- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-538-864/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- UAB „Pontem“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo (apelianto) Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ieškinį dėl permokos priteisimo iš atsakovės UAB „Pontem“ bei atsakovės UAB „Pontem“ priešieškinį ieškovui (apeliantui) Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui dėl užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas (toliau ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės UAB „Pontem“ (toliau ir atsakovė) 4 091,87 Eur permoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. 2017 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas preliminarus sprendimas, kuriuo ieškinys buvo visiškai patenkintas.
3. Atsakovė 2018 m. sausio 8 d. pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir 2017 m. gruodžio 18 d. preliminaraus teismo sprendimo bei priešieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškinį bei priteisti atsakovei iš ieškovo 3 677,73 Eur užmokestį už maitinimo paslaugas, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 15 d. galutiniu sprendimu: 1) panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. priimtą preliminarųjį sprendimą; 2) atmetė ieškovo ieškinį dėl permokos priteisimo; 3) visiškai patenkino atsakovės priešieškinį dėl užmokesčio už maitinimo paslaugas priteisimo ir priteisė atsakovei iš ieškovo 3 677,73 Eur užmokestį už maitinimo paslaugas, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2018 m. sausio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 83 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys sudarė maitinimo paslaugos pirkimo- pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė ieškovui teikė asmenų maitinimo paslaugas (toliau ir sutartis); 2016 m. sausio 28 d. šalys sudarė susitarimą „Dėl 2014 12 29 maitinimo paslaugos pirkimo- pardavimo sutarties“, kuriuo sutarties įkainiai padidinti 2 proc. (toliau ir susitarimas); 2017 m. liepos 18 d. raštu Nr. 05-09-466 atsakovė informavo ieškovą, jog dėl trečiųjų šalių netinkamai atliktų paslaugos tiekėjo apskaitos sistemos programavimo darbų tiekėjas už laikotarpį nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. vasario mėn. PVM sąskaitas - faktūras perkančiajai organizacijai pateikdavo pagal kainas, galiojusias iki aukščiau nurodyto susitarimo įsigaliojimo bei paragino ieškovą nedelsiant padengti dėl šios klaidos susidariusį 7 769,60 Eur skirtumą; 2017 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 9-10319 „Dėl susidariusio skirtumo padengimo už maitinimo paslaugas“ ieškovas informavo atsakovę, kad neatsako už trečiųjų šalių netinkamai atliktus apskaitos sistemos programavimo darbus; 2017 m. lapkričio 6 d. atsakovė kreipėsi į ieškovą raštu Nr. 05-09681 „Dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo“, kuriame nurodė, kad skaičiavimo klaidos padarymas nepanaikina ieškovo prievolės vykdyti sutartimi (su vėlesniais pakeitimais) prisiimtus įsipareigojimus; 2017 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 9-12348 „Dėl maitinimo paslaugų pirkimo - pardavimo sutarties“ ieškovas informavo atsakovę, kad nuosekliai laikosi pozicijos, jog savo įsipareigojimus pagal sutartį įvykdė tinkamai ir laiku, su atsakove atsiskaitė, o trečiųjų asmenų nekokybiškai atlikti elektroninės apskaitos sistemos programavimo darbai nesukelia ieškovo civilinės atsakomybės; ieškovas 2017 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 9-12750 informavo atsakovę, kad apmokant sąskaitą SUJ Nr. 0007187, mokėjimo paraiškos Nr. 51, mokėjimo data 2017 m. rugpjūčio 16 d., kurioje nurodyta mokėtina suma sudarė 12 052,67 Eur, susidarė permoka 4 091,87 Eur (turėjo būti apmokėta 8 160,80 Eur); 2017 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. 05-09-712 „Dėl vienašalio įskaitymo ir įsiskolinimo sumokėjimo“ atsakovė informavo ieškovą, kad nesutinka su 2017 m. spalio 20 d. parengtu tarpusavio atsiskaitymų suderinimo suminiu aktu, tačiau pripažino, jog yra susidariusi 4 091,87 Eur permoka.
6. Teismas sprendė, kad, vertinant tai, jog išrašytose sąskaitose dėl apsirikimo buvo nurodytos mažesnės negu šalys buvo sulygusios maitinimo paslaugų kainos, sąžiningumo, bendradarbiavimo ir kooperacijos, vykdant sutartį, principinės nuostatos įpareigojo šalis sąžiningai laikytis abiejų šalių susitarimu nustatytų paslaugų įkainių, o vienai šaliai per klaidą išrašius neteisingą sąskaitą, bendradarbiauti, ištaisant klaidas. Pažymėjo, kad to paties reikalauja bendrasis teisėje taikomas turinio viršenybės prieš formą principas.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pateikė teisingus duomenis apie jos paslaugų kainas priešieškinyje nurodytu laikotarpiu, kainas, nurodytas ieškovui išrašytose sąskaitose, šalių tarpusavio mokėjimus ir ieškovo neįvykdytas prievoles, taikant susitarime nurodytas kainas. Teismas sprendė, kad iš šių dokumentų matyti, jog ieškovo nepriemokų suma - 7 769,60 Eur, o mokėdamas už atsakovės paslaugas ieškovas permokėjo 4 091,87 Eur. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai šią permoką (4 091,87 Eur) įskaitė į bendrą ieškovo nepriemoką (7 769,60 Eur) ir gavo trūkstamą užmokesčio už laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. vasario mėn. suteiktas maitinimo paslaugas dalį - 3 677,73 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti iš atsakovės 4 091,87 Eur permokos, 5 proc. dydžio metines palūkas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, atmesti atsakovės priešieškinį.
9. Ieškovo teigimu, pastarasis tinkamai vykdė savo pagal sutartį ir susitarimą prisiimtus įsipareigojimus, laiku ir teisingai sumokant sulygtas kainas pagal atsakovės pateikiamas sąskaitas -faktūras. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos, neatsižvelgus į tai, kad sąskaitose nurodomų kainų skirtumas atsirado tiesiogiai dėl trečiosios šalies veiksmų ir dėl šios aplinkybės tarp šalių nėra ginčo.
10. Pažymi, kad, anot ieškovo, atsakovė per vienerius metus neįsitikinusi, jog jos naudojamos apskaitos sistemos programavimo darbai buvo atlikti tinkamai ir kokybiškai, nebuvo tokia atidi ir rūpestinga, kiek tai yra būtina, atsižvelgiant į prievolės esmę. Teigia, kad atsakovė, užsakydama trečiajai šaliai elektroninės apskaitos sistemos programavimo darbus, kaip protingas ir rūpestingas asmuo turėjo tinkamai priimti atliktus programavimo darbus, įsitikinti, kad šie darbai buvo atlikti kokybiškai, apskaitos sistema yra tinkamai veikianti ir šios sistemos naudojimas bendrovei nesukels nuostolių. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, atsakovės veiksmai, kuomet ši, žinodama apie trečiosios šalies padarytą jos naudojamos elektroninės apskaitos sistemos programavimo klaidą, vienerius metus nesiėmė realių priemonių nuostoliams sumažinti, traktuotini kaip kreditoriaus kaltė ir visiškai atleidžia ieškovą nuo civilinės atsakomybės. Nurodo, jog ir atsakovės veiksmai, kuomet ieškovui apie vienerius metus nebuvo
pranešama apie klaidingą PVM sąskaitose – faktūrose nurodomų sumų apskaičiavimą traktuotini kaip Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos principo įgyvendinimas. Teigia, kad atsakovė nesielgė kaip pakankamai atidus ir rūpestingas civilinių teisinių santykių dalyvis, kuriam įstatymai numato pareigą vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu.
11. Nurodo, kad tarp trečiosios šalies ir ieškovo veiksmų nėra priežastinio ryšio, o nesant aukščiau išvardintų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumai, ieškovui nekyla pareiga atlyginti atsakovei nuostolius, atsiradusius dėl kainų skirtumo. Anot ieškovo, atsakovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo turėtų būti adresuotas asmeniui, kurio veiksmai betarpiškai sukėlė bendrovės patirtos žalos atsiradimą.
Atsiliepimas
12. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo teismo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Atsakovės teigimu, ieškovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, pagal susitarimą nesumokėjo sutartos kainos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino ir iš ieškovo atsakovės naudai priteisė 3 677,73 Eur skolos už suteiktas paslaugas.
14. Nurodo, kad pareiga sumokėti už suteiktas paslaugas yra kildinama ne iš apmokėjimui pateikto mokėjimo dokumento, bet iš sutarties, kurioje numatyta sutarties kaina ir atsiskaitymo tvarka, bei kurios šalys privalo laikytis. Teigia, kad ieškovo atsisakymas sumokėti už suteiktas paslaugas pagal sutarties (su visais pakeitimais) nuostatas laikytinas sutarties pažeidimu ir tokia ieškovo išsakyta pozicija prieštarauja imperatyviai Civilinio kodekso 6.59 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kuri draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę.
15. Nurodo, jog ieškovas už 2017 metais suteiktas maitinimo paslaugas atsakovei sumokėjo vadovaujantis susitarime numatytais įkainiais, tačiau nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kodėl už 2016 metus, už laikotarpį nuo vasario 1 d. iki gruodžio 31 d. atsisako tai padaryti, juo labiau, kad už 2017 metus mokėjimo dokumentuose nurodyto maitinimo paslaugos įkainio neginčijo, jokių pretenzijų atsakovei nereiškė ir tokiu būdu patvirtino, kad nurodytas įkainis yra teisingas.
16. Teigia, jog ieškovo nurodymas esant Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygoms, jog jis atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, yra niekuo nepagrįsti ir atsakovei nesuprantami.
17. Atsakovės teigimu, 7 769,60 Eur dydžio skolos suma susidariusi dėl maitinimo paslaugos įkainio skirtumo yra paskaičiuota pagrįstai, vadovaujantis sutarties ir susitarimo nuostatomis, todėl 4 091,87 Eur dalis skolos buvo pagrįstai įskaityta vienašalio įskaitymo būdu, o likusi skolos suma 3 677,73 Eur pagrįstai teismo galutiniu sprendimu buvo priteista iš ieškovo atsakovės naudai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. galutinis sprendimas, kuriuo teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. priimtą preliminarųjį sprendimą, atmetė ieškovo ieškinį dėl permokos priteisimo ir patenkino atsakovės priešieškinį dėl užmokesčio priteisimo.
20. Bylos duomenimis, tarp šalių iškilęs ginčas dėl sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš sutarties bei susitarimo, įvykdymo tinkamumo bei tarpusavio įsiskolinimų (ne)buvimo.
21. Remiantis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mokėdamas už atsakovės paslaugas pagal 2016 m. vasario 29 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, ieškovas permokėjo 4 091,87 Eur. Pažymėtina, jog nei atsakovė, nei ieškovas šios aplinkybės neginčija. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pagal 2016 m. vasario 29 d. - 2016 m. gruodžio 31 d. išrašytas atsakovės PVM sąskaitas-faktūras yra susidariusi 7 769,60 Eur ieškovo nepriemoka. Bylos duomenimis, ši 7 769,60 Eur nepriemoka yra susidariusi dėl to, jog ieškovui išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose buvo nurodoma mažesnė maitinimo paslaugų kaina negu šalys buvo susitarimu nustačiusios. Šios aplinkybės ieškovas neginčija, tačiau pačios atsakovės elgesį, kuomet vienerius metus nesiimta realių priemonių nuostoliams mažinti, traktuoja kaip teisinį pagrindą ieškovą visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės, be kita ko, pažymėdamas, jog nagrinėjamu atveju nėra ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios nepriemokos ir ieškovo veiksmų (kadangi ieškovo teigimu, atsakovės išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose maitinimo paslaugos kaina buvo klaidingai nurodoma būtent dėl trečiosios šalies netinkamai atliktų atsakovės apskaitos sistemos programavimo darbų). Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar ieškovas šiuo atveju turėjo pareigą apmokėti atsakovės apskaičiuotą 7 769,60 Eur nepriemoką, kuri atsirado dėl netinkamos išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodomos maitinimo paslaugų kainos.
22. Pažymėtina, jog ginčo šalių reikalavimai (tiek ieškinio reikalavimas dėl permokos priteisimo, tiek priešieškinio reikalavimas dėl užmokesčio priteisimo) yra kilę iš sutartinių šalių teisinių santykių, atsiradusių sutarties bei susitarimo pagrindu. Savo ruožtu, pagal Civilinio kodekso 6.189 straipsnio nuostatas, šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 1 dalis). Vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 2 dalis).
23. Įvertinus sutarties bei susitarimo turinį, nustatyta, jog atsakovė šių sutartinių teisinių santykių pagrindu buvo įsipareigojusi teikti ieškovui įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo paslaugas, o pastarasis – tinkamai ir laiku už jas atsiskaityti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien PVM sąskaitos-faktūros mažesne suma negu šalių buvo susitarta sutartimi bei susitarimu išrašymas savaime nėra laikoma sutarties šalių valios dėl paslaugų kainos sumažinimo išraiška, taip pat nėra laikoma ir sutarties bei susitarimo nuostatų dėl paslaugų kainos keitimu. Atkreiptinas dėmesys, jog PVM sąskaita-faktūra pagal savo pobūdį yra tik buhalterinės apskaitos dokumentas, kuris nepaneigia šalių sutartinių teisinių santykių pagrindu atsiradusių prievolių bei jų nepakeičia. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog vien dėl apsirikimo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros mažesne suma neeliminuoja ieškovo pareigos atsiskaityti su atsakove sutartyje bei susitarime nustatyta tvarka, t. y. sumokant atsakovei už suteiktas maitinimo paslaugas visą kainą, kuri yra šalių nustatyta sutartyje bei susitarime.
24. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju 7 769,60 Eur nepriemoka yra laikytina iš sutartinių teisinių santykių kilusi ieškovo skola už suteiktas maitinimo paslaugas, kuri laiku nebuvo apmokėta dėl per apsirikimą neteisingai išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų. Savo ruožtu, priešingai negu nurodo apeliaciniame skunde ieškovas, pareiga sumokėti šią sumą ieškovui atsirado ne dėl atsakovės kaltės, kadangi šią sumą sumokėti ieškovas turi pareigą pagal sutartį bei susitarimą. Vien tai, jog per apsirikimą atsakovė nepateikė laiku šią skolą apmokėti, savaime nepanaikina ieškovo pareigos šią sumą sumokėti atsakovei už faktiškai suteiktas paslaugas. Be to, ieškovės sutartinio įsipareigojimo apmokėti už suteiktas paslaugas egzistavimui neturi jokios reikšmės aplinkybė, kieno veiksmai sąlygojo klaidos PVM sąskaitose-faktūrose atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokie teisiniai pagrindai atleisti ieškovą nuo sutartinio įsipareigojimo sumokėti atsakovei 7 769,60 Eur už suteiktas paslaugas.
25. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas ieškovo civilinės atsakomybės klausimas, tačiau vertinama, ar egzistuoja ieškovo įsiskolinimas už suteiktas paslaugas pagal sutartį bei susitarimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl sąlygų ieškovo civilinei atsakomybei atsirasti nebuvimo šiuo atveju nėra aktualūs bei nesuponuoja pagrindo vertinti, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl ieškovo pareigos apmokėti susidariusią nepriemoką.
26. Bylos duomenimis, atsakovė įskaitė esančią ieškovo 4 091,87 Eur permoką į bendrą ieškovo 7 769,60 Eur nepriemoką. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas 2017 m. lapkričio 20 d. raštas „Dėl vienašalio įskaitymo ir įsiskolinimo sumokėjimo“ Nr. 05-09-712. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo metu likusi nesumokėta atsakovei skola už maitinimo paslaugas yra 3 677,73 Eur suma, kuri pagrįstai priteista iš ieškovo atsakovės naudai.
27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.