Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-208-275/2010

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-03-08
Bylos Nr.: 2A-208-275/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Kutrienė (pran.), Dalia Višinskienė, Andžej Maciejevski
Ieškovas: Z. K.
Atsakovas: M. S.

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Danutė Kutrienė Civilinė byla Nr. 2A-208-275/10

Teisėjas Marius Bajoras Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1.; 45.5.;

121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. kovo 8 d.,Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Andžejaus Maciejevskio,sekretoriaujant J.Markovičiūtei,dalyvaujant ieškovui Z. K., atsakovui M. S., jo atstovei adv. Dž. Tarvainytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Z. K. ir atsakovo M. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Z. K. ieškinį atsakovui M. S. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas Z. K., galutinai suformulavęs ieškinio pagrindą ir dalyką (t. 1, b.l. 1-2, 131-133, 165-167), prašė priteisti iš atsakovo 7 460,29 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2002-07-11 sutartį pardavė atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas yra keturbučiame gyvenamajame name, kurį ieškovas pastatė kaip 172 individualių gyvenamųjų namų bendrijos „Mokslas“ narys. Ieškovas yra sudaręs sutartis su paslaugų tiekėjais ir turi atsiskaityti už viso namo gyventojų sunaudotą elektros energiją, šaltą vandenį, dujas ir kitas teikiamas komunalines paslaugas, tačiau atsakovas už savo buto suvartotą elektros energiją, šaltą vandenį, buto apšildymo paslaugas dalinai nėra apmokėjęs. Atsakovas už elektros energiją mokėjo savavališkai nustatyta kaina ir skola už elektros energiją sudaro už 2002-2004 m. ir 2007 m. 753,09 Lt. Atsakovas nesumokėjo už šaltą vandenį už 2004 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėnesius, 2005-2007 metus ir 2008 m. devynis mėnesius, viso už 49 mėnesius. Įsiskolinimas skaičiuotinas pagal Vilniuje nustatytas vidutines vieno asmens sunaudojimo normas – po 5,5 kub. m per mėnesį vienam žmogui. Kadangi atsakovo bute gyveno du žmonės, mokėtina suma sudaro 2 220,68 Lt (49 mėn. × 2 žm. × 5,5 kub. m × 4,12 Lt). Atsakovas yra sumokėjęs 54,59 Lt, todėl iš jo priteistina 2 166,09 Lt. Nuo 2004 m. vasario mėn. namo butai buvo šildomi iš ieškovo bute įrengto dujinio katilo. Iki 2006 m. sausio mėn. buvo sunaudota 9 829 kub. m dujų šildymui, vieno kub. m kaina buvo 0,55 Lt, viso už dujas šildymui buvo sumokėta 5 405,95 Lt. Pastovioji mokėjimo dalis už dujas už šį laikotarpį sudaro 389,85 Lt. Siurblio darbui sunaudota elektros energijos už 414 Lt, viso namo apšildymui sunaudota 6 209,8 Lt. Atsakovo buto apšildymo kaina nuo 2004 m. iki 2006 m. sausio mėn. 2 067,86 Lt. Atsakovas neapmokėjo ieškovui ir 473,25 Lt žemės nuomos mokesčio, kurį ieškovas sumokėjo 172 individualių gyvenamųjų namų bendrijai. Atsakovas skolingas ieškovui už kelio prie daugiabučio namo asfaltavimą 2 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009-05-29 sprendimu ieškovo Z. K. ieškinį iš dalies patenkino. Priteisė ieškovui Z. K. iš atsakovo M. S. 144,51 Lt skolos už elektros energiją, 63,34 Lt skolos už šaltą vandenį, 984,16 Lt skolos už šilumos energiją, 473,25 Lt žemės nuomos mokesčio, 2 000 Lt už kelio asfaltavimo darbus ir 154,64 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Dėl reikalavimo apmokėti už elektros energiją

Teismas konstatavo, kad ieškovo ir elektros energijos tiekėjo atsiskaitymas už elektros energiją vyko pagal dviejų laiko zonų elektros skaitiklį. Atsakovo bute sunaudotos elektros energijos apskaita vyko pagal vienos laiko zonos tarifo elektros skaitiklį. Atsakovo pateikti kvitai įrodo, kad 2002-08 – 2004-09 mėn. laikotarpiu atsakovo bute suvartotas elektros energijos kiekis, užfiksuotas vienos laiko zonos tarifo elektros skaitikliu, buvo dalijamas per pusę kaip suvartotas dienos metu, o kita pusė kaip nakties metu. Ieškovas tokiu principu atliktus mokėjimus priimdavo, nėra duomenų, kad dėl tokio apskaičiavimo principo būtų reiškęs pretenzijas. Teismas laikė, kad tarp šalių konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str.) buvo sudarytas susitarimas dėl elektros energijos subpardavimo (CK 6.389 str.), pagal kurį už atsakovo bute suvartotą elektros energiją atsakovas turėjo atsiskaityti pagal jo bute įrengto kontrolinio skaitiklio rodmenis teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintais tarifais, kuriais su elektros energijos tiekėju atsiskaitydavo ieškovas (dviem tarifais), o suvartotas dieną ir naktį elektros energijos kiekis šalių susitarimu turėjo būti nustatomas kontrolinio skaitiklio rodmenis dalijant pusiau. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas apmokėti už elektros energiją vienkainiu tarifu nepagrįstas ir neatitinka tarp šalių susikosčiusių santykių 2002-08 – 2004-09 mėn. Teismas motyvavo, kad pagal buto pirkimo-pardavimo sutarties 5.8 punktą pardavėjai įsipareigojo sutvarkyti elektros instaliaciją, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, o pagal 5.6 punktą įsipareigojo padengti atsakovui elektros skaitliuko įvedimą. Ieškovas pripažino, kad elektros skaitiklį atsakovo bute įrengė jo pasamdytas elektrikas, kuris neturėjo dviejų laiko zonų skaitliuko. Taigi ieškovas yra atsakingas už aplinkybę, kad atsakovo bute nebuvo įrengta dviejų laiko zonų apskaita. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atsiskaitymas su ieškovu už elektros energiją pagal vienkainį tarifą, kai ieškovas su elektros energijos tiekėju atsiskaito dvikainiu tarifu, būtų netikslus ir neteisingas atsakovo atžvilgiu, nes vienos laiko zonos tarifas yra didesnis, nei dviejų laiko zonų tarifo vidurkis. Pagal bendrą namo apskaitą matyti, kad name dieniniu tarifu buvo sunaudojamas mažesnis kiekis elektros energijos, nei naktiniu tarifu, tad suvartoto elektros energijos kiekio atsakovo bute dalijimas pusiau ne tik atitinka šalių susiklosčiusius santykius, bet ir nepažeidžia teisingumo principo ir ieškovo interesų. Iki 2005-01-01 atsakovas suvartojo 10182 kWh. Nuo 2005-01-01 iki 2007-01-01 suvartojo nuo 0182 iki 6324 viso 6142 kWh. 2007 m. atsakovas suvartojo 1016 kWh. Taigi už patiektą elektros energiją atsakovas ieškovui turėjo sumokėti viso 3 703,04 Lt. Viso už elektros energiją atsakovas yra sumokėjęs 3 558,53 Lt, todėl neapmokėta suma sudaro 144,51 Lt (3 703,04 Lt – 3 558,53 Lt).

Dėl reikalavimo apmokėti už vandenį

Ieškovo ieškinys grindžiamas tuo, kad už namui 2004-09 – 2008-09 mėn. pateiktą vandenį atsakovas turi atsiskaityti pagal Vilniuje nustatytas vidutines vieno asmens sunaudojimo normas – po 5,5 kub. m per mėnesį. Teismas sprendė, kad toks argumentas neturi teisinio pagrindo. Motyvavo, jog iš UAB „Vilniaus vandenys“ mokėjimo pranešimo, 2005-05-18 rašto matyti, kad vanduo namui tiekiamas įrengus apskaitos prietaisą. Yra nustatytas visame name suvartotas vandens kiekis ginčo laikotarpiu – 1538 kub. m vandens, ieškovas už vandenį moka (tarme tarpe ir už savo bute suvartotą vandens kiekį) pagal skaitiklio rodmenis, todėl nėra teisiškai pagrįsta atsakovo butui skaičiuoti mokestį už suvartotą vandenį pagal vidutines suvartojimo normas. Tai nėra pagrįsta ir faktiškai, nes tam tikrą laiką vanduo nebuvo tiekiamas, be to UAB „Vilniaus vandenys“ 2005-05-18 nurodė, kad dėl nepriduotų tinklų negali užtikrinti patikimo vandens tiekimo. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu atsakovas už suvartotą vandenį mokėjo suvartotą vandens kiekį dalindamas iš 8 namo gyventojų ir daugindamas iš savo buto gyventojų skaičiaus (2 gyventojų). Tokiu pat principu buvo mokama ir už laikotarpį nuo 2004-05 iki 2004-09. Mokėjimus ieškovas priėmė. Teismas padarė išvadą, kad šalių konkliudentiniais veiksmais buvo susitarta mokestį už vandenį apskaičiuoti būtent tokia tvarka, o ne naudoti vidutines vandens suvartojimo normas. Teismo vertinimu, būtent toks apskaičiavimo metodas leidžia tiksliau nustatyti atsakovo bute sunaudoto vandens kiekį. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, mokėjimo kvitų matyti, kad name ginčo laikotarpiu gyveno 8 žmonės, o atsakovo bute 2 žmonės. Taigi atsakovas privalėjo ieškovui sumokėti už 384,5 kub. m vandens už laikotarpį nuo 2004-05 iki 2004-09 (1538/8 × 2), t.y. 1 584,14 Lt (384,5 kub. m × 4,12 Lt). Viso atsakovas ieškovui ar tiesiogiai UAB „Vilniaus vandenys“ yra sumokėjęs 1 520,80 Lt, taigi už aptariamą laikotarpį nėra sumokėjęs 63,34 Lt už vandenį.

Dėl reikalavimo apmokėti už šildymą

Teismas konstatavo, jog Buto pirkimo-pardavimo sutarties 5.7 punkte nurodyta, kad šalims yra žinoma, jog gyvenamajame name yra sumontuota centralizuota šildymo sistema, kuri šildymą tolygiai paskirsto keturiems name esantiems butams, kurių bendras plotas yra vienodas, todėl pirkėjas už šildymą mokės pardavėjui ¼ dalį visos šilumos kainos. Atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės ir byloje esantys dokumentai įrodo, kad nuo 2005-11-23 atsakovas įsirengė autonominę buto šildymo sistemą ir centralizuotai ieškovo dujų katilo pagaminta šilumos energija jam nebuvo tiekiama. Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už atsakovui patiektą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2004-02-13 iki 2005-11-23. Iš AB „Lietuvos dujos“ pateiktų duomenų nustatyta, kad iki 2005-11-30 ieškovas suvartojo 8072 kub. m dujų. Pagal pateikiamus duomenis iki 2005-05-02 buvo mokama už 1 kub. m dujų 0,55 Lt tarifu už 7396 kub. m dujų kiekį, viso 4 067,08 Lt (7396 × 0,55). Iki 2005-11-30 už likusį dujų kiekį 676 kub. m buvo mokama už 1 kub. m 0,51 Lt tarifu, viso už 676 kub. m sumokėta 344,76 Lt. Be to, ieškovas už dujų tiekimą turėjo apmokėti pastoviąją kainos dalį, iki 2005-11-30 viso 324,8 Lt. Taigi šilumos paruošimo sąnaudos dėl sunaudotų dujų aptariamu laikotarpiu sudarė viso 4 736,64 Lt (4 067,08 Lt + 344,76 Lt + 324,80 Lt). teismas sprendė, kad remiantis Buto pirkimo-pardavimo sutarties 5.7 punktu atsakovas privalo padengti ¼ dalį šių sąnaudų arba 1 184,16 Lt (4 736,64 Lt / 4). Atsakovas apmokėjo už šildymą 200 Lt, todėl už ginčo laikotarpiu patiektą šilumos energiją liko skolingas 984,16 Lt (1 184,16 Lt – 200 Lt). Teismas taip pat motyvavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl kitų sąnaudų, patirtų dėl šilumos energijos ruošimo. Ieškinyje nurodytas elektros energijos sunaudojimas siurblio darbui, tačiau nepateikta įrodymų, kur ir koks siurblys buvo sumontuotas, kokie jo techniniai duomenys, koks jo vaidmuo ruošiant šilumos energiją. Teismas padarė išvadą, kad ieškinyje nurodytos 414 Lt sąnaudos elektros energijai neįrodytos.

Dėl reikalavimo apmokėti už žemės nuomą ir kelio asfaltavimo darbus

Teismas konstatavo, kad ieškovas 2007-11-03 sumokėjo 172-ajai individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Mokslas“ 1 893 Lt žemės nuomos mokesčio už 2004-2007 m. už namui priskirtą valstybinės žemės plotą. Ieškovas 2008-01-28 172-ajai IGNSB „Mokslas“ sumokėjo 2000 Lt už kelio asfaltavimo darbus (duomenys neskelbtini). Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų susirinkimo, įvykusio 2008-01-07, protokoliniu nutarimu butų savininkai įpareigoti apmokėti žemės nuomos mokestį ir kelių įrengimo mokestį (po 2 000 Lt). Atsakovas neginčijo minėto butų savininkų susirinkimo nutarimo, todėl privalo jį vykdyti ir, remiantis aptartomis CK normomis, atlyginti ieškovui ¼ dalį sumokėto žemės nuomos mokesčio (473,25 Lt) ir 2 000 Lt už kelio asfaltavimo prie namo darbus. Šios išlaidos neabejotinai susiję su namo tinkamu eksploatavimu. Atsakovas naudojasi žeme, asfaltuotu keliu. Ginčo dėl mokėjimų dydžio byloje nėra, į bylą pateikti įrodymai dėl atliktų asfaltavimo darbų, 172-osios IGNSB 2007-10-12 priminimas dėl 8 000 Lt apmokėjimo už kelio asfaltavimo darbus.

III. Apeliacinių skundų bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovas Z. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-05-29 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismo sprendimas, jog ieškovas yra atsakingas už tai, kad atsakovui nebuvo įvesta dviejų laiko zonų elektros apskaita, neturi pagrindo ir nebuvo nagrinėtas. Teismas netinkamai interpretavo Buto pirkimo-pardavimo sutarties 5.6 punktą, kurio pagrindu buvo įrengta apskaita. Šiame punkte nurodoma, kad šalys įsirengia atskirus vandens ir elektros apskaitos skaitiklius, o pardavėjas, t.y. ieškovas, apmoka už elektros skaitiklių įrengimą. Tai reiškia, kad atsakovas pats su ieškovo sutikimu pasamdė elektriką, kuris atsakovo patalpose įrengė jam tinkamą vienos laiko zonos elektros skaitiklį. Ieškovas šiuos darbus pagal susitarimą apmokėjo. Tai patvirtina prie šios bylos prijungta kitos civilinės bylos Nr. 2-1631-541/2008 medžiaga, kurioje nustatyta, kad ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė ir M. S. dėl to nereiškė jokių pretenzijų. Teismo sprendimas, kad vienkainis elektros apskaitos tarifas yra didesnis už dviejų laiko zonų elektros apskaitos tarifą yra klaidingas ir nepagrįstas. Priešingai, vienkainis ir dvikainis tarifai nėra nei brangesni, nei pigesni, o RST ir Vyriausybės patvirtinti vartotojų patogumui. Teismas, lygindamas vienkainio ir dvikainio tarifų kainas apskaičiavo dvikainio tarifo vidurkį neteisingai, nes sumavo atskirų laiko zonų kainas ir padalijo pusiau. Taip skaičiuoti negalima, nes dieninio laiko zona trunka 17 val., o naktinio - tik 7 val., todėl kainų sumą reikia dalinti ne per pusę, o į proporcingas dalis. Teismo teiginys, kad atsakovas diena dirba ir sunaudoja didesnę dalį pigesnės elektros energijos, niekuo nepagrįstas. Teismas neteisingai nustatė prievoles ir atsakomybės ribas dėl atsiskaitymo už vandenį. Teismas nepilnai išnagrinėjo klausimą ir neteisingai nusprendė, kad esant bendram daugiabučio namo vandens apskaitos skaitikliui, atsakovas gali mokėti pagal jo rodmenis. Tačiau taip nėra: šiame daugiabučiame name 2 ir 4 butai įsirengę individualius vandens skaitiklius ir moka pagal jų rodmenis. Atsakovas savo bute vandens skaitiklio neįsirengė, nors pagal pirkimo-pardavimo sutartį privalėjo tai padaryti. Teismas nenagrinėjo klausimo, kiek gyventojų gyvena kiekviename bute ir nenagrinėjo, ar jie sutinka atsisakyti mokėjimo tvarkos, pagrįstos atskirų butų skaitiklių rodmenimis. Teismo sprendimas, nesiremiant jokiais įrodymais, o remiantis tik atsakovo pageidavimais dalinti bendro daugiabučio namo skaitiklio rodmenis iš tinkamai nenustatyto gyventojų skaičiaus, yra neteisingas. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra įrodymų nustatant šilumos kainą dėl elektros siurblio šildymo sistemoje buvimo ir jo suvartotos elektros kainos dalies įskaitymo į šilumos kainą. Elektrinio vandens siurblio šildymo sistemoje nuotrauka pateikta antstolio Gaidelio, prijungtoje prie bylos, pažymoje. Visose šiuolaikinėse šildymo sistemose yra privalomas cirkuliacinis siurblys. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas savavališkai įsirengė šildymą savo buto rūsyje ir tuo būdu išbalansavo bendrą šildymo sistemą.

Atsakovas M. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-05-29 sprendimą dalyje dėl kelio asfaltavimo bei žemės nuomos mokesčio priteisimo ir priimti naują sprendimą, kuriuo reikalavimas priteisti žemės nuomos mokestį, mokestį už kelio asfaltavimo darbus ir mokestį už šaltą vandenį atmesti bei priteisti apelianto M. S. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad CK 4. 72 str. apibrėžia bendrosios nuosavybės sąvoką: „tai yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti“. Esminis bendrosios nuosavybės kriterijus yra tas, kad bendraturčių sutarimu valdomas objektas turi jiems priklausyti nuosavybės teise. Šiuo atveju žemės sklypas, už kurio naudojimą M. S. yra teismo sprendimu įpareigotas sumokėti dalį nuomos mokesčio, nuosavybės teise priklauso valstybei ir yra 99 metams išnuomotas 172-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Mokslas“, o ieškovas Z. K. yra šios bendrijos narys. M. S. nėra šios bendrijos narys, taip pat nėra prisiėmęs jokių sutartinių įsipareigojimų sklypo atžvilgiu. Pagal 2002-07-11 pirkimo-pardavimo sutartį tarp M. S. ir Z. K., atsakovas neįsipareigojo mokėti jokių mokesčių už žemę, Sutarties 5.4 p. numatė teisę ateityje M. S. atsiradus galimybei išsinuomoti arba išpirkti žemės sklypo dalį, kuri tiesiogiai ribojasi su gyvenamojo namo dalimi. Tokios galimybės iki šiol nebuvo, o M. S. jokiais teisiniais pagrindais neturėjo pareigos mokėti žemės nuomos mokesčio. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį neprisiėmė jokių įsipareigojimų padengti šio sklypo nuomos išlaidas, šio sklypo atžvilgiu M. S. ir Z. K. nėra bendraturčiai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti dalies žemės mokesčio padengimo iš M. S. Teismo aiškinimas, kad atsakovas privaląs mokėti žemės nuomos mokestį, prieštarauja teisės normoms, todėl naikintinas, kaip nepagrįstas. Pareigą apmokėti kelio asfaltavimo darbus ir žemės nuomos mokestį, teismas kildina iš daugiabučio namo savininkų susirinkimo, įvykusio 2008-01-07, protokolinio nutarimo. Toks nutarimas neturi jokios teisinės galios, nes yra priimtas neatsižvelgiant į normas, reglamentuojančias bendro turto administravimo ypatybes. Teismas nurodė, kad M. S. neginčijo butų savininkų protokolinio sprendimo dėl kelio asfaltavimo darbų ir žemės nuomos mokesčio apmokėjimo, todėl jam tampa privalomi šių savininkų susirinkimo sprendimai ir iš to kildina pareigą apmokėti išlaidas. Pažymėtina, kad M. S. šio susirinkimo priimtų sprendimų neginčijo, nes jie savaime neturi teisinės galios jo atžvilgiu - sprendimas negali būti privalomas M. S., nes jis priimtas nesilaikant įstatyme numatytos administravimo formos. Toks sprendimas, neturi teisinės galios ir negali būti privalomas nedalyvavusiems sprendimų priėmime asmenims. M. S. nebuvo informuotas apie butų savininkų susirinkimus, taip pat nebuvo informuotas apie juose priimtus sprendimus. M. S. nėra prisiėmęs jokių sutartinių, netgi abstrakčių, įsipareigojimų Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, todėl jam negali atsirasti prievolė mokėti už kitų butų savininkų sprendimu priimtus sprendimus. Kelias, už kurio asfaltavimo darbus yra priteistas mokestis nepriklauso nuosavybės teise atsakovui, o kitų butų savininkų priimtas protokolinis sprendimas negali įpareigoti M. S. apmokėti išlaidas, skirtas kelio asfaltavimui, kadangi jis nėra bendrosios nuosavybės objektas, kuriuo rūpintis pareiga gali kilti daugumai bendraturčių nusprendus. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą kvalifikuodamas teisinius santykius. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nesiaiškino, kam priklauso kelias ir pareigą rūpintis jo priežiūra, neidentifikavo paties kelio, kuriame buvo atlikti asfaltavimo darbai, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuriuo įpareigojo M. S. apmokėti kelio asfaltavimo darbus.

Atsiliepimas

Atsakovas M. S. atsiliepimu į ieškovo Z. K. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovo skundas atmestinas, atsakovo skundas dalinai tenkintinas.

Dėl priteistos sumos už sunaudotą elektros energiją padidinimo

Ieškovas šioje reikalavimų dalyje prašydamas priteisti 927,69 Lt už atsakovo sunaudotą elektros energiją 2003-2007 metais, reikalavimus grindė tuo, kad atsakovas turėjo mokėti didesniu tarifu, nei priskaičiuodavo ir faktiškai mokėjo. Atsakovui atsiliepime nurodžius, kad jis sumokėdavo už leketuos energiją tiek, kiek iš jo reikalavo ieškovas, ieškovo pareiga buvo įrodyti, kokio dydžio sumų kokiais laikotarpiais už sunaudotą energiją jis reikalavo iš atsakovo sumokėti. Tokių įrodymų ieškovas nepateikė, todėl negali būti jam priteistos sumos, kaip atsakovo nesumokėjimas pagal pareikalautą sumokėti sunaudotą energiją. Antrajame patikslintame ieškininiame pareiškime (b.l. 165-167, t. I) , ieškovas nurodė, kad atsakovas mokėjo pagal savavališkai nustatytą kainą, tačiau nepateikė duomenų, kad šalys būtų susitarusios, kokia kaina apmokės ieškovui atsakovas už elektros energiją, kuria, kaip elektros tinklų abonentas, leido naudotis kitam asmeniui, t.y. atsakovui. Nesant tokio susitarimo, ieškovo reikalavimas, kad atsakovas mokėtų tokiu tarifu, kokį nurodo ieškovas, yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad ieškovas mokėjo elektros energijos tiekėjui pagal dieninio ir naktinio skaitiklio rodmenis, todėl, norėdamas surinkti mokesčius iš kito asmens ir perduoti juos energijos tiekėjui, turėjo pasirūpinti tiksliu sunaudotos energijos paskaičiavimu. Pirkimo pardavimo sutarties 5.6 punkte nurodyta, kad šalys turi bendrą elektros energijos skaitiklį, o ateityje įsipareigoja įsivesti atskirus skaitiklius. Iš to seka, kad elektros energija iki atskirų skaitiklių įvedimo buvo apskaitoma tik bendru skaitikliu, pagal kurį abonentu buvo ieškovas. Ieškovas reikalavimų pagrindu nenurodė tos aplinkybės, kad atsakovas laikotarpyje nuo 2003 iki 2007 buvo įsirengęs ne tokį elektros apskaitos prietaisą, kokį įsirengti buvo susitarta, todėl jo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovas įsirengė jam tinkamą vienos laiko zonos skaitiklį, tuo netinkamai vykdė sutartimi prisiimtą todėl už suvartotą energiją turi mokėti vienkainiu tarifu, atmestinas. Byloje nėra duomenų, kad prie jos būtų prijungta kita byla, todėl ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi civilinės bylos Nr. 2-1631-541/2008 medžiaga.

Dėl apmokėjimo už šaltą vandenį

Ieškovas prašymą panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas priteisti iš atsakovo už laikotarpyje nuo 2004 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. sunaudotą šaltą vandenį, buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas nevykdė įsipareigojimo savo lėšomis bute įsirengti šalto vandens skaitiklio, todėl turi sumokėti ieškovui pagal Vilniuje nustatytas vidutines vieno asmens sunaudojimo normas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesirėmė jokiais įrodymais, darydamas išvadą, kad apskaičiuoti sunaudotą vandens kiekį, tačiau teismo sprendime nurodyti argumentai, kuriais remiantis padaryta išvada, kaip turi būti apskaičiuotas atsakovo sunaudoto vandens kiekis. Sprendime teigiama, kad šalių konkliudentiniais veiksmais buvo susitarta, jog už vandens kiekį, kurį parodys ieškovo bute įrengtas skaitiklis, bus atsiskaitoma dalinant šį kiekį iš 8 namo gyventojų. Pirkimo pardavimo sutarties 5.6 punktu šalys įsipareigojo įsivesti atskirus vandens skaitiklius, tačiau sutartimi nebuvo numatytas terminas, iki kada šią pareigą turi atlikti kiekviena iš sutarties šalių, t.y. tiek ieškovas, tiek atsakovas. Nei vienas iš jų neįsirengė atskiro vandens skaitiklio, dėl to byloje nepateikta duomenų, kuriais remiantis būtų galima tiksliai apskaičiuoti į atsakovo butą patekusio ir suvartoto vandens kiekio. Fizinis asmuo, įsigijęs kaip pirkėjas butą iš kito fizinio asmens, kuris pasipelnymo tikslais organizavo jų statymo darbus, vėliau pardavė du butus, yra vartotoju pagal šią sutartį ir todėl pardavėjui kyla didesnė atsakomybė už tai, kad sutartyje nebuvo aptartos tinkamai šalių teisės ir pareigos vienas kito atžvilgiu. Dėl to atsakovas nėra atsakingas už tikslios apskaitos nebuvimą jo įsigytame iš ieškovo bute laikotarpyje, kuriuo tokia apskaita nebuvo įsirengta. Be to, ieškovas taip pat nevykdė pareigos įsirengti atskirą vandens skaitiklį, nors sutarties 5.6 punktu įsipareigojo tai padaryti. Tuo atveju, jei ieškovas būtų vykdęs savo įsipareigojimą, būtų atsiradusi galimybė tiksliai suskaičiuoti atsakovo suvartoto vandens kiekį, kadangi kituose dviejuose butuose, kaip paaiškino ieškovas, suvartoto vandens apskaita buvo įrengta.

Atsakovas apeliaciniu skundu skundžia tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta priteisti iš jo 63,34 Lt už šaltą vandenį, motyvuodamas tuo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas M. S. reguliariai atsiskaitinėjo su ieškovu pagal pastarojo pateiktus skaitiklių rodmenis apie sunaudotą vandens kiekį. Šis skundo argumentas nepagrįstas, nes teismo sprendime yra nurodyta, jog byloje nustatyta, kad atsakovas mokėjo už suvartotą vandenį, suvartotą vandens kiekį dalindamas iš 8 namo gyventojų ir daugindamas iš savo buto gyventojų skaičiaus. Teismas daro išvadą, kad atsakovas turėjo sumokėti ieškovui už vandenį 1584,14 Lt, tačiau sumokėjo 1520,80 Lt, neteisingai įvertindamas atsakovo paaiškinimus ir neteisingai įvertindamas, kas turi pareigą įrodyti šias aplinkybes. Atsakovas atsiliepime į ieškinį buvo nurodęs, kad atsakovo sunaudotas vandens kiekis buvo skaičiuojamas bendrą sunaudotą kiekį dalinant iš aštuonių bendro name gyvenančių žmonių skaičiaus, todėl teismas ir priėmė tokį skaičiavimo metodą kaip teisingą, apskaičiuojant, kiek už sunaudotą vandenį turi apmokėti kiekvienas iš butų gyventojų. Atsakovui teigiant, kad jis yra apmokėjęs ieškovui visas reikalautas sumas už šaltą vandenį,. Tačiau nėra išsaugojęs visų dokumentų, ieškovo pareiga buvo įrodyti, kada ir kokių sumų prašė apmokėti ieškovas atsakovą už patiektą šaltą vandenį, kokius įrodymus apie gautas įmokas grąžino atsakovui. Ieškovas, parduodamas butą, kuriame nėra vandens apskaitos, turėjo elgtis rūpestingai ir sudaryti susitarimą su atsakovu kaip jis atsiskaitys su ieškovu už gaunamą šaltą vandenį. Pirkimo pardavimo sutartyje numatydamas nekonkrečią pareigą sau ir atsakovui įsivesti atskirus vandens skaitiklius, nenumatant termino, kada tai privalo kiekviena iš šalių padaryti, dėl savo kaltės sudarė tokią padėtį, kad nėra galimybių apskaičiuoti tikslaus sunaudoto vandens kiekio. Vandens sunaudojimo normos, nustatytos gyventojams, negali būti taikomos atsakovui dėl to, kad name yra įrengta vandens apskaita, t.y. bendras skaitiklis yra tuo pačiu ir atsakovo bendra nuosavybė su kitų butų savininkais, todėl atsiskaitymo tarp bendrasavininkių tvarka gali būti nustatyta tik jų pačių susitarimu.

Ieškovo pareiga buvo pranešti atsakovui, kurį mėnesį, kokią pinigų sumą atsakovas jam turi sumokėti už šaltą vandenį. Ieškovui neįrodžius, kad jis prašė atsakovo nuo 2004 m. rugsėjo mėn. mokėti už vandenį pagal Vilniaus m. nustatytas vandens sunaudojimo normas, jo reikalavimas priteisti jam atsiradusią žalą šiuo pagrindu, turėjo būti atmestas. Atsakovas paaiškinimas, kad jis apmokėjo visas reikalautas sumas, priimtinas, ieškovui neįrodžius, kad jis reikalavo iš atsakovo didesnių sumų, nei yra sumokėjęs atsakovas. Teismo sprendimas dalyje, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas ir priteista iš atsakovo už sunaudotą šaltą vandenį, naikintinas, teismui netinkamai įvertinus įrodymus byloje ( LR CPK 329 str. 1 d. pagrindu).

Dėl apmokėjimo už suvartotą šilumą

Apeliaciniu skundu ieškovas skundžia teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti 414 Lt vertės sąnaudas, patirtas šilumos energijos ruošimui, bei atmestas reikalavimas priteisti už papildomo ploto šildymą. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad pateikia orientacinį minimalų skaičiavimą, pirmuoju pareiškimu prašo priteisti už šildymą po 300 Lt per mėnesį (b.l. 2, t. I), vėlesniu pareiškimu - po 200 Lt per mėnesį (b.l.132, t. I) už 8 mėnesius 2004 ir 2005 m. Iš to matyti, kad ieškovas nepateikia byloje tikslių duomenų, kiek turėjo išlaidų, teikdamas šilumą į atsakovo butą nurodytu laikotarpiu. Asmuo, įsipareigojęs iš kitų asmenų rinkti mokesčius, turi pareigą pateikti įrodymus, kokiu būdu buvo apskaičiuota reikalaujama sumokėti iš kito asmens suma. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė byloje, atsakovui paaiškinus, kad jis apmokėjo grynais pinigais ieškovui jo prašomas sumas, nėra pagrindo daryti išvadai, kad ieškovas buvo apskaičiavęs iš atsakovo reikalaujamus mokesčius, nurodė jų dydį ir sumokėjimo terminus atsakovui, tačiau šis atsisakė juos apmokėti. Šiais motyvais prašymas panaikinti teismo sprendimo dalį dalyje dėl apmokėjimo už suvartotą šilumą, atmestinas.

Dėl žemės nuomos mokesčio ir mokesčio už kelio asfaltavimo darbus apmokėjimo

Atsakovas pirkimo-pardavimo sutarties 5.11 punktu įsipareigojo kartu su kitais butų savininkais proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Sutartimi atsakovas įsigijo butą su bendro naudojimo patalpomis, bendro naudojimo įranga. Įsipareigojimas mokėti mokesčius namui išlaikyti, sukelia pareigą mokėti ir kitokias įmokas, susijusias su namo eksploatavimu, todėl yra pagrindas reikalauti iš atsakovo rinkliavos už kelio asfaltavimo darbus, apmokėti ieškovui dalį mokesčio, kurį jis turi mokėti už žemę kaip 172-osios bendrijos narys. Atsakovas naudojasi asfaltuotu keliu, naudojasi žemės sklypu, kuriame pastatytas jo butas, todėl ta aplinkybė, kad žemės sklypas buvo skirtas individuliai statybai, o ieškovas pastatė daugiabutį namą, negali būti pagrindu atmesti ieškovo reikalavimą apmokėti jam išlaidas, kurias jis turi, mokėdamas bendrijai žemės nuomos mokestį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo butą ieškovas pastatė neteisėtai, todėl pasekmės, atsiradusios dėl teisėtos statybos, neturi kelti ieškovui nuostolių. Atsakovui buvo žinoma, kad jis perka butą name, kuris pastatytas ant žemės sklypo, išnuomoto bendrijai, todėl galėjo numatyti, kad jam ateityje gali kilti tokios pačios pareigos, kurios kyla bendrijos nariams, kurie naudojasi bendrijai išnuomotu žemės sklypu. Pripažintina, kad mokesčius už naudojimąsi daiktu turi mokėti asmuo, kuris tuo daiktu faktiškai naudojasi.

Dalinai patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinos bylinėjimosi išlaidos turi būti sumažintos 1,90 Lt, t.y. iki 152,70 Lt, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turėtų dalyje atlyginti atsakovo turėtas išlaidas žyminiam mokesčiui sumokėti, priteistos išlaidos mažintinos ir 1,90 Lt, kuriuos turi atlyginti ieškovas atsakovui, bendrai priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 150,80 Lt. Pašto išlaidos byloje yra 8,40 Lt, jas turi atlyginti ieškovas, nes jo skundas nebuvo patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui Z. K. priteista 63,34 Lt skolos už šaltą vandenį, ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Sumažinti priteistas iš atsakovo M. S. ieškovui Z. K. bylinėjimosi išlaidas iki 150, 80 Lt.

Priteisti iš ieškovo Z. K. 8,40 Lt pašto išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkė Danutė KutrienėKolegijos teisėjai Dalia VišinskienėAndžej Maciejevski