- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-31
- Bylos Nr.
- 2-1811/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-164-565/2012.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Švenčionių skyrius (po reorganizavimo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius) 2008 m. liepos 8 d. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Parex lizingas“ (dabartinis pavadinimas – UAB „FF lizingas“) pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko AB „Žeimena“, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 30 d. nutartimi patvirtino tarp AB „Žeimena“ ir UAB „FF lizingas“ sudarytą taikos sutartį. Reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti kreditoriui UAB „FF lizingas“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius Švenčionyse, Lentupio g. 49.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 15 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti kreditoriui UAB „FF lizingas“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius Švenčionių raj., Švenčionyse, Lentupio g. 49: gamybinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4021; administracinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4010; arkinį sandėlį, unikalus Nr.8697-4000-4043; gamybinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4032; garažą, unikalus Nr.8697-4000-4054 ir kiemo statinius, unikalus Nr.8697-4000-4076.
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „FF lizingas“ kreipėsi į teismą su prašymu taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Nurodė, jog negalėdamas šio turto parduoti ir susigrąžinti į jį investuotų lėšų, patiria nuostolius, be to, moka nekilnojamojo turto mokestį, kurį jam, kaip šio turto savininkui, skaičiuoja Švenčionių rajono savivaldybė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartimi kreditoriaus UAB „FF lizingas“ prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo atmetė, kreditoriui neįrodžius faktinio nuostolių atsiradimo pagrindo.
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „FF lizingas“ pakartotinai kreipėsi į teismą su 2012 m. gegužės 23 d. prašymu Nr.01-303 dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė taikyti 84 000 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 15 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą. Nurodė, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kreditorius jau ketverius metus negali disponuoti areštuotu turtu, parduoti ir iš to gauti pajamų. Kreditoriaus teigimu, neturėdamas galimybės naudotis areštuotais pastatais, kreditorius turi mokėti mokesčius, susijusius su nekilnojamojo turto išlaikymu, pastatai yra niokojami trečiųjų asmenų, kas dar labiau didina kreditoriaus patiriamą žalą. Pagal kreditoriaus skaičiavimus jo nuostolius sudaro 3 181,31 Lt žemės nuomos metinis mokestis ir 11 075 Lt metinis nekilnojamojo turto mokestis. Kreditorius pažymėjo, kad Švenčionių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-78 nuo 2013 metų metinis nekilnojamojo turto mokestis padidintas iki 17 038 Lt. Nurodė, kad per ketverius arešto metus kreditoriaus patirti nuostoliai sudaro 57 025 Lt, o kadangi bylinėjimasis užsitęs dar apie 1,5 metų, galimi nuostoliai dėl arešto sieks 84 372,71 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi nutarė atmesti UAB „FF lizingas“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo.
Teismas nurodė, kad kreditorius teigia, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negali parduoti turto ar kitaip jo panaudoti apyvartinėms lėšoms gauti, yra priverstas patirti papildomas išlaidas - mokėti nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčius, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartyje, kuria buvo atmestas kreditoriaus prašymas dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pareiškėjui jau kartą buvo išaiškinta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra apribotos kreditoriaus teisės valdyti ir naudotis ginčo turtu. Teismo teigimu, nėra pagrindo sutikti su kreditoriumi, kad per visą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laiką jis neturėjo galimybės gauti iš šio turto pajamų (pvz. išnuomoti) ir iš gautų pajamų mokėti mokesčius. Teismas pažymėjo, kad kreditorius taip pat nepateikė teismui įrodymų, kad bandė, tačiau prarado realią galimybę panaudoti ginčo turtą piniginėms lėšoms gauti.
Teismas atkreipė dėmesį, kad kreditorius savo teises dėl jau patirtų nuostolių turi ginti ne CPK 147 straipsnio nustatyta tvarka, reikalaudamas galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, bet reikšdamas ieškinį bendra tvarka dėl patirtų nuostolių atlyginimo, taip pat pažymėjo, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimas negali tapti savarankiška gynybos priemone nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių.
Atsiliepimas
Nors kreditorius nurodė, kad teismo suvaržytas turtas yra niokojamas pašalinių asmenų, tačiau teismas sutiko su pareiškėjo argumentu atsiliepime, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neapriboja kreditoriaus teisės ir pareigos saugoti turtą bei teisės išsiieškoti žalos atlyginimą iš kaltų dėl vagystės ir turto niokojimo asmenų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus 2012-05-07 pranešime Nr. SV-56 nurodyta, kad kreditoriui priklausantys pastatai 2012 m. balandžio 19 d. Švenčionių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-78 yra įtraukti į nenaudojamų, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių sąrašą, kuriems nuo 2013 m. taikomas vieno procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas; už turto priežiūrą yra atsakingas jo savininkas. Dėl to teismas sprendė, kad didesnio mokesčio tarifo taikymą įtakojo ne pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o paties kreditoriaus aplaidumas.
Teismas pažymėjo, kad kreditorius nenurodė naujų esminių aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, todėl kreditoriaus prašymas dėl nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo atmestinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB ,,FF lizingas“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas, todėl nutartis naikintina esant absoliučiam teismo nutarties negaliojimo pagrindui.Nepagrįstas teismo argumentas, kad kreditorius 2008 m. rugsėjo 2 d. prašymu kreipėsi į teismą dėl galimų nuostolių užtikrinimo dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 15 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dėl kreditoriaus nekilnojamojo turto arešto laikotarpiu mokamo nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės nuomos mokesčio, t.y. dėl tų pačių aplinkybių ir pagrindų, kuriais kreditorius grindžia ir 2012 m. gegužės 23 d. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Pirmasis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad areštuotą turtą niokoja pašaliniai asmenys, o antrasis – dėl nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčių už turtą, kurio dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalima buvo nei parduoti, nei išnuomoti – pastatus dėl nuolatinio grobstymo ir kaltininkų nenustatymo ikiteisminiuose tyrimuose, duomenys apie kuriuos pateikti ir teismui šioje byloje, per 4 turto arešto metus tapusius faktiškai griuvėsiais, neturima teisės ir neįmanoma išnuomoti.Teismo nuomonė, kad kreditorius galėjo išnuomoti areštuotą nekilnojamąjį turtą ir gauti pajamų, kurias galėjo panaudoti mokesčiams mokėti, yra formali ir neatitinkanti CK 1.5 straipsnio principų, nepagrįsta įrodymais ir prieštarauja byloje surinktai medžiagai, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 15 d. nutarčiai.Nemotyvuotas teismo teiginys, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimas negali tapti savarankiška gynybos priemone nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių laikytinas neteisėtu ir šiurkščiu įstatymo reikalavimų ignoravimu. Nepagrįstas teismo argumentas, kad kreditorius pats gali išsiieškoti žalą iš areštuotą turtą niokojančių asmenų ir yra kaltas dėl areštuoto turto nepriežiūros, dėl ko, teismo nuomone, Švenčionių rajono savivaldybė jam padidino nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Kreditorius į bylą pateikė duomenis apie ikiteisminius tyrimus dėl šioje civilinėje byloje areštuoto turto plėšimo, griovimo ir kitokio niokojimo, tačiau iki šiol nė iš vieno ikiteisminio tyrimo kreditorius negavo informacijos apie tai, kad būtų nustatyti tai darę asmenys. Dėl to kreditorius iki šiol neturi pagrindo pareikšti kam nors civilinį ieškinį šiose ikiteisminio tyrimo bylose ar kitaip išsiieškoti areštuotam turtui padarytą žalą iš nenustatytų asmenų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas VSDFV Utenos skyrius nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka, prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 15 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės - įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir teismas neapribojo UAB „FF lizingas“ teisių nekilnojamąjį turtą valdyti, juo naudotis (nuomoti), gauti pajamas ir mokėti iš šių pajamų mokesčius. Pažymi, kad kreditorius UAB „FF lizingas“ nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadas, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių UAB „FF lizingas“ bandė, tačiau prarado realią galimybę panaudoti ginčo turtą piniginėms lėšoms gauti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis paliktina nepakeista.
CPK 146 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas gali patirti nuostolių, būtina ne tik numatyti tokių nuostolių atlyginimo galimybę, bet ir užtikrinti, kad tokių nuostolių atlyginimas nepasunkėtų. Tuo tikslu CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, kaip minėta, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.
Bylos duomenys patvirtina, kad byloje atsakovo atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti kreditoriui UAB „FF lizingas“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius Švenčionių raj., Švenčionyse, Lentupio g. 49. Dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kreditoriaus teigimu, jis gali patirti 84 372,71 Lt nuostolių.
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas, todėl šis atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Atskirajame skunde netinkamai ir neteisingai aiškinamos procesinės teisės normos dėl teismo sudėties.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog kreditorius galėjo išnuomoti areštuotą nekilnojamąjį turtą ir gauti pajamų, kurias galėjo panaudoti mokesčiams mokėti. Apeliantas nuostolių atsiradimą grindžia tuo, kad, taikius laikinąsias apsaugos priemones, negalėjo nekilnojamų daiktų parduoti, išnuomoti, pastatai buvo nuolat grobstomi ir dėl turto arešto pastatai tapo faktiškai griuvėsiais, padidėjo mokėtinas nekilnojamojo turto mokestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamojo daikto areštas ir įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo yra dvi skirtingos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys (CPK 145 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Byloje taikius laikinąją apsaugos priemonę – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti kreditoriui UAB „FF lizingas“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, kreditoriui nebuvo uždrausta turtą nuomoti, juo naudotis, prižiūrėti ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentus dėl negalėjimo išnuomoti turtą, kurio atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, paneigia ir su atskiruoju skundu pateikta 2008 m. lapkričio 20 d. patalpų, esančių Švenčionių raj., Švenčionyse, Lentupio g. 49, nuomos sutartis bei 2009 m. balandžio 6 d. papildomas susitarimas prie minėtos sutarties. Dėl to pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad kreditoriui atsiradusius nuostolius įtakojo paties kreditoriaus UAB „FF lizingas“ veiksmai, tačiau ne byloje taikytos konkrečios laikinosios apsaugos priemonės. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kreditorius turi teisę reikti ieškinį, siekdamas prisiteisti jau atsiradusių nuostolių atlyginimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti kreditoriaus UAB „FF lizingas“ nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.