Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-907-544/2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5557-902/2015 pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui V. V. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo bei kreditorinių įsipareigojimų paskirstymo, dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, tretiesiems asmenims – AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB ‚(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ filialui „P. F.“, antstolio T. U. kontorai, „(duomenys neskelbtini)“ filialui, M. D.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teisme 2015 m. birželio 5 d. buvo gautas ieškovės A. V. ieškinys atsakovui V. V. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, nepilnamečio vaiko išlaikymo, santuokoje įgyto turto padalijimo bei kreditorinių įsipareigojimų paskirstymo.

Nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme 2015 m. liepos 16 d. buvo gautas atsakovo priešieškinis, kuriuo kartu buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti bendravimo su nepilnamečiu vaiku P. V. tvarką iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo. Tokį prašymą atsakovas motyvavo tuo, kad ieškovė jam visapusiškai kliudo bendrauti su nepilnamečiu sūnumi, nesilaiko pasirašyto bendravimo su vaiku tvarkos grafiko, atsakovo susitikimai su vaiku priklauso nuo ieškovės užgaidų ir nuotaikos. Atsakovas nuogąstauja, kad gali su sūnumi prarasti glaudų ryšį, kurį vėliau atkurti bus sudėtinga. Ieškovės elgesys yra nenuspėjamas, ji siekia riboti galimybes matyti vaiką.

Teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, jog iš byloje esančių šalių pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad abu tėvai siekia nustatyti bendravimo tvarką su sūnumi, kiekvienas nori su sūnumi matytis, tačiau tarp šalių galimai kyla nesutarimų dėl bendravimo tvarkos ir dėl to nukenčia nepilnamečio vaiko interesai.

Atskirasis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartis paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 str.). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės nuostatas, tenkindamas atsakovo V. V. prašymą ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones bei nustatydamas bendravimo su sūnumi tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Laikinosios apsaugos priemonės – tai teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių tikslas yra apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus į laikiną ginčo objektą. Laikinosios apsaugos priemonės šeimos bylose taikomos, iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 str. 1 d.). Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 str. 1 d. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. CK 3.165 str. numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 str. 3.170 str. 1 d.). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 str. 3 d.). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai dalyvauti auklėjant vaiką.

Be to, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog skundžiamoji 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartis nustatyti laikiną bendravimo tvarką su nepilnamečiu vaiku buvo priimta patenkinus atsakovo V. V. priešieškinyje išdėstytą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti atsakovo V. V. bendravimo tvarką su sūnumi P. V. iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, kadangi ieškovė visapusiškai kliudo jam bendrauti su sūnumi, nesilaiko jų sutartos ir pasirašytos bendravimo su sūnumi tvarkos ir grafiko, o susitikimai su sūnumi tampa priklausomi nuo ieškovės nuotaikos. Atskiruoju skundu ieškovė A. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi bei tvirtina, kad atsakovas gyvena su sugyventine, kuri nuteikia jos sūnų prieš ją, atsakovas sūnų palieka vieną ar su kitu nepilnamečiu vaiku, po susitikimų su tėvu P. V. būna irzlus, blogai miega, o be to, teismas, nustatydamas bendravimo tvarką, visiškai neatsižvelgė į jos atostogų metą, į tai, kad P. V. lankys ugdymo įstaigą, iš kurios jis negali būti paimamas anksčiau, nei 17 val., o bendravimas su sūnumi informacinių technologijų pagalba dėl jo sveikatos sutrikimų yra ribotas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie argumentai yra nepagrįsti.

Ieškovės argumentai apie galimą sūnaus nuteikimą prieš ją, apie jo palikimą vieno be tinkamos priežiūros, irzlumą, dirglumą, nepailsėjimą yra subjektyvūs bei nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pagal atsakovo pateiktus duomenis, jis iš D. Š. nuomojasi vieną buto kambarį (2015 m. gegužės 20 d. buto nuomos sutarties kopija). Atsakovas tvirtina, kad tiek su buto šeimininke, tiek su jos nepilnamečiu sūnumi šalių sūnus gerai sutaria, kartu žaidžia ir jis niekada nebūna paliekamas vienas. Netikėti tokiais atsakovo argumentais nėra pagrindo, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų, kad pats nepilnametis P. V. nenorėtų bendrauti su tėčiu. Priešingai, iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados ir pateiktų nuotraukų matyti, jog vaikas nori, kad tėvai gyventų kartu, o, būdamas su tėvu, jis turiningai leidžia laisvalaikį. Pats atsakovas dar iki priešieškinio pateikimo buvo kreipęsis į šį skyrių ir prašęs sudaryti bendravimo su sūnumi grafiką, kas patvirtina, kad atsakovui ir jo sūnui P. V. tarpusavio bendravimas yra reikšmingas. Todėl iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo nepilnamečiam vaikui neturėtų būti ribojama galimybė bendrauti su vienu iš svarbiausių šeimos narių – tėvu. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad bendravimas su tėvu išties kenktų P. V. interesams (45 – 46, 74 – 81 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka ir su ieškovės argumentais, kad bendravimo tvarkos sąlygos, pagal kurias atsakovas sūnų iš darželio gali pasiimti anksčiau nei 17 val., o taip pat su sūnumi bendrauti informacinių technologijų pagalba, prieštarauja vaiko interesams ir yra nesuderinama su jo sveikatos problemomis (silpnu regėjimu). Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog ieškovė privalo užtikrinti galimybę tėvui bendrauti su sūnumi informacinių technologijų pagalba tik tuomet, kai P. V. yra namuose ir nemiega. Be to teismas nenustatė, kiek konkrečiai laiko P. V. gali komunikuoti su tėčiu tokiomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai bei į aplinkybę, jog vaiko interesų bei gerovės užtikrinimas, o kartu ir rūpinimasis jo sveikata, yra abiejų tėvų pareiga, nėra pagrindo spręsti, kad ši pirmosios instancijos teismo laikinai nustatyta bendravimo tvarkos nuostata pažeidžia vaiko interesus. Priešingai, tokiu būdu yra siekiama užtikrinti, jog kiekvienas iš tėvų galėtų pabendrauti ir pasikalbėti su sūnumi tuomet, kai nesusitinka, tačiau ši nuostata jokiu būdu nereiškia įpareigojimo vaikui prie kompiuterio ar kitų informacinių technologinių priemonių praleisti laiko daugiau, nei jam yra rekomenduojama. Negana to, atsižvelgiant į pirmiau aptartą tėvų pareigą rūpintis ir užtikrinti vaiko gerovę, aplinkybė, kad atsakovas turi teisę sūnų iš darželio pasiimti pusvalandžiu anksčiau, nei nustatytas šios įstaigos darbo laiko grafikas, automatiškai nereiškia, jog atsakovas nepaisys vaiko interesų ir esant specializuotiems užsiėmimas trukdys sūnui juose dalyvauti. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės tvirtinimu, kad tokios sąlygos savaime kenkia vaiko interesams. Atsiliepime pats atsakovas nurodė, jog iki šiol darželio darbo ir užsiėmimų rėžimas niekaip netrukdė vaiko lavinimui ir užsiėmimas, o ugdymo įstaigos darbuotojos geranoriškai sutikdavo, kad P. V. iš darželio sūnų išsivežtų anksčiau.

Atskirajame skunde dėstoma ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės atostogų metą ir nenustatė to bendravimo tvarkoje, dėl ko jai, su sūnumi išvykus atostogauti ilgesniam laikui, gali grėsti net ir baudžiamoji atsakomybė dėl teismo sprendimo nevykdymo. Tačiau ir su šiais ieškovės argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia, nustatyta bendravimo tvarka yra laikina, todėl joje gali ir nebūti tam tikrų klausimų tikslaus sureguliavimo, tuo labiau, kad byloje iki nutarties priėmimo nebuvo duomenų apie tai, kad šalių bendravimas su vaiku kiekvieno iš tėvų atostogų metu sukėlė ginčus ar problemas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytos bendravimo tvarkos, nors tėvas ir turi teisę praleisti su vaiku nustatytos trukmės atostogas, tačiau prieš 10 kalendorinių dienų jis privalo apie šią aplinkybė informuoti ieškovę trumpąja žinute ar elektroniniu laišku (nutarties rezoliucinės dalies 3 punktas). Taigi atsakovas yra įpareigotas tartis ir derinti sūnaus atostogų laiką kartu su ieškove, dėl ko aplinkybė, kad skundžiamoje nutartyje nėra tiesiogiai aptarta bendravimo tvarka ieškovės atostogų laikotarpiu, nedaro šios nutarties nepagrįsta ir neteisėta. Be to, bendravimo sutarties sąlygose yra numatyta, jog dėl objektyvių priežasčių tėvui ar sūnui negalint bendrauti, atsakovas ir ieškovė vienas kitą informuoja.

Pažymėtina, kad ieškovė atskirajame skunde iš esmės nenurodo jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog nustatyta bendravimo tvarka išties kenkia sūnaus interesams. Vien tai, kad ji pati galimai nėra patenkinta tėvo ir sūnaus bendravimo tvarka, nereiškia, jog dėl to turėtų būti pažeidžiamos vaiko teisės ar nepagrįstai ribojama tėvo iniciatyva visapusiškai ir visaverčiai bendrauti su sūnumi (45 – 46, 72, 74 – 81 b. l.). Kartu reikšminga ir aplinkybė, jog pati ieškovė, prieš priimant skundžiamą nutartį, buvo sutikusi su labai panašiomis tėvo ir sūnaus bendravimo sąlygomis, nes 2015 m. birželio 18 d. šalių sudaryto susitarimo dėl bendravimo tvarkos sąlygos yra labai panašios į tas, kurios patvirtintos skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi.

Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str.).

Kadangi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepriimamas galutinis procesinis sprendimas ir nėra aišku, kieno naudai jis bus priimtas, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas. Bylinėjimosi išlaidos turės būti nustatytos, paskirstytos ir priteistos tarp šalių ir valstybei pagal CPK 93, 96 straipsnių reikalavimus priimant galutinį procesinį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.