Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimo, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 33 str. 2 d., ir, pritaikius ATPK 30¹ str., paskirta jam 868 eurų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nubaustas už tai, kad jis 2015-07-16, apie 21.15 val., Žirmūnų g. 131, Vilniuje, vairuodamas automobilį Audi 80, v/n (duomenys neskelbtini), nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį Škoda Octavia, v/n (duomenys neskelbtini) apgadino abu automobilius ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus. Šiais savo veiksmais jis padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

2015-12-29 Vilniaus apygardos teisme gautas A. Š. apeliacinis skundas, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-10 nutarimo dalį, kurioje jis pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., ir šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Nurodo, kad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi, apelianto teigimu, jo veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, nes ji nejuto kontakto.

Atsiliepimas į A. Š. apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas A. Š. padarytą veiką tinkamai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. atsako tas, kas pažeidė Kelių eismo taisykles, jeigu tas pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šio straipsnio kvalifikuojantis požymis – pažeidimas padarytas asmens neturinčio teisės vairuoti transporto priemones.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Kelių eismo taisyklių 231.1 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka.

Jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą (Kelių eismo taisyklių 232 p.).

Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, jog A. Š. nei vieno iš nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų neįvykdė ir tokiu būdu, pažeisdama Kelių eismo taisykles, iš įvykio vietos pasišalino.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Tačiau šiuo konkrečiu atveju taikyti in dubio pro reo principą A. Š. atžvilgiu nėra jokio pagrindo, kadangi, aukštesnės instancijos teismo nuomone, jokių prieštaravimų ar abejonių, dėl apylinkės teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo šioje byloje nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Nors A. Š. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta: administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 10P-35312959-15 (b.l. 1); eismo įvykio schema (b.l. 8-9), policijos pareigūnų M. K. bei R. L. tarnybiniais pranešimais (b.l. 6, 15); nukentėjusiojo Ž. B. ir liudytojo R. Š. (b.l 10, 14); transporto priemonės techninės apžiūros aktu (b.l.15); transporto priemonių apžiūros ir sugretinimo protokolu su fotolente (b.l. 22-27); teismo posėdžio metu apklaustų pažeidėjo A. Š., nukentėjusiojo Ž. B., liudytojo R. Š. parodymais, kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Apklaustas teismo posėdyje liudytoju Ž. B. parodė, kad tą dieną, apie 10 valandą vakaro išėjo į kiemą, priėjo prie savo automobilio ir pamatė, kad apgadintos priekinės, galinės durelės ir stovėjo Kelių policijos ekipažas. Pareigūnai jo paklausė, ar tai jo automobilis ir paaiškino, kad čia buvo įvykis. Surašė savo paaiškinimą ir už valytuvo rado kaimyno R. Š. surašytą raštelį, kad matė įvykį ir nurodė savo telefono numerį. Pareigūnai jam davė užpildytą pažymą. Pasiskambino tam kaimynui ir jis pasakė, kad jo automobilį apgadino taksi automobilis Audi 80. Po geros valandos jis grįžo ir pamatė taksi automobilį. Priėjo prie automobilio ir pradėjo fotografuoti, tuomet išėjo kaimynas (taksi automobilio vairuotojas A. Š.). Jis paklausė, ar domina jo automobilis, jis jam pasakė, kad apgadino automobilį. A. Š. buvo nustebęs. Jis pasakė, kad yra liudininkai. Kaimynas tada paklausė, ką daryti. Jis pasakė, kad įvykis užfiksuotas policijos pareigūnų ir pasiūlė užpildyti deklaraciją. Kaimynas pasiūlė užpildyti deklaraciją namuose, nes buvo vėlus vakaras ir jis neturėjo akinių. Ryte susitiko, pasirašė deklaraciją ir jis po kelių dienų nuvažiavo į draudimą. Žala dar neatlyginta, nes draudimas jam pranešė, kad atlygins po teismo nutarties. Jis buvo išsiėmęs nepriklausomo eksperto ekspertizę ir Lietuvos Draudimo ekspertizę ir Lietuvos Draudimo įvertinimas net kiek mažesnis, bet jis dėl to pretenzijų gal neturės. Jie įvertino beveik 700 eurų. Įbrėžimai yra ir priekinės durelės net lenktos. Kai buvo draudime, A. Š. jam paskambino ir paprašė susitikti. Jie susitiko ir A. Š. pasakė, kad buvo draudime ir su viskuo sutiko, pasakė, kad pripažino savo kaltę ir paprašė jo, kad jis parašytų raštą, kad neturi jam pretenzijų, nes jam grėsė vairuotojo teisų atėmimas. Jis iš žmogiškos pusės pasirašė, kad pretenzijų neturi, nes galvojo, kad draudimas apmokės. Šitą raštą, kol neatlyginta žala, prašytų laikyti negaliojančiu. Deklaraciją pasirašė kitą diena, bet turinys nesikeitė. Deklaracijoje A. Š. sutiko su kalte.

Apklaustas teismo posėdyje liudytoju R. Š. parodė, kad priėjęs prie lango pamatė, jog taksi automobilis, nežymiai paliečia džipą. Matėsi, kad pastarasis sujudėjo, tada mašina važiavo toliau tam, kad apsisuktų ir išvažiuotų iš kiemo. Ir važiuodamas kliudė dar vieną mašiną ir mašina taip pat vos sujudėjo. Kai pasisuko, tai priekiu dar trečią automobilį kliudė dar stipriau. Tas automobilis pastebimai sujudėjo, o taksi automobilis nuvažiavo. Išėjęs į lauką pasižiūrėjo, bet ant automobilių praktiškai jokių žymių nebuvo. Džipo rėmą galėjo paliesti, kuris ir taip jau buvo apibraižytas, o Wolksvagen Jetta – tiesiog, gal mikro įbrėžimai. Dėl automobilio „Škoda Octavia“ tai išsukant pastebimai sujudėjo ta mašina ir išėjus į lauką pastebėjo, kad yra žymė. Kategoriškai teigti negali, kad žmogus, įsijungęs muziką automobilyje, galėjo jausti kontaktą su kitu automobiliu. Nebuvo statmenas kontaktas, buvo švelnus išsukimas.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentais, jog, nors A. Š. neprisipažino padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina jo kaltę. Liudytojas R. Š. teismo posėdyje pažymėjo, kad A. Š. vairuojamas automobilis iš pradžių kliudė du kieme stovėjusius automobilius, tačiau jų apgadinimai buvo labai nežymūs, tuo tarpu trečiasis jo kliudytas automobilis „Škoda Octavia“ buvo kliudytas stipriau ir „išsukant pastebimai sujudėjo“. Ž. B. teismo posėdyje taip pat pažymėjo, jog „įbrėžimai yra ir priekinės durelės net lenktos“. Iš Transporto priemonių apžiūros ir sugretinimo protokolo bei fotolentelės matyti, kad automobilio „Škoda Octavia“ apgadinimai yra pakankami žymūs (įbrėžtas priekinis kairės pusės sparnas, priekinio bamperio kairės pusės sparnas, priekinės kairės pusės durys, galinės kairės pusės durys). Tai rodo, kad susidūrus automobiliams, smūgis buvo pakankamai stiprus, todėl vairuotojas negalėjo nepajusti automobilių kontakto.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, įvertinus ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal susiformavusią teismų praktiką ATPK 30¹ straipsnio nuostatos taikomos tik ypatingais, išimtiniais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N-146-436/2009, N-62-409/2009). Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, tai yra ATPK 30¹ str. taikytinas išimtinais atvejais, kai byloje nustatyta visuma aplinkybių, ypatingai palankiai charakterizuojančių administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir bylojančių jo naudai.

Šiuo konkrečiu atveju nėra jokių išimtinių sąlygų, kurioms esant A. Š. galėtų būti taikomos ATPK 30¹ str. nuostatos. Pažymėtina ir tai, jog apylinkės teismui, nustačius, kad A. Š. per metus pakartotinai padarė tos pačios rūšies pažeidimą ir tai pripažinus jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, ATPK 30¹ str. taikymas pagal suformuotą teismų praktiką apskritai neįmanomas. Taip pat apylinkės teismas, pripažindamas A. Š. darbo pobūdį išimtine aplinkybe nutolo nuo teismų formuojamos praktikos, kadangi pagal formuojamą teismų praktiką darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti pažeidėjui skirti mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su būtinybe vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N16-1756/2006, Nr. N1-1378/2007, Nr. N1-413/2007, Nr. N444?719/2011, Nr. N261-3042/2011 ir kt., Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. ATP-947/2014 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Tuo pačiu, aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog, nesant administracinį teisės protokolą surašiusios institucijos apeliacinio skundo, aukštesnės instancijos teismas, neišeidamas už pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, šioje dalyje dėl ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo A. Š. atžvilgiu, apylinkės teismo sprendimo nekvestionuos.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantas, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais, bei subjektyviu skundžiamo apylinkės teismo nutarimo vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-10 nutarimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimą nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.