- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-10
- Bylos Nr.
- AN2-27-337/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-11-3-00072-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas (pirm.)
- Pažeidėjas
- T. V.
- Institucija
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinis skyrius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-2-844/2020,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020-01-02 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-2-844/2020 T. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 3000 Eur bauda. T. V. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir atsakingu už asmenų įdarbinimą šioje bendrovėje, 2019-08-27, apie 10 val., UAB (duomenys neskelbtini) vykdant namo, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos darbus, leido šiame objekte UAB (duomenys neskelbtini) naudai dirbti statybos darbus S. B. ir I. B., nesudaręs su jais rašytinės darbo sutarties ir įstatymų nustatyta tvarka nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie šių darbuotojų priėmimą į darbą ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1, 2 dalis, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu T. V. prašo Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020-01-02 nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Nurodo, jog DK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai dėl rašytinės darbo sutarties sudarymo bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus informavimo apie darbuotojo priėmimą į darbą netaikomi tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Tvirtina, jog nutarime nurodyti Baltarusijos Respublikos piliečiai buvo Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojai bei UAB (duomenys neskelbtini) objekte dirbo kaip komandiruoti darbuotojai pagal šalių 2019-01-08 sudarytą sutartį Nr. 108012019. Byloje pateiktas UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimo pavedimas patvirtina įmonę atsiskaičius su Lenkijos įmone (duomenys neskelbtini) už suteiktas paslaugas.
3. Tvirtina, jog patikrinimo metu Lenkijos įmonės darbuotojų S. B. ir I. B. darbo santykiai su darbdaviu (duomenys neskelbtini) nebuvo nutrūkę ir tai patvirtina į bylą pateikti šių darbuotojų ir darbdavio (duomenys neskelbtini) susitarimai. Juose užfiksuota, jog darbuotojai S. B. ir I. B. su darbdaviu (duomenys neskelbtini) yra susitarę dėl darbo sąlygų, darbo laiko, apmokėjimo tvarkos ir kitų darbo sąlygų. Šio susitarimų pagrindu buvo išrašyti tarnybiniai pavedimai Nr. 346 ir 347 darbuotojams vykti į Vilnių, juose nurodyta, kad darbuotojas turi vykti autobusu, komandiruotės tikslas yra atlikti darbus. Abu šie darbuotojai buvo komandiruoti darbdavio (vykdytojo) (duomenys neskelbtini) užsakovui UAB (duomenys neskelbtini) atlikti darbų pagal 2019-01-08 sutartį Nr. 108012019 UAB (duomenys neskelbtini) įvairiuose objektuose. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutarimą šiais įrodymais nesivadovavo.
4. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi komandiruotų darbuotojų duotais paaškinimais tyrimo metu, kadangi minėti asmenys į darbą UAB (duomenys neskelbtini) objekte (duomenys neskelbtini), buvo atėję dirbti pirmą darbo dieną, dėl kalbos nežinojimo šie darbuotojai, dirbantys nekvalifikuotą darbą ir galimai būdami žemesnio išsilavinimo lygio, nesuprato ko jų darbo inspektorius klausia ir nesugebėjo paaiškinti, kad jie atvyko į objektą pagal UAB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasirašytą sutartį atlikti numatytus darbus objekte.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinis skyrius prašo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. V. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020-01-02 nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Institucijos teigimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog S. B. ir I. B. UAB (duomenys neskelbtini) dirbo ne kaip komandiruoti darbuotojai, o ši versija atsirado vėliau, siekiant išvengti administracinės atsakomybės už nelegalų darbą. Pažymi, jog, vadovaujantis DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatomis, su komandiruotu darbuotoju susijusius dokumentus darbdaviai privalo turėti darbo funkcijos atlikimo vietoje visą komandiruotės laikotarpį, tačiau tokie dokumentai patikrinimo metu nebuvo pateikti. Taip pat Valstybinei darbo inspekcijai nebuvo pateikti ir pranešimai apie galimai komandiruotus darbuotojus, kaip tai numato DK 109 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005-06-16 įsakymu Nr. Al-169 (2016-07-22 įsakymo Nr. Al-370 redakcija) patvirtintas Informavimo apie komandiruotus darbuotojus tvarkos aprašas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Išnagrinėjęs skundžiamą nutarimą, skundo argumentus bei teismui pateiktą medžiagą skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas sprendimą T. V. pripažinti kaltu už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įvertino visus byloje surinktus duomenis bei jais nustatytas aplinkybes. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių, kurios pirmosios instancijos teismui būtų nežinomos ar kurios būtų neįvertintos arba įvertintos netinkamai.
8. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas darbdaviui ar kitiems atsakingiems asmenims užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Atsižvelgiant į šios teisės normos dispoziciją akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalis numato, jog apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Nelegalaus darbo apibrėžimas pateikiamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje, pagal kurį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
9. Apeliantas skundu neginčija UAB (duomenys neskelbtini) naudai statybos darbus dirbusių S. B. ir I. B. faktinio darbo, tačiau tvirtina, jog minėti Baltarusijos Respublikos piliečiai UAB (duomenys neskelbtini) dirbo kaip komandiruoti darbuotojai, ką patvirtina byloje pateikti apelianto įrodymai, ir esant tokiai situacijai, vadovaujantis DK 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reikalavimai dėl rašytinės darbo sutarties sudarymo bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus informavimo apie darbuotojo priėmimą į darbą šiuo atveju netaikomi.
10. Pagal vieningai nelegalaus darbo bylose formuojamą teismų praktiką pagrindiniai įrodymai šios kategorijos bylose yra pirminiai nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, liudytojų, pareigūnų, mačiusių pažeidimą ir tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-535/2012). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, nėra pagrindo abejoti, jog statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), I. B. ir S. B. dirbo nelegaliai. 2019-08-29 Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 0046-0260 ir jo prieduose užfiksuota (4-12 b.l.), jog minėti asmenys yra su darbo drabužiais, su darbo įrankiais, apsauginiais šalmais, darbo pirštinėmis. Jų lokacija statybos objekte labai tiksliai iliustruoja jų darbą ir darbo funkcijų vykdymą (stovi ant pastolių ir glaisto sieną, rankose laiko įrankius ir pan.). Taip pat ir duodami paaiškinimus darbo inspektoriui I. B. ir S. B. nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) atvažiavo ieškoti darbo. Pamatė statybų objektą, pasikalbėjo su žmogumi vardu R. dėl darbo. Abu patvirtino, jog darbo sutarčių nebuvo pasirašę. I. B. patvirtino, jog statybos objekte dirbo ant pastolių (19-22 b.l.). Apie darbą Lenkijos įmonėje, jų komandiruotę į (duomenys neskelbtini), nei I. B., nei S. B. neužsiminė. Minėtų asmenų darbą 2019-08-27 statybos objekte netiesiogiai patvirtino ir UAB (duomenys neskelbtini) darbų vadovas R. B., kuris teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad su I. B. ir S. B. iš pačio ryto atvyko į statybos objektą, nes norėjo jiems jį parodyti. Darbo sutartys su jais nebuvo sudarytos, iš esmės tapačios aplinkybės buvo nurodytos ir R. B. 2019-08-27 paaiškinimuose (13; 70-71 b.l.). Nagrinėju atveju, atsižvelgęs į pirmiau aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog asmenų darbas UAB (duomenys neskelbtini) naudai nebuvo nustatytas. Pažymėtina, jog ir paties apelianto dėl įvykio nurodomos aplinkybės yra prieštaringos, nors tvirtina, jog S. B. ir I. B. į UAB (duomenys neskelbtini) atvyko kaip komandiruoti darbuotojai iš Lenkijos Respublikoje veikiančios įmonės (duomenys neskelbtini), kuri juos buvo įdarbinusi 2019-08-26 susitarimų pagrindu (vienam mėnesiui iki 2019-09-26), tačiau kartu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog minėtų asmenų draugai dirba UAB (duomenys neskelbtini), todėl turėdami informacijos iš savo draugų apie darbo galimybes jie ir atvažiavo į Visaginą ieškoti darbo.
11. Bene pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo apelianto pateiktais duomenimis, patvirtinančiais komandiravimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais sutikti neturi pagrindo. Visų pirma pažymėtina, jog versija, kad S. B. ir I. B. UAB (duomenys neskelbtini) dirbo kaip komandiruoti darbuotojai, Institucijai buvo pateikta tik 2019-09-25 (14 b.l.), nors vadovaujantis DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatomis, su komandiruotu darbuotoju susijusius dokumentus darbdaviai privalo turėti darbo funkcijos atlikimo vietoje visą komandiruotės laikotarpį, o šiuo atveju duomenų, jog minėti dokumentai buvo pateikti patikrinimo metu, byloje nėra. Priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, vertino apelianto pateiktus įrodymus - 2019-01-08 tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) sudarytą sutartį Nr. 108012019 (50-53 b.l.), kuria Lenkijos įmonė įsipareigojo pateikti užsakovui (UAB (duomenys neskelbtini)) darbuotojus, reikalingus atlikti statybinius darbus užsakovo objektuose; Sutikimus tarp darbdavio (duomenys neskelbtini) ir darbuotojų S. B. ir I. B., atitinkamai Nr. 26082019/347 ir Nr. 26082019/346, kuriuose užfiksuota, jog minėtas darbdavys ir darbuotojai I. B. ir S. B. šio susitarimo pagrindu susitarė dėl darbo sąlygų laikotarpiu nuo 2019-08-2 iki 2019-09-26 (54-55, 74-75; 85 b.l.); Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) 2019-08-26 įsakymus dėl komandiruotės Nr. 346 ir Nr. 347, kuriuose užfiksuota, jog I. B. ir S. B. kaip fiziniai darbuotojai siunčiami į Vilnių laikotarpiui nuo 2019-08-26 iki 2019-09-26 tikslu – atlikti darbą (91-93, 100-102 b.l.); Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) kelionės išlaidų sąskaitas (94-96; 97-99 b.l.); 2019-08-22 UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymą, kuriame užfiksuota, jog UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) 1950,00 Eur (119 b.l.), bei juos atmetė, konstatavęs, jog minėtuose Lenkijos įmonės dokumentuose nėra pakankamai daug objektyvios informacijos ir privalomų rekvizitų ir yra pagrindas abejoti juose užfiksuota informacija bei jos teisingumu. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada visiškai sutinka. Pažymėtina, jog įsakymai dėl komandiruotės yra neinformatyvūs, iš jų nėra galimybės spręsti kada, kur, kokiu pagrindu siunčiami dirbti minėti asmenys, taip pat šie dokumentai nėra pasirašyti ir komandiruojamų asmenų. Iš esmės analogiška situacija ir (duomenys neskelbtini) kelionės išlaidų sąskaitose, jose net nėra nurodytos parengimo datos. Be viso to, taip pat ir įsakymuose dėl komandiruotės ir kituose dokumentuose esantis (duomenys neskelbtini) atstovo parašas akivaizdžiai skiriasi nuo asmens parašo susitarimuose dėl darbo (54-55, 74-75; 85 b.l.). Taigi sutiktina, jog šie dokumentai nepatvirtina, jog S. B. ir I. B. komandiruoti darbui į UAB (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog pagal paties apelianto paaiškinimus S. B. ir I. B. po Institucijos organizuoto 2019-08-27 patikrinimo iš Lietuvos Respublikos iškart išvyko bei šiuo metu dirba užsienio valstybėje, kas iš esmės paneigia apelianto versiją apie minėtų asmenų darbą UAB (duomenys neskelbtini) komandiruotės pagrindu.
12. Apeliantas tvirtina, jog už minėtų asmenų darbą UAB (duomenys neskelbtini) jis atsiskaitė su Lenkijos įmone (duomenys neskelbtini), kuri savo ruožtu Lenkijos Respublikoje sumokėjo privalomuosius, su darbo santykiais susijusius, mokesčius. Šiems teiginiams patvirtinti T. V. pateikė 2019-08-22 UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymą, kuriame užfiksuota, jog UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo Lenkijos įmonei (duomenys neskelbtini) 1950,00 Eur, tačiau minėtame mokėjimo nurodyme nėra jokių duomenų, kad UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo Lenkijos įmonei (duomenys neskelbtini) 1950,00 Eur už I. B. ir S. B. darbą UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mieste esančiame objekte. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtas piniginių lėšų pervedimas buvo atliktas 2019-08-22, tuo tarpu iš pateiktų darbdavio (duomenys neskelbtini) ir darbuotojų S. B. ir I. B. sutikimų Nr. 26082019/347 ir Nr. 26082019/346, kuriais minėti asmenys susitarė dėl darbo sąlygų, matyti, jog šie susitarimai įsigalioja nuo 2019-08-26, tai yra jau po minėto piniginių lėšų pervedimo. Be to, pačiame mokėjimo nurodyme ties mokėjimo paskirtimi nurodyta „pagal dok. Nr. 09/05/2019“, kas leidžia spręsti, jog buvo apmokamas 2019-05-09 dokumentas, o koks konkrečiai tai buvo dokumentas apeliantas duomenų neteikė.
13. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog teismas komandiruočių dokumentus turėjo vertinti Lenkijos Respublikos teisės aktų kontekste. Nors minėti dokumentai, kaip tvirtina apeliantas, ir yra išduoti užsienio valstybėje, tačiau ši aplinkybė neleidžia spręsti, jog jiems nėra taikomi bendrieji dokumentams keliami reikalavimai, pavyzdžiui kad nėra būtina, jog komandiruojamas asmuo pasirašytų su tuo susijusius dokumentus, dokumentai būtų be datų ir t.t.
14. Be visų aptartų aplinkybių pažymėtina ir tai, kad DK 109 straipsnio 1 dalies nuostatos numato pareigą užsienio darbdaviui, komandiruojančiam darbuotoją į Lietuvą, iš anksto (ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki komandiruoto darbuotojo darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžios) informuoti komandiruojamo darbuotojo darbo funkcijos atlikimo vietos Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių. Tokio pranešimo turinį ir pateikimo tvarką išsamiau reglamentuoja Informavimo apie komandiruotus darbuotojus tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005-06-16 įsakymu Nr. A1-169 „Dėl Informavimo apie komandiruotus darbuotojus tvarkos aprašo patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), priimtas įgyvendinant 2014-05-15 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas). Nagrinėjamu atveju, duomenų, jog buvo pateikti minėto turinio dokumentai, įrodantys, kad komandiruojamiems asmenims taikoma užsienio valstybės socialinės apsaugos sistema, nėra.
15. Vadovaudamasis išdėstytu, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, T. V. apeliacinis skundas netenkinamas, o Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir T. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.