- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-15
- Bylos Nr.
- e2-891-631/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18267-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gitana Butrimaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TBG Textile“
- Ieškovas
- J. Č.
- Advokatai
- Jonas Bložė
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaitė, sekretoriaujant Rasai Medveckajai, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Jonui Bložei, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TBG Textile“ direktoriui V. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Č. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TBG Textile“ dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo darbo ginčo byloje Nr. APS-36-8104/2019 panaikinimo, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, su darbo santykiais susijusių sumų ir netesybų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovas J. Č. (toliau – ieškovas, darbuotojas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija, DGK) 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. DGKS-3351 darbo ginčo byloje Nr. APS-36-8104/2019, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovo prašymą dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo, dėl praleisto Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino kreiptis į darbo ginčų komisiją; atnaujinti ieškinio senaties terminą; pripažinti, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo nutraukta DK 59 str. 1 d. pagrindu; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai nesumokėtą darbo užmokestį, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, pripažinti, kad į pirmesnį darbą ieškovas negali būti grąžintas dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priteisti patirtą neturtinę 1 000 Eur žalą, priteisti iš atsakovo kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam ieškovo vidutiniam darbo užmokesčiui, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, jog su atsakovu 2018-06-13 sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria ieškovas priimtas į darbą (duomenys neskelbtini) pareigybei. Darbo sutartimi ieškovui nustatytas 1 MMA darbo užmokestis. Atlyginimas turėjo būti mokamas už praeitą mėnesį iki einamojo mėnesio 15 dienos. Ieškovas pradėjo dirbti atsakovo įmonėje 2018-06-13. Ieškovas nurodo tik 2019 metų kovo mėn. pabaigoje sužinojęs, kad su juo atsakovas nutraukė darbo sutartį LR DK 55 str. pagrindu (tiksli data tapo žinoma tik ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje). Darbo ginčų komisijai atsakovas pateikė, neva, ieškovo pasirašytą 2018-12-28 prašymą, kuriuo ieškovas prašosi atleidžiamas iš darbo nuo 2019-01-02 savo noru. Ieškovas pažymi, kad niekada neteikęs jokio prašymo nutraukti darbo sutartį, taip pat atsakovas nėra pateikęs jam jokio pranešimo apie darbo sutarties nutraukimą. Kadangi žodiniu susitarimu su darbdavio vadovu V. S. (iš esmės šis asmuo buvo tam tikra prasme ieškovo verslo partneris) ieškovo darbo pobūdis buvo susijęs išimtinai su potencialių klientų, sutinkančių leisti kirsti (valyti) mišką (medieną) jų nuosavybės teisė priklausančiuose sklypuose, taip pat su šios medienos perdirbinimu paieška. Ieškovas atsakovo patalpose lankydavosi itin retai, o visa komunikacija buvo vykdoma telefonu su darbdavio atstovu V. S.. 2018 metų pabaigoje tarp ieškovo ir V. S. pradėjo aštrėti nesutarimai dėl atsakovo vykdomos veiklos. t.y. atsakovas nuolatos pritrūkdavo finansinių lėšų sumokėti žemės sklypų savininkams ar medienos perdirbėjams, taip apsunkindamas ieškovui jo tiesioginių pareigų atlikimą. Ieškovas ne kartą, pats savo asmeninėmis lėšomis (apie 700-800 Eur) buvo apmokėjęs aukščiau nurodytus darbdavio įsiskolinimus, kadangi pradedant dirbti ir dirbant V. S. žadėjo sumokėti ieškovui už darbą ir dalį uždirbto pelno iš šios veiklos. Tas pats buvo sietina ir su nemokamu ieškovui darbo užmokesčiu, t.y. buvo žadama sumokėti kai verslas „įsisuks“. Ieškovas pažymėjo, kad darbdaviui buvo paskolinęs medienos apdirbimui skirtus benzininius pjūklus, kuriuos naudojo atsakovo rangovai. 2018 metais šie pjūklai buvo pavogti, už pavogtus pjūklus atsakovas pažadėjo ieškovui sumokėti kompensaciją, tačiau to iki šiol neįvykdė. Atsakovas nuo pat 2018-06-13 nesumokėjo ieškovui jokio darbo užmokesčio ir kaip paaiškėjo, neteisėtai atleido ieškovą iš darbo. Sužinojus šias aplinkybę ir ieškovui pradėjus prašyti pasiaiškinti, atsakovo atstovas V. S. pradėjo grasinti ieškovui ir jo artimiesiems atskleisiantis apie ieškovą tikrovės neatitinkančią informaciją, neva, ieškovas pasisavino darbdaviui priklausančias lėšas. Ieškovas mano, kad dėl asmeninio nusiteikimo prieš jį ir prastos finansinės atsakovo situacijos jis nusprendė ieškovą atleisti iš darbo. Nesutikdamas su neteisėtu atleidimu iš darbo ir nesumokėtu darbo užmokesčiu, ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją, kuri 2019-05-30 posėdyje konstatavo, kad ieškovas praleido senaties terminus savo pažeistoms teisėms apginti ir priėmė sprendimą nenagrinėti ieškovo pareiškimo. Darbo ginčų komisija neatsižvelgė į tai, kad ieškovas darbo ginčų komisijai išnagrinėjus ir objektyviai nustačius ieškinio senaties termino praleidimą, prašė šį terminą atnaujinti. Nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimu ieškovas teikia teismui ieškinį. Nurodo, kad atsakovo darbo ginčų komisijai pateiktas neva ieškovo pasirašytas 2018-12-28 prašymas atleisti į jį iš darbo nebuvo jo pasirašytas ir tokio prašymo ieškovas atsakovui niekada nebuvo pateikęs. Ieškovo nuomone, atsakovas suklastojo šį dokumentą siekdamas asmeninės naudos. Ieškovui taip pat niekada nebuvo pateiktas joks darbdavio pranešimas apie ketinimą ar jo atleidimą iš darbo. Ieškovui nebuvo jokio tikslo nutraukti darbo santykius. Jeigu, kaip įrodinėja atsakovas, kad toks prašymas egzistavo ir tuo pagrindu ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2019-01-02, ieškovui darbo sutarties nutraukimo dieną nebuvo išmokėtas joks darbo užmokestis ar kompensacija už nepanaudotas atostogas. Tai patvirtina aplinkybes, kad toks atleidimas nurodytu metu neegzistavo. Ieškovas apie darbo santykių nutraukimą sužinojo tik 2019 m. kovo mėnesio pabaigoje ir kreipėsi į darbo ginčų komisiją savo teisių gynimo, tačiau Komisija atsisakė prašymą nagrinėti. Ieškovas teigia, kad egzistuoja pagrindas pripažinti jo atleidimą nuo 2019-01-02 pagal LR DK 55 str. darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, neteisėtu, kartu priteisti visas neišmokėto darbo užmokesčio sumas, nes ieškovui nuo pat jo įdarbinimo dienos atsakovas neišmokėjo priklausančio darbo užmokesčio. Atsakovas šį nemokėjimą motyvuodavo sunkia įmonės finansine padėtimi ir žadėjo šias išmokas sumokėti, kai bus gautos pakankamos pajamos iš ieškovo vykdomų darbo funkcijų, tačiau nesumokėjo, taip pat ieškovas prašo priteisti kompensaciją bei neturtinės žalos atlyginimą (el.b.l.1-5, t.I).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „TBG Textile“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad J. Č. iš darbo išėjo savo noru, o įmonė jam neliko nieko skolinga, nei darbo užmokesčio, nei priskaičiuotų atostoginių. Paaiškino, kad su J. Č. atsakovo nesiejo tipiški darbiniai santykiai, atsakovo vadovas J. Č. pažįsta seniai, jų santykiai buvo draugiški. Į darbą jis buvo priimtas ne todėl, kad įmonė ieškojo darbuotojų, o todėl, kad jis prašė finansinės pagalbos ir darbinės veiklos, kad būtų įdarbintas įmonėje, o antstoliai, tai matydami, galėtų nuimti areštus nuo jo žmonos sąskaitų. Darbo sutartis buvo parengta penktadaliui etato. J. Č. su tokiu darbo sutarties projektu nuvažiavo pas antstolį, kuris buvo areštavęs žmonos sąskaitas ir grįžęs pradėjo prašyti, kad priimtume jį į darbą pilnu etatu, kadangi antstolis nesutinka atpalaiduoti žmonos sąskaitų, jeigu jis nedirbs bent pilnu etatu. Atsakovo vadovas nurodo nesutikęs, bet iš žmogiško gailesčio parengė darbo sutartį, pagal kurią jis pradėjo dirbti pilnu etatu. Pasirašant 2018 m. birželio 13 d. darbo sutartį, J. Č. iš karto paliko prašymą susimažinti pilną darbo etatą iki penktadalio tam atvejui, kai antstolis nuims areštus nuo žmonos sąskaitų, o jis su žmona pasirašytų povedybinę sutartį, pagal kurią antstoliai į jo žmonos sąskaitose esančius pinigus nebegalėtų pretenduoti. Tam J. Č. reikėjo laiko, kad įkalbėtų žmoną, o dokumentus patvirtintų notaras. J. Č. susitvarkius minėtus reikalus, jis paprašė sumažinti jo darbo krūvį iki penktadalio etato, kad antstoliams atitektų kuo mažiau pinigų nuo jo atlyginimo, o ir apskritai jis praktiškai nedirbo, nes darbo jam beveik nebuvo, be to, jis apskritai vengė ką nors dirbti. Atsakovo vadovas paaiškino, kad J. Č. prašydavo pinigų tiek būdamas įdarbintas įmonėje, tiek iki to laiko, tiek ir išėjęs iš darbo 2019 metų sausio mėnesį. Kartais jis jam paskolindavo, kartais išmokėdavo kaip atlyginimą, nors jis skolų niekada neatiduodavo, o atlyginimus bent kelis būdavo į priekį paėmęs, pinigų atsakovo direktorius nurodo davęs ir 2019 kovo mėnesį, nes jis pažadėjo išrašyti pinigų priėmimo kvitą pagal verslo liudijimą. Pinigus jis gavo, bet kvito taip ir nepristatė. Tuomet jam buvo išmokėta 360 eurų ir įpilta į automobilį kuro už 62 eurus. Pirmą kartą ieškovas atlyginimą gavo 2018 birželio 18 d., buvo išmokėta 850 EUR iš ateities atlyginimų, 800 EUR, nuimta nuo įmonės sąskaitos, o likę 50 EUR grynais. J. Č. nenorėjo ir negalėjo gauti pinigų į sąskaitą, nes tokiu būdu didelė dalis nueitų antstoliams, jis neturėjo kortelių ar banko sąskaitų ir bandė kuo daugiau pinigų išvilioti visokiausiais susigalvotais pretekstais, kartais tai būdavo atlyginimas, kartais reikėdavo sumokėti miškininkui, kuriam, kaip po to paaiškėjo, jis nemokėdavo ir pinigus pasisavindavo. Atsakovo vadovas taip pat nurodė, jog ieškovui, jo prašymu, buvo išnuomotas atsakovo direktoriaus vardu e-spark automobilis, ir iš ieškovo atlyginimo teko išskaičiuoti per kelis kartus 170,94 EUR ir 87,97 Eur už automobilio nuomą. Be to, 2018 metų liepos mėnesio 3 d., liepos 4 d., liepos 11 d. šalia bankomato esančio Maxima parduotuvėje Mindaugo g. 11, Vilniuje, J. Č. atsakovo direktorius nurodo išmokėjęs 1600 EUR, 500 EUR ir 150 EUR, pinigus paimdamas iš bankomato nuo įmonės sąskaitos. Dar 200 EUR J. Č. buvo išmokėti grynais 2018 metų rugpjūčio 2 d. Riešėje, Vilniaus rajone, netoli J. Č. namų. Be to, pats J. Č. norėjo, kad jo motinos draugė paskolintų pinigų pačiai įmonei, rezultate jam įkalbėjus, 4000 Eur jis pervedė iš savo motinos Z. Č. sąskaitos. Kaip nurodo atsakovo vadovas, atidavinėjant paskolą, 2019 m. gruodžio mėnesį paaiškėjo, kad Z. Č. paskolino 5000 EUR, o ne 4000, dėl ko vėl teko aiškintis su J. Č., nes jis reikalavo jam nuimti nuo sąskaitos 1000 eurų, kuriuos jis neva tai per savaitę grąžintų. Tačiau atsakovas to nepadarė, dėl ko santykiai su J. Č. pablogėjo. 2018 m. spalio mėnesį taip pat J. Č. buvo išmokėtos sumos grynaisiais pinigais, viso 1180 Eur. 2019 gruodžio 21 d. J. Č. sumokėta 150 EUR grynais pinigais, jam paprašius vėl išskaičiuoti iš būsimų atlyginimų ir atostogų. Be to, iš įmonės sąskaitos J. Č. buvo apmokėta kelionė į Maroką (pirkti bilietai), taip pat ir kelionės metu buvo įmonės sąskaita dengiamos J. Č. išlaidos (apie 560 EUR). 2019 gruodžio mėnesį pradėjus skaičiuoti J. Č. veiklos rezultatus, įmonės buhalterijoje atsirado dideli trūkumai. Ėmus ieškovo klausinėti, kodėl už rangos darbus sumokama gerokai daugiau, negu įmonei pardavus žaliavą, J. Č. negalėjo paaiškinti. Vėliau neformaliuose pokalbiuose aiškinantis dėl trūkumų, J. Č. susinervino ir pareiškė, kad išeis iš darbo, o prašymą jį atleisti įmes į įmonės buhalteriją tvarkančios įmonės pašto dėžutę Jeruzalės mikrorajone, į kurią įmonės dokumentus jau buvo įmetęs kelis kartus anksčiau. Buvo sutarta, kad jam išėjus iš darbo savo noru, nebus ieškoma ir skaičiuojama trūkumų, o jis dirbs pats sau ir kartais galės teikti paslaugas atsakovo įmonei pagal faktą. 2019 metų sausio mėnesį buhalteris atostogavo, todėl jam tik žodžiu buvo pranešta, kad J. Č. įmes atleidimo iš darbo prašymą ir jį reikia atleisti iš darbo. Apie tai, kad J. Č. gaudavo atlyginimą, žinojo ir perduodamus pinigus matė dauguma tiek ieškovo, tiek atsakovo aplinkos žmonių. J. Č. 2019 m. sausį pats pradėjo mokėti už privalomąjį sveikatos draudimą ir jis jau tuomet žinojo ir suprato, kad nebedirba įmonėje. Atsakovo direktorius nurodo dar 2019 metų kovo mėnesį padėjęs užsisakyti verslo liudijimą, pagal kurį jis galėtų išrašyti sąskaitą. Atsiliepime taip pat pažymima, kad dėl J. Č. veiksmų įmonės atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 182 1 dalį (el.b.l.6-8, t.I).
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti visais ieškinyje nurodytais motyvais. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia apie buvusius susitarimus dėl ieškovui mokėtino, neva, sumažinto darbo užmokesčio, iš tikrųjų, turėjo būti mokamas vieno minimalaus mėnesinio atlyginimo darbo užmokestis, o toks nebuvo mokamas. Ieškovas tik 2019 m. kovo mėnesį sužinojo nesąs draustas socialiniu draudimu, iki tol nieko nežinojo, kad darbdavys jį atleido iš darbo. Ieškovo atstovas patvirtino, kad ieškovas teigia nesąs pasirašęs nei ant vieno darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio, be to, į bylą pateikti žiniaraščiai yra skirtingai užpildyti, todėl visiškai neaišku, kas ir kada juos yra pasirašęs, ieškovas ten savo parašų nedėjo. Prašo atnaujinti praleistą ieškinio senatį ir tenkinti ieškinį pripažįstant ieškovą buvus atleistą ne savo noru, o darbdavio valia pagal DK 59 str. 1 d., bei priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinę kompensaciją ir neturtinę 1000 Eur žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo direktorius teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovas kreipėsi į darbo ginčus nagrinėjančius organus praleidęs terminą ginčyti neteisėtą atleidimą iš darbo. Be to, jis buvo atleistas paties prašymu. Įmonė yra atsiskaičiusi su J. Č., jam buvo mokėtas sumažintas darbo užmokestis dėl jo turėtų problemų su antstoliu, J. Č. norėjo, kad iš jo darbo užmokesčio nebūtų išskaičiuojama vykdymo procese, todėl atlyginimas buvo mokamas grynaisiais pinigais, įmonė neturėjo jokios galimybės jam daryti pavedimų į sąskaitą, nes jis nenurodė nei kortelės, nei sąskaitos duomenų. Direktorius pripažino, kad darbo užmokesčio išmokėjimo reguliarumo nebuvo, bet J. Č. gaudavo pinigų, kada paprašydavo. 2018 m. pabaigoje sumažėjus darbų apimtims, jis pasiprašė pats atleidžiamas iš darbo, prašymą dėl atleidimo jis įmetė į buhalterines paslaugas teikiančios įmonės pašto dėžutę, kokia buvo įprasta praktika pateikti įvairius dokumentus, kuriuose turėjo buhalterija sutvarkyti. Dėl įmonės buhalterio atostogų pranešimas galėjo būti išsiųstas Sodrai vėliau, tačiau tikrai 2019 m. sausį ieškovas žinojo apie savo atleidimą. Ieškovas kartu su direktoriumi vyko 2019 m. sausio mėnesį į kelionę, nuo J. Č. niekas nebuvo slepiama. Pats J. Č. yra padaręs įmonei žalos, įmonė ieškovui nėra skolinga.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Dėl ieškovo kreipimosi į darbo ginčų komisiją termino ir ieškinio senaties.
Byloje nustatyta, kad ieškovas, kreipdamasis į darbo ginčų komisiją 2019-04-26 su prašymu, nurodė, jog apie atleidimą iš darbo savo noru sužinojo 2019 m. kovo pabaigoje (el.b.l.34-35, t.I). 2018-12-31 darbdavio įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu nurodoma ieškovą atleisti nuo 2019-01-02 dienos. Tą pačią atleidimo dieną patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodra) duomenų bazės įrašas (el.b.l.37, 54, t.I).
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 1 dalį, joje nustatytas vieno mėnesio terminas buvo kvalifikuojamas kaip ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005; 2007-01-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2007; 2012-07-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2012; ir kt.). Tokia kasacinio teismo praktika, atsižvelgiant į nurodytų įstatymų nuostatų tapatumą, aktuali ir aiškinant Darbo kodekso redakciją, galiojusią vėliau, iki 2017 m. liepos 1 d., konkrečiai 300 straipsnio 1 dalį, bei naujojo Darbo kodekso aktualios redakcijos, galiojančios nuo 2017 m. liepos 1 d., 220 straipsnio 1 dalį. Ją aiškinant konstatuotina, kad šioje teisės normoje nustatytas vieno mėnesio terminas, per kurį darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl jo darbo teisių pažeidimo (konkrečiu atveju, dėl neteisėto atleidimo iš darbo), yra ieškinio senaties terminas (DK 15 straipsnio 2 dalis).
Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nereguliuoja DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Šiems klausimams taikomos CK 1.126, 1.128–1.131 straipsnių normos (DK 15 straipsnio 4 dalis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis).
Ieškinio senaties terminas nėra priskiriamas prie naikinamųjų terminų. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, kuris tai daro vadovaudamasis tiek darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju, pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad ieškovas savo teisę į pažeistų teisių gynimą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, deklaratyviai teigdamas nežinojęs savo atleidimo iš darbo pagrindo iki pat 2019 m. kovo pabaigos.
Ieškinys atmestinas, ieškovui praleidus vieno mėnesio terminą dėl atleidimo iš darbo pagrindo ginčijimo, neįrodžius šio termino praleidimo svarbių priežasčių ir aplinkybių. Tokią išvadą teismas daro, remdamasis darbo bylos Nr.APS-36-8104/2019 medžiaga, kurioje, kaip minėta, pateikti Sodros duomenys, kur nurodyta ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas ir data, dėl kurios darbo ginčų komisija pasisakė, priimdama 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr.DGKS-3351, atsisakydama nagrinėti J. Č. prašymą (el.b.l.18-19, t.I). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius į bylą pateikė duomenis, kad elektroninis pranešimas apie J. Č. socialinio draudimo pabaigą iš UAB „TBG Textile“ pateiktas 2019-01-31, o privalomojo sveikatos draudimo įmokas pats J. Č. sumokėjo taip pat 2019-01-31 (el.b.l.105-109, t.I). Esant tokiems duomenims, darytina išvada, kad pats J. Č. turėjo galimybę, būdamas rūpestingas ir atidus, kreiptis į Sodrą (ir kaip matyti, kreipėsi) dėl savo duomenų apie darbinius santykius, pajamas, reikalingas mokėti PSD įmokas bei kt. sužinojimo. Vadinasi, ieškovas 2019 m. sausio mėnesį žinojo apie duomenų deklaravimą Sodroje ir nėra pagrindo teigti, kad jis apie atleidimo pagrindą galėjo sužinoti tik 2019 kovo mėnesio pabaigoje.
Dėl ieškovo ieškinio reikalavimų
Iš darbo bylos medžiagos Nr.APS-36-8104/2019 ir šalių, jų atstovų žodinių paaiškinimų, civilinėje byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas dirbo pas atsakovą pagal 2018 m. birželio 13 d. darbo sutartį Nr.2 (duomenys neskelbtini). Nustatytas 1 MMA darbo užmokestis, mokamas už praeitą mėnesį iki einamojo mėnesio 15 dienos (el.b.l.39-41, t.I). Aplinkybę, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. ieškovas dirbo sumažintu darbo krūviu, atitinkamai gaudamas mažesnį darbo užmokestį patvirtina byloje esantis atsakovo direktoriaus 2018-07-30 įsakymas (klaidingai įvardintas įsakymo pavadinimas „dėl J. Č. atleidimo iš darbo“ šiame kontekste nekeičia paties įsakymo esmės, kadangi ieškovas po šios datos dirbo toliau), bei oficialūs Sodros duomenys apie darbdavio deklaruotas ieškovo draudimines pajamas (el.b.l.53, 74, t.I). Aplinkybes apie darbą sumažintu krūviu ir mažesniu nei minimalus darbo užmokesčiu patvirtina ir atsakovo direktoriaus paaiškinimai, jog tai buvo daroma paties ieškovo labui, siekiant jam padėti spręsti problemas dėl antstolio taikomų suvaržymų (atskaitymų iš darbo užmokesčio) vykdant išieškojimus, ką patvirtina ir byloje esantis UAB „TBG Textile“ sąskaitos išrašas apie pavedimus antstoliams pagal J. Č. vykdomuosius raštus (el. b. pop. priedo b.l.67-68). Be to, į bylą pateiktas J. Č. darbo sutarties priedas Nr. 2, kuris yra pasirašytas ir paties ieškovo, taip pat aiškiai patvirtina buvus šalių susitarimą ieškovui sumažinti darbo krūvį iki 0,2 etato ir atitinkamai mokėti mažesnį darbo užmokestį, skaičiuojant nuo pradinio - vienos MMA (el. b. pop. priedo b.l.44).
Iš byloje esančių duomenų apie J. Č. UAB „TBG Textile“ mokėtą darbo užmokestį, kartu ir Sodros duomenų išrašų, darytina išvada, kad ieškovui buvo mokamas jam priklausantis darbo užmokestis, todėl teismui nėra pagrindo ieškinio reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo tenkinimui. Darbo užmokesčio apskaičiavimą ir išmokėjimą ieškovui byloje patvirtina teisme duoti atsakovo direktoriaus žodiniai paaiškinimai, išsamus Sodros išrašas apie J. Č. mokėtas išmokas (el.b.l. 30-32, t.I), taip pat darbdavio į bylą pateikti darbo užmokesčio išmokėjimo, priskaitymų-išskaitymų žiniaraščiai, kasos išlaidų orderiai, bei grynųjų nuėmimo nuo UAB „TBG Textile“ sąskaitos bankomatuose išrašai (el.b. pop. priedo b.l.14-33, 63).
Faktą, kad UAB „TBG Textile“ į bylą pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai ne visi yra pasirašyti atskaitingų asmenų, taip pat kai kurie pateikti originalai skiriasi nuo pateiktų kopijų, patvirtino ir pats atsakovo direktorius, vienok, buhalterinės apskaitos netvarkingas vedimas nepaneigia teismo išvados, kad atsakovas su ieškovu yra atsiskaitęs už darbo teisinių santykių laikotarpį pagal darbo sutartį su ieškovu. Ištyrus ir įvertinus atsakovo vadovo paaiškinimus, atsiliepime nurodomas ieškovui grynais išmokėtas sumas, įmonės sąskaitos išrašus, matyti, kad ieškovui jo darbo teisinių santykių galiojimo laikotarpiu yra sumokėta virš 4 000 Eur, kas reiškia, jog atsakovas yra ne tik atsiskaitęs su ieškovu už jo darbą pagal darbo sutartį, bet ir išmokėjęs sumas kitais pagrindais, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovui įrodžius, kad jis yra atsiskaitęs su ieškovu, ieškinys atmetamas.
Ieškovas neigia pasirašinėjęs ant darbo sutarties priedo dėl darbo krūvio sumažinimo, taip pat ant prašymo atleisti jį iš darbo savo noru. Ieškovas prašė skirti byloje jo parašo rašysenos ekspertizę, tačiau, ieškovui nesumokėjus užstato ekspertizės išlaidoms padengti, byla nebuvo perduota ekspertizei atlikti. Vertinant ieškovo elgesį byloje, jo pasyvumą ir prieštaringumą dėl įrodinėjimo proceso, taip pat įvertinant ieškovo ir atsakovo vadovo buvusius gana artimus, pasitikėjimo pagrindais grįstus santykius, teismui nėra pagrindo abejoti, jog minėtus dokumentus yra pasirašęs pats ieškovas. Byloje nėra įrodymų, kurie tvirtintų priešingas aplinkybes (CPK 178 – 180 str.).
Išsamiai ištyręs ir įvertinęs darbo bylos medžiagą, papildomai teismui į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, išklausęs šalių ir atstovų paaiškinimus posėdyje, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo pakeisti jo atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 55 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) į DK 59 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia). Visa išnagrinėto darbo ginčo medžiaga patvirtina, kad darbo santykiai nutrūko darbuotojui savo noru ir laisva valia pareiškus norą išeiti iš darbo, todėl darbo sutartis pagrįstai nutraukta DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, yra išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog lemiamą reikšmę šiuo atveju turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005). Kokia buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad ieškovas buvo verčiamas nutraukti darbo santykius. Priešingai, ieškovo reikalavimas nagrinėti jo ginčą su darbdaviu dėl neteisėto atleidimo iš darbo, praėjus po darbo santykių nutraukimo daugiau kaip trims mėnesiams vertintinas kaip tam tikras piktnaudžiavimas procesine padėtimi. Byloje nesant paneigtoms aplinkybėms, kad ieškovas draugų kompanijoje, kartu su atsakovo direktoriumi, 2019 m. sausio mėnesį vyko į kelionę, teismas pripažįsta, kad ieškovą ir atsakovo vadovą siejo ne tik dalykiški, bet ir draugiški santykiai, todėl ieškovui turėjo būti aiškiai suprantamos ir jo išėjimo iš darbo 2019 m. sausio 2 d. aplinkybės, juolab, byloje nenuginčytas jo paties pasirašytas prašymas atleisti iš darbo. Taigi, teismui nėra pagrindo pakeisti ieškovo atleidimo iš darbo pagrindo iš DK 55 straipsnio 1 dalies į DK 59 straipsnio 1 dalį, bei tenkinti su tuo susijusius išvestinius reikalavimus dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės kompensacijos priteisimo.
Netenkinamas ir ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Darbo kodekso 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Ši Darbo kodekso norma yra blanketinė, nukreipianti teismą neturtinės žalos atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose klausimus spręsti vadovaujantis CK 6.250 straipsniu. Pagal teisminę praktiką, neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog ji padaryta ir teisės pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas yra nepakankami, kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi, neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan. ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais darbdavio veiksmais.
Nagrinėjamu atveju, teismas nenustatė byloje jokių darbdavio kaltų, neteisėtų veiksmų dėl ieškovo atleidimo iš darbo ar atsiskaitymų su juo, todėl nėra DK 217 str. numatyto ir jokio kito pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Šis ieškovo reikalavimas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Darbuotojo ieškinys atmestas, jo patirtų bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo priteisti. Atsakovas darbdavys prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų į bylą neteikė. Bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos.
Valstybei 5,24 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteistinos, nes jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei atleistas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str., 93 str., 98 str., 259-260 str., 263-265 str., 268-270 str., 279 str., 307 str., 410 str., teismas
NUSPRENDĖ:
J. Č. ieškinį atsakovui UAB „TBG Textile“ atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.