- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-29
- Bylos Nr.
- I-5860-629/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00446-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- UAB „Kardiolita“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės, Arūno Kaminsko, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Kardiolita“ atstovei Ievai Rasimaitei, atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro atstovei Danguolei Milkevičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovėms Simonai Adamkevičiūtei ir Martynai Smatavičiūtei, nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Kardiolita“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Kardiolita“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 54–62) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir atsakovas, Ministras) 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-1235) bei įpareigoti Ministrą iš naujo svarstyti rezervo lėšų panaudojimo klausimą.
Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamu Įsakymu Nr. V-1235 atsakovas 40 mln. litų sumą be jokio teisėto pagrindo skiria išimtinai viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (toliau – ir ASPĮ), nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – ir Sveikatos sistemos įstatymas) 8 str. Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (toliau – ir LNSS) priskiria ir kitas, t. y. privačias ASPĮ, kurios yra sudariusios sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis. Pareiškėjos supratimu, toks diferencijuotas skirstymas pažeidžia Sveikatos sistemos įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto rezervo naudojimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 798 (toliau – ir Aprašas), Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, Lietuvos Respublikos Konstituciją bei pamatinius jos principus.
Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. XI-1430 yra patvirtinęs Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenis (toliau – ir Metmenys), kurių 2 p. įtvirtino aiškų strateginį tikslą – nustatyti nuoseklią ir kryptingą sveikatos sistemos plėtrą, siekiant sukurti efektyvesnę ir konkurencingesnę sveikatos sistemą. Siekdama tai įgyvendinti, valstybė šiuo dokumentu įsipareigojo sudaryti lygias sąlygas ir vienodas galimybes teikti sveikatos priežiūros paslaugas valstybės ir privataus sektorių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams. Pasak pareiškėjos, atsakovo Įsakymas Nr. V-1235 prieštarauja šiam strateginiam dokumentui ir kaip tik įtvirtina konkurenciją ribojančias nuostatas. Taip pat pabrėžė, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 str. 5 d. įtvirtinta imperatyvi diskriminacijos draudimo norma, teigianti, kad licencijų išdavimo ir licencijuojamos veiklos sąlygos neturi priklausyti nuo licenciją įgyjančios įmonės ar įstaigos rūšies. UAB „Kardiolita“ nuomone, atsižvelgiant į tai, kad PSDF biudžeto lėšos, vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymo 10 str. 1 d. 4 p., yra sudėtinė LNSS dalis, priskiriama prie LNSS išteklių, įtraukdama privačias ASPĮ į nacionalinę sveikatos sistemą, bei vykdydama konstitucinę pareigą sukurti tinkamą, stabilią finansavimo sistemą, valstybė taip pat prisiėmė įsipareigojimą įtraukti privačias ASPĮ ir į visą finansavimo sistemą, numatant galimybę lygiais pagrindais su viešosiomis ASPĮ gauti lėšas iš finansavimo šaltinių. Pažymėjo, kad toks privačių ASPĮ diskriminavimas skirstant PSDF biudžeto rezervo lėšas yra įtvirtinamas pirmą kartą, todėl toks beprecedentinis atsakovo sprendimas, kurio pagrindu PSDF biudžeto rezervo lėšos skiriamos tik viešųjų ASPĮ suteiktų paslaugų balo vertei kompensuoti, pažeidžia ir teisėtus pareiškėjos lūkesčius. Pareiškėjos įsitikinimu, kadangi galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia galimybę jai teikti visas skundžiamo įsakymo pagrindu finansuojamas paslaugas, tai kartu įpareigoja valstybę visus LNSS dalyvius finansuoti vienodai nepriklausomai nuo konkretaus dalyvio nuosavybės ar teisinės formos.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat nurodo, kad Įsakymas Nr. V-1235 pažeidžia ir Konstitucijos 29 str. nustatytą nediskriminavimo principą, nes skundžiamu įsakymu sukurta viešųjų ir privačiųjų ASPĮ diskriminacija, nesant nei vienai Konstitucijoje įtvirtintų teisių ribojimus pateisinančiai sąlygai. Pabrėžė, jog Įsakymas Nr. V-1235 teikia privilegijas viešosioms ASPĮ ir kartu diskriminuoja privačias ASPĮ (įskaitant pareiškėją) bei sudaro konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, todėl yra tenkinamos visos Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. nurodyto pažeidimo sudėties taikymo sąlygos.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 122–133) prašė bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka arba pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, Įsakymas Nr. V-1235 yra norminis teisės aktas, todėl pareiškėja neturi teisės ginčyti šio teisės akto. Paaiškino, kad Įsakymu Nr. V-1235 rezervo lėšos buvo paskirtos ne individualizuotoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, o rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui – viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Lėšų paskirstymas konkrečioms sveikatos priežiūros įstaigoms ir su tuo susijusių sprendimų priėmimas teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas kitam subjektui, t. y. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK). Pažymėjo, jog tai, kad ginčijamu įsakymu priimamas sprendimas ne individualių subjektų atžvilgiu, matyti ir iš įstatymų leidėjo nustatytos sprendimo dėl rezervo lėšų panaudojimo priėmimo tvarkos – Ministro sprendimas priimamas tik gavus Lietuvos Respublikos Vyriausybės pritarimą. Įsakymu Nr. V-1235 suformuluotos taisyklės, kokiu būdu, kokioms įstaigoms ir kokių kategorijų išlaidoms VLK gali naudoti PSDF biudžeto rezervo lėšas. VLK ir teritorinės ligonių kasos, priimdamos tolesnius sprendimus, privalo atsižvelgti į skundžiamu įsakymu nurodytas galimas lėšų panaudojimo sritis. Tai, anot atsakovo, reiškia, kad ginčijamu įsakymu vadovaujamasi priimant kitus administracinius sprendimus, todėl jis negali būti vertinamas kaip vienkartinio ad hoc teisės taikymo aktas.
Atsakovas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 22 str. numatydamas rezervo institutą užtikrino, kad PSDF biudžetas, kurio lėšos naudojamos sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, esant nenumatytoms aplinkybėms išliktų stabilus ir nesukurtų prielaidų blogėti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime formuojamas sveikatos apsaugos funkcijų susiejimo su viešuoju interesu principas, t. y. sveikatos apsauga yra valstybės funkcija, kuriai turi būti skiriamos lėšos; šios funkcijos vykdymas neturi būti paliktas vien rinkai; valstybė privalo reguliuoti sveikatos apsaugą, užtikrinti jos prieinamumą. Nors ūkinės veiklos laisvė, konkurencija – svarbūs konstituciniai principai, tačiau, atsakovo manymu, jų negalima priešinti sveikatos apsaugos funkcijai kaip viešajam interesui. Ginant tik rinkos interesus, ignoruojamas viešasis interesas užtikrinti visuomenės solidarumą sveikatos srityje. Atsakovo įsitikinimu, esant tikslui apsaugoti viešąjį interesą, rinkos dėsniai visa apimtimi nebegali būti taikomi, todėl valstybėje formuojamas mechanizmas, kaip turimus ribotus finansinius išteklius panaudoti efektyviausiai.
Be to, atsakovo teigimu, Įsakymu Nr. V-1235 nebuvo pažeista ir Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d., nes pareiškėja, kaip ir kiti LNSS priklausantys subjektai, nepriklausomai nuo nuosavybės ir teisinės formos, turėdama galiojančią licenciją ir pateikusi prašymą, teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, už kurias apmokama PSDF biudžeto lėšomis, todėl veikia vienodomis konkurencijos sąlygomis su kitais subjektais. Pažymėjo, kad už suteiktas paslaugas pareiškėjai, kaip ir kitiems LNSS dalyviams, apmokama taikant tokius pačius bazinius įkainius už paslaugas. Pabrėžė, jog pareiškėja ginčija įsakymą, kuriuo priimtas sprendimas ne dėl paties PSDF biudžeto lėšų naudojimo, bet dėl jo stabilizavimui skirtų lėšų panaudojimo, atsiradus nenumatytoms aplinkybėms. Paaiškino, jog gąsdinančiai didėjant viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų kreditoriniams įsipareigojimams, buvo priimtas sprendimas bent iš dalies padengti juos rezervo lėšomis, taip siekiant stabilizuoti PSDF biudžetą. Atkreipė dėmesį, jog ginčijamame įsakyme numatyta, kad lėšos skiriamos tik daliniam kompensavimui, todėl skiriant rezervo lėšas nagrinėjamu atveju buvimas viešąją įstaiga buvo ne sąlyga pretenduoti į šias lėšas, o 2013 metais įstaigų vykdytos veiklos ir susiklosčiusių aplinkybių pasekmė.
Ministras taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos skunde naudojamos sąvokos „viešosios ASPĮ“ ir „privačios ASPĮ“ ir toks asmens sveikatos priežiūros įstaigų skirstymas laikytinas prieštaraujančiu Sveikatos sistemos įstatymo nuostatoms, nes ne tik privataus kapitalo įmonės, bet ir privačios viešosios įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka sudariusios sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis arba kitais LNSS veiklos užsakovais tampa LNSS dalimi, todėl turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pretenduoti į LNSS išteklius, o nagrinėjamu atveju juos ir gavo. Atsakovo manymu, pareiškėjos reikalavimas skirti rezervo lėšas ne tik viešosioms, bet ir privačioms ASPĮ neatitinka faktinių aplinkybių, nes ginčijamu įsakymu PSDF lėšos skirtos viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, t. y. tiek LNSS viešosioms valstybės ir savivaldybių įsteigtoms įstaigoms, tiek LNSS priklausančioms privačioms viešosioms įstaigoms.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK atsiliepime į skundą (b. l. 153–157) prašė bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka, nes, VLK nuomone, Įsakymas Nr. 1235 yra norminis teisės aktas, todėl ginčyti pastarąjį teisme pareiškėja neturi teisės.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovės prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Byla nutrauktina.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“, kuriuo 40 000 000 Lt PSDF biudžeto rezervo lėšų skirta tik viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.
Teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 798 patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo naudojimo tvarkos aprašo 5 p. rezervo lėšų skyrimui turi pritarti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė PSDF biudžeto rezervo lėšų skyrimui viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms priimdama 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. 1230 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“, kuriuo buvo remtasi ir priimant ginčijamą Įsakymą Nr. V-1235, pagal kurį 40 000 000 Lt PSDF biudžeto rezervo lėšų skirta tik viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 1 d. nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas pagal ABTĮ 2 str. 1 d. apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Administracinis aktas ABTĮ apibrėžiamas kaip vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimtas teisės aktas (ABTĮ 2 str. 15 d.). Pagal ABTĮ 13 d. norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o pagal šio straipsnio 14 d. individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Taigi, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad administraciniai aktai, atsižvelgiant į jų turinio pobūdį, skirstomi į individualius administracinius aktus ir norminius administracinius aktus.
Pažymėtina, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2031/2012, 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I858-7/2013 ir kt.).
Teisės akto pobūdžio ir teisinės prigimties nustatymas lemia, be kita ko, išvadą dėl taikytinos tokio akto teisėtumo tyrimo procesinės tvarkos, pasireiškiančios tuo, jog skiriasi inter alia subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti atitinkamą teisės aktą (prašant ištirti jo teisėtumą), ratas, kreipimosi forma, tokio akto panaikinimo (pripažinimo neteisėtu) teisinės pasekmės ir pan. LVAT, aiškindamas anksčiau minėtus ABTĮ nuostatose apibrėžtus individualaus teisės akto bei norminio teisės akto požymius, nuosekliai pažymi, jog daugelis jų yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu ar individualiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (pvz., LVAT 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007, 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011 ir kt.). Sprendžiant klausimą, kokio pobūdžio (norminis ar individualus) yra skundžiamas teisės aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (pvz., LVAT 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013).
Vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas – tam, kad tam tikras teisės aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto. Savo ruožtu visuotinis tokio akto privalomumas, kaip vienas pagrindinių norminių teisės aktų požymių, yra sietinas su šį aktą priėmusiam subjektui suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais, t. y. įgaliojimais praktiškai įgyvendinti vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas. Būtent tokių įgaliojimų turėjimas išskiria viešojo administravimo subjektus iš kitų asmenų, sudarydamas prielaidas jiems savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti teisės normas – elgesio taisykles, privalomas neapibrėžtam asmenų ratui (žr., pvz., LVAT 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007). Taigi norminis administracinis aktas įtvirtina bendro, abstraktaus, neindividualizuoto pobūdžio nuostatas – elgesio taisykles. Kitas reikšmingas šių teisės aktų atribojimo kriterijus – tai subjektai, kuriems skirti atitinkami teisės aktai: norminis teisės aktas yra adresuojamas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais (be to, akcentuotina, jog galimybė tam tikru konkrečiu momentu nustatyti šių subjektų ratą nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., LVAT 2010 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011). Savo ruožtu individualiu teisės aktu, kaip išplaukia iš ABTĮ 2 str. 14 d. įtvirtintos individualaus teisės akto apibrėžties, nustatomos konkrečios teisės ar pareigos konkretiems subjektams. Be to, kaip minėta, norminis teisės aktas yra orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą (atitinkamas teisės normas) šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje. Individualus aktas, priešingai, pasižymi vienkartiniu (ad hoc) pobūdžiu.
Nagrinėjamu atveju ginčijamu Įsakymu Nr. V-1235 atsakovas Ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 22 str. 2 d., Aprašo 5.2, 7 p. ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. 1230 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ skyrė 2013 metais iš PSDF biudžeto rezervo viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms iš viso 40 000 000 Lt. Pažymėtina, kad Aprašo 5.2 ir 7 p. nustato VLK galimybę naudoti rezervo lėšas kalendoriniais metais sveikatos apsaugos ministro sprendimu, pritarus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant PSDF biudžetą, apmokėti bei nenumatytoms išlaidoms apmokėti, įskaitant lėšas dėl sunkios ekonominės padėties valstybėje sumažintai balo vertei iš dalies kompensuoti. Vyriausybė 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1230 pritarė tokiam lėšų paskirstymui, koks yra numatytas skundžiamame Įsakyme Nr. V-1235.
Teismas atkreipia dėmesį, jog viešosios ASPĮ, kurioms skundžiamu įsakymu skiriamos rezervo lėšos, nėra individualizuotos ir gali būti suprantamos kaip visos Lietuvos Respublikoje veikiančios tokio pobūdžio įstaigos. Taigi, subjektų, kuriems skirtas skundžiamas įsakymas, ratas gali būti nustatomas kaip rūšiniais požymiais apibrėžtų subjektų ratas. Be to, anksčiau minėtuose teisės aktuose, kuriais remiantis šis įsakymas yra priimtas, nustatyta, jog tolesnis rezervo lėšų paskirstymas individualiai apibrėžtoms viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms pavedamas kitam administravimo subjektui – VLK, taigi, tik VLK priėmus sprendimus dėl lėšų paskirstymo, paaiškės individualūs subjektai, kurie galės turėti naudos, susijusios su Įsakymo Nr. V-1235 priėmimu. Teismo vertinimu, tai, jog Įsakymas Nr. V-1235 nėra susijęs su individualiai apibrėžiamais subjektais, rodo ir šio sprendimo priėmimo tvarka – pareiga patvirtinti tokio pobūdžio teisės aktą pagal Sveikatos draudimo įstatymo 22 str. 2 d. bei Aprašo 5.2 p. nustatyta Vyriausybei ir ši pareiga nagrinėjamu atveju buvo įvykdyta Vyriausybei priėmus 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. 1230. Atsižvelgiant į tai, kad VLK, priimdama tolesnius lėšų paskirstymą individualizuojančius sprendimus (individualius teisės aktus), turės atsižvelgti į Įsakyme Nr. V-1235 nurodytas galimas lėšų panaudojimo sritis, darytina išvada, kad šis aktas negali būti laikomas vienkartinio taikymo teisės aktu.
Taigi teismas, vertindamas Įsakymą Nr. V-1235 anksčiau minėtų kriterijų aspektu, sprendžia, jog minėtas įsakymas yra norminis teisės aktas. Kaip minėta, teisės akto priskyrimas prie atitinkamos rūšies administracinių aktų – individualių ar norminių – grupės lemia, be kita ko, taikytiną tokio akto teisėtumo tyrimo procesinę tvarką, inter alia subjektų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo teisės akto į teismą, ratą. Taigi nustačius, kad ginčijamas teisės aktas yra norminis administracinis aktas, tai lemia išvadą, jog tokio teisės akto teisėtumas negali būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles – tokio teisės akto teisėtumo patikra galima tik pagal specialiąsias tik norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas procesines taisykles.
Teismo vertinimu, pareiškėjos skundas savo esme laikytinas abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kadangi pareiškėja nagrinėjamoje byloje ginčija išimtinai Įsakymu Nr. V-1235 įtvirtintą teisinį reguliavimą, tačiau pareiškėja nepatenka į ABTĮ 110 str. 1 ir 2 d. nurodytą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl viešojo administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo, ratą.
Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja neturėjo teisės kreiptis į apygardos administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl Įsakymo Nr. V-1235, kuris yra norminis administracinis aktas, teisėtumo, ir, atitinkamai, tokio prašymo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, byla nutrauktina kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., 105–106, 149 str.,
nutaria:
Nutraukti administracinę bylą Nr. I-5860-629/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00446-2014-6) pagal pareiškėjos UAB „Kardiolita“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.