- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-21
- Bylos Nr.
- A-525-28-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Advokatai
- Tomas Petkevičius
- Kategorijos
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Belvilis“ skundu (b.l. 2–7) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) Molėtų rajono agentūros (toliau – ir Agentūra) vyresniojo valstybinio inspektoriaus 2009 m. gegužės 28 d. privalomąjį nurodymą Nr. 4 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Taip pat prašė iš Agentūros Ž. B. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pažymėjo, kad Privalomuoju nurodymu jis įpareigotas iki 2009 m. birželio 5 d. pašalinti sustatytą pamatinių betoninių blokų užtvarą bei sandėliuojamus blokus rekreacinės teritorijos žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame priešais kaimo turizmo sodybą „Giedrita“. UAB „Geodeziniai projektai“, 2009 m. balandžio 7 d. atlikęs geodezinius matavimus, nustatė, kad UAB „Belvilis“ priklausančiame žemės sklype yra pastatytas pastatas-pirtis, nuosavybės teise priklausantis kaimo turizmo sodybos savininkei J. B. Kadangi pirtis UAB „Belvilis“ priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype buvo pastatyta, nesilaikant statinio projekto, ji buvo nugriauta. Pareiškėjas, norėdamas nugriautos pirties vietoje atkurti sunaikintą miško augmeniją, pasodino sodinukus, tačiau juos sunaikino kaimo turizmo sodybos „Giedrita“ klientai bei kiti asmenys, atvykstantys poilsiauti prie Bebrusų ežero. Todėl UAB „Belvilis“ su UAB „Eurokranai“ 2009 m. gegužės 4 d. sudarė paslaugų tiekimo sutartį, pagal kurią UAB „Eurokranai“ pristatė dirbtinių kliūčių (užtvarų), kad transporto priemonės neniokotų augmenijos. Nurodė, jog reikalavimas pašalinti užtvaras iš žemės sklypo nepriklauso vyresniojo valstybinio inspektoriaus kompetencijai. Dirbtinės kliūtys, kuriomis siekiama apsaugoti sodinukus, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme yra laikini nesudėtingi statiniai, todėl jiems nereikia parengti projekto ir gauti kompetentingų institucijų ar kaimyninių žemės sklypų savininkų leidimo, išskyrus atvejus, kai nesilaikoma minimalaus atstumo iki kaimyninio žemės sklypo ribos. Pabrėžė, jog nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios sąlygos) 132 ir 134.2 punktų reikalavimų, nes savo žemės sklype nestatė jokių statinių ir įrenginių, nesusijusių su rekreacija, išskyrus laikinus statinius, siekiant atkurti miško augmeniją bei apsaugoti želdinius. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį ir nurodė, kad viena iš būtinų Privalomojo nurodymo sąlygų yra teisės pažeidimo konstatavimo faktas. Tuo tarpu, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 256 straipsniu, administracinio teisės pažeidimo protokolas tik konstatuoja faktines aplinkybes, o teisės pažeidimo faktą konstatuoja ne administracinio teisės pažeidimo protokolą surašantis pareigūnas, bet administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas. Privalomasis nurodymas negalėjo būti skiriamas, kol neišnagrinėta UAB „Belvilis“ direktorės Ž. B. administracinio teisės pažeidimo byla. Be to, Privalomajam nurodymui įvykdyti buvo paskirtas neprotingai trumpas terminas, trumpesnis už paties Privalomojo nurodymo apskundimo terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos RAAD pateikė atsiliepimą į skundą (b.l. 52–53), kuriuo prašė skundo netenkinti.
Nurodė, pareiškėjas, sudėdamas cementinius blokus miško paskirties žemėje ant miško paklotės, nepagerino nei fizinės, nei estetinės kraštovaizdžio būklės. Be to, blokai sukrauti saugomoje teritorijoje – paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos zonoje. UAB „Belvilis“, pastatydamas rekreacinės teritorijos žemės sklype pamatinių betoninių blokų užtvarą bei sandėliuodamas blokus ant vejos, pažeidė Specialiųjų sąlygų 132 ir 134.2 punktų reikalavimus, draudžiančius statyti pastatus ir įrenginius, nesusijusius su rekreacija, bei savo veikla keisti rekreacinių teritorijų kraštovaizdį, bloginti jo fizinę būklę, estetinę vertę. Pažymėjo, jog pareiškėjas neprašė pratęsti Privalomajame nurodyme numatyto termino, be to, blokai nepašalinti ir bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu bauda skirta, praėjus protingam terminui, kad Privalomojo nurodyto reikalavimai būtų įvykdyti – beveik po mėnesio po Privalomojo nurodymo surašymo (birželio 23 d.).
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu (b.l. 65–68) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad UAB „Belvilis“ direktorei Ž. B. 2009 m. gegužės 28 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir 2009 m. birželio 2 d. nutarimu jai pagal ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda už tai, kad UAB „Belvilis“ pažeidė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 132 ir 134.2 punktų reikalavimus. Agentūros vyresnysis valstybinis inspektorius 2009 m. gegužės 28 d. UAB „Belvilis“ davė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo iki 2009 m. birželio 5 d. pašalinti sustatytą pamatinių betoninių blokų užtvarą bei sandėliuojamus blokus, rekreacinės teritorijos žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame priešais kaimo turizmo sodybą „Giedrita“. Pareiškėjas, nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, jį apskundė Utenos RAAD, kuris 2009 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. ( 4.2 )-s-874 Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą. 2009 m. birželio 23 d. pareiškėjai buvo duotas analogiškas privalomasis nurodymas Nr.(10-EK)5 pakartotinai. Remdamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nurodė, jog Privalomasis nurodymas surašytas Agentūros vyresniojo valstybinio inspektoriaus, kuris dirba tokioje institucijoje, todėl Privalomąjį nurodymą davė kompetentingas asmuo. Pažymėjo, jog Privalomasis nurodymas duotas pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktą, kuris nustato, kad privalomieji nurodymai duodami, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis. Todėl tokiu pagrindu privalomajam nurodymui duoti svarbu nustatyti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo faktą. Be to, privalomąjį nurodymą galima duoti ir netaikant administracinės atsakomybės, todėl nepagrįstu pripažino pareiškėjo argumentą, kad institucija negalėjo pareiškėjui duoti privalomojo nurodymo, kol neišnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla. Pabrėžė, jog pareiškėjas pripažino, kad jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Molėtų rajone, Luokesos seniūnijoje, Kirnelės kaime, yra rekreacinėje teritorijoje ir kad šiame žemės sklype yra pastatyta pamatinių betoninių blokų užtvara bei sandėliuojami blokai. Žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties. Atsižvelgdamas į Specialiųjų sąlygų 132 ir 134.2 punktus, nurodė, kad nagrinėjamu atveju sunkiasvoriai betoniniai blokai bei iš jų pastatyta užtvara nėra susiję su rekreacija, su žemės sklypo naudojimo paskirtimi. Iš pateiktų byloje fotonuotraukų matyti, kad pareiškėjas, sudėdamas betoninius blokus, bei miško paskirties žemėje ant miško paklotės iš jų pastatydamas užtvarą, tik pablogino kraštovaizdį, jo fizinę būklė bei estetinę vertę. Blokai žaloja žolinę augmeniją, neleidžia atsistatyti miško paklotės. Todėl konstatavo, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Specialiųjų sąlygų 132 ir 134.2 punktų reikalavimus ir pagrįstai buvo įpareigotas pašalinti pastatytą pamatinių betoninių blokų užtvarą bei sandėliuojamus blokus. Nurodė, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 21 straipsnis nustato tik maksimalų – 3 mėnesių terminą privalomajam nurodymui įvykdyti ir suteikia teisę pareigūnui nustatyti konkretų terminą. Nagrinėjamu atveju Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo suderintas su UAB „Belvilis“ direktore Ž. B., pareiškėjas neprašė pratęsti šio termino. Betoniniai blokai bei iš betoninių blokų pastatyta užtvara nėra stacionarus statinys. Kadangi UAB „Eurokranai“ įsipareigojo betoninius blokus žemės sklype iškrauti per 7 dienas, jie gali būti iš rekreacinės teritorijos pašalinti per privalomajame nurodyme nurodytą tokį pat terminą. Pabrėžė, jog privalomojo nurodymo apskundimo terminas ir privalomajame nurodyme nustatytas terminas pažeidimui pašalinti negali būti priklausomi vienas nuo kito, nes nėra tarpusavyje susiję. Privalomajame nurodyme nustatytas terminas pažeidimui pašalinti neužkerta galimybės įstatymu nustatytu apskundimo terminu – per 10 dienų nuo privalomojo nurodymo gavimo dienos, apskųsti ginčijamą nurodymą. Pareiškėjas tokia savo teise pasinaudojo ir įstatymu nustatytu terminu Privalomąjį nurodymą apskundė Utenos RAAD. Tuo tarpu pareiškėjas įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes, nepateikė ir teismas tokių nenustatė.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 92–102), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant nei pareiškėjui, nei jo atstovui, nutylint aplinkybę, jog pareiškėjo atstovas iki teismo sprendimo priėmimo ir jo paskelbimo dienos kreipėsi į bylą nagrinėjantį teismą su prašymais dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo. Nurodo, kad tik 2009 m. spalio 5 d. sudarė atstovavimo sutartį su atstovu ir prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kad būtų suteiktas protingas laiko tarpas susipažinti su bylos medžiaga. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 8 dalį ir pažymi, jog jo pateiktame prašyme dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo buvo nurodytos bylai labai svarbios ir reikšmingos aplinkybės.
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktą. Remdamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, pabrėžia, jog privalomasis nurodymas galėjo būti duotas tik tada, kai konstatuotas administracinio teisės pažeidimo faktas. Tuo tarpu šiuo atveju Privalomasis nurodymas priimtas 2009 m. gegužės 28 d., t. y. tą pačią dieną, kai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas 2009 m. birželio 2 d. Daro išvadą, jog Privalomasis nurodymas buvo duotas dar iki pažeidimo konstatavimo dienos. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog privalomasis nurodymas gali būti duodamas, netaikant administracinės atsakomybės, nėra pagrįsta.
3. Nurodo, jog nesutinka ir nė viename iš teismui pateiktų dokumentų nesutiko, kad žemės sklypas, kuriame pastatyta dirbtinė užtvara, yra rekreacinėje teritorijoje. Pažymi, jog rekreacinės teritorijos sąvoka ir žemės sklypo naudojimo būdo – rekreacinių miškų sklypo, sąvoka (iš Nekilnojamojo turto registro išrašo) nėra tapačios. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-35 patvirtintų Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų 11 punktą ir teigia, jog tam, kad teritorija turėtų rekreacinės teritorijos statusą, reikia, kad tokia teritorija ne tik pasižymėtų atitinkamomis savybėmis, bet ir būtų įtvirtinta teritorijų planavimo dokumentuose ar teisės aktuose. Nagrinėjamu atveju nebuvo aiškinamasi, ar žemės sklypas, kuriame pastatytos dirbtinės kliūtys, iš tikrųjų yra rekreacinėje teritorijoje.
4. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar ginčo žemės sklypui gali būti taikomas Specialiųjų sąlygų XXXIII skyrius „Rekreacinės teritorijos“ ir jo 132 bei 134.2 punktai. Teigia, jog tokios nuostatos jo atžvilgiu netaikytinos, nes ginčo žemės sklypas nepatenka į rekreacinės teritorijos ribas, be to, XXXIII skyriaus nuostatos nėra įrašytos į tokio žemės sklypo nuosavybės dokumentus Nekilnojamojo turto registre. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 2.3 punkte nustatytas reikalavimas tokias sąlyga įrašyti į viešą registrą. Analogiškas reikalavimas nustatytas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-35 patvirtintų Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų 4 punkte. Remdamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 7 dalimi, daro išvadą, jog Specialiųjų sąlygų XXXIII skyrius pareiškėjui priklausančiame ginčo žemės sklype negalioja, todėl jo nuostatos ir negali būti pažeidžiamos.
5. Teigia, jog Specialiųjų sąlygų 132 punktas jo atžvilgiu negali būti taikomas, nes tokiame punkte nustatyti reikalavimai taikomi tik subjektams, kurie rekreacinėse teritorijose plėtoja ūkinę ar kitokią veiklą. Tuo tarpu teritorijoje, kurioje pastatyta užtvara, pareiškėjas jokios veiklos neplėtoja. Be to, neteisingai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Specialiųjų sąlygų 134.2 punktą, kadangi pastatyta užtvara nevertintina nei kaip pastatas, nei kaip įrenginys Statybos įstatymo prasme (2 str. 2 ir 67 p.).
6. Nesutinka su teismo išvada, jog, pastačius užtvarą, buvo pablogintas kraštovaizdis. Nustatant sąvokos „estetinė vertė“ turinį turi būti remiamasi ne subjektyviais, o objektyviais kriterijais. Teigia, jog miško kraštovaizdžio estetinė vertė negali būti pabloginta laikino pobūdžio užtvara, kadangi tokia užtvara neišvengiamai ateityje bus pašalinta.
7. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog dirbtinė užtvara žemės sklype pastatyta, veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis, t. y. siekiant išsaugoti pasodintus sodinukus ir vykdant teisės aktų reikalavimus. Kadangi užtvaros pastatymas negalėjo būti pripažintas pažeidimu pagal ATPK 17 straipsnį, t. y. nes jis padarytas dėl būtinojo reikalingumo, atitinkamai negalėjo būti priimtas Privalomasis nurodymas. Be to, pareiga išvengti atsodintiems medžiams daromos žalos nustatyt būtent ginčo žemės sklypo savininkui – pareiškėjui, todėl jis ne tik galėjo, bet ir privalėjo imtis priemonių, siekiant užkirsti kelią sodinukų niokojimo veiksmams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 109–110) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat atmesti prašymą dėl bylinėjimosi ir kitų išlaidų priteisimo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog ginčo sklypas yra ne rekreacinėje teritorijoje. Nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, o naudojimo būdas – rekreacinių miškų sklypai. Be to, visam sklypui taikomi vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų apribojimai. Pareiškėjui taip pat turėjo būti gerai žinomi rekreacinių teritorijų reikalavimai, nes jis vykdė projektą „Rekreacijos centras Molėtuose“.
2. Nurodo, kad byloje nepateikti duomenys, patvirtinantys, jog kada nors gretimos sodybos savininkai ar svečiai būtų sunaikinę medžius ar sodinukus. Taip pat nelogiškas teiginys, kad užtvara padaryta miško sodinukų apsaugai, nes sunkiasvoriais blokais žalojama žolės augmenija, miško paklotė, jai neleidžiama atsistatyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad Utenos RAAD Molėtų rajono agentūros vyresnysis valstybinis inspektorius 2009 m. gegužės 28 d. UAB „Belvilis“ davė Privalomąjį nurodymą Nr. 4, kurio įpareigojo pašalinti iš pareiškėjo žemės sklypo sustatytą pamatinių betoninių blokų užtvarą bei sandėliuojamus blokus, rekreacinės žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame priešais kaimo sodyba „Giedrita“. Pareiškėjos teigimu, blokai buvo sustatyti kaip dirbtinė užtvara, siekiant apsaugoti teritorijos sodinukus, kurios niokoja šalia esančio ežero lankytojai ir kaimyninės sodybos lankytojai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis byloje esančiu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, išduotu 2010-02-12 valstybės įmonės Registrų centras konstatuotina, kad ginčo žemės sklypas, esantis Molėtų r. sav. Kirnelės k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtas pagal pagrindinę naudojimo paskirtį miškų ūkiui, o pagal naudojimo būdą priskirtas rekreacinių miškų sklypams. Taigi pagal oficialiame registre įregistruotą naudojimo būdą ginčo žemės sklypas priskirtinas rekreacinėms teritorijoms, nes rekreacinių miškų sklypai yra priskiriami rekreacinėms teritorijoms.
Rekreacinėms teritorijoms taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miškų ūkio naudojimo sąlygos (toliau – ir Naudojimo sąlygos). Šių sąlygų 132 punkte nurodyta, kad žemės savininkai ir naudotojai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintose rekreacinėse teritorijose plėtodami ūkinę ir kitokią veiklą, turi šią veiklą tvarkyti taip, kad nebūtų keičiamas teritorijų kraštovaizdis, bloginama jo fizinė būklė bei estetinė vertė ir mažinamas bei naikinamas rekreacinis potencialas. Minėtų sąlygų 134.2 punktas draudžia rekreacinėse teritorijose žemės naudotojui statyti pastatus ir įrenginius, nesusiujusius su rekreacija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančias fotonuotraukas ir Utenos RAAD atstovės paaiškinimus daro išvadą, kad betoninės konstrukcijos nėra skirtos rekreaciniams tikslams. Taip pat teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas vykdo teritorijos apželdinimą, sodina medelius ar kitokius augalus. Remiantis minėtų Naudojimo sąlygų nuostatomis (132 punktas), betoninių blokų užtvara ne tik nėra skirta rekreaciniams tikslams, bet ir blogina teritorijos fizinę būklę, kadangi guli ant miško paklotės. Taip pat teismas pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų, ne visi blokai yra sustatyti užtvaros pavidalu, taigi darytina išvada, jog sukrautos ant žemės statybinės medžiagos yra sandėliuojamos, kas irgi neatitinka rekreacinės teritorijoje vykdomos veiklos reikalavimams.
Teismas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad betoninių blokų užtvara, remiantis Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 67 punktais negali būti laikoma statiniu ar įrenginiu. Betoniniai blokai yra statybinė medžiaga bei statybos darbų konstrukcija ir bet koks jų pritaikymas yra susijęs su statybos procesu.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo žemės sklypas pagal pagrindinę naudojimo paskirtį yra priskirtas miškams. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško žemė - apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Miškų įstatyme nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie kiti statiniai dar gali būti ant miško ūkio paskirties žemės. Taigi darytina išvada, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių statyba nėra leidžiama. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad pagal Miškų įstatymą miško (miškų ūkio paskirties) žemėje galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), o kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės Miškų įstatyme nėra. Todėl ginčo betoninės užtvaros pastatymas bei betoninių blokų sandėliavimas prieštarauja ne tik atsakovo nurodytoms Naudojimo sąlygos, tačiau ir Miškų įstatymui.
Apelianto argumentas, kad ginčo situacijoje imtasi būtinojo reikalingumo priemonių atmestinas, kaip nepagrįstas. Būtinasis reikalingumas yra tada, kai siekiant pašalinti pavojų, veikiama priešingai įstatymui ir jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, o padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji (ATPK 17 straipsnis). Byloje nėra duomenų ar įrodymų, kad ginčo teritorijoje buvo sodinami sodinukai bei nėra pagrindo teigti, kad nebuvo kitų priemonių užkirsti kelią tariamų sodinių niokojimui.
Apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neva padarytų procesinės teisės pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti. Sąlygas teismo posėdžiui pradėti nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnis, pagal kurio nuostatas byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Nagrinėjamoje byloje apie pirmosios instancijos teismo posėdį pareiškėjui buvo pranešta teismo šaukimu (b.l. 58), taigi pirmosios instancijos teismo posėdis įvyko įvykdžius įstatymo numatytas sąlygas. Šalių atstovų neatvykimas į teismo posėdį, kaip ir šalių nepagrįsti prašymai atidėti bylos nagrinėjimą, nekliudo teismui gylą nagrinėti iš esmės.
Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Belvilis“ apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.