, kuris iš naujo nebeįrodinėjamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis pagrįsta tomis pačiomis klaidingomis išvadomis. Tokia situacija atitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

2. Tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus jas taikant, kurie įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą, o būtent:

a) Vilniaus apygardos administracinis teismas neįsigilino ir neteisingai išsiaiškino proceso atnaujinimo teisinę prasmę ir sukeliamas teisines pasekmes, reglamentuotas ABTĮ 162 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. birželio 5 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, po ko byloje nebeliko jokių galiojančių, nustatančių šalims teises ir pareigas, sprendimų. Naikinant minėtus teismų sprendimus buvo panaikintos ir LVAT 2003 m. vasario 18 d. nutartimi nustatytos aplinkybės apie išskirtą kasos aparato kvite, tačiau nedeklaruotą bei nesumokėtą į biudžetą PVM. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartis yra negaliojanti dar ir dėl to, kad ji priimta dėl Komisijos 2002 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. S145-(7-102/2002) ir VMI 2002 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 13-06-2484, kurie yra panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimu.

b) Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatkūrė iki teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimu panaikintų Komisijos 2002 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. S145-(7-102/2002) ir VMI 2002 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 13-06-2484 priėmimo buvusios padėties ir taip nevykdė ABTĮ 92 straipsnio reikalavimų. Po minėtų sprendimų panaikinimo nebegalioja jokie sprendimai ir jokios nustatytos aplinkybės, priimti ar nustatyti panaikintų sprendimų pagrindu nuo jų priėmimo momento.

c) Vilniaus apygardos administracinis teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Komisija bei VMI netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nustatytas Buhalterinės apskaitos įstatyme, PVM įstatyme, Audito įstatyme, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Buvo apsiribota tik formaliu kasos aparato išduodamų kvitų vertinimu, tačiau neįsigilinta į faktines ūkinių operacijų aplinkybes bei jų turinį, nenustatyta, ar iš tikrųjų įvyko įmonės turto pardavimas gyventojams, t. y. ar pasikeitė ūkio subjekto turto dydis ir struktūra. Mokesčių administratorius savo sprendimą, jog įmonė pardavė tuščią tarą gyventojams, grindė prielaidomis ir spėjimais, o ne objektyviais įrodymais, kadangi iš kasos aparato išduodamo kvito neįmanoma nustatyti, kas iš tikrųjų buvo pirkėjas - gyventojas ar pati įmonė, vykdydama vidinę prekių apyvartą, tačiau nesukurdama jokios pridėtinės vertės, nors kasos aparato kvite PVM ir buvo išskirtas. Byloje nebuvo įvertinti įmonės pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, įrodantys, kad įvyko būtent vidinės prekių apyvartos operacijos, o ne taros pardavimas gyventojams. Neįvertinta prie šių dokumentų pateikta R. Domarkienės audito įmonės išvada. Tai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. A-355-2004 išvadų.

d) VMI 2005 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 69-152 patvirtintame 2001 m. patikrinimo akte Nr. 70-01-10-477 įmonei papildomai apskaičiuotos 464 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir 50 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigiai, nors įstatymas centriniam mokesčių administratoriui tokios teisės nesuteikia. Minėtu sprendimu taip pat patvirtinta Tauragės apskrities VMI 2002 m. sausio 8 d. sprendimo dalis, kurioje nurodyta įmonei sumokėti 31972 Lt PVM ir 11721,91 Lt PVM delspinigių, tačiau šiame sprendime tokio nurodymo nėra. Nėra ir dalies, kurioje būtų nurodyta įmonei sumokėti 8699 Lt PVM, 657,09 Lt PVM delspinigių, kuri 2005 m. birželio 2 d. VMI sprendimu naikinama. Todėl toks VMI sprendimas negali būti teisėtu ir pagrįstu, tačiau į tai neatsižvelgta. VMI sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies.

3. Nagrinėjamoje byloje priimti sprendimai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-355-2004, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra panaši į nagrinėjamą bylą, padarytų išvadų dėl būtinumo mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nustatyti tikrąjį ūkinių operacijų turinį. Nagrinėjamoje byloje tikrasis ūkinių operacijų turinys, o būtent tai, kad vyko ne stiklinės taros pardavimas gyventojams, o tik vidinė prekių apyvarta tarp įmonės padalinių, nebuvo nustatinėjamas. Sprendimai buvo grindžiami prielaidomis, padarytomis remiantis kasos aparato kvitais, nevertinant kitų pateiktų įrodymų. Be to išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartimi nustatytos aplinkybės yra iš naujo nenustatinėtinos, o pati nutartis nėra panaikinta, yra įsiteisėjusi ir galiojanti, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-638/2005, išvadoms.

Pareiškėjas 2006 m. spalio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomą prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Jame nurodo, kad įmonės skundo VMI nagrinėjimo metu 2006 m. rugsėjo 26 d. Konstitucinis Teismas byloje Nr. 29/04 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, jog atitinkamos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies nuostatos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Delspinigiai įmonei buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2001-11-19 vadovaujantis Konstituciniame Teisme nagrinėto Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies, įsigaliojusios nuo 2001-09-01, nuostatomis. Todėl inspekcija, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio reikalavimais, 2006 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 69-437 atleido pareiškėją nuo 11721,91 Lt PVM delspinigių. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis nebeatitinka susidariusios situacijos, todėl šioje byloje turi būti atnaujintas procesas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą, užbaigtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5, 10, 12 punktų pagrindu teisme gautas 2006 m. rugsėjo 6 d., tai yra nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje tam numatyto trijų mėnesio termino.

Papildomas pašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 straipsnio 2 punkto pagrindu teisme gautas 2006 m. spalio 19 d. Jis siejamas su Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. priimto nutarimo išvadomis, tad ir šis prašymas buvo pateiktas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje tam numatyto termino.

V.

Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu - naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Įvertinus šio punkto dispoziciją spręstina, kad pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, tai yra žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Tokia aplinkybe pareiškėjas įvardijo Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. priimto nutarimo išvadas, tačiau minėtas nutarimas buvo priimtas jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 14 d. nutarties, užbaigusios nagrinėjamos administracinės bylos procesą, priėmimo, tad ši aplinkybė negali būti vertinama kaip egzistavusi nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį, o tuo pačiu negali būti vertinama ir kaip pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktu - panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjas teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai rėmėsi panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutarties išvadomis. Tačiau įstatymo nustatyta tvarka teismo priimto procesinio sprendimo panaikinti minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartį nėra priimta, tad ši nutartis yra galiojanti. Atsižvelgus į šias aplinkybes atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktu nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo ABTĮ 162 straipsnio 3 dalies, 92 straipsnio taikymo, ko padarinyje teismai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutarties išvadomis kaip galiojančiomis, atmestini. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, priimdami 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą bei 2006 m. birželio 14 d. nutartį, ABTĮ 162 straipsnio 3 dalies netaikė. Šioje teisės normoje reglamentuojami reikalavimai teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš naujo betarpiškai po proceso atnaujinimo. Nagrinėjamu gi atveju teismai nagrinėjo naują pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. S-376-(7-358/2005) ir VMI 2005 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 69-152 dalies panaikinimo. Nei apeliacinės, nei tuo labiau pirmosios instancijos teismas nesprendė ir negalėjo spręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutarties galiojimo klausimo, nes tai nebuvo ir negalėjo būti šios administracinės bylos nagrinėjamo objektas. Kaip jau buvo minėta, teismo procesinio sprendimo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 18 d. nutartį nėra priimta, tad ji yra galiojanti ir jos išvadomis privaloma vadovautis įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo argumentai, kad byloje buvo netinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, nustatytos Buhalterinės apskaitos įstatyme, PVM įstatyme, Audito įstatyme, yra nekonkretūs ir nepagrįsti. Argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, dėl atsisakymo tirti pateiktus įrodymus, dėl VMI sprendimo atitikties Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies reikalavimams yra sietini su proceso, o ne materialinių teisės normų taikymu. Įvertinus išdėstytus argumentus spręstina, kad pagrindo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindžia ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu - kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pareiškėjas nurodo jo teigimu esančius prieštaravimus tarp nagrinėjamoje byloje priimtuose sprendimuose ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-355-2004 bei šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 padarytų išvadų. Įvertinus minėtose pareiškėjo nurodytose nutartyse padarytas išvadas spręstina, kad pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 18 d. priimtoje nutartyje konstatavo pareiškėjo vykdytų ūkinių operacijų turinį – teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas išduodamuose kasos aparato kvituose išskyrė ir iš pirkėjų (paslaugos gavėjų) paėmė PVM už parduodamos prekės tarą, tačiau šio mokesčio nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Kaip jau buvo minėta, ši nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti, tad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai vadovavosi jos išvadomis. Pagrindo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu nėra.

Remiantis tuo, kas pasakyta, atnaujinti procesą byloje atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal Danutės Veronikos Žymančienės individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas