Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-09-13 · Administracinė byla Nr. A-492-2110-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2012-09-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-552-47-13Nutartis · 2013-01-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-09-13
Bylos Nr.
A-492-2110-12
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00384-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
S. Ž.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės
Trečiasis asmuo
K. Č., uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių hidroprojektas“
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492-2110/2012Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00384-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 11.4.1; 11.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui S. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys K. Č. ir uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių hidroprojektas“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas S. Ž. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 2–3), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 54-17828 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui K. Č.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl 1,07 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., perdavimo neatlygintinai ir įpareigoti atsakovą suformuoti po pareiškėjui priklausančiais pastatais (registro Nr. 40/133955) sklypą, reikalingą šių pastatų eksploatavimui.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1991 m. liepos mėnesį iš E. J. pirko sodybą, kuri yra Kelmės rajone, Užvenčio apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pirko tik statinius, žemė jiems priskirta nebuvo. Nurodė, kad 1991 metais girininkijai pateikė prašymą dėl žemės gavimo, jam žodžiu buvo atsakyta, kad žemės sklypo suformuoti apie statinius negalima. Pažymėjo, kad šiuo metu tame sklype jokių statinių nebėra išlikę, tik elektros stulpai, krūmais apaugęs buvęs vandens tvenkinys, vaismedžiai, pagal tai ir galima nustatyti, kad toje vietoje buvo sodyba. Nurodė, kad 2011 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kelmės žemėtvarkos skyrių (toliau – ir atsakovas) su prašymu suformuoti po jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklypą, reikalingą šių pastatų eksploatavimui. 2011 m. birželio 22 d. atsakovas atsakė, kad suformuoti žemės sklypą po pareiškėjui priklausančiais pastatais galimybės nėra, nes šis žemės sklypas pagal 2005 m. rugpjūčio 11 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 54-17828 nuosavybės teise priklauso K. Č.. Šiaulių apskrities viršininko administracija, priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui K. Č., pažeidė 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 24 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 2 punkto reikalavimus ir pareiškėjo, kaip suinteresuoto asmens, interesus, nes po jam priklausančiais pastatais esanti užstatyta teritorija turėjo būti priskirta valstybės išperkamajai žemei, kuri nepatenka į laisvos žemės fondą ir negalėjo būti perduota neatlygintinai nuosavybėn.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarybos Kelmės žemėtvarkos skyrius prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu išskirti namų valdą apie esamus statinius, nes vykdant žemės reformos žemėtvarkos projektą jokių statinių ten nebuvo. Akcentavo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl savininko nerūpestingumo ir netinkamų veiksmų. Pažymėjo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai vykdomi įstatymų nustatyta tvarka, jie buvo skelbiami viešai, esant aplinkybėms, jog yra išlikę statiniai, buvo numatytos įstatyme tokios galimybės ieškoti jų savininkų ir palikti žemės sklypą aplink tuos statinius neprivatizuojamu, jei iškiltų poreikis suformuoti apie šituos statinius žemės sklypą atsiradus savininkui. Nurodė, kad S. Ž. pripažino, kad jis niekur nesikreipė, statinių neprižiūrėjo, jokių prašymų dėl žemės sklypo suformavimo nerašė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. Č. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 62–64) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Taip pat pateikė prašymą iš pareiškėjo priteisti 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nurodė, kad nėra byloje dokumentų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, ar pareiškėjo nurodyti pastatai stovi ant jam nuosavybės teise priklausančios žemės. Nurodė, kad nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nuosavybės teise valdo ir tvarko žemės sklypą, esantį Volungių g.14, (duomenys neskelbtini) kaime, Kelmės rajone, tačiau jo sklype nėra jokių pastatų ar jų liekanų ir tai matosi iš žemės sklypo kadastro duomenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija Ušnėnų kadastrinės vietovės patvirtinto kompleksinio žemėtvarkos plano, kuriuo privalėjo vadovautis Šiaulių apskrities viršininko administracija, suteikdama K. Č. lygiavertį sklypą iš laisvos žemės fondo. Teigė, kad pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių įrodymų apie tai, kad jis naudojo kokį nors žemės kiekį savo pastatų eksploatacijai ir mokėjo valstybei reikalingus žemės mokesčius, buvo įregistravęs šią žemę viešame registre ar bent po 1991 m. būtų atlikęs kokius nors veiksmus dėl žemės, kurios reikėjo tuo metu dar egzistavusiems, galbūt, pastatams. Nurodė, kad pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas, galėjo išsaugoti savo turėtus pastatus nuo fizinio sunykimo, galėjo laiku, dar 1991 m., kreiptis į atitinkamą žemėtvarkos tarnybą dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo ir išnuomavimo ar pirkimo, privalėjo mokėti už šią žemę mokesčius, o nuo 2005 m. turėjo visas galimybes matyti, kad yra atsiradę riboženkliai, žemės savininkas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių hidroprojektas“ atsiliepime nurodė, kad siūlo sprendimą dėl pareiškėjo prašymo tenkinimo priimti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad 2005 metais AB „Šiaulių hidroprojektas“ projekto autorė A. D. parengė Kelmės rajono Ušnėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Šiame projekte, formuojant sklypą K. Č., nebuvo pateikta jokia informacija apie sklype esančius statinius. Projekto autorė, apžiūrėjusi sklypą vietoje, statinių buvimo nenustatė, todėl sklype ir nebuvo išskirta namų valda.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir priteisė K. Č. iš S. Ž. 900 Lt turėtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Teismas pripažino, kad S. Ž. nuosavybės teise priklauso statiniai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Kelmės r. sav., Užvenčio sen., (duomenys neskelbtini) k. Tačiau teismas nurodė, kad iš byloje esančios medžiagos, šalių bei liudytojų parodymų matyti, jog tie pastatai yra sunykę ir fiziškai nebeegzistuoja. Teismas pažymėjo, kad remiantis byloje esančiais VĮ Registrų centro duomenimis, nėra galimybės nustatyti, jog pareiškėjui priklausantys statiniai pastatyti K. Č. priklausančiame žemės sklype. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostata, jog prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, padarė išvadą, jog nesant išlikusių jokių statinių, nėra galimybės suformuoti pareiškėjo prašomą žemės sklypą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog vykdant žemės reformą, tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektus dėl ginčo sklypo jame buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys statiniai ar jų liekanos, todėl nėra pagrindo teigti, kad žemės sklypas, Sprendimu neatlygintinai perduotas K. Č., turėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei.

III.

Pareiškėjas S. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 174–177) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Paaiškina, kad dėl žemės sklypo, reikalingo pareiškėjui priklausančių pastatų eksploatavimui, suformulavimo į Užvenčio girininkijos administraciją kreipėsi dar 1991 m., tačiau šio fakto dėl neišlikusių duomenų įrodyti negali.

2. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu ir pažymi, kad sudarant Ušnėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir priimant Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. įsakymą Nr. 2536, kuriuo patvirtintas šis žemės reformos žemėtvarkos projektas, privalėjo būti žinoma apie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių pastatų buvimą žemės sklype, kuris buvo priskirtas laisvam žemės fondui.

3. Nurodo, kad byloje esantis 2011 m. rugpjūčio 10 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0136/11/31 nepaneigia, jog ir šiuo metu matosi buvusios sodybos likučiai, nes antstolis konstatavo dabartiniu metu esančias faktines aplinkybes. Paaiškina, kad šiuo metu jau nėra galimybės įvertinti faktinės pastatų padėties sudarant Ušnėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir priimant skundžiamą Sprendimą. Akcentuoja, kad visi pastatai buvo mediniai. Teigia, kad Lietuvos Respublikos teritorijos skaitmeninis rastrinis ortofotografinio žemėlapio, sudaryto pagal 1995 m. ir 2005 m. atliktą aerofotografinę nuotrauką, fragmentas patvirtina, kad minėti pastatai atkuriant nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui egzistavo.

4. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (2011 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-764-11).

5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą iš esmės eliminavo galimybę naudoti įsigytus statinius, juos atkuriant, tuo pažeisdamas pareiškėjo konstitucinę teisę į nuosavybę.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnybos Kelmės žemėtvarkos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 185–187) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime akcentuoja, kad apeliantas teisminio proceso metu pats pripažino ir patvirtino, jog nuo to laiko, kai nusipirko pastatus, toje vietoje apie dvidešimt metų nesilankė, nebuvo atvykęs, pastatų neprižiūrėjo ir jais nesinaudojo, į žemėtvarkos skyrių nuo 1991 metų su prašymu suformuoti po jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais reikalingą jų eksploatavimui žemės sklypą nesikreipė, įstatymais nesidomėjo. Mano, kad pareiškėjo teiginys, jog jis 1991 metais kreipėsi į Tytuvėnų miškų urėdiją dėl žemės sklypo suformavimo ir gavo neigiamą atsakymą, yra nepagrįstas, jokiais įrodymais nepatvirtintas ir neatitinka tikrovės. Paaiškina, kad miškų urėdijos niekada tokių funkcijų neatliko ir namų valdų formavimo darbų nevykdė. Teigia, kad nesant išlikusių jokių statinių ir jų liekanų, nėra pagrindo pareiškėjui suformuoti prašomą žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 181–182) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai pažymi, kad pateikė ūkinių knygų duomenis apie buvusios savininkės E. J. turėtą sodybą, tačiau duomenų apie valdomą sklypą, kuris privalomai būdavo apmokestinamas žemės mokesčiu nėra. Akcentuoja, kad ir E. J. teisme patvirtino, jog nėra mokėjusi žemės mokesčių. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog 1991–1992 m. Pašilėnų seniūnijos ūkinėje knygoje užfiksuoti pastatai stovėjo būtent ant K. Č. atkurtos žemės nuosavybės sklypo. Akcentuoja, kad VĮ Registrų centras pagal K. Č. prašymą atsisakė išregistruoti tariamus pareiškėjo pastatus dėl sunykimo, nes VĮ Registrų centras negali nustatyti, kokiame žemės sklype yra įregistruoti pareiškėjui priklausę pastatai. Nurodo, jog nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-764/2011, pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių hidroprojektas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 180) prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro žemės sklypo, kuris buvo perduotas neatlygintinai atkuriant nuosavybės teises, priskyrimas valstybės išperkamai žemei.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas S. Ž. 1991 m. liepos 9 d. sudarė pirkimo pardavimo sutartį, kuria iš E. J. nupirko gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini) kaime, Užvenčio apylinkėje, Kelmės rajone. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas patvirtina, kad nuo 1991 m. liepos 9 d. visi įsigyti pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruoti nekilnojamojo turto registre, registro Nr. 40/1333955 (b. l. 10–14). Be to, į bylą pateiktos Užvenčio seniūnijos (duomenys neskelbtini)kaimo ūkinės knygos asmeninės sąskaitos Nr. 155 išrašas patvirtina, kad E. J. 1986–1990 m. gyveno šiame kaime, turėjo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, laikė gyvulius (b. l. 152–153). Byloje pateikiami 1995 m. ir 2005 m. ortofotografiniai žemėlapiai patvirtina, kad žemės sklype buvo išlikusių sodybos pastatų, sodo, kūdros, liekanos.

Nustatyti faktiniai duomenys yra pagrindas suformuoti žemės sklypą, reikalingą pastatams eksploatuoti, ir šiems poreikiams tenkinti reikalingas žemės sklypas turi būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu valstybės išperkamai priskiriama žemė kaimo vietovėje, kuri užimta namų valdų (sodybų) sklypų. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Remiantis šio įstatymo 2 dalies 2 punktu, žemės plotai, kurie priskiriami valstybės išperkamai žemei, nepatenka į laisvos žemės fondą. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalis nustato, kad už žemę, kurios susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti atlyginama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose.

Ginčijamu atsakovo 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 54-17828 trečiajam suinteresuotajam asmeniui atkuriant nuosavybės teises perduotas neatlygintinai 1,07 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini)kaime buvo suprojektuotas 2002 m. liepos 19 d. viešai apsvarstytu Ušnėnų kadastro vietovės laisvoje valstybinėje žemėje žemės reformos projektu, kuris buvo patvirtintas Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 2536 „Dėl Kelmės rajono Ušnėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto II etapo patvirtinimo“ (b. l. 5–7).

Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, 5 punktas nustatė, kad žemėtvarkos projektai rengiami turint žemėtvarkos skyrių pateiktą medžiagą, tame tarpe kadastro vietovių planus, valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planus, 6 punktas numatė, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto planui rengti naudojami ortofotografiniai žemėlapiai, 7 punktas numatė, kad kartografinė medžiaga, naudojama žemės reformos žemėtvarkos projekto plano rengimui, turi būti projekto autoriaus patikslinama pagal vietovėje koreguotas pasikeitusias žemės naudmenų rūšis bei jų kontūrų ribas (redakcija, galiojusi 2001 m. liepos 20 d. – 2002 m. spalio 5 d.). Taigi pareiškėjo teisė į pastatams reikalingą eksploatuoti žemės sklypą žemėtvarkos projekto rengimo metu turėjo būti įstatymų nustatyta tvarka ginama formuojant valstybės išperkamos žemės sklypą net ir nesant jo prašymo parduoti valstybinės žemės sklypą, reikalingą namų valdai (sodybai), nes tiek viešo registro duomenys, tiek ortofotografiniai žemėlapiai buvo pagrindas žemės ploto, kuriame buvo pareiškėjui priklausantys pastatai – gyvenamasis ir ūkio pastatai, netraukti į laisvos valstybinės žemės fondą, bet formuoti valstybės išperkamos žemės sklypą, reikalingą šiems pastatams eksploatuoti. Sodybos statiniais kaimo vietovėje užimta žemė negali būti pripažinta laisva, todėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 54-17828 dalis, kuria trečiajam suinteresuotam asmeniui K. Č. buvo atkuriant nuosavybės teises perduotas neatlygintinai Šiaulių apskrityje, Kelmės rajone, Užvenčio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime 1,07 ha žemės sklypas yra naikintina, nes priimta pažeidžiant imperatyvius Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimus, t. y. 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuris nustato, kad prie laisvos žemės fondo nepriskiriama valstybės išperkama žemė; 4 straipsnio 3 dalį, kuri numato, kad už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį; 16 straipsnio 5 dalį, kuri numato, kad už žemę, kurios natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti atlyginama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo į skundą argumentas, kad Ušnėnų kadastrinės vietovės kompleksinio žemėtvarkos plano rengimo metu pastatai buvo sunykę, jo viešo svarstymo metu nebuvo pareikšti prieštaravimai, atmestini, nes aukščiau aptarti duomenys byloje patvirtina, kad žemės sklype pastatai buvo, be to, projekto rengėjui turėjo būti žinomi viešojo registro duomenys. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, sudarytas 2011 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 66), negali patvirtinti faktų apie pastatų egzistavimą žemėtvarkos plano rengimo metu. Pažymėtina, jog ir šiame protokole konstatuota, kad žemės sklype yra sodybos likučiai, apžėlęs tvenkinys, sodo likučiai. Tik pats pastatų savininkas turi teisę nuspręsti, ar pastatus išregistruoti, ar juos atstatyti, nepaisant jų nusidėvėjimo procento. Pastatų sunykimo laipsnis negali paneigti asmens teisės įgyti žemės sklypą, reikalingą pastatams eksploatuoti, nes jo teisę gina įstatymas. Įrašai ūkinėse knygose patvirtina, kad ankstesnė sodybos savininkė augino gyvulius ir paukščius. Apklausta liudytoja A. G. nurodė, kad žemė buvo dirbama, šienaujama, savininkė sodyboje dar gyveno kelis metus po to, kai ją pardavė pareiškėjui. Šios aplinkybės patvirtina, kad kartu su pastatais buvo naudojamas ir žemės sklypas.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie reikšmingi sprendžiant dėl ginčo žemės sklypo priskirtinumo valstybės išperkamai žemei. Tiek viešo registro duomenys, tiek ortofoto medžiaga, tiek liudytojų A. G., E. J., K. J. parodymai byloje patvirtina, kad žemėtvarkos projekto rengimo metu šiame žemės sklype buvo sodybos liekanos. Teisėjų kolegija liudytojos A. D. parodymais nesiremia, nes ji gali būti subjektyvi, turinti interesą pagrįsti savo pačios veiksmų teisėtumą rengiant žemėtvarkos projektą. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus įrodymus byloje ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisėjų kolegija jį naikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkina. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 54-17828 ginčijama dalis naikintina, nes administracinis aktas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.), bei atsakovas įpareigotinas suformuoti pastatams, registro Nr. 40/133955, eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose nuosekliai formuojama analogiška praktika sprendžiant dėl pastatų savininko teisių suformuoti namų valdos (sodybos) žemės sklypą, reikalingą šiems pastatams eksploatuoti (2011 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. A525-764/2011, 2012 m. kovo 15 d. nutartis Nr. A492-1478/2012, 2012 m. gegužės 14 d. Nr. A261-1770/2012). Šioje byloje nėra sprendžiama, kokio dydžio žemės sklypas turi būti suformuotas pastatams eksploatuoti, pareiškėjas nėra pareiškęs reikalavimo dėl Ušnėnų kadastro vietovės laisvoje valstybinėje žemėje žemės reformos projekto sprendinių panaikinimo, tačiau tai nėra kliūtimi priimti teismo sprendimą dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 54-17828 panaikinimo, kai nustatyta, jog jis buvo priimtas pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo S. Ž. skundą.

Panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 54-17828 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui K. Č.“ dalį dėl 1,07 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., perdavimo neatlygintinai ir įpareigoti atsakovą suformuoti pastatams, registro Nr. 40/133955, eksploatuoti reikalingą žemės sklypą.

Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė