- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-499-300-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00291-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- T. M., R. V.
- Advokatai
- Juana Dumbliauskaitė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-09-30 nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės už nusikalstamas veikas, sudarančias idealią sutaptį, subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši subendrinta bausmė (laisvės atėmimas dvejiems metams) ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta bausmė (laisvės atėmimas devyniems mėnesiams) subendrinta dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesniąją bausmę, ir T. M. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. V., tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
T. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 30 d. apie 1.00 val. (duomenys neskelbtini) k., veikdamas bendrai su R. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, su plytgaliais išdaužę lango stiklo paketą įsibrovė į UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią pramoninių ir maisto prekių parduotuvę, iš jos pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, iš viso pagrobė 1615,81 Lt vertės svetimo turto.
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 30 d., apie 1.00 val. (duomenys neskelbtini) k., veikdamas bendrai su R. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą kartu plytgaliais išdauždami UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios pramoninių ir maisto prekių parduotuvės 700 Lt vertės lango stiklo paketą, koja išspirdami parduotuvės sandėlio 233,52 Lt vertės duris, sugadindami 200 Lt vertės pastato vietinės signalizacijos daviklį, taip tyčia iš viso sugadino 1.133,52 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo jį išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalį, kadangi, kaip teigia pats apeliantas, jis šio nusikaltimo nepadarė. Taip pat nurodo, kad tai teismo posėdžio metu patvirtino R. V., ir teigia, kad teisėja vadovavosi šališkais R. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o jie buvo neaiškūs. Taip pat nuteistasis skundu prašo sušvelninti jam skirtą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, kadangi, nuteistojo nuomone, jam skirta per griežta bausmė. Nurodo, kad nukentėjusiosios atsiprašė, ieškinio dėl padarytos žalos nėra.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai T. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Nuteistasis T. M. apeliaciniu skundu nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo neginčija, tačiau neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir prašo sušvelninti bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą teismo sprendimą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo ribų
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje padarymo
Nuteistasis T. M. skunde ginčija savo kaltę, neigia padaręs minėtą nusikalstamą veiką, nurodo, kad jo nekaltumą teismo posėdžio metu patvirtino R. V. ir teigia, kad teisėja vadovavosi šališkais R. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo neaiškūs, tačiau šiuos apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, juos atmeta ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apeliacinio skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.
Visų pirma, kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, ir kad juos galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1 ir 4 d.). Šiuo konkrečiu atveju iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek T. M. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama T. M. kaltė. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijai įvertinti, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus ir gretindamas juos su kita bylos medžiaga, dėl to teisingai konstatavo, kad T. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Be kita ko, byloje nustatytos aplinkybės, o būtent – kito nuteistojo R. V. nuoseklūs ir tapatūs parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 159–160, 162, 165–166, 169–170, 178 b. l.), kuriuos jis patvirtino apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (2 t., 173–174 b. l.) ir parodė, kad jis su T. M. išdaužė parduotuvės stiklus, tada kartu įlindo į parduotuvės vidų; specialisto išvada, iš kurios turinio matyti, kad ant tirti pateiktų nuoskutų, padarytų 2010-04-30 įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini) k., rasto vyro kraujo genotipas sutampa su T. M. genotipu (1 t., 115–116 b. l.); R. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (2 t., 180–181 b. l.), kur jis patvirtino savo parodymus ir parodė, iš kur jis ir T. M. paėmė „plytgalius“, kuriais išdaužė parduotuvės langą, ir per tą išdaužtą lango stiklą įsibrovė į parduotuvės vidų; – patvirtina, kad T. M. kartu su R. V. išdauždami parduotuvės lango stiklą sugadino svetimą turtą, po to įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą turtą.
Taigi šios aptartos ir išanalizuotos aplinkybės paneigia T. M. deklaratyvų kaltės neigimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Be to, pastebėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu T. M. visiškai neigė savo kaltę tiek dėl Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje, tiek dėl Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo (2 t., 88–89, 104–105 b. l.), nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, dėl vagystės savo kaltę pripažino ir tardamas paskutinį žodį prašė skirti švelnesnę bausmę (3 t., 67, 74 b. l.). O tai, kad R. V. apylinkės teismo posėdžio metu pakeitė savo anksčiau duotus parodymus ir teigė, kad nusikalstamas veikas įvykdė vienas, esant prieš tai aptartiems įrodymams, T. M. kaltės nepaneigia, tik rodo R. V. siekį suklaidinti teismą nurodant nebūtas aplinkybes, tikslu padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės T. M..
Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl T. M. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo T. M. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. M. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui, naują nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nė metams laiko po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, į tai, kad T. M. Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalstamas veikas (apysunkį ir nesunkų nusikaltimus) padarė veikdamas bendrininkų grupėje.
Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.
Be to, kaip matyti iš nuteistajam paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžių (už Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą jam skirtas laisvės atėmimas 2 metams, o už Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam skirtas laisvės atėmimas 8 mėnesiams), paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai taipogi nelaikytini per dideliais, kadangi jie yra mažesni nei T. M. padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai (BK 178 straipsnio 2 dalis – vidurkis yra treji metai ir pusantro mėnesio; BK 187 straipsnio 1 dalis – vidurkis yra vieneri metai ir pusantro mėnesio), dėl to pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės nuteistajam nelaikytinos aiškiai per griežtomis.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad nukentėjusiosios atsiprašė, ieškinio už padarytą žalą nėra, įvertinus prieš tai išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, neduoda teisinio pagrindo švelninti apeliantui paskirtą bausmę.
Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog kitos rūšies bausmės, nei terminuoto laisvės atėmimo už nusikalstamas veikas paskyrimas, nepakeis T. M. nusikalstamų polinkių. Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – gali būti pasiekta tik T. M. už padarytus nusikaltimus paskyrus realiai atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
Remdamasis išdėstytų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir švelninti apeliantui T. M. paskirtą bausmę, kaip skunde prašo nuteistasis, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, pagrindo nėra, be to, kolegija daro išvadą, kad paskirtoji T. M. bausmė yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslams.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.