Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-09-26 · Civilinė byla Nr. 2A-439/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-26
Bylos Nr.
2A-439/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė
Atsakovas
G. Z., S. Z., A. Z.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Jordė“, uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“, R. G.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. Z., S. Z. ir A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-307-603/2010 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Jordė“, uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ ir R. G. ieškinius atsakovams A. Z., G. Z. ir S. Z., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei meno galerijai „Siena“, M. M. dėl nekilnojamojo daikto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Jordė“ 2009 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. balandžio 2 d. dovanojimo sutartį Nr. MK-2631, kuria atsakovai A. Z. ir G. Z. perleido nuosavybės teises atsakovei S. Z. į nekilnojamąjį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2008 m. kovo 31 d. UAB „Jordė“ sudarė su A. Z. paskolos sutartį Nr. 20090331, kuria suteikė 150000 Lt paskolą, A. Z. paskolos sutartimi įsipareigojo gražinti visą paskolos sumą bei sumokėti sutartyje nustatyto dydžio palūkanas 2009 m. birželio 30 d., užtikrindamas sutartinių įsipareigojimų įvykdymą, A. Z. 2009 m. kovo 31 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį paskolos bei palūkanų sumai. Pažymėjo, kad iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. A. Z. neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir negrąžino ieškovui paskolintos sumos, dėl šios priežasties ieškovas kreipėsi į antstolį, prašydamas išieškoti iš atsakovo A. Z. skolą, antstolis 2009 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymu informavo ieškovą, kad atsakovai A. Z. ir G. Z. 2009 m. balandžio 7 d. dovanojimo sutartimi perleido S. Z. (atsakovo A. Z. motinai) butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad A. Z. ir G. Z. yra ieškovo UAB „Jordė“ skolininkai, kurie po to, kai įgijo prievolę ieškovui, perleido savo turtą trečiajam asmeniui, dėl ko buvo pažeistos kreditoriaus teisės, nes A. Z. ir G. Z. kito nekilnojamojo turto, iš kurio galima būtų vykdyti išieškojimą, neturi. Nurodė, kad A. Z. ir G. Z. savo nekilnojamąjį turtą – butą perleido atsakovo motinai S. Z., turtas buvo perleistas dovanojimo sutartimi, t. y. neatlygintinai, atsakovai neprivalėjo sudaryti 2009 m. balandžio 2 d. dovanojimo sutarties, o perleidimas buvo įvykdytas siekiant išvengti prievolių ieškovui įvykdymo. Pažymėjo, kad turto perleidimas iš esmės pažeidė ieškovo teises, nes jis prarado galimybes patenkinti teisėtus savo reikalavimus, be to, atsakovai A. ir G. Z. sudarė sandorį su vieno iš atsakovų motina, todėl vadovaujantis CK 6.67 straipsnio l punktu atsakovų nesąžiningumas sudarant 2009 m. balandžio 2 d. dovanojimo sutartį, yra preziumuojamas.

Ieškovė R. G. 2009 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė teismą pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 2 d. dovanojimo sutartį, sudarytą atsakovų A. Z. ir S. Z. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo. Nurodė, kad 2008 m. liepos 29 d. atsakovas A. Z. pasiskolino iš ieškovės R. G. 41 245 EUR, kas pagal Lietuvos banko nustatytą buhalterinį kursą atitinka 142 840 Lt, skolos patvirtinimui atsakovas išdavė ieškovei paprastąjį, neatšaukiamąjį vekselį, kuriuo buvo nustatyta, kad pinigų suma, sudaranti skolą, atsakovo turi būti išmokėta ieškovei iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Taip pat nurodė, kad šiai datai skola nebuvo gražinta, todėl ieškovė nustatyta tvarka kreipėsi į notarą, kuris išdavė vykdomąjį įrašą, vykdomąjį įrašą ieškovė pateikė priverstiniam vykdymui antstolės kontorai, antstolė informavo ieškovę, kad iki pažymos išdavimo dienos patikrintos išieškojimo iš skolininko galimybės ir kad skolininkas likvidaus turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, neturi.

Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ 2009 m. spalio 10 d. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 2 d. dovanojimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją, t. y. iš atsakovės S. Z. išreikalauti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir grąžinti jį atsakovų A. Z. ir G. Z. nuosavybėn. Nurodė, kad ieškovas iš trečiojo asmens UAB meno galerijos „Siena“ nupirko paprastuosius neprotestuotinus vekselius, už vekselius solidariai laidavo M. M. ir A. Z.. Pažymėjo, kad nei banko skolininkas UAB Meno galerija „Siena“, nei vekselių laiduotojai M. M. ar A. Z. suėjus vekselių apmokėjimo terminams ieškovui skolos negrąžino. Nurodė, kad laiduotojui A. Z. pradėjus derėtis su ieškovu dėl UAB Meno galerija „Siena“ parduotų vekselių refinansavimo, bankas nutraukė vykdymo veiksmus, tikėdamasis, kad atsakovas A. Z. apmokės skolą. Pažymėjo, kad 2009 m. birželio 29 d. tarp A. Z. ir banko buvo sudaryta kredito sutartis Nr. LOAN-95968 vekselių refinansavimui, o šios sutarties įvykdymo užtikrinimui atsakovas A. Z. įsipareigojo įkeisti banko naudai butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį, kaip paaiškėjo vėliau, atsakovas A. Z. 2009 m. balandžio 2 d. jau buvo neatlygintinai perleidęs savo motinai S. Z., siekdamas išvengti skolos bankui pagal minėtus vekselius grąžinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovų UAB „Jordė“, UAB „Medicinos bankas“ ir R. G. ieškinius atsakovams A. Z., G. Z. ir S. Z. tenkino visiškai ir pripažino negaliojančia 2009 m. balandžio 2 d. atsakovų G. Z., A. Z. ir S. Z. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. MK-2601, kuria atsakovai A. Z. ir G. Z. padovanojo atsakovei S. Z. nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), taikė restituciją - ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), grąžino A. Z. nuosavybėn, ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), grąžino G. Z. nuosavybėn, išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą.

Teismas nurodė, kad ieškovai UAB „Jordė“, R. G. ir UAB „Medicinos bankas“ turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui A. Z. ir turi teisę naudoti actio Pauliana kaip savo teisių gynimo būdą, pagal atsakovo A. Z. išrašytus vekselius jo skola ieškovui UAB „Jordė” sudaro 168 000 Lt, ieškovei R. G. – 41 245 EUR, t. y. 142 411 Lt, ieškovui UAB „Medicinos bankas“ – 400 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad atsakovai A. Z. ir G. Z. turi nekilnojamojo turto, tačiau, kaip nurodyta Hipotekos registro išraše, visas nekilnojamasis turtas, įvertintas 1 300 000 Lt, yra įkeistas užtikrinant kito kreditoriaus prievolę 1 400 000 Lt sumai, be to, šiam nekilnojamajam ir kitam atsakovo A. Z. turtui yra taikomi areštai pagal kitų kreditorių pareikštus ieškinius. Teismas nurodė, kad atsakovas A. Z. kartu su atsiliepimais pateikė teismui vekselio kopiją, todėl teigia, kad nėra nemokus, kadangi turi 400 000 Lt reikalavimą į A. P., tačiau teismas, įvertinęs pateiktą dokumentą, sprendė, kad pateiktas vekselis neįrodo, jog atsakovas juo galėtų patenkinti ieškovų reikalavimus, kadangi atsakovas nepateikė duomenų, jog minėtas vekselis yra dar neapmokėtas ar būtų gauti vykdomieji įrašai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai, perleisdami ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą, ženkliai sumažino turimo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, nenurodydami jokių kitų aplinkybių, jog yra pajėgūs atsiskaityti su kreditoriais bei tokiu būdu pažeidė ieškovų UAB „Jordė“, R. G. ir UAB „Medicinos bankas“ teises ir teisėtus interesus. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmuo, kurio sudarytas sandoris ginčijamas actio Pauliana ieškinio pagrindu, turi įrodyti, kad jis privalėjo sudaryti tokį sandorį. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo sudarytas neatlygintinas sandoris, t. y. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis. Nors atsakovė S. Z. teigė, kad tikriausiai sūnus A. Z. kartu su sutuoktine G. Z. padovanojo jai butą dėl to, kad ji nuolat sūnui finansiškai padėdavo, tačiau teismas sprendė, kad tokie argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neįrodo, kad atsakovai privalėjo sudaryti ginčo sandorį, o šio sandorio sudarymo privalomumo atsakovai ir neįrodinėjo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai A. Z., G. Z. ir S. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo šiuos argumentus:

Ieškovų pareikštas reikalavimas dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu, neprašant jiems priteisti ginčo turtą natūra ar jo pinigų ekvivalentą, laikytinas teismingu apylinkės teismui, o rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas, sutinkamai su CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu, yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nepasisakė dėl visų atsakovų argumentų, o nustatęs, kad atsakovai netinkamai įgyvendina įrodinėjimo pareigą, privalėjo patikslinti atsakovų pareigą įrodinėti (dėl ginčijamo sandorio įtakos nemokumui, sandorio privalomumo) arba išreikalauti reikalingus įrodymus savo iniciatyva.Prievolės, iš kurių ieškovai kildina savo reikalavimus atsakovui A. Z., yra jo asmeninės ir negali būti pripažintos solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, todėl G. Z. byloje atsakove patraukta nepagrįstai.Atsakovas A. Z. į bylą pateikė įrodymus apie turimus reikalavimus į debitorius, reikalavimų į kuriuos suma yra ženkliai didesnė už ginčo turto vertę, todėl, atsakovų nuomone, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad dėl ginčo sandorio sudarymo atsakovai tapo nemokūs. CK 6.67 straipsnio nuostatos, susijusios su nesąžiningumo prezumpcija, negali būti vertinamos atsietai nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atitinkamai ginčijamas sandoris buvo sudarytas siekiant sudaryti senyvo amžiaus atsakovei S. Z. sąlygas gyventi arčiau sūnaus šeimos, sudarant galimybes ja rūpintis, o atsakovams buvo leista likti gyventi bute iki bus baigtos namo Gulbinuose statybos, kurios šiuo metu dėl ekonominės situacijos yra sustojusios.Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepasisakė, kokią įtaką jis turi kiekvienam iš ieškovų, o taip pat tretiesiems asmenims UAB Meno galerijai „Siena“ ir M. M..

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Medicinos bankas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad turto perleidimas nebūtinai turi sukelti apelianto nemokumą, kad būtų pažeistos kreditoriaus teisės, nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę. Pažymi, kad apeliantas A. Z., siekdamas įrodyti savo mokumą, pateikė tik vekselį, kuriuo jis grindžia turimą reikalavimo teisę, tačiau jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių tos teisės galiojimą ir realias reikalavimo įgyvendinimo galimybes, artimiausiu metu į bylą nebuvo pateikta. Nurodo, kad teismas šioje byloje sprendė dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo klausimą, todėl apeliantų nurodomi klausimai dėl teismo sprendimo įtakos tretiesiems asmenims, nėra spręstini šioje byloje, o yra vykdymo proceso dalykas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. kovo 31 d. ieškovas UAB „Jordė“ ir atsakovas A. Z. sudarė paskolos sutartį Nr. 20090331, kuria atsakovui A. Z. buvo suteikta 150 000 Lt paskola, kurios grąžinimo terminas – 2009 m. birželio 30 d. Užtikrindamas sutartinių įsipareigojimų įvykdymą, A. Z. 2009 m. kovo 31 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 168 000 Lt sumai. Iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. A. Z. neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir negrąžino ieškovui paskolintos sumos.

2008 m. liepos 29 d. atsakovas A. Z. pasiskolino iš ieškovės R. G. 41 245 EUR. Skolos patvirtinimui atsakovas išdavė ieškovei paprastąjį neatšaukiamąjį vekselį, kuriuo buvo nustatyta, kad pinigų suma, sudaranti skolą, atsakovo turi būti išmokėta ieškovei iki 2009 m. rugsėjo 1 d., tačiau iki nurodyto termino skola nebuvo gražinta. 2009 m. rugsėjo 15 d. ieškovei išduotas vykdomasis įrašas.

Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ 2008 m. birželio 2 d. iš trečiojo asmens UAB meno galerijos „Siena“ nupirko 4 paprastuosius neprotestuotinus vekselius po 100 000 Lt. Už vekselius solidariai laidavo trečiasis asmuo M. M. ir atsakovas A. Z.. Nei banko skolininkas UAB meno galerija „Siena“, nei vekselių laiduotojai M. M. ar A. Z. suėjus vekselių apmokėjimo terminams 2008 m. spalio 27 d. ir 2008 m. lapkričio 25 d. ieškovui vekselių neapmokėjo.

Atsakovai G. Z., A. Z. ir S. Z. 2009 m. balandžio 2 d. sudarė dovanojimo sutartį Nr. MK-2601, kuria atsakovai A. Z. ir G. Z. perleido nuosavybės teises atsakovei S. Z. į nekilnojamąjį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Byloje kilo ginčas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas actio Pauliana institutą bei CK 6.66 straipsnį, nutartyse yra ne kartą konstatavęs, kad actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio teisės instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2004; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, ir kt.). Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Kreditoriaus teisės pažeidžiamos ne tik tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kuriais sukeltas skolininko bendras nemokumas, arba tokiais, kurie sudaryti jau esant nemokumo teisinę situaciją atitinkančiai skolininko padėčiai. Toks pažeidimas konstatuotinas ir dėl sandorių, kuriais sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Kreditoriaus teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme taip pat laikytinas ir sumažėjęs skolininko mokumas, kai kreditorius praranda galimybę visiškai arba iš dalies patenkinti savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nebus pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu.

Dėl sąlygų actio Pauliana taikymui

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo turinį, sprendžia, kad apeliantai iš visų actio Pauliana taikymui būtinų nustatyti sąlygų ginčija tik pirmosios instancijos teismo nustatytas sąlygas dėl skolininko nemokumo bei šalių nesąžiningumo, todėl dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų actio Pauliana taikymo sąlygų teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad pateikus į bylą įrodymą apie atsakovo A. Z. į debitorių turimą reikalavimą, kurio suma yra daug didesnė už ginčo turto vertę, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl ginčo sandorio sudarymo atsakovas tapo nemokus. Kaip jau minėta, skolininkas nebūtinai turi tapti visiškai nemokus, kadangi kreditoriaus interesų pažeidimu, reiškiant actio Pauliana, laikytinas ir tokių sandorių sudarymas, kuriais sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, taip pat sandorių, dėl kurių atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau arba sumažinamas skolininko mokumas, kai kreditorius praranda galimybę visiškai arba iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju atsakovas A. Z., žinodamas, kad yra skolingas ieškovams, sudarė ginčijamą dovanojimo sandorį, todėl laikytina, kad jo turimo turto vertė sumažėjo ir tai turi įtakos atsiskaitymams su kreditoriais. Teisėjų kolegijos nuomone, nors apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad į bylą buvo pateiktas vekselis, patvirtinantis, jog atsakovo A. Z. reikalavimo suma yra daug didesnė už ginčo turto vertę, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo A. Z. pateikta į bylą A. P. 400 000 Lt sumai išrašyto vekselio kopija neįrodo, jog atsakovas juo galėtų patenkinti ieškovų reikalavimus, kadangi atsakovas nepateikė duomenų, kad minėtas vekselis, atsižvelgiant į vekselio apmokėjimo datą – 2008 m. gruodžio 2 d., yra dar neapmokėtas ar pagal šį vekselį skola nėra išieškota.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto nesąžiningumo prezumpcijos nagrinėjamu atveju taikymo. CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad yra preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sandoris buvo sudarytas tarp A. Z., jo sutuoktinės G. Z. ir A. Z. motinos S. Z.. Šios aplinkybės patvirtina, kad yra pagrindas preziumuoti, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos ir pagal bylos duomenis nėra pagrindo daryti priešingą išvadą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, jog sandoriai tarp artimų giminaičių retai būna atlygintiniai, tačiau tokio sandorio sudarymas sąlygojo A. Z. turto sumažėjimą, o būtinybės sudaryti tokį sandorį apeliantai neįrodė.

Dėl atsakovės G. Z. procesinės padėties

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad G. Z. byloje atsakove patraukta nepagrįstai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad G. Z. buvo viena iš ginčijamo sandorio, sumažinusio skolininko A. Z. turto vertę, šalių. G. Z., kaip apdairus ir protingas asmuo, privalėjo įsitikinti, ar dovanotojas G. Z. neturi kreditorių, kurių interesai, sumažinant turimo turto masę bus pažeisti. Be to, abu dovanotojai yra sutuoktiniai, todėl G. Z. privalėjo žinoti apie egzistuojančias neįvykdytas prievoles kreditoriams. Sutuoktiniai nesąžiningai veikdami prieš atsakovo A. Z. kreditorių interesus sumažino kreditorių galimybes ateityje patenkinti skolinius reikalavimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad G. Z. pagrįstai į bylą įtraukta atsakove.

Dėl bylos teismingumo

Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamas ginčas yra neturtinis, todėl jis turėjo būti nagrinėjamas apylinkės teisme kaip pirmosios instancijos teisme ir toks pažeidimas laikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais dėl nagrinėjamo ginčo neturtinio pobūdžio, tačiau nesutinka su tuo, kad yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo. Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusio CPK 329 straipsnio 2 dienos 6 punktas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu numatė situaciją, kai buvo pažeistos bylų rūšinio ar išimtinio teismingumo taisyklės, o nuo 2011 m. spalio 1 d. minėta nuostata pakeista, numatant, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu laikytina, kai pažeidžiamos bylų rūšinio ar išimtinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Tai reiškia, kad pagal šiuo metu galiojančią teisės normą tuo atveju, jeigu bylą išnagrinėjo apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nors byla buvo teisminga apylinkės teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, tai nelaikoma pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Be to, teismai, nagrinėdami bylas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui neturi.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėAudronė JarackaitėKazys Kailiūnas