Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-05-27 nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 5 punktu, A. M. įpareigotas:

per visą laisvės apribojimo bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu;per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už- tai, kad 2009-01-13 apie 12.00 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, ties (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotimi, esančia (duomenys neskelbtini), prisistatydamas nukentėjusiesiems išgalvoto asmens vardais „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, tiksliai tyrimo metu nenustatytu vardu, ir pavarde „(duomenys neskelbtini)“, žadėdamas nukentėjusiuosius J. M., D. P., K. A., R. S., A. Ž., R. M., R. B., A. D., S. C., E. P. įdarbinti Norvegijoje, įteikdamas nukentėjusiesiems į vokus sudėtus nespalvoto rašalinio išspausdinimo būdu pagamintus lėktuvo bilietų užsakymo lapus su nurodytu skrydžiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš Rygos, išvykimo laikas 23.25 val. į Bergeną - atvykimo laikas 00.25 val., kontaktiniu adresu: Girsas Rafael (duomenys neskelbtini), Šiauliai, Lietuva (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) iš Bergeno, išvykimo laikas 6.00 val. į Rygą - atvykimo laikas 7.00 val., žinodamas, kad realiai įdarbinti Norvegijoje galimybės neturi bei žinodamas, kad pagal įteiktus lėktuvo bilietų užsakymo lapus nuskristi į bilietuose nurodytą vietą nukentėjusieji realiai galimybės neturės, paimdamas už įdarbinimą ir lėktuvo bilietų užsakymų lapus iš nukentėjusiųjų J. M. 3000 litų, D. P. 3000 litų, K. A. 3000 litų, R. S. 3000 litų, A. Ž. 6000 litų, nes jis padavė pinigus už nukentėjusįjį E. P., R. M. 3000 litų, R. B. 3000 litų, S. C. 3000 litų, A. D. 3000 litų ir nukentėjusiųjų Norvegijoje neįdarbindamas, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo bendros 30000 litų vertės svetimą turtą.

Teismas toliau daro neteisingą išvadą, konstatuodamas, jog teisme buvo apklaustas tas pats tyrėjas D. K., kuris paaiškino, jog nuotraukos mažesnės ir blyškesnės buvo įdėtos netyčia, jis ją tokią rado (A. M. paso nuotrauką), padidinti jos nebuvo galimybių. Iš tokių tyrėjo pasisakymų teismas padarė išvadą, jog atpažinimo protokolus laiko leistinu įrodymu, nors ką tas duoda pačiam vertinimui, jog tyrėjas negalėjo padidinti nuotraukų ir ją įklijavo per mažą netyčia, yra visiškai neaišku. Be to, teismas tuos pačius pažeidimus vieną kartą vertina vienaip, kitą kartą kitaip. Pavyzdžiui vertindamas J. M. atveju padarytą atpažinimą, kur A. M. nuotrauka yra visiškai skirtinga nei kitų, o pats J. M. nurodo, kad neatpažįsta nei vieno asmens, teismas nurodo, kad nuotraukos buvo skirtingos, tai greičiausiai ir įtakojo nukentėjusiųjų tikslumą.

Be to, gynėjas nurodo, kad itin svarbu sprendžiant, ar tai galėjo būti A. M., nukentėjusiųjų parodymai apie juos apgavusio asmens bruožus. Teigia, kad visi nukentėjusieji nurodo apgaviko amžių – 22–25 metai, kai tuo tarpu A. M. 2009 metais buvo 31 m. Atpažinime iš nuotraukų yra paimta A. M. nuotrauka, kai jam buvo 25 metai. Nemažai asmenų buvo užfiksavę, kad pas apgaviką buvo šiaulietiškas akcentas, o A. M. yra lenkas iš Vilniaus, kalbantis be jokio akcento. Nukentėjusieji nurodė, kad apgaviko akys yra rudos, o pateiktoje medicininėje pažymoje nurodoma, kad A. M. akys rudo pigmento neturi. Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų pateikiamus apgaviko požymius ir jų kardinaliai priešingus kategoriškus atpažinimus nurodė, kad nukentėjusieji veikiausiai apsiriko dėl šiaulietisko akcento, nes jie patys nėra šiauliečiai, be to jie galėjo suklysti, nes apgavikas labai gerai orientavosi Šiaulių mieste, ir kad visas veiksmas vyko Šiauliuose. Toks teismo argumentavimas yra siekis pateisinti priimamą nuosprendį ir surasti kaip reikėtų atmesti teisinančius duomenis. Tas pats pasakytina ir apie akių spalvos neigimą neva asmenys atpažino A. M. pagal kitus bruožus (bendrus veido bruožus), todėl specifinis skirtumas yra nereikšmingas.

Gynėjas nurodo, kad nuo pat tyrimo pradžios A. M. teikė duomenis, kad kai buvo atliktas nusikaltimas, jis buvo anglų kalbos kursuose (duomenys neskelbtini), kur jį kaip dirbantį kariuomenėje siuntė vadovybė. Tyrimas yra išsireikalavęs kursų lankomumo pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad A. M. nebuvo praleidęs nei vienos paskaitos. Teismas šio dokumento nelaiko įrodymo, nes neva to nepatvirtina kitų asmenų parodymai. Teismas konstatavo, kad pačią pirmą kursų lankymo dieną buvo laikomas testas - kursantų anglų kalbos lygiui sužinoti, tai vyko 2013-01-05, kai dalis nukentėjusiųjų nurodo, jog apgavikas buvo su jais susitikęs (duomenys neskelbtini). Kadangi A. M. įtarimai buvo pareikšti praėjus tik 1,5 metams po įvykio, akivaizdu, kad prisiminti konkretaus laiko neįmanoma nei pačiam A. M., nei kitiems kursantams ar dėstytojams, tačiau A. M. prisiminė, kad jis laikė anglų kalbos testą o vėliau ėjo pasiimti į biblioteką audio kasečių, nes dėstytojos buvo sakiusios, kad jų reikės klausytis per užsiėmimus. Anglų kalbos testo laikymas pačią pirmą kursų dieną yra visiškai suprantamas, nes dėstytojoms būtina nustatyti kursantų kalbos lygį. Kiek prisimena A. M., kasetę jis ėmė po pietų apie 14.00 val., dėl to tai ir yra užfiksuota pas kasečių išdavėją P. Z., kai jis išdavė išrašą pačiam A. M. prašant. Tačiau be abejo tai negali būti tikslus laikas, nes jis 2009-01-05 fiksuotas nebuvo, o A. M. duomenis rinko pats dėl to, kad tyrimui užklausus kariuomenės, ji nesugebėjo pateikti visų turimų duomenų, ką patvirtina ir pati dėstytoja M. M., kad jie dar ieškojo tų visų testų. Atkreipia dėmesį į tai, kad toks faktas buvo, nes kaip matyti iš P. Z. pildyto žurnalo, prieš A. M. kasetę savarankiškam rengimuisi buvo paėmusi kita kursante – J. M.. Be to, tai patvirtino teisme ir dėstytoja M. M.. Teigia, kad dėstytojų bei studentų teikiami duomenys kelia labai didelių abejonių, ar A. M. galėjo padaryti šią nusikalstamą veiką nes lankomumo žurnale nėra užfiksuotos nei vienos A. M. praleistos paskaitos, o kelionė į (duomenys neskelbtini) tikrai netilptų į tą atsiprašytą valandą, apie kurią nurodo kai kurie studentai. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai nepripažino lankomumo žurnalo kaip teisinančio duomens, nevertino jo kitų duomenų santykyje, nepaskyrė eksperimento, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė A. M. motinos draugių, tėvo, motinos parodymus, kaip nepatikimus, nes jie prieštaringi. Natūralu, kad 2012 metais pasakoti tiksliai apie visus įvykius tai, kas buvo 2009 metais, yra sudėtinga. Asmenys tik patvirtino, kad tą dieną buvo gimtadienis, ir kad po pietų jie matė A. M., tačiau teismas nepagrįstai argumentuoja, kad šių asmenų parodymai nepatikimi, o jau nukentėjusiųjų patikimi, nes jie viską prisimena labai gerai, todėl jais reikia vadovautis. Nurodo, kad teismas garsino nukentėjusiųjų K. A., R. S., R. B., J. M., D. P., A. Ž., liudytojų K. S., J. M. parodymus, tačiau teismo teiginiai, kad nukentėjusieji viską labai gerai prisiminė, todėl jie yra patikimesni liudytojai, už kitus, yra nepagrįsti.

Nurodo, kad teismas nutarė baigti nagrinėti baudžiamąją bylą pagarsinant dalies nukentėjusiųjų parodymus, nes jie neatvykdavo į teisiamąjį posėdį. Gynyba dėl to prieštaravo, nes nukentėjusiųjų apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atliekama pažeidžiant BPK 184 str. 4 d., kuris nustato, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Byloje nėra pranešimų gynėjui apie atliekamas nukentėjusiųjų apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Byloje tyrėja E. G. paaiškino, kad ji po įvykusių atpažinimų iš gyvo asmens, iš karto informuodavo A. M. apie apklausą, o gynėjui jokio pranešimo nesiųsdavo. Dėl šios priežasties gynėjas negalėjo užduoti nukentėjusiesiems klausimų, todėl garsinti šių duomenų teisiamajame posėdyje yra negalima. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas vadovautis E. P., A. D., S. C. ir R. M. parodymais negali.

Teismo posėdyje nuteistasis A. M., jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato K. Ašmio apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl A. M. kaltės padarius skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Nuteistojo gynėjas nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl nuteistojo kaltės padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o nuteistojo gynėjas skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo A. M. gynėjas tvirtina, kad teismas klaidingai motyvuoja A. M. elektroninio pašto adreso duomenimis, nepagrįstai nurodo, kad elektroninio pašto susirašinėjimą tyrimui pateikė pats A. M., kad A. M. tikrai nežinojo rašydamas 2005 metais laišką draugei, kad jo elektroninio pašto adresas bus panaudotas nusikaltime 2009 metais, jog A. M. pateikė apie jam į elektroninį paštą ateinančius priminimus iš darbo biržos apie J. D..

Tinklalapyje (duomenys neskelbtini) (1 t., 29 b. l.) buvo patalpintas skelbimas su pasiūlymu įdarbinti Norvegijoje, skelbime nurodytas A. M. elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) adresas ir telefono numeris. A. M. nurodė, kad jis 2001 metais susikūrė elektroninio pašto dėžutę pavadinimu (duomenys neskelbtini) ir naudojosi ta pašto dėžute, 2005-2006 metais įsidėjo nuotraukas, nes svetainėje „one.lt“ atsirado galimybė bendrauti su draugais, teigia pastebėjęs one.lt elektroniniame pašte kažkokius laiškus dėl įdarbinimo Norvegijoje, tuos laiškus perskaitė ir ištrynė. Iš Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybos rašto matyti, kad prie (duomenys neskelbtini) pašto dėžutės dažniausiai buvo jungtasi iš IP adreso (duomenys neskelbtini), priklausančio interneto paslaugų tiekėjui AB TEO LT, kuris buvo priskirtas interneto prieigoms, įrengtoms (duomenys neskelbtini) A. M. ir (duomenys neskelbtini), B. M. vardais. Kaip matyti iš UAB „one.lt“ rašto, jog elektroninio pašto dėžute gali naudotis tik asmuo, žinantis elektroninės pašto dėžutės slaptažodį (2 tomas, 49 b. l.). Šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. M. naudojosi savo sukurta pašto dėžute (duomenys neskelbtini) duomenų, kad A. M. būtų kam nors perdavęs savo pašto dėžutės slaptažodį, byloje nėra. Vilniaus teritorinės darbo biržos pateiktame rašte (7 t. 148 b. l.) nurodyta, jog J. D. pateikdamas duomenis internetu ir 2009-12-07 registruodamasis Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje nurodė elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) tačiau byloje nėra jokių duomenų, kaip A. M. yra susijęs su J. D., o be to, nurodytas asmuo pateikė minėtą elektroninio pašto adresą 2009-12-07, t. y., po nusikalstamos veikos padarymo. Visos šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. M. naudojosi savo elektroninio pašto dėžute (duomenys neskelbtini), duomenų, kad kas nors kitas būtų naudojęsis jo elektroniniu paštu, byloje nėra, todėl daroma išvada, kad elektroninis laiškas su pasiūlymu įdarbinti Norvegijoje, nurodytas telefono numeris, rašytas paties nuteistojo A. M..

Gynėjo skundo argumentai, kad iš nuosprendžio nėra aišku, ką konkrečiai teismas pripažįsta apkaltinančiais duomenimis, ir ko – ne, kad teismas nepagrįstai pripažino įrodymais tokius duomenis, kur nukentėjusieji A. M. įvardino kaip panašų ar panašiausią asmenį į tą, kuris juos apgavo dėl padirbtų bilietų, kad ne visi nukentėjusieji nurodė, kad A. M. yra panašus į kaltininką, atmetami. Priešingai nei teigia gynėjas, nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, kad 2009-01-13 susitiko su asmeniu, kuris jiems buvo pažadėjęs, kad suras darbą Norvegijoje ir nupirks lėktuvo bilietus, už ką iš kiekvieno, paduodamas netikrus lėktuvo bilietus, jis paėmė po 3000 Lt, kad asmuo susitikimų metu stengėsi kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, kalbėdamas apie įdarbinimą Norvegijoje žinojo įdarbinimo minėtoje užsienio šalyje ypatumus, darbo vietos ypatumus, susitikimų metu dėvėjo kepurę, kuri buvo užsmaukta iki antakių, dėl ko nukentėjusiesiems buvo sudėtinga atpažinti kaltinamąjį, apibūdinti kaltinamojo plaukų ar akių spalvą, yra nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi, atitinka vieni kitų parodymus bei kitą byloje esančią medžiagą. Nors J. M., D. P. ir K. A. nepatvirtino teisme, kad A. M. ir nusikalstamą veiką įvykdęs asmuo yra tas pats, tačiau jų duoti parodymai iš esmės yra analogiški kitų nukentėjusiųjų R. M., A. D., S. C., E. P., A. Ž., R. S., R. B., kurie asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir asmens parodymo atpažinti metu atpažino A. M. kaip asmenį, kuriam 2009-01-13 padavė po 3000 Lt už lėktuvo bilietą ir įdarbinimą Norvegijoje, parodymams, duotiems teisme bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir atitinka kitą byloje esančią medžiagą, todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai anksčiau paminėtais įrodymais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Taip pat nepagrįstas gynėjo skundo teiginys, kad buvo padaryti atpažinimo pagal nuotrauką protokolų užpildymo pažeidimai, nes A. M. nuotrauka buvo įdedama žymiai mažesnio dydžio, arba blyškesnės spalvos, nei kitų statistų, jog atpažįstant iš gyvų asmenų nukentėjusiesiems buvo pateikti kiti statistai, nei jiems buvo pateikta atpažįstant iš nuotraukų.

Teisėjų kolegija nustatė, kad asmens parodymas atpažinti pagal nuotraukas buvo vykdomas, laikantis tvarkos, nustatytos BPK 191, 192 straipsniuose. Prieš parodant nuotraukas atpažinti A. M., atpažįstantieji baudžiamojoje byloje apklausti, jie apibūdino atpažintino asmens individualius požymius. Atpažintino asmens nuotrauka atpažįstančiajam parodyta kartu su kitų tos pačios lyties asmenų, panašiais išore į nuteistąjį, nuotraukomis, atpažįstančiųjų parodymai užfiksuoti protokoluose. Pastabos dėl procesinių pažeidimų atpažįstant asmenį negautos. Nors atliekant asmens atpažinimą pagal nuotraukas nukentėjusiesiems parodyta A. M. nuotrauka buvo žymiai mažesnė, nuotrauka buvo blanki, prastesnės kokybės, nei kitų asmenų, daroma išvada, kad įtakos asmens atpažinimui neturėjo, nes po to atlikto asmens parodymo atpažinti iš asmenų metu asmenys turėjo galimybę dar kartą atpažinti juos apgavusį asmenį. Šis ikiteisminio tyrimo veiksmas vyko nepažeidžiant BPK 192 straipsnyje jam keliamų reikalavimų, nes nukentėjusiesiems, prieš tai apklaustiems apie jiems žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, buvo parodyti ne mažiau kaip trys panašaus amžiaus, sudėjimo ir veido bruožų vyriškos lyties asmenys, o pats tyrimo veiksmas nufotografuotas ir tinkamai užfiksuotas asmens parodymo atpažinti bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose. Nors asmenį, kuris juos apgavo, nukentėjusieji apibūdino apie 22–25 metų amžiaus, rudų akių, tačiau tai nesutrukdė asmenims atpažinti A. M. kaip asmenį, kuris įvykdė nusikalstamą veiką. Be to, nukentėjusieji atpažįstant A. M. nurodė, jog asmenį atpažįsta iš bendrų veido bruožų, kūno sudėjimo, o ne iš akių spalvos, ar jo amžiaus. Dėl skundo argumento, kad atpažįstant iš gyvų asmenų nukentėjusiesiems buvo pateikti kiti statistai, nei jiems buvo pateikta atpažįstant iš nuotraukų, nelaikytinas esminiu pažeidimu dėl kurio šis ikiteisminio tyrimo veiksmas būtų pripažintas nepatikimu, nes šis tyrimo veiksmas buvo atliktas praėjus tam tikram laikui po asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką, o be to, šiame veiksme dalyvavę asmenys, tarp jų įtariamasis, gynėjas, nepareiškė pastabų dėl šių procesinių veiksmų atlikimo tvarkos.

Gynėjo teigimu, teismas nepagrįstai nepripažino lankomumo žurnalo kaip A. M. teisinančio duomens, kuriame nurodyta, kad A. M. nuo 2009-01-05 iki 2009-02-04 dalyvavo anglų kalbos kursuose ir nebuvo praleidęs nei vienos paskaitos. Nuteistasis A. M. apklaustas teisme nurodė, kad nuo 2009-01-05 iki 2009-02-04 dalyvavo anglų kalbos kursuose Vilniuje, kad nei 2009-01-05, nei 2009-01-13 jis Šiauliuose nebuvo, 2009-01-13 kursai vyko iki pietų, o po jų iš karto vyko namo, kur dalyvavo mamos B. M. gimtadienyje, o po to – išvežiojo svečius namo. Šiuos nuteistojo parodymus paneigia anksčiau aptarti įrodymai. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju nurodyto lankomumo žurnalo pagrįstai nelaikė įrodymu, nes liudytojai J. M., R. M., A. G., J. M. nurodė, jog su dėstytojomis buvo galima susitarti, kad išleistų iš kursų anksčiau ir apie tai nepažymėtų lankomumo žurnale. Šiuos liudytojų parodymus patvirtino apklausta liudytoja M. M., kuri nurodė, kad galėjo būti, jog kažko nepažymėdavo, kaip nedalyvaujančio tą pačią dieną, jeigu kas prašydavo. Be to, liudytojai J. M., G. L., A. G., J. M., kurie kartu su A. M. lankė anglų kalbos kursus, negalėjo patvirtinti, kad A. M. buvo su jais visą dieną 2009-01-05 ir 2009-01-13, negalėjo pasakyti, ar jis nors kartą yra praleidęs kurią nors paskaitą. Taip pat liudytoja M. M. apklausta teisme parodė, kad 2009-01-05 po to, kai kursuose dalyvavę asmenys laikė įžanginį testą, jiems pačią pirmą kursų dieną negalėjo būti nurodyta papildoma klausymosi medžiaga. Apie tai, kad pačią pirmą kursų dieną būtų buvusi duota kažkokia medžiaga klausytis, neprisiminė nei kiti liudytojai, o liudytoja R. A. nurodė, jog pačią pirmą dieną niekam neliepė klausytis kasetės. Liudytojas A. Z. teisiamojo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl patvirtinime jis nurodė ne tik datą, bet ir laiką, kada A. M. 2009-01-05 ėmė medžiagą klausymuisi, nes pačiame žurnale laikas nenurodytas, jis niekaip negalėjo prisiminti, kada A. M. ėmė mokomąją medžiagą, ar tą, ar kitą dieną, iš ryto ar po pietų, todėl negalėjo paaiškinti, kodėl taip užrašė.

Pagrįstai pirmosios instancijos teismas liudytojų P. N., K. P., S. V., B. M., E. M., T. J. parodymus vertino kritiškai. Kaip matyti iš bylos duomenų, B. M. ir E. M. yra A. M. tėvai, T. J. yra A. M. teta, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi A. M. atžvilgiu, o P. N., K. P., S. V. yra geros B. M. draugės, nuolat bendrauja, kurioms apie A. M. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą pranešė pati B. M. ir prašė paliudyti, t. y. duoti apie tai parodymus teisme. Liudytoja S. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad svečiuose pas B. M. buvo iki 14.00 val., kuomet grįžo A. M., o jam pavalgius – jis ją vieną išvežė namo, teisme ji nurodė kitas aplinkybes, kad A. M. namo grįžo apie 13.00 val., ir namo ją su kitomis draugėmis išvežė apie 16.00 val. Iš liudytojos B. M. parodymų matyti, kad jos sūnus 2009-01-13 išėjo į anglų kalbos kursus 8.00 val., tačiau iš E. M. parodymų matyti, kad jo sutuoktinė B. M. išėjo į darbą 7.30 val., o iš jo grįžo apie 8.30 val. ar 9.00 val., o sūnus išėjo į anglų kalbos kursus apie 7.30 val. Iš minėtų liudytojų tik T. J. teigė, kad matė A. M. įeinantį į namą, tačiau negalėjo apibūdinti jo aprangos, kiti liudytojai nematė, kaip A. M. grįžo namo, matė tik, kad jis atsisėdo kartu su visais prie stalo. Šių liudytojų parodymai prieštaringi, neatitinka kitos bylos medžiagos, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šiuos liudytojų parodymus vertino kritiškai ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį juos atmetė.

Nėra pagrindo nukentėjusiųjų A. D., S. C., R. M., E. P. parodymus duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją vertinti kaip niekinius, kadangi nukentėjusieji nebuvo apklausti teisiamojo posėdžio metu, kad apie nukentėjusiųjų apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pranešta įtariamajam ir gynėjui. Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, ir jie yra reikšmingi tikrinant bei vertinant teisme duotus parodymus bei vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Kaip matyti iš bylos duomenų, apie nukentėjusiųjų A. D., S. C., R. M., E. P. apklausas įtariamajam buvo pranešta, jis dalyvavo nukentėjusiųjų A. D., R. M., E. P. apklausose, jam buvo išaiškintos jo teisės, taip pat ir teisė turėti gynėją, tačiau gynėjo nereikalavo, aktyviai dalyvavo apklausose pateikdamas nukentėjusiesiems klausimus. A. M. nedalyvavo tik nukentėjusiojo S. C. apklausoje, tačiau apie apklausą jam buvo tinkamai pranešta. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas perskaitydamas teisiamajame posėdyje nukentėjusiųjų A. D., S. C., R. M., E. P. parodymus duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepažeidė baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, pagrįstai šiais nukentėjusiųjų parodymais vadovavosi priimant apkaltinamąjį nuosprendį A. M. atžvilgiu. Kitų svarbių argumentų, kaip gynybos teisės buvo pažeistos, gynėjas nenurodė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad bylos duomenys gauti teisėtais būdais (BPK 20 str. 4 d.), jų patikimumą teismas patikrino BPK nustatytomis priemonėmis, o spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tinkamumą, leistinumą ir liečiamumą, išnagrinėjo jų tarpusavio ryšį bei įvertino visus įrodymus kaip visumą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą atmesti.